Steponas Gailevičius gyveno ir kūrė
Mažeikių rajono Ukrinų kaime. Jis žinomas kaip vienas iš
žymiausių XIX a. liaudies menininkų. daugelis jo darbus vertina
labiau nei Vinco Svirskio
- Gimė jis 1815 m. gruodžio 27
d. buvusiame Židikų valsčiaus, Pikelių parapijos Kukių kaime.
Jo tėvai buvo valstiečiai. Steponas buvo vyriausias sūnus
šeimoje. Mirus motinai, tėvas vedė antrą kartą.
- Skulptorius mokėjo turėjo
šiokį tokį išsilavinimą mokėjo skaityti ir rašyti
lietuviškai. Akmenskaldžio amato greičiausiai išmoko iš tėvo.
S. Gailevičius kalė ne tik iš akmens, bet ir drožė iš medžio.
- Būdamas vos dvidešimt
vienerių skulptorius vedė Kristiną Butavičiūtę, kuri buvo už
jį daug vyresnė. Manoma, kad būtent tada Gailevičiai persikėlė
gyventi į Ukrinus. Su Kristina Steponas Gailevičius susilaukė
dukters Elvyros Liucijos. Mirus pirmajai žmonai, menininkas, būdamas
jau šešiasdešimt penkerių metų, vedė Domicėlę
Tiškevičienę.
- Mirė Steponas Gailevičius 1885
m. gegužės 25 d.
- Didžiąją skulptoriaus kūrybinio
palikimo dalį sudaro mažųjų formų architektūra (varteliai,
akmeninis koplytstulpis, antkapiniai paminklai) ir skulptūra. Jo
darbams didelės įtakos turėjo mediniai liaudies memorialiniai
paminklai, bažnytinis baroko stilius bei atvežtinių akmeninių
paminklų dekoras. Visa tai jis sugebėjo savotiškai interpretuoti
ir perteikti.
- Geriausi ir išskirtiniausi Stepono
Gailevičiaus darbai:
- 1. Paminklas, kurį skulptorius
pasistatė pats sau;
- 2. Akmeninis koplytstulpis, skirtas
liaudies kovotojams dėl baudžiavos panaikinimo;
- 3. Šv. Barboros skulptūra.
- Lietuviški tekstai ant Stepono
Gailevičiaus paminklų rodo skulptoriaus patriotiškumą, protestą
prieš lietuviškos spaudos draudimą.
- S. Gailevičius savo kūriniams
itin kruopščiai rinkdavosi akmenis. Skulptūroms jis naudojo
smulkaus grūdo, lengvai gludinimui ir modeliavimui pasiduodantį
akmenį, o koplytstulpio statymui stambaus grūdo. Jo darbams
būdingas vientisumas, kompaktiškumas, savita konstrukcija.
- Daug Stepono Gailevičiaus
skulptūrų ir kitų momentaliųjų paminklų neišliko. Dalis
išlikusiųjų menotyrininkų dėmesį atkreipė dar sovietmečiu
jie buvo įtraukti į respublikinės reikšmės paminklų
sąrašą ir pradėti saugoti valstybės, dalis pateko į muziejus.
-
- Literatūra ir
šaltiniai:
- 1. Milius V. Akmens dirbinių
meistras: (Rankraštis). - Lietuvos respublikos MA Istorijos
institutas, Etnografijos sektorius. 13 - 1958.
- 2. Petrulis J. Mediniai
stebuklai:Pagoniškų dievaičių kūrėjai // Komjaunimo tiesa.
1965. Gruodžio 18.
- 3. Širmulis A. Lietuvių
liaudies memorialiniai paminklai. - Vilniaus dailės akademijos
leidykla, 1999. P. 54-63.
-
- Alfredo Širmulio nuotraukoje S. Gailevičiaus sukurtas antkapinis
kryžius. XIX a. antroji pusė. Granitas. Mažeikių rajono Grūstės
kaimo kapinės
-
;)