P E T R A S   B U Z A S (1836-1916)

Parengta pagal Z. Žemaitytės straipsnį „Žaismingų „saulučių” kūrėjai”, išspausdintą „Kultūros baruose”. 1966. Nr. 7. P. 33-35.

Petras Buzas gimė Juodžiūnų kaime (Kupiškio rajone). Šimonių miestelio pakraštyje turėjo savo pirkelę ir kalvę. Gimė gausioje valstiečio šeimoje, tačiau jo meniškai sielai gimtajame kaime buvo ankšta. Jį viliojo nežinomi kraštai. Išaušus pavasariui, pėsčias iškeliaudavo į Vilnių, Tilžę. Susipažino su knygnešiais. Jie išmokė Petrą skaityti.
Tėvas, matydamas, kad sūnus, kuriam jau buvo sukakę 20 metų, prie žemės nelinksta, prieš mirtį pareiškė savo valią: „Nors Petras ir yra vyriausias sūnus, jam namų nepaliksiu, nes notūras ne artojo". Petrui tai buvusi tikra laimė. Broliai jam surentė pirkelę ir kalvę, nes Petras buvo linkęs ir į kalvystę. Ruošdamasis kelionėms į „nežinomus kraštus”, prisikaldavo vario, sidabro žiedų, virbalų. Kelionėse, matyt, iš jų ir prasimaitindavo.
Pasidairęs po pasaulį, aprimo. Būdamas 35 metų, vedė merginą iš gimtojo kaimo. Po to į tolimus kraštus jau nebesileisdavo, tik po Šimonių girią ištisas dienas pavasariais klajodavo. Į savo pirkelę grįždavo prisirinkęs pušų ir eglių sakų, kuriais pakurdavo kalvės žaizdrą.
Šimonių apylinkių kapinėse nemažai Petro Buzo kaltų saulučių. Žmonės kalbėjo, kad saulutes Petras kaldavęs pasižiūrėjęs į žmonos austus raštus, mat ją labai mylėjęs, o ši buvusi naginga audėja. Jo saulutės išsiskiria gyvumu, dinamiškumu. Jos lengvos, grakštus  darbų ažūras. Šimonių apylinkių kapinėse yra P. Buzo kaltų viršūnių su 1884, 1890 m. datomis.
Romantiškasis klajūnas mirė 1916 m., turėdamas apie 80 metų amžiaus.

J. Petrulio nuotraukoje P. Buzo 1884 m. sukurtas antkapinis paminklas. Šimonys, Kupiškio rajonas