Koplytėlės

I. ARCHITEKTŪRA

 

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos katalikiškų šalių, gausu medinių ir mūrinių memorialinių statinių – kryžių ir koplytėlių. Šių statinių meninė išvaizda ir subtilios formos nuo seno traukė tyrinėtojų dėmesį. Literatūroje ypač detaliai išnagrinėti mediniai kryžiai. Jau nuo XX a. pradžios Lietuvos ir svetimšaliai autoriai gilinosi į mūsų kryžių įvairovę, apibūdino konkrečius tipus, pateikė samprotavimų apie jų kompozicijos bei formų kilmę, ryšius su kitų šalių memorialiniais statiniais ir išryškino savitus, vien Lietuvoje pastebėtus bruožus. Paskelbta tekstinė medžiaga apie Lietuvos medinius kryžius yra ganėtinai išsami ir svari.

Daug mažiau dėmesio kol kas skirta koplytėlėms. Koplytėlėmis laikomi įvairūs memorialiniai paminklai su šventųjų figūromis. Tai mažos medinės pakabintos stoginėlės; ant žemo pagrindo pastatyti mediniai ir mūriniai pastatėliai, taip pat vertikalaus tūrio, bokštelio formos mūriniai statiniai, kurie kartais vadinami ir koplytstulpiais. Kadangi koplytėlės pavadinimas nenusako paminklo pavidalo, o koplytstulpis tradiciškai apibūdinamas kaip „stulpas su viršuje įtaisyta koplytėle“, tai tokio tipo mūrinius paminklus logiška vadinti bokštinėmis koplytėlėmis. Šie labai įdomūs ir vertingi memorialiniai statiniai dar mažai tyrinėti. Esamose publikacijose dažniausiai pasitenkinta pavienių objektų aprašymu bei negausiomis nuotraukomis. Šiek tiek analizuota minėtų paminklų architektūra, bet neskirta dėmesio kitiems svarbiems jų meninės visumos komponentams: skulptūroms ir geležinėms kryžių viršūnėms.

Į Lietuvos bokštines koplytėles vienas pirmųjų dėmesį atkreipė Juzefas Perkovskis. Jo akimis, Žemaičiuose esantys mūriniai memorialiniai statiniai panašūs į lenkiškus: susideda iš briaunuoto ar apskrito stulpo su angomis figūroms pastatyti ir stogelio su kryžiumi. Tačiau tyrinėtojas prisipažino neturįs tiek medžiagos, kad galėtų šias koplytėles suskirstyti į tipus.

Jonas Grinius, analizuodamas Lietuvos medinius kryžius, taip pat trumpai užsiminė apie mūrinius memorialinius statinius. Jo nuomone, „mūrinės koplytėlės yra internacionalios ir neturi nieko etnografiškai lietuviško“. Matyt, todėl autorius ir nesigilino į jų kompoziciją.

Klemensas Čerbulėnas ir Vytautas Levandauskas akcentavo vertikalaus tūrio koplytėlių sąsajas su baroko bei klasicizmo stiliais ir jas suskirstė į tipus. Tačiau šių autorių bandymai klasifikuoti mūrines koplytėles nebuvo pakankamai sėkmingi, nes jie išanalizavo palyginti nedidelį statinių skaičių.

Pastaraisiais metais įvairius liaudies memorialinius paminklus tyrinėjo Alfredas Širmulis. Tarp jo nagrinėtų objektų nėra iš plytų išmūrytų, tačiau esama iš granito ištašytų koplytėlių.

Žinomas etnologas Vacys Milius atskleidė Lietuvos kryžių bei koplytėlių funkciją, jų fundatorius, statymo priežastis, bet šių objektų kompozicijos nenagrinėjo.

Taigi įvairūs tyrinėtojai į mūrinius memorialinius paminklus žvelgė skirtingais rakursais, aptardami vieną ar kitą būdingą jų bruožą.

Koplytėlėmis domėjosi, jas fotografavo žinomi tarpukario Lietuvos kraštotyrininkai: Balys Buračas, Ignas Končius, Adomas Varnas ir kiti. Jų pagaminti negatyvai ir nuotraukos saugomi Lietuvos muziejų fonduose. Pokario metais nemažai koplytėlių užfiksavo Mečislovas Sakalauskas. Pastaruoju metu taip pat nufotografuota daugelis koplytėlių. Didelė dalis minėtos ikonografinės medžiagos panaudota šiai studijai. Iš viso surinkta daugiau kaip 220-ies objektų senų ir naujų nuotraukų. Ne visais atvejais pavyko patikrinti, ar istorinėse nuotraukose matomi statiniai dar išlikę, ar visada tiksliai nurodyti jų adresai. Ne visos dabar esančios koplytėlės ištirtos natūroje ir tiksliai datuotos. Tačiau tai nesutrukdė pagrindiniam darbo siekiui – sukaupti bei paskelbti kuo daugiau vaizdinės medžiagos apie esančius bei jau nesančius objektus ir ta medžiaga remiantis patikslinti bokštinių memorialinių paminklų tipologiją, nustatyti būdingus kompozicijos bruožus, atskleisti jų architektūros tradiciškumą ir stilistiką.

Daugelyje Europos ir ypač Vidurio Europos šalių mūriniai memorialiniai paminklai statyti dar pagonybės laikais. Jie buvo menhyrų pavidalo ir žymėjo laidojimų vietas. Viduramžiais katalikiškose šalyse paminklai įgijo kryžius ir šventųjų statulėles. Kapinėse paplito bokštelio pavidalo „mirusiųjų žibintai“, kurių ažūrinėse viršūnėse degė amžinoji ugnis. Lenkijos istoriniai šaltiniai koplytėles mini nuo XV a. Jos mūrytos miestuose, miesteliuose, prie dvarų ir kaimo sodybų, kapinėse, laukuose ir pakelėse. Koplytėlių paskirtis – užtikrinti Dievo pagalbą vietos gyventojams, saugoti juos nuo piktų jėgų, būti orientyrais keliautojams. Mūšių, žiaurių nusikaltimų vietose, kapinėse ir šventoriuose pastatytos koplytėlės buvo skirtos mirusiesiems atminti ir gyviesiems apginti nuo klaidžiojančių dvasių. Mūriniais memorialiniais paminklais būdavo pažymimi jubiliejiniai metai, įsimintini istoriniai įvykiai, prašoma, kad Dievas atitolintų badą, marą, gaisrus, karus, saugotų nuo potvynių bei stichinių nelaimių. Dvarų žemes žymėjo panašūs į koplytėles mūriniai riboženkliai.

Kada Lietuvoje pradėtos statyti mūrinės bokštinės koplytėlės tikslių duomenų nėra. Dauguma išlikusių – nedatuotos. Seniausi žinomi memorialiniai paminklai išmūryti XVIII a., bet greičiausiai jie buvo paplitę jau anksčiau, tik XVII a. vidurio karų metu sunaikinti. Vienais istorijos laikotarpiais koplytėlių statyba būdavo labai intensyvi, kitais – sulėtėdavo. Po 1863 m. sukilimo caro valdžios vietininkas Lietuvoje generalgubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė nešventintose vietose statyti kryžius ir koplytėles – juos galima buvo mūryti tik kapinėse ir šventoriuose. Tuo siekta sutrukdyti sukilimo mūšių bei sukilėlių žūties vietų pagerbimui ir įamžinimui. Draudimas atšauktas 1896 m., tačiau ir per jo galiojimo laiką memorialinių paminklų statyba nesustojo – tai buvo viena iš pasipriešinimo carizmui formų. Ypač daug koplytėlių išmūryta paskutiniaisiais XIX ir pirmaisiais XX a. metais. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai ūkininkai iš kaimų išsiskirstė į vienkiemius ir iš dalies pakito jų požiūris į senąsias tradicijas, kurį laiką kryžių bei koplytėlių kurta kiek mažiau. Nuo 1928 m. – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dešimtmečio ir 1930 m.– Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių jų vėl pagausėjo. Tarpukario Lietuvoje religinės ir patriotinės intencijos susiliejo į bendrą visumą, kuriai suteiktas „tautinis“ pavidalas. Nuo jo nenukrypo dauguma liaudies menininkų bei profesionalių architektų kūrinių. Sovietiniais laikais naujų koplytėlių nebuvo statoma. Didelė dalis anksčiau pastatytų neprižiūrimos ir apleistos sunyko arba buvo nugriautos. Geriau išsilaikė tos, kurios buvo paskelbtos dailės ir architektūros paminklais.

1990 m. atgimus Lietuvai, buvusiųjų koplytėlių atstatymas ir naujų kūrimas virto ne tiek religingumo, kiek patriotizmo apraiška. Koplytėlės mūrytos tautos gyvenimo tragiškiems įvykiams įamžinti, rezistencijos kovoms, kritusiems už Lietuvos laisvę ir tremtiniams atminti. Jų kompozicija, išsiskirianti deklaratyviu tautiškumu, dažniausiai kartoja tarpukario bokštinių koplytėlių sprendimus.

Keičiantis istorinėms epochoms ir socialinėms sąlygoms, keitėsi ir koplytėlių fundatoriai. Medinį kryžių pajėgė pastatyti ir eilinis ūkininkas, o daug brangesnes mūrines koplytėles statydavo dvarininkai, turtingesni ūkininkai, kunigai su parapijiečiais arba kaimų bendruomenės. Pastaraisiais metais koplytėlės statytos už visuomeninių organizacijų surinktas aukas.

Mūrinių bokštinių koplytėlių sklaida Lietuvos etniniuose regionuose nevienoda. Jų ypač gausu Žemaitijoje, Vidurio Lietuvoje, Aukštaitijoje, o Dzūkijoje aptinkama vos viena kita. Sunku paaiškinti, kodėl po 1795 m. Lenkijai priklausiusioje Suvalkijoje koplytėlių beveik visai nėra, nors XIX a. Lenkijoje Muravjovo draudimas negaliojo ir kituose šios šalies regionuose tuo metu pastatyta daug mūrinių koplytėlių.

Visais laikais Lietuvoje bokštinės koplytėlės mūrytos iš vietinių statybinių medžiagų: degtų plytų ir aptašytų lauko akmenų. Retkarčiais aptinkama ir iš monolitinio akmens iškaltų memorialinių paminklų. Vienos koplytėlės yra masyvaus mūro, kitos – tuščiavidurės. Iš išorės dažniausiai tinkuotos arba tik iš dalies, bet pasitaiko ir netinkuotų.

Mūrinių koplytėlių paskirtis diktavo jų kompozicijos principus. Kiekvienos bokštinės koplytėlės pagrindinis semantinis ir kompozicinis akcentas buvo viena ar kelios šventųjų figūros. Jų parinkimas priklausė nuo koplytėlės statymo intencijos. Kai bokštinė koplytėlė būdavo skirta atsidėkoti Dievui už išgijimą arba trokštant pasveikti nuo sunkios ligos, joje pastatydavo šv. Roko figūrą. Šv. Rokas gynė ir nuo gyvulių kritimo bei nederliaus. Apsaugai nuo nelaimių vandenyje ties tiltais ir lieptais mūrydavo koplytėles su šv. Jono Nepomuko ar šv. Jono Krikštytojo skulptūromis. Mediniais namais užstatytus, nuolatinės gaisrų grėsmės kamuojamus miestelius saugojo ugniagesių globėjas šv. Florijonas. Šv. Jono Nepomuko ir Florijono statulas paprastai iškeldavo į koplytėlių viršūnę, kad šventieji galėtų apžvelgti kuo didesnį plotą. Daugelyje koplytėlių aptinkamos Kristaus, Dievo Motinos, šv. Onos, šv. Izidoriaus, šv. Jurgio, kitų šventųjų figūros. Kartais sodybose statomų koplytėlių fundatoriai užsakydavo išdrožti savo šeimos narių globėjų skulptūras. Antai Auksūdžio kaimo (Mažeikių r.) sodybos koplytėlėje, pastatytoje po to, kai mirė trys šeimininkų vaikai ir krito karvė, yra užsakovų Andriuškų vardus atitinkančios šv. Juozapo ir šv. Barboros statulėlės. Dar du čia buvusius šventuolėlius parinko juos išdrožęs Jonas Šimkus iš Buknaičių kaimo.

Dažnai, išreikšdami pagarbą ir meilę šventiesiems, juos puošdavo ryškiaspalviais šilko drabužėliais, tikrų ir dirbtinių gėlių žiedais, o koplytėles – iš medžio lapų ar lauko žolynų nupintais vainikais (Bebrujų kaime, Radviliškio r.; 1 pav.). Šventųjų figūras stengdavosi apsaugoti nuo atmosferos poveikio ir išryškinti statinio kompozicijoje. Jas apdengdavo stogeliu arba statydavo giliose nišose, kurias kartais įstiklindavo. Koplytėlių architektūra skirta skulptūroms įrėminti, sudaryti joms daugiau ar mažiau aktyvų foną. Kai laikui bėgant daugelis koplytėlių prarado skulptūras, jos neteko ne tik svarbių kompozicijos elementų, bet ir pirmapradės esmės.

Dar vienas labai svarbus mūrinių bokštinių koplytėlių semantinis ir kompozicinis akcentas – viršūnėje esantis geležinis meniškai ornamentuotas kryžius. Tad koplytėlėse įkūnyta darni, nedaloma architektūros, skulptūros ir taikomosios dailės sintezė.

Mūrinių koplytėlių funkciją galima gretinti su mediniais, dailių kryžių puošiamais stogastulpiais ir koplytstulpiais, kurių pagrindinė paskirtis – apgaubti ir apsaugoti dievdirbio išdrožtas figūrėles. Tačiau, ar tarp mūrinių ir medinių memorialinių paminklų egzistavo ne tik idėjinis, bet ir genetinis ryšys, – esama įvairių nuomonių.

Paulius Galaunė rašė: „<…> paprasčiausių formų stulpines koplytėles buvo bandoma perfrazuoti į iš mūro statytas ir iš akmens tašytas koplytėles“.

A. Širmulis teigė: „Pavidalus, formas ir skulptūrinę akmeninių paminklų puošybą liaudies meistrai perėmė iš tokios pat rūšies medinių monumentų. Tam tikros reikšmės jų kūrybai turėjo ir profesionalusis menas“. Šie autoriai į Lietuvos mūrines bokštines koplytėles žvelgia kaip į vietinės kilmės smulkiosios architektūros statinius, išsiplėtojusius iš pirmiau už juos paplitusių medinių memorialinių paminklų. Tačiau, kaip minėta, daugelyje kitų šalių mūrinės bokštinės koplytėlės pradėtos statyti anksčiau negu Lietuvoje. Galbūt ten jų prototipai iš tikrųjų buvo mediniai koplytstulpiai, bet Lietuvą greičiausiai pasiekė jau susiformavę mūrinių koplytėlių pavidalai.

Jonas Grinius ir Antanas Mažiulis vienareikšmiškai tvirtino, kad Lietuvoje statytos bokštinės koplytėlės, turinčios daug analogų kitose Europos šalyse, nesusikūrė iš vietos tradicinių statinių, bet atklydo čia iš svetur. J. Perkovskis irgi manė, kad Lietuvos mūro koplytėlės medinių memorialinių paminklų neimituoja.

Taigi, žvelgiant į Lietuvos bokštines koplytėles kaip į daugelyje katalikiškų Europos šalių paplitusį statinių tipą, Lietuvoje ieškoti jų kilmės vargu ar tikslinga. Čia perimti kitose šalyse jau anksčiau taikyti bokštinių koplytėlių kompozicijos principai. Iš jų pasirinkti tie, kurie labiausiai atitiko mūsų krašto žmonių pasaulėjautą ir meninį skonį. Panašiai pasisavinti ir kitų sakralinių pastatų: bažnyčių, koplyčių, varpinių – pirmapradžiai įvaizdžiai. Iš svetur perimti koplytėlių archetipai Lietuvoje ilgainiui įgijo specifinių vietinių bruožų; susikūrė savi, vyraujantys tūrio tipai, naudotos savitos išraiškos priemonės. Tuo pat metu koplytėlių kompozicija neprarado ryšio su kitų regionų smulkiąja architektūra, atspindėjo Europos šalyse plitusius stilius. Vienais atvejais stiliai reiškėsi jau tapusių tradiciniais tūrio tipų formose, kitais – besikeičiančiose stilinėse epochose radosi nauji, konkretiems stiliams būdingi koplytėlių tūrio sprendimai bei išorės formos.

 

II. SKULPTŪRA

 

Mūrinės bokštinės koplytėlės – nedidelė smulkiosios architektūros palikimo dalis, susijusi su krikščionių tikėjimo ir kultūros paveldu. XVII a. dėl Katalikų Bažnyčios reformos įtakos, prasidėjo puošnių baroko stiliaus bažnyčių statyba. Gausėjo vienuolynų, kaimo bendruomenės gyvenime paspartėjo Evangelijos – Gerosios Naujienos sklaida, prasidėjo visuotinis Švč. Mergelės Marijos, šventųjų garbinimas. Jų atvaizdai, kurių nevertino protestantai, katalikams tapo labai artimi. Mūrinė bokštinė koplytėlė su skulptūromis viduje išreiškia Dievo buvimą žemėje. Sakraliniai paminklai suteikia aplinkai ramybės, sustiprina saugumo jausmą, sutelkia tikėjimo išpažinimui. Mūrinės bokštinės koplytėlės, atsiradusios už šventovės sienų, buvo kontrreformacijos pergalės išraiška, savitas krikščionybės simbolis.

Koplytėlių fasaduose matome įvairių dydžių ir formų nišas, skirtas skulptūrai. Šventojo figūrai specialiai numatyta vieta pabrėžia jos prasmės lygmenį. Skulptūra, būdama integrali statinio dalis, jį reprezentuoja, paminklą padaro turiningą ir įdomų. Ypač dėmesį patraukia didinga šventojo figūra, pastatyta ant vertikalaus stulpo ar kolonos. Aukštai erdvėje iškylanti skulptūra ne tik atsiskleidžia savo vaizdine forma, bet kartu yra ryškus prasminis akcentas. Svarbią vietą skulptūra užima profesionaliai sukurtose vieno ar dviejų tarpsnių mūrinėse koplytėlėse. Stilinėms koplytėlėms pirmąsias skulptūras kūrė profesionalūs skulptoriai. Statulų meninė forma yra susijusi su architektūra ir perteikia epochos dvasią. Slenkant amžiams, sunykusios skulptūros buvo keičiamos naujomis, tačiau šventųjų ikonografija keitėsi retai. XIX a. antrojoje pusėje stilinių koplytėlių sunykusios skulptūros buvo pakeistos naujomis, įgudusių meistrų darbais. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio išlikusios senosios skulptūros pradėtos keisti jų kopijomis, kurias atliko profesionalūs skulptoriai, kartais liaudies meistrai. Koplytėlės užbaigiamos ant stogelio pritvirtintomis puošniomis geležinėmis viršūnėmis arba paprastais lotyniškais kryželiais.

Tradicinėse liaudiškose koplytėlėse sunykusias, pasenusias arba dingusias statulėles dažniausiai pakeisdavo jau kitų šventųjų atvaizdai. Žinoma, šventųjų kaita suardydavo pirminį sumanymą. Nemaža paminklų liko visai be statulų. Todėl konkretizuoti bei įvertinti laiko tėkmėje iš mūrinių koplytėlių dingusias skulptūras yra gana sudėtinga.

Kapliczki murowane na Litwie architektura i rzeźba

 

Algė Jankevičienė | Marija Kuodienė

 

Streszczenie

 

Na Litwie, tak jak w innych katolickich krajach Europy, liczne są zabytki drobnej architektury sakralnej – np. murowane kapliczki. Najstarsze zachowane pochodzą z XVIII w., ale większość powstała w wieku XIX i na początku XX. Są zbudowane z cegły lub ciosanych kamieni. Ich architektura, umieszczone w nich rzeźby oraz żelazne zwieńczenia stanowią spójną artystycznie całość.

W architekturze kapliczek wyróżnić można dwa dominujące kierunki: tradycyjny – gdy zostają utrzymane ukształtowane historycznie zasady kompozycyjne, oraz dynamiczny – kiedy zastosowane rozwiązania i formy charakterystyczne są dla zmieniających się, profesjonalnych stylów architektonicznych.

Na Litwie występują cztery rodzaje kapliczek odpowiadających kierunkowi tradycyjnemu: jednolite w kształcie; słupowate; schodkowe, składające się z dwu lub kilku stopni zwężających się ku górze oraz kapliczki o rozszerzonym zwieńczeniu. Od zewnątrz kapliczki charakteryzuje ludowa prostota, ale czasem można dostrzec pojedyncze formy stylowe.

Kapliczki, które są przykładem oddziaływania architektury profesjonalnej, są czasem tradycyjne w swym kształcie, ale często ich forma jest specyficzna, charakterystyczna dla określonego stylu.

W okresie baroku budowano kapliczki, jednolite w kształcie, ale o plastycznej sylwecie. Powstałe w dobie klasycyzmu i romantyzmu kapliczki składały się z wysokiego cokołu i otwartego portyku o kompozycji centrycznej z kolumnami w czterech rogach. W epoce historyzmu rozwinęły się kapliczki o kształcie tradycyjnym, ale z neogotyckimi albo ceglanymi, stylizowanymi fasadami, zaś w okresie międzywojennym – kapliczki o architekturze nowoczesnej.

Najstarsze znane rzeźby przedstawiające świętych znajdują się lub znajdowały w barokowych kapliczkach upamiętniających z XVIII w. Były dużych rozmiarów, okrągłe albo półokrągłe, wkomponowane w otwarte ze wszystkich stron kapliczki lub na wysokich słupach. Monumentalne statuły charakteryzowały się żywą plastyką ruchu i gestu, dynamiką formy i wyrazistością sylwetki. Poziom artystyczny tych prac pozwala sądzić, że ich autorami byli miejscowi zawodowi artyści, którzy tworzyli także rzeźby zdobiące ołtarze kościołów.

Zachowało się niemało przykładów autentycznej rzeźby z XIX i początków XX w. Wiele tych dzieł zostało utrwalonych na fotografiach. Duże, okrągłe statuły do profesjonalnie wykonanych murowanych kapliczek tworzyli przyuczeni do snycerskiego rzemiosła artyści ludowi. Ich prace są bardziej uproszczone, realistyczne w wyglądzie, skrupulatnie wykonane. Na niektórych z nich odcisnął się wpływ stylu barokowego i zauważalne jest oddziaływanie ówczesnej rzeźby kościelnej.

Figury do kapliczek o architekturze ludowej wykonywali domorośli twórcy ludowi. Wyrzeźbione przez nich statuetki są nieduże, okrągłe lub półokrągłe, płaskie z tyłu i polichromowane. Ich artystyczna forma jest prymitywna, zaś plastyka uogólniona i dekoracyjna. Bardziej wprawni mistrzowie ludowi starali się uzyskać efekt realizmu. Ci sami rzemieślnicy tworzyli także postacie świętych do kapliczek drewnianych.

Przedstawienia świętych umieszczane w kapliczkach murowanych najlepiej odpowiadały preferencjom zakonów oraz wiernych we wsiach i małych miasteczkach. Szczególnie często przedstawiano św. Floriana, św. Agatę i św. Jana Nepomucena, którzy chronić mieli od nieszczęść związanych z pożarem i wodą. Duże ich statuły umieszczano wysoko na słupach. Popularne były także rzeźby przestawiające św. Rocha, św. Jerzego, św. Franciszka, a także – Chrystusa. Najczęściej komponowano niewielkie figury Ukrzyżowanego albo okrągłe rzeźby przedstawiające Chrystusa niosącego krzyż według znanego przedstawienia Jezusa ze Sznipiszek. W wielu kapliczkach umieszczono rzeźby o motywach mariologicznych.

Kapliczki murowane odpowiadały religijności ludowej, upamiętniały ważne wydarzenia historyczne, wyrażały uczucia i odczucia odbiorców.

 

Z języka litewskiego przełożyła Katarzyna Korzeniewska

Lithuanian stone chapels architecture and sculpture

 

Algė Jankevičienė | Marija Kuodienė

 

Summary

 

Lithuania, like others Catholic European countries, abounds in stone chapels – monuments of minor sacral architecture. The oldest remained chapels of Lithuania date back to the 18th c., but most chapels were built in the 19th – early 20th c., mostly of stone or bricks. Their architecture, sculpture and iron apices comprise an integral artistic whole.

In the architecture of chapels, prevailing are two creative trends: (1) traditional, observing the long-standing principles of composition and (2) always renewing, applying the solutions and forms of professional architectural styles.

In Lithuania chapels of four traditional types can be found: (i) those of integral volume, (ii) columnar, (iii) stepped, consisting of two or more segments narrowing upwards, and (iv) with a wider upper segment. The traditional chapels is of a simple folk forms, sometimes decorated with solitary stylistic details.

Chapels with a touch of professional architectural styles sometimes are of a traditional volume, but more often their form is specific, characteristic of a peculiar style. In the baroque epoch, frequent were memorial monuments of an integrated volume and plastic silhouette. In the times of Classicism and Romanticism, chapels consisted of a rather high sockle and an open centered portico with pillars in the four corners. Chapels in the epoch of historicism were characterized by a traditional volume with neogothic or brick style facades, and in the period after the first world war chapels of modern architecture prevailed.

The oldest known sculptures of saints were installed in baroque memorial monuments of the 18th c. They were large, round and semi-round, standing on all the four sides in openings or on the top of a pillar. Monumental statues show a vivid plastics motion, a dynamic form and expressive silhouette. The artistic level of these works allows to suppose the authorship of local professional carvers who were creating pieces of sculpture for church altars as well.

Rather numerous authentic sculptures have survived from the 19th and early 20th centuries. A particularly large number of pieces of that epoch are fixed in photographs. Large round statues professionally created stone chapels were carved by folk artists trained in carving. Their works are of a simplified, realistic appearance, thoroughly carved. Some works are marked with the influence of the baroque style and sacral sculpture of the epoch.

Statues for folk-style churches were carved by self-taught folk artists, so-called god-makers. Pieces of sculpture carved by them are not large, round or semi-round with a flat back, polychromic. Their artistic form is primitive, with a generalized and decorative plastics. “God-makers” of higher skills tried to render the image of reality. The same folk artists used to carve sculptures of saints also for wooden chapels and sacred roadside poles.

The images of saints in stone chapels mostly represented the interest of monastic orders, believers from villages and small towns. Particularly great attention was devoted to St. Florian, St. Agatha, St. John Nepomuk who protected against fires and water-related disasters. Their large status would be erected on high poles. Popular were also statues of St. Rocco, St. George, St. Francis and particularly of Jesus Christ. The latter was most often represented by a large Crucifix figure or a round statue of Christ with the cross, created after the widely known image of the Šnipiškės Jesus. Numerous chapels contained sculptures of Marialogic topics.

Stone chapels of Lithuania can be regarded as reflecting the faith of the nation, the most memorizable historical events, expressing the desires of people.

 

Translated by Aurelija Juškaitė