STANISLOVAS RIAUBA

Parengė Danutė Ramonaitė

Stanislovas Riauba - vienas iškiliausių Žemaitijos krašto XX a. antros pusės dievdirbių, daugelio ir filosofu vadintas.
Gimė meistras 1904 m. lapkričio 13 d. Godelių kaime (Platelių apylinkėse). Buvo mergautinis vaikas, tad mažas būdamas daug vargo ir patyčių patyrė, o ir suaugęs visą laiką sunkiai vertėsi, nes buvo meno žmogus, kūrė dažniausiai tai, ką širdis liepdavo, o anais, sovietiniais laikais, iš tokio darbo sotus ne visada būdavai.
Mažas būdamas Stanislovas Riauba piemenavo. Tuo metu jis ir drožinėti pradėjo. Apie pirmuosius savo bandymus prakalbinti medį S. Riauba yra taip pasakojęs: „Nieks tuo darba monės nemuokėna. Nieks nesakė, nalėipė - dėrbk. Pamatiau švėntoulelius, sakau - padarīso ė aš. Vėina dėrbo, matau - negerā. Dėrbo ontra, treti, ketvėrta… Lig dešimtėis varīso - tor ėšētė. Žmuogos padarė, tad vuo diel kuo aš negalio?”
S. Riauba gamtos vaikas. Tai ryšku ir jo kūryboje. Skulptorius K. Bagdonas yra pastebėjęs, kad „Visų maloniausia, kad S. Riaubos kūrybinis braižas labai skirtingas ir savitas, lyginant jo darbus su kitų liaudies skulptorių drožiniais. Visuose Riaubos darbuose betarpiškai jaučiasi autoriaus savamoksliškumas ir gili lietuvių liaudies skulptūros tradicija. Skulptorius labai išradingai panaudoja įvairaus medžio faktūrą, senu principu savo darbus polichromuoja.”
Paskutiniais savo gyvenimo metais S. Riauba gyveno Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančioje liaudies meistrų Jonušų sodyboje. Čia jis kūrė, padėjo šeimininkams.
Stanislovo Riaubos kūrybos tyrinėtoja Renata Ščerbavičiūtė nurodo, kad „Liaudies meistro kūryba temų ir siužetų atžvilgiu labai įvairi. Be tradicinių šventųjų statulėlių didelę jo skulptūrėlių dalį sudaro folklorinio pobūdžio darbai: iš pasakų, legendų atėję velniai, raganos, sparnuoti slibinai, karalaitės. S. Riauba taip pat drožė fantastinius, jo vaizduotėje gimusius darbelius bei įmantrius namų apyvokos reikmenis. Dažnai motyvą padiktuodavo pati gamta, artimųjų ar atsitiktinai sutiktų žmonių veido išraiška ar kuo nors išsiskiriantys, neįprasti, netipiški bruožai - kumpa tarsi paukščio snapas nosis, atvipusios lūpos, didelės, tarsi išsprogusios akys. Beveik visų S. Riaubos skulptūrėlių (išskyrus šventųjų atvaizdus) akcentas pastovus, tai - veidas, nesvarbu ar žmogaus, ar jo bruožais paženklinta gyvulio galva. (…) S. Riaubos šventųjų skulptūrėlės labai gražios, atliktos su didele meile, pagarba ir tikėjimu. Joms tiesioginės įtakos neabejotinai yra dariusi profesionalioji tapyba ir skulptūra, matyti pastangos nenutolti nuo pasirinkto pavyzdžio. Nors jose mažiau riaubiškos fantazijos, tačiau įdėta daug nuoširdaus darbo. Kruopščiai modeliuojamos kūno apimtys, minkštai krintančios drabužio klostės, veido bruožai, tiesiog preciziškai, tarsi grafikoje.“
Stanislovo Riaubos darbuose ryškus senosios liaudies skulptūros tradicijų perimamumas ir tęstinumas, be to, anot R. Ščerbavičiūtės, stipriai jaučiama ir „darniai su gamta susigyvenusio kaimo žmogaus pasaulėjautos išraiška”.
Pirmą kartą liaudies meno darbų parodoje (Plateliuose) Stanislovo Riaubos kūryba eksponuota 1959 m. Dalyvauti šioje parodoje jį paskatino plateliškė mokytoja, taip pat liaudies meistrė S. Andriuškaitė. Meistrui gyvam esant jo darbai buvo eksponuoti daugiau negu dvidešimtyje parodų. Garbės netroško, pats iniciatyvos nerodydavo - tuo, kad jo darbai atsidurtų parodose, dažniausiai pasirūpindavo draugai, meno ir menininkų globėjai.
Nemaža dalis S. Riaubos kūrinių saugoma keliuose Vilniaus muziejuje, Žemaičių muziejuje „Alka“ (Telšiai), Žemaičių dailės muziejuje (Plungė), daug jų yra patekę į privačias kolekcijas Lietuvoje ir užsienyje.
Mirė Stanislovas Riauba 1982 m. balandžio 12 d. Palaidotas Beržoro kapinėse. 

 

Literatūra:

1. Kudaba Č. Pro Šateikius // Kalvotoji Žemaitija. V., 1972. P. 95.

2. Sakalauskas T. Juokiasi medis // Karaliai be karūnos. V., 1976. P. 65-69.

3. Ulevičienė A. Stanislovas Riauba // Tradicija šiuolaikinėje lietuvių liaudies dailėje. K., 1982. P.27-28.

4. Bogdanas K. Nuostabus talentas: Apie liaudies skulptorių St. Riaubą // Meno saviveikla. 1961, Nr. 3. P. 14-15.

5. Mieželaitis E. Medinė pasaka: S. Riaubos medžio skulptūros // Kultūros barai. 1965, Nr. 10. P. 35-37.

6. Počiulpaitė A. Nebėra Riaubos… Liaudies menininko medžio drožėjo S. Riaubos atminimui. 1904 11 13 - 1982 04 12 // Literatūra ir menas. 1982 m. balandžio 17 d. P. 15.

7. Žemgulys V. Medinių stebuklų kūrėjas // Valstiečių laikraštis. 1974 m. lapkričio 14 d.

8. Ginkas N., Kancedikas A. Svečiuose pas Stasį Riaubą // Meno saviveikla. 1961 m. Nr. 3. P. 15.

9. Jonušas J. Atsiminimai apie St. Riaubą. Godeliai. 1984. 1 p.

10. Leilionienė Z. Tokį pažinojau jį. Plungė, 1984. 3 p.

11. Užkurnys I. Apie Stanislovą Riaubą. V., 1982. 5 p.

12. Ulevičienė A. Žemaitijos Andersenas // Kibirkštis. 1979 m. birželio 28 d.

13. Ciplijauskas V. Vytautas Ciplijauskas (tapybos reprodukcijų albumas). V.: Vaga. 1981.

14. Mieželaitis E. Medžio grimasos //E. Mieželaitis. Pantomima. V. 1976. P. 409-412 .

15. Mieželaitis E. Medinės galvos // Horizontai. V. 1970. P. 15.

16. Ščerbavičiūtė R. Stanislovo Riaubos kūrybos meninės ypatybės // Žemaičių žemė.1998 m. Nr. 2. P. 30

17. Užkurnys I. Vargas. V., 1982. 1 p.

18. Beržonskātė Stasė. Medė pasaka dā tebgīven" // Žemaičių žemė.1998 m. Nr. 2. P. 30

Nuotrauka iš Žemaičių dailės muziejaus rinkinių