STANISLOVAS KARANAUSKAS

 

Gimė 1928 m. sausio 11 d. Šaltinių km (Vyžuonų vls. Utenos apskr.). Gyvena Milaišiškių km., Inturkės sen.

1937-1940 mrtais lankė Šventupio, Vaskajų, Būtėnų pradinę mokyklą. Mokydamasis penktoje klasėje neteko klausos ir mokslą nutraukė. Toliau lavinosi savarankiškai. Vaikystėje ganė, vėliau dirbo žemės ūkio darbus tėvų ūkyje, kolūkyje. 1938-1974 metais dirbo Panevėžio „Tulpės“ drožėju, nuo 1976 m. – Utenos kraštotyros muziejuje.

Būdamas stiprios valios ir turėdamas šiokių tokių gabumų, nenorėjo pasiduoti nevilčiai ir stengėsi gyvenime prasimušti. Droždavo, piešdavo, tapydavo. Drožė mažos apimties figūrėles, kurių dauguma liko Utenos kraštotyros muziejuje. Dalyvavo daugelyje seminarų, kūrybinių stovyklų, nuo 1952 metų – nuolatinis krašto liaudies meno kūrinių parodų dalyvis.

Kuriant skulptūras jo gyvenime ryškūs 2 etapai: I – iki 1970 m., II – nuo 1970 m. 

I etapui priskiriamos smulkios suvenyrinės ir parodinės skulptūrėlės, II – monumentalūs ąžuoliniai antkapiniai paminklai.

Pirmojo etapo darbams būdingos kruopščiai išdrožtos formos. Skulptūrų paviršiai susmulkinti, juvelyriškai išskobtos rūbų klostės, veidų bruožai. Skulptūrėlės išraiškingos, bet plastiškumu panašios į daugelio tuo metu dirbusių meistrų suvenyrinius darbus. S. Karanausko monumentalistikoje ypač ryškiai išsaugota tradicinė stogastulpio struktūra. Dažniausiai S. Karanausko stogastulpiai labai monolitiški. Iš vieno ąžuolo gabalo išskobiamas ir stogelis, ir figūros. Stambių ąžuolinių paminklų sukūrė daugiau negu šimtą. Jie išsibarstę po visą Lietuvą. Kurdamas stogastulpius konkretiems asmenims, S. Karanauskas nesiekia portretinio panašumo. Norimą idėją stengiasi išreikšti visuma. Figūros santūrios, išraiškingų judesių. S. Karanauskas dar tapo ir paveikslus – tempera, aliejiniais dažais. Tapyboje, kaip ir skulptūroje, ryškios dvi kryptys: realistiniai portretai ir peizažai. Jis mėgsta ir fantastinius siužetus.