Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Skulptūrų siužetai. Daivos beliūnienės straipsnis apie šv. Agotos skulptūrėles

Šv. Agota - viena labiausiai paplitusių šventųjų lietuvių liaudies skulptūroje. Ši mergelė kankinė ( šventė vasario 5 d.) labai gerbiama Bažnyčios. Daugelyje jos gyvenimo legendų, surašytų V - VI a. pasakojama apie kankinimą ugnimi. Manoma ją gyvenus III a. Katanijoje (Sicilijoje). Pasak legendos,

pašventusi gyvenimą Kristui ir atstūmusi ją suvilioti bandžiusį Romos imperijos didžiūną, buvo uždaryta į viešnamį. Jai ir toliau besipriešinant buvo žiauriai kankinama, net replėmis nutraukiant krūtis. Šv. Petras išgydęs jai žaizdas, bet ji toliau buvo kankinama ugnimi. Kankinės mirtį lydėjęs žemės drebėjimas. Per jos mirties metines išsiveržus Etnos ugnikalniui Agotos apsiaustas apsaugojęs miestą nuo žūties nukreipdamas lavos tekėjimo kryptį. Nuo tada Agota laikoma Katanijos globėja ir saugotoja nuo ugnikalnių išsiveržimų, gaisrų, žaibų, žemės drebėjimų, stichinių nelaimių. Ji globoja Maltos riterių ordiną, aukles,žindyves, varpų liejikus, juvelyrus. Lenkijoje moterys kreipdavosi į ją sirgdamos, ypač krūtų ligomis. Iki XIV a. Agotos atributai buvo palmė ir kryžius, vėliau ji pradėta vaizduoti laikanti ant lėkštės nupjautas krūtis, su žnyplėmis, knyga, skraiste, liepsnojančiu pastatu ar duona.

Nelikus šventosios relikvijų jos šventės dieną bažnyčioje šventinama duona, druska ir vanduo kaip su šios šventosios galia apsaugoti sietinos priemonės. Ugninis duonos turinys veikiant krikščionybei susietas su šventos Agotos duona. Lietuvoje šventintą Agotos duoną rūpestingai saugodavo ir gerbdavo. Ji turėdavo galią ne tik apsaugoti nuo ugnies, bet ir nugalėti kitokį blogį, būti vaistu. Agotos duonos naudojimo diapazonas buvo labai platus. Mitiniai yra ir ugnies bei druskos saitai.

Lietuvoje šventa Agota buvo labai populiari. Retame miestelyje ar kaime nebuvo Agotos skulptūrėlės. Šv. Agotos skulptūros būdavo bendros kaimui, stovėdavo jo pakraštyje žiūrėdamos į priešingą pusę nes turėdavo išvilioti iš kaimo ugnį. Dažnai Agota stovėdavo ir sodybų koplytėlėse saugodama šeimininko trobesius nuo ugnies nelaimių. Agotos skulptūrėlės, kaip retos kitos - Rūpintojėlio, Nukryžiuotojo, šv. Jurgio būdavo laikomos ir trobos viduje. Statydavo jas ir bažnyčių šventoriuose prašant globos ir apsaugos nuo gaisro.

Lietuvių liaudies skulptūroje įprasta Agotą matyti su duona. Agota vaizduojama viena, stovinti, kartais - ant postamento, dažnai vilkinti kilmingos moters rūbais, nors neretai drabužių plastinė traktuotė būna apibendrinta, minimaliai santūri ir lakoniška. Kilmingas apdaras, kartais išryškintomis drabužių dekoro detalėmis, gali būti praturtintas reljefiškai drožtų karolių eilėmis arba stiklinių karoliukų vėriniu, pagražintas tapyba. Ilga suknelė gali būti derinama su tunika ar liemene, apsiaustu. Šventoji būna vienplaukė arba su gėlių vainiku ar įvairių formų karūna ant galvos. Karūna liaudies vaizdiniuose pabrėžė Agotos aukštą kilmę. Dažniausiai, kaip įprasta mūsų skulptūroje, ji basa. Vienoje rankoje ji gali laikyti pergalingos kankinystės simbolį - palmės šaką arba kryžių ar abu šiuos atributus kartu. Įvairiausių formų ir stilizacijos palmės šakelė būna iš medžio arba skardos ir dažnai praturtina figūros siluetą. Duonos kepalėlio, paprastai laikomo kitoje Agotos rankoje dydis varijuoja nuo kukliai simboliško iki išraiškingai didoko. Jis gali gulėti ir ant lėkštės. Retesni pavyzdžiai - kai vietoj vieno kepaliuko duonos šventoji laiko lėkštę su dviem mažais kepalėliais duonos labai jau primenančiais krūtis. (Kai kas mano, kad, galbūt, krūties formos panašumas į duonos kepalą pagimdė tradiciją vaizduoti Agotą su duona). Retenybė lietuvių liaudies skulptūroje ir degantis ugnikalnis prie Agotos su duona, kryžiumi ir palmės šakele rankose, kojų.

Agotos kaip vienos labiausiai mėgstamų Lietuvoje šventųjų skulptūrėlės kartais neturėdavo jokių krikščioniškos ikonografijos atributų išskyrus ją identifikuojantį simbolinį duonos kepalėlį. Tokioms skulptūrėlėms, ypač paplitusioms Aukštaitijoje, būdingas apibendrintas siluetas, neindividualizuoti bruožai, visiškas formų asketizmas ir primytivumas. Tačiau tokia vien “idėjos” forma žmonėms buvo priimtina ir suprantama, nes savyje talpino visą šventosios veiksnumo turinį.

Labai retai Agota vaizduojama akcentuojant stebuklingą jos skraistės galią. Toks pavyzdys - meistro Ksavero Danausko bareljefas kuriame Agota su spindulių aureole aplink galvą, apsisiautusi apsiaustu, sukryžiuotomis ir prie krūtinės priglaustomis rankomis lyg klūpi šalia išsiveržusio Etnos ugnikalnio. Jokių kitų atributų čia nėra. Kai kuriose Agotos skulptūrose apsiaustas plastiškai išryškinamas - tai gaubiantis pečius, plačiai dengiantis figūrą, tai įvijai ją apsupantis. Matyt, tai nebuvo daroma atsitiktinai. Apsauganti jos apsiausto galia kūrėjui galėjo būti žinoma, tačiau atskirai jo apsaugos funkcija siužetu neišryškinama. Tautosakoje užfiksuotas ir toks kreipinys į Agotą: “Šventa Agota, ugnelės patronka, apdenk ploščium savo”.