- Nė viena sritis taip vaizdžiai neperteikia savo tautos dvasios
ir jos išgyvenimų, kaip liaudies kūryba. Joje ne tik atskleidžiami
gr
ožio
polinkiai, tautos siekimai, kančia ir džiaugsmas, bet parodoma glaudžiai su vidiniu
pasauliu susijusi išorės buitis ir net paskiri tos buities momentai. Tai
matome ir tautosakoje,
ir liaudies plastinėje dailėje. Ypatingai daug mūsų liaudies
sielos ir gilaus grožio
prabyla lietuvių liaudies skulptūroje. Ji yra religinis, ne
bažnytinis, menas, kilęs spontaniškai iš gilaus liaudies tikėjimo, pareiškiantis ne
tiek daug individo, kiek
kolektyvo, t. y. visos lietuvių liaudies, idėjas.
- Ne visuomet lietuvių liaudies dievdirbis lieka bendrame tautos
kolektyve,
reikšdamas meno tiesas skulptūroje. Jo savaip pareikštų
kūrinių kalba kartais
pavilioja ne vieną sekėją, sukurdama tam tikroje apylinkėje
stilistiškai vieningus lietuvių liaudies skulptūros kūrinius. Tokių skulptūros
kūrėjų lietuvių liaudis turėjo ne vieną, jie sukūrė atskiras skulptūros šeimas.
Bet dėl neatsparios oro kaitoms medžio medžiagos, iš kurios
lietuvių liaudies skulptūra buvo kuriama, kūriniai greit dingdavo užuomaršos rūkuose, todėl sekti
atskiras mūsų liaujies skulptūros stilistines šeimas labai sunku.
- Iš mums žinomų autorių, turėjusių labai didelę įtaką
aplinkos dievdirbiams,
yra Vincas Svirskis, XIX amžiaus antros pusės ir XX amžiaus
pradžios menininkas. Kalbėti apie Vincą Svirskį ir jo kūrybą mes kol kas
tegalime sąlyginai, nes dar visų duomenų, nušviečiančių jo asmenį ir jo kūrybą,
neturime. Dėl dievdirbio gimimo datos ir
vietos yra pareikšta keletas nuomonių,
būtent: 1) Kauno Vytauto Didžiojo
Kultūros Muziejaus Etnografinio
skyriaus dienoraščiuose [1]) randame
žinių, kad Vincas Svirskis yra gimęs
apie 1845 m., Burvelių kaime, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje.
Tame pačiame kaime ir miręs. Mirė
1917 ar 1918 m. [2]). Kitos nuomonės
yra K. Šimonis ir B. Buračas. Pasak
jų, Vincas Svirskis gimęs 1835 m.
Glitėnų kaime, Krekenavos valsčiuje
iš tėvų Simano ir Katrės Vaitiekavičaitės Svirskių, valstiečių. Miręs
1915 m. Burvelių kaime (pagal B.
Buračą 1916 m.). Palaidotas Surviliškio parapijos kapinėse, šalia čia
tebestovinčių jo darbo kryžių. Jo pavardė garsi Kėdainių,
Panevėžio apskrityse ir jų apylinkėse [3]).
Svirskio kryžių yra ir Kauno apskr. [4]). Dar ir dabar daugumas senesnių ūkininkų gerai atsimena
linksmąjį, iš kaimo į
kaimą keliaujantį senuką, kuris visą savo gyvenimą buvo
pašventęs beveik vien
kryžių dirbimui. Jis net sugebėjo sukurti atskirą skirtingą
kryžių tipą, kur kryžiaus konstrukcija rado glaudų santykį su skulptūra. Panašius
į Svirskio kryžius
dirbo ne tik tuo laiku gyvenę kryždirbiai - dievdirbiai, juo
seka ir dabartiniai tų valsčių liaudies skulptoriai [5]). Jis, kaip ir kiti
mūsų liaudies dievdirbiai, sudarė
vienybę tarp skulptūros ir kryžiaus. Bet skulptūrų stilius jo
savitai išspręstas.
Dievdirbis sudarė sintezę tarp labai jį veikusio baroko ir
ramios, pusiausvyrą
turinčios, liaudies skulptūros stilistinės kalbos.
- Svirskio ir jo sekėjų skulptūra yra organinė kryžiaus
dalis. Skulptūros laisvė apribota. Jis dirbo statulėles, jungdamas jas su pačiais
kryžiais, t. y. šventieji
bei angeliukai daryti i š v i e n o
i r t o p a t i e s m e d ž
i o, tuo ji skiriasi
nuo kitų mūsų liaudies skulptūrų. Skulptūra, kaip
dekoratyvus elementas, žaidžia ant kryžiaus plokštumų paviršiaus, užpildo jo
monotonines plokštumas. Ji
niuansuoja nuo plokščio reljefo prie labai iškilusio, pereidama
net prie goreljefo. Bet, apskritai, pats skulptūros reljefas yra iškilus.
Šios figūros su kryžiumi
sudaro vieną neatskiriamą sąstatą. Kaip visi mūsų, liaudies dievdirbiai, taip ir Svirskis temas
savo komponuojamoms figūroms ant kryžiaus plokštumų paviršiaus ima iš
krikščioniškosios
ikonografijos. Jo kryžiuose
matome angelų galvutes, šventuosius
ir grupes vaizduojančias šventraščio scenas. Pvz. Paskutinioji vakarienė,
Golgota, Kristaus
krikštas [6]). Ypatingai Svirskio, be kitų šventųjų,
mėgiamos vaizduoti angeliukų
galvutės, kurios kartais papildo centrinę temą, teikdamos
lyriškai švelnų intymų
atspalvį, daugiau prabylantį į liaudies sielą.
- Dievdirbis kryžiaus kryžmos viduryje komponuodavo s a u
l ė s pavidalo ornamentą, iš kurio spinduliai išsisklaido į visas
puses. Paties kūrėjo žodžiais
spinduliai vaizduoja Kristaus karūną [7]). Liaudis ir
kitaip aiškina: Spinduliai vaizduoja Dievo Apvaizdą [8]).
Čia panašiai, kaip viduramžiais, reiškiasi autoriaus simbolika, kilusi iš gilaus religinio misticizmo. Saulės
pavidalo ornamento
viduryje - Dievo Apvaizdos Akis, kurią lietuvis taip gausiai
visoje savo kūryboje naudoja, norėdamas sudaryti intymesnį santykį su Dievu.
Pats dievdirbis
sakydavęs: Taigi, taigi, Dievas viską mato [9]). Arba
vietoje Dievo Apvaizdos
Akies - kryžiaus kryžmos viduryje - Nukryžiuotasis, kuris irgi
dažniausiai
sukurtas iš to paties medžio, tik kartais prikaltas medine
vinimi. Savo figūras
ant kryžiaus plokštumų paviršiaus dievdirbis įvairiai
komponuoja, kartais jas
stogeliu vainikuodamas. Be to, visuomet jaučiame tam tikrą
proporcijų santykio
išlaikymą tarp figūrų ir paties kryžiaus. Jis savo
šventuosius grupuoja į kelias
eiles: a) iš visų keturių stiebo plokštumų, maždaug 1-2,5 metro
nuo žemės, drožia po šventąjį; b) tokio pat aukštumo nuo žemės, ant visų keturių kryžiaus
stiebo pusių
skaptuoja po dvi eiles šventųjų (viso aštuoni šventieji); d) visai nedaro šventųjų, bet ant kryžiaus stiebo
išdrožia, iš visų keturių
pusių stogo skliauto formą arba vietoje jos - stiebelį su
lapų, gėlių ar uogų
(su vijoklėmis ir bumbuliukais) motyvais [10]). Dievdirbis
dar mėgo šventuosius
apsupti fantastiškais (ornamentiniais) rutuliais,
vaizduojančiais tarytum debesis. Ypač tai daro stogelinio tipo
kryžiuose. Svirskis tuo išreiškia religijos
supratimą, šitaip aiškindamas: Matai, Kristus ir visi šventieji į mus žiūri iš dangaus, iš aukšto, todėl ir čia
jie apsupti debesų [11]). Svirskis yra
padirbęs keletą kryžių visai kitokios
formos, būtent, išdroždamas tik viršuje iš visų keturių pusių šventuosius
ir, kad jų lietus neužlytų, padarydavo stogelį. Taip šventuosius drožė
ąžuolo kelme ir statant kryžių ąžuolo
kamieną sodina į žemę. Tokiuose
kryžiuose atskirai įtaiso medinę tiesių linijų viršūnę, dažniausiai be mūkos (Nukryžiuotojo Kristaus) [12]).
Visas šis kompozicinis sąstatas labai
originalus ir rodo ypatingai gilią sintezę. Visos kryžiaus proporcijos
gerai išlaikytos. Pats kryžius prabyla
kažkokia monumentalumu dvelkiančia
konstruktyvine logika. Kažką gilaus
ir prasmingo savo rimtimi įamžina.
- Ši kryžiaus konstrukcija ir jos jungimas su skulptūra parodo
savotišką menininko kompozicijos originalumą, visiškai skirtingą nuo
kitų lietuvių liaudies
skulptūros dievdirbių, kurie savo figūras daugiausia dirbo
paskirai, o paskiau
tik apgyvendino kryžiuose. Be to, visas kompozicinis sąstatas
būtų nepilnas, nepaminėjus ornamentinių motyvų. Čia matome architektūrines
detales, zigzagus
ir t. t. Svirskio dažniausias kryžiaus tipas yra su viduryje
išdrožtomis skulptūromis, kurios įvairiai aprėminamos. Šis ornamentiniu būdu
suteiktas aprėminimas
kartais teikia tapybinio paveikslo įspūdį. Iš viršutinės
aprėminimo dalies, iš abiejų kryžiaus stiebo šonų iškyla
volelės su kryželiais galuose arba kitokio pavidalo
puošnūs prailginimai, jie pasibaigia nesiekdami kryžmos. Šie
turtingi puošybiniai
elementai teikia savotiško bendro vieningumo. Iš viso
ornamentinė gama, kuri
taip vaizdi visame kryžiaus ir skulptūrų sąstate, neretai
kupina fantastiškos egzotikos. Svirskis savo t e c h n i š k u m e d ž i a g o s
valdymu
pralenkia liaudies dievdirbį. Jam buvo ne vis vien iš kokios
medžiagos savo kryžius dirbti. Svirskis
pasirinkdavo ne vien tik paprastus lygius medžius, bet ir
šakotus, gumbuotus
ąžuolo rąstus. Vartojo ąžuolo medį. Jo skulptūrose galime
pastebėti nepaprastą
sugebėjimą naudoti medžiagos lytį, erdvę ir masę, o juk
visai žmogus nemokėjo piešti [13]). Jis intuityviai jautė piešinį. Visur
jaučiamas sumanus rūpestingumas, kiekvienos detalės apdirbime, tam tikrų proporcijų
išlaikymas [14]), daugiau
primenančių kūno anatominę struktūrą, negu kituose
lietuvių liaudies kūriniuose. Iš pirmo pažvelgimo Svirskio ir
jo sekėjų pati skulptūra atrodo beasmeniška,
per pus neturi lietuvių liaudies kūrybos stilistinių
savitumų, jos taip ryškiai pasireiškiančios sielos. Čia neprabyla lietuvių liaudies
aplinkos tipai su gilia psichologine išraiška. Jo kūriniai daugiau primena vietinių
amatininkų kūrybą, kurie
puošė bažnyčias prisižiūrėję į užsienietiškus
savo pirmtakūnus. Bet taip apibūdindami dievdirbio kūrybą, būtume neteisūs. Arčiau
pažvelgę, matome, kad ji
lieka liaudies skulptūros bendroje šeimoje, tik jo figūros turi
savaimingą charakterį, kas stilistiškai skiriasi nuo kitų. Bendros liaudies
skulptūros savybės
lieka pas Svirskį ir jo sekėjus. Frontali kūno laikysena,
schematizacija, tik jo
kūriniai neturi tiek daug tos būdingos sukauptos vidinės
ramybės, kuo pasižymi
lietuvių liaudies skulptūra. Formos irgi nebėra taip uždaros. Vinco Svirskio kūriniuose s t i l i a u s atžvilgiu galime
įžvelgti dvi grupes.
Vieni šventieji yra daugiau primityvūs, paprastesni, be
manieros, drabužių draperijos negausios, veidai pailgesni, nosys smailesnės, daugiau
sudvasinimo išreiškia, proporcijos prailgintos, spalvos sušvelnintos. Šis
periodas parodo labiau
savaimingą charakterį. Jau šiuose kūriniuose galime matyti
Svirskio stiliui būdingą melodingą grafinę liniją, kuri modeliuoja pačias
figūras. Tik čia ji dar
reiškiasi labai kukliai. Kitose figūrose ji gana veržli. Kur
linijų lyrinė melodinga
slinktis švelnina, pagyvina, pačią figūrą tik iš
pagrindinės laikysenos neišjudina.
Bet perdaug didelėje baroko įtakoje grafinių linijų slinkties
vingiai darko pačią
skulptūrinę masę. Pirmos grupės figūrų nedaug ir jos
priklauso prie ankstyvesnio skulptoriaus kūrybos laikotarpio.
Kituose dievdirbio kūriniuose pasireiškia aiški baroko
maniera. Iš viso mūsų
liaudies menininkas žavisi baroko stiliaus skulptūra. Jį
pavilioja stiliaus judrumas, puošnumas, teatralumas, skulptūrinės medžiagos
sukilimas skridimui. Nervingas ritmas, dinamika, tapybinis
šviesos ir šešėlių žaidimas sužavi primityvų
liaudies dievdirbį, o lydini baroko mistika dar daugiau
sujaudina primityvią,
laiko nepaliestą sielą. Mūsų liaudies skulptūra stiprioje
baroko įtakoje netenka
savo pirmykštės ramybės. Nebeturi formų esmingos
pusiausvyros, lieka sujudinta. Pati skulptūrinė masė sudarkyta. Autorius ieško
judesio, stengiasi savo
figūras kreipti į aplinką, kad ten sudarytų tam tikrą intymią nuotaiką, bet tai mūsų liaudies
dievdirbiui labai nevyksta. Įtakos poveikis darko
būdingą kūrinių kalbą. Kaip minėjome, dažnai pati figūra lieka toje
pačioje pozoje, tik vingiuotos linijos žaidžia reljefo paviršiumi,
nesudarydamos šviesos šešėlių kaitos. Ir Vinco
Svirskio skulptūros grupė turi daug
bendrų baroko savybių. Ramios pusiausvyros nebejaučiame. Autorius
skolinasi neramų bangingą ritmą,
vingiuotą drabužių drapiravimą. Bet
šios drapiruotės suprastintos, neturi
puošnumo, neša kažkokį liaudies stiliui įprastą neturtingumą,
paprastumą, jos daugiau sustingusios ir schematizuotos. Čia nerami baroko linija
žaidžia reljefo paviršiumi, sudarydama banguotą grafinių piešinių, kur nėra
sultinesnio lipdymo. Svirskio pomėgis gausiai vartoti angeliukų
galvutes irgi, turbūt, atkeliavo iš šio stiliaus.
- K. Simanonis yra iškėlęs nuomonę, kad Svirskio kūrybai
didelę įtaką yra turėjęs Andriolli. Pas jį
Svirskis yra dirbęs tuo metu, kada Andriolli tapė paveikslus
Kauno Bazilikoje. Bet atrodo, kad Andriolli nesuvaidino tokio
didelio
vaidmens Svirskio kūryboje. Galbūt, labiau jį paveikė visa
aplinka, ypatingai barokinis stilius, su kuriuo jis susidūrė,
lankydamas Kauno bažnyčias, nes baroko stiliaus poveikis, jo
kūryboje yra labai ryškus. Jo įmantrus, vietomis net
prašmatnus stilius galėjo kaip tik savo šias savybes gauti
iš plačiau pasireiškusio baroko, negu kad dievdirbis
gimtinėje aplinkoje tai matė.
Svirskio kūryboje lygia greta grafizmo iškyla ramus, riebūs,
pilni pasitenkinimo v e i d a i. Pvz., Sopulingoji Dievo Motina
visai neatrodo, kad tai būtų kenčianti Motina dėl savo
Nukryžiuotojo Sūnaus [16]). Angelų galvutėms menininkas ypač daug suteikia lėlių
beasmenio grožio. Riebūs,
patenkinti angelų veidai primena oeldrukų tipus,
persunktus kažkokiu pasaldintu sentimentalumu. Nors žmonės ir
kunigai mėgdavę jo darbus šventinti, bet vienas kunigas
(kunigas Maciejauskas) atsisakęs, nes Svirskio darbo šventieji
atrodo perdaug riebūs, kaip burliokai [17]). Kunigas
priekaištavo dėl dvasingumo stokos. Pati Svirskio skulptūra
nebepareiškia būdingo lietuvių skulptūros charakterio, jos
nuotaikingumo. Ir tai nenuostabu, nes menininkas savo šventuosius
kartais dirba
kaip amatininkas. Kartais jis tiesiog kopijuoja. Dievdirbis
Svirskis, dirbdamas kurį nors šventąjį, visų pirma
žiūrėdavo į paveiksliuką, kuriame šventasis buvo
vaizduojamas. Dažnai kurdamas pasidėdavo ant žemės paveikslą
ir, į jį atidžiai
žiūrėdamas, dirbdavo [18]). Todėl netenka nė stebėtis, kad
Svirskio darbo bareljefiniai šventieji dažnai yra panašūs į
tų laikų, dažniausiai, į oeldrukų paveikslų
šventuosius, kartais net rūbų detalėmis. Jį perdaug veikia
įtakos. Bet tai
visumoje jo įsijautimo į savo prototipus dar nenušviečia, nes
Svirskis savo šventųjų vaizdus mėgo ryškinti, skaitydamas
šventųjų gyvenimo aprašymus.
- Nors V. Svirskio skulptūra iš dalies netenka lietuvių
liaudies stiliaus savumų, daugiau pareiškia individualų
skulptoriaus-kryždirbio būdą, bet jo savita konstruktyvinė
stambaus kryžiaus formulė, kur skulptūra kuriama ant to paties
kryžiaus stiebo plokštumų, rado daug s e k ė j ų. Dievdirbio
tradicijos Panevėžiu ir Kėdainių apskrityse dar ir dabar tebetęsiamos, tik
jo sekėjai kompozicines detales keičia.
- Vienas iš Svirskio sekėjų yra S a m u o l i s. Jis
yra
padaręs tik vieną komponavimo formą. Kryžių konstrukcijoje
jungimas skulptūros su pačiu kryžiumi labai panašus į
Svirskio. Dievdirbis Svirskis pats net sakydavęs: Tas Samuolis
mane pamėgdžioja, bet mano kryžiai vis tik gražesni [19]).
Skulptūrų ant kryžiaus stiebo pas Samuolį visuomet tik iš
dviejų pusių ir retai būna daugiau,
kaip dvi. Šventųjų tematika pas jį negausi. Po Nukryžiuotojo
mėgsta vaizduoti
Kristų su kryžiumi, o ant kitos kryžiaus stiebo plokštumos
vaizduoja šv. Panelę,
Nekalto Prasidėjimo. Šventųjų pas Samuolį visuomet ne
daugiau, kaip du iš
abiejų pusių. Stiebo šonus tarp skulptūrų irgi dažnai
profiliuoja, įvesdamas
stogelių formą, kurią daro ir ant skulptūrų viršaus.
Stogelis viršuj skulptūros dažnai tokios pat formos, kaip ir
Svirskio. Samuolio skulptūros reljefas daugiau atsijęs nuo
stiebo plokštumos, jis iškilesnis. Jo skulptūros paviršius
neturi
tiek daug barokinių elementų, kaip Svirskio, formoje daugiau
pareikšta ramumo. Bet sykiu jo skulptūrų charakteris turi kažką bendra su
bažnyčios statulomis, sukurtomis vietinių amatininkų.
- Dievdirbis R a k u i ž a, nors dirbdavo statulas bažnyčioje
(Anciškių bažnyčioje) ir Anciškių kapuose pastatė
koplytėlę, panašią į Anciškių bažnyčią, kur buvo Nazaransko
stovyla (Kristaus iš Nazarėno) vidutinio žmogaus dydžio,
bet kuria ir statulėles iš to paties medžio reljefiniu būdu, kaip ir Svirskis.
Kryžmoje talpina Nukryžiuotąjį, o
ant kryžiaus stiebo iš visų keturių
pusių talpinami šventieji dvejose arba trijose eilėse. Jo statulėlės iš
bendros kryžiaus plokštumos nedaug iškilusios, mažai turi apvalumo. Jis
nekuria ant savo šventųjų galvų Svirskio vartotos formos stogelio, kaip
kad tai darė Samuolis. Nors Rakuiža
seka Svirskį, bet jo skulptūros turi
mažiau barokinio elemento. Drabužių
raukšlės be manieros, jos grakštesnės. Iš kitų mums žinomų jaunesnių
Svirskio sekėjų yra Žvegžda Juozas,
tik jo kryžiai neturi tiek daug skulptūrų, kiek Svirskio. Jis dirba po
vieną arba du šventuosius, kurių proporcijos daug mažesnės ir pats figūrų reljefas
primityvesnis. Dievdirbis
Vitkauskas irgi yra Svirskio sekėjas.
Vienas iš jauniausių mums žinomų
Vinco Svirskio sekėjų yra Stankevičius Izidorius (Ramygalos vlsč.). Net dievdirbio vijoklės
su bumbuliukais kartoja ir Nukryžiuotąjį kuria iš to paties
medžio kaip Svirskis [19a].
- Nors visi sekėjai kartoja Svirskio skulptūros jungimą su
kryžiumi, bet savaip niuansuoja, keičia detales. Mūsų
dievdirbio ir jo sekėjų skulptūros nutolsta nuo liaudies
skulptūros stilistinių savybių, bet šie skulptoriai parodo savotišką sugebėjimą glaudžiai jungti skulptūrą su kryžiumi,
išdirbdami savitą
stilių, kuris puošia tam tikrą aplinką.
Svirskio kryžiai darė didelį įspūdį ir kitiems aplinkos
kaimo dievdirbiams, kurie tiesiog nesekė juo. Ypatingai veikia
techniškas dievdirbio sugebėjimas.
Su pagarba visi profesijos draugai mini Svirskį. Svirskis,
pasak jų, tikras meisteris. O pats Svirskis girdamasis
sakydavo: Aš darau kryžius, iš kurių statulėlės negali
išskirti [20]). Yra net visokių pasakojimų apie dievdirbio
techniškąjį sugebėjimą. Kai Svirskis buvo palaidotas,
tai daugelis stalių ir dievdirbių subėgo į jo laidotuves.
Mat, visi norėjo matyti, kokius velionis paliko
įrankius, nes niekas nematydavęs, kaip Svirskis droždavęs
kryžius. Susirinkusieji. labai nustebo, nes jo dirbtuvėje
terado tik paprastą kaltelį ir su nudilusia geležte peilį.
Tada žmonės suprato, kad tai būta labai nagingo dievdirbio
[21]).
Manoma, dievdirbis kryžius išmokęs dirbti per save
[22]). Šią mintį patvirtina ir kitos nuomonės [23]), kurios
teigia, kad jis buvęs tapytojo Andriollio mokinys,
nors kryžius dirbęs ir prieš tai. (Svirskis ir Andriolli
gyveno maždaug vienu
metu. M. Andriolli gimęs 1836 m., miręs 1893 m.) [24].
Mūsų keletas pateiktų minčių dar nenušviečia visų
liaudies dievdirbio kūrybinių polinkių, todėl pateiksime kai
kuriuos lietuvių liaudies skulptoriaus bruožus, kad dar
ryškesnis būtų mūsų dievdirbio-kryždirbio ir jo sekėjų
kūrybos
kelias, apibūdinąs lietuvių liaudį, jos kūrybingumą, nes
lietuvių liaudies dievdirbio bruožai iš dalies nušviečia
visos lietuvių liaudies kolektyvo sielą. Mūsų skulptūrų
autorius savyje sujungia įvairius kūrybos pradus, parodydamas
platų
talentą - lietuvių tautos kūrybinį vispusiškumą. Dievdirbis
yra savo tautos sūnus, kuriame ryškiau susitelkė tautos
kančios ir džiaugsmas. Mūsų liaudies
skulptorius yra visapusiškas žmogus. Jis neša neramumą sieloje
ir didelį troškimą pajungti erdvę ir žemę savo kūrybinėms
galioms. Kaimo skulptūros autorius sujungia savyje įvairius
kūrybos pradmenis. Jis kaimo poetas, architektas,
kryždirbis, skulptorius, raižinių kūrėjas, tapytojas. Neretai
muzikas ir muzikos instrumentų gamintojas. Būdamas vizionierius,
pajėgia dar sujungti mechaniko,
inžinieriaus savumus. Pvz., dievdirbis J. Jucys pasidirbęs
lakiojamus sparnus [25]), su kuriais nulėkęs nuo klėties
stogo į kanapių daržą. Dievdirbis Vitkauskas ir Svirskis
bandęs leisti į erdvę savo konstrukcijos balionus. Svirskis
mokėjęs
padaryti žaibą, griausmą, kad Didįjį Penktadienį
bažnytinėse apeigose žmonėms padarytų didesnį įspūdį,
vaizduodamas Kristaus mirties momentą. Kiti dievdirbiai dirbo amžinai
besisukančią mašiną, turbūt, tiktai ne vieną kluoną
sudegino. Ūkininkai, bijodami naujos nelaimės, Svirskiui
uždraudė užsiimti amžinai judančios mašinos taisymu
[26]). Tai rodo, kad mūsų liaudies menininko kūrybiniai
užsimojimai labai platūs. Jiems suteikti realų pavidalą,
formą trūksta ne įkvėpimo, bet priemonių. Tokiais monais
užsiimdami, jie neretai dirbdavo ilgai savo statulėles. Pvz.,
Svirskis - kryžius [27]).
- Kai kurie skulptoriai spaudos draudimo laikotarpiu platino
lietuvišką spaudą. Jie buvo tikri lietuvių kultūros sūnūs
ir jos ugdytojai sunkiais rusų priespaudos laikais. Svirskis buvo
giliai susipratęs lietuvis. Kryžiams įrašus dėdavo tik
lietuviškus [28]). Dievdirbis buvęs labai populiarus ne tik
liaudyje, bet jj gerbusi ir dvasininkija. Jis neturėjęs ir dokumentų ir
slapstydavęsis nuo rusų policijos, o jį užtardavę vietiniai
ūkininkai [29]. Svirskis buvo linksmas, draugiškas ir nuoširdus su visais;
senas būdamas, gyveno iš kitų malonės [30]).
- Šie skulptoriai savo skulptūroje
sukūrė religinį, ne bažnytini, meną.
Jie iš viso buvo įvairiai nusiteikę konfesinei religijai, bet sieloje buvo giliai religingi ir mistikai -
iš esmės, panteistai, išreiškią tautos būdą ir
sielą savo statulėlėse. Krikščionybės
patiektus vaizdus perkuria tautos pasaulėvaizdį charakterizuojančiomis
formomis. Tai patvirtina ir aprašymai apie dievdirbius, kur užtinkame
tokių posakių: Svirskis buvo gana
religingas, ypač mėgo skaityti šventųjų knygas. Ypač šventųjų
gyvenimą. Daug posakių atsimindavo iš
šventųjų knygų [31]. Lietuvių liaudies dievdirbis perdėm lyrikas, gyvai
jaučiąs gamtos ritmą, artimai ir intymiai
santykiaująs su savo Dievu, ką ryškiai parodo savo vaizduojamose skulptūrose. Jo kūriniuose
neįsikūnija rūsti tobuloji buitis, o yra dalelė visumos,
kartais be galo trapios ir bejėgės, kaip ir jis pats. Labai
retas siužetas mūsų liaudies skulptūroje Dievo Tėvo, kaip
valdovo
vaizdavimas. Juokaudamas dievdirbis išsireiškia: Pons Diev,
Tu mane sutvėrei, aš Tave padirbau, duosiu į sieną ir sukulsiu [32]. Arba
kitas variantas .. nunešiau į turgų ir pragėriau [33].
Tai išreiškia sykiu intymumą, kūrinio netobulumą ir sykiu jo
paties kančią. Tą pačią, kilusią iš mūsų tautos gelmių
minį randame ir
K. M. Čiurlionio kūriniuose [34].
- Genijus parodo, kaip Dievas sukuria žmogų,
kitame paveiksle žmogus pats sau kuria Dievą. Gyvenime šie liaudies kūrėjai dažniausiai pasirodo labai
nepraktiški idealistai, jie panašūs į savo medinius dievukus.
Jei vieni apleisti dingsta, pakitus religiniam nusiteikimui,
palėpėse, lauko arimuose, tai jų autoriai savo gyvenimo
kelią baigia elgetomis: keliaudami iš kaimo į kaimą, dalina
neramios sielos kūrybinę ugnį, kad jos konkrečiomis formomis
išreikštų savo tautą.
-
- Išnašos:
- 1. Žiūr. V. D. K. M. Etnograf. skyr.
Ekspedicijų dienoraštis 1939 m.
- 2. K. Šimonis, Vincas Svirskis ir jo kryžiai. -
Gairės Nr. 5, 1923 m., psl. 309-311; B. Buračas, Kryždirbis
Vincas Svirskis. - Naujoji Romuva 1939 m. Nr. 12 (426).
- 3. VDKM Etnograf. skyr. Ekspedicijų
dienoraštis.
- 4. B. Buračas, ten pat.
- 5. VDKM ten pat.
- 6. K. Šimonis. Vincas Svirskis ir jo kryžiai. -
Gairės Nr. 5, 1923 m.
- 7. VDKM Etnograf. skyr. Ekspedicijų
dienoraštis.
- 8. VDKM ten pat.
- 9. VDKM ten pat.
- 10. VDKM ten pat.
- 11. B. Buračas. Kryždirbis Vincas Svirskis. -
Naujoji Romuva. 1939 m. Nr. 12 (426).
- 12. VDKM ten pat.
- 13. K. Šimonis. Vincas Svirskis ir jo kryžiai.
Gairės Nr. 5, 1923 m., psl. 309-311.
- 14. A. Vitauskas. Neištirtieji meno turtai, -
Gimtasai kraštas Nr. 1 (13) 1937 m., psl. 72-4.
- 15. K. Šimonis. Vincas Svirskis ir jo sekėjai.
- Gairės Nr. 5, 1923 m.
- 16. VDKM Etnograf. skyr. Ekspedicijų
dienoraštis.
- 17. VDKM ten pat.
- 18. VDKM ten pat.
- 19. VDKM Etnograf. skyr. Ekspedicijų
dienoraštis.
- 19 a. VDKM ten pat.
- 20. St. Mingaila. Gyvieji dievdirbiai, - Lietuvos
Aidas 1938 m. XII. l d.
- 21. Pts., Lietuvių menininkas Svirskis miręs
badu? - Lietuvos Aidas 1937 m. VIII.29 d. Nr. 289 (3504).
- 22. VDKM Etnograf. skyr. Ekspedicijų
dienoraštis.
- 23. Pts., ten pat; K. Ši m o n i s. Vincas
Svirskis ir jo kryžiai.
- 24. Piątkowski H. i Dobrzycki, - Andriolli w
sztuce i žyciu spolecanem, w 1904.
- 25. Koks gyvenimas Dievų Dirbėjų, - Naujoji
Romuva, 1937 m., Nr. 17, psl. 387.
- 26. B. Buračas. Kryždirbis Vincas Svirskis, -
Naujoji Romuva 1939 m., Nr. 12 (426).
- 27. VDKM ten pat.
- 28. Pts., ten pat.
- 29. A. Vitkauskas. Neištirtieji meno turtai, -
Gimtasai Kraštas.
- 30. VDKM ten pat.
- 31. VDKM Etnograf. skyr. Ekspedicijų
dienoraštis.
- 32-34 išnašos tikslinamos
