Lietuvių
liaudies vaizduojamosios dailės ištakos
Lietuvių liaudies
vaizduojamosios dailės ištakos jau ne kartą buvo aptartos.
Pradedant M. Brenšteinu, P. Galaune ir J. Perkovskiu* 1 beveik visi
tyrėjai nurodė bendrą visos profesionaliosios bažnytinės dailės
įtaką, darytą liaudies skulptūrai, grafikai bei tapybai, ypač jų
ikonografijai. Paprastai kalbėta ir apie vakarietiškojo
krikščioniškojo, ir apie Lietuvos bažnyčiose buvusio meno
poveikį. Tačiau visa tai dar nepaaiškino daugelio atskirų
siužetų liaudies dailėje atsiradimo bei paplitimo laiko, kelių ir
priežasčių. Tam trukdė nepakankamas visos Lietuvos dailės
istorijos, o taip pat maldingumo tradicijų ištirtumo lygis, kiek
romantizuota valstietiškojo kūrybinio genijaus samprata.
Iki šiol paskelbti siužetų
kilmės aiškinimai lietuvių liaudies vaizduojamąją dailę tarsi
suskirsto į tris sąlygines grupes. Pirmojon patektų kūriniai,
kurie kildinami iš Vakarų Europos dailėje (ir apskritai
krikščioniškoje dailėje) jau viduramžiais bei XV-XVI a.
susiformavusių ikonografinių tipų. Viena jų dalis turėjo
patekti Lietuvon tuoj po krikščionybės įvedimo, o kita - su
pirmąja ryškia kontrreformacijos banga. Turimas omenyje Nukryžiuotasis,
Susimąstęs Jėzus (Rūpintojėlis), Šv. Jurgis ir dar
kai kurie siužetai. Ne visų jų išliko ankstyvi lietuviški
pavyzdžiai, o ir turimi archyviniai šaltiniai šiuo požiūriu dar
neištirti. Tad konkrečių duomenų, kada jie atėjo į liaudies
dailę, stokojama, nors aišku, kad tai seniausi katalikiškieji jos
siužetai. Be to, pirmojon grupėn skirtini ir daugelio šventųjų
vyrų bei moterų atvaizdai. Jų ikonografija dažnai kartoja, nors
kartais ir perkuria Lietuvos profesionaliojoje dailėje XVII-XVIII
a. išplitusias schemas, kurios savo ruožtu susiformavo veikiamos
kelių Europos dailės mokyklų.
Antrąją liaudies dailės
siužetų grupę sudarytų kūriniai, turintys išaiškintus
konkrečius prototipus. Kartais tai Vakarų Europos dailininkų
kompozicijos, liaudies meistrus pasiekdavusios per
kūrinius-tarpininkus, kartais - Lietuvos bažnyčiose buvę ir
tebesantys šventųjų atvaizdai, tarnavę pavyzdžiais netoliese
gyvenusiems ar dirbusiems liaudies kūrėjams. Vis dėlto
didžiausia šios grupės kūrinių dalis - stebuklais
pagarsėjusių statulų bei paveikslų kopijos, atvaizdai arba ir
gana laisvos interpretacijos. Taip liaudies dailėje
"kartoti" ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, Italijoje,
Prancūzijoje arba dar kitur esantys maloningi šventi atvaizdai:
Antakalnio Jėzaus ir Šnipiškių Jėzaus statulos, Aušros Vartų
Marijos ir Čenstakavos Marijos paveikslai, Loreto Madonos ir Lurdo
Švč. Mergelės statulos bei kiti kūriniai. Šių prototipų
sukūrimo arba išpopuliarėjimo, plitimo kopijomis laikas įvairus,
bet visais atvejais žinomas arba nesunkiai galimas ištirti. Tad ir
šių siužetų liaudies dailėje pradinė chronologija bei
istorinis kontekstas paprastai yra aiškūs.
Neužmirština tik, kad abiejų
pirmųjų grupių kūriniai beveik visuomet turi ikonografinių
detalių, formos traktavimo ypatumų bei iš kitų siužetų
perimtų ir atitinkamai įjungtų elementų, būdingų tik liaudies
dailei. Šie savitieji turinio ir formos niuansai labiausiai
išryškėja, jei liaudies meistrų kūrinius galime palyginti su
jų pirmavaizdžiais. Dar ir todėl tiriant liaudies dailę taip
svarbu nustatyti konkrečius prototipus arba kitokius ikonografinius
šaltinius. Tą suprato ir iš dalies vykdė jau P. Galaunė bei J.
Perkovskis, kurie iš kitų XX a. I pusės Lietuvos liaudies dailės
tyrėjų išsiskyrė didesne moksline kompetencija bei objektyvumu.
Į trečiąją nurodytąją
(sąlyginę) siužetų grupę patenka tie kūriniai, kurių
ikonografijos kilmė nežinoma, o kartais ir neįmanoma tiesmukai
išsiaiškinti. Tokiais atvejais dažnai keltos prielaidos, kad tai
savitas, grynai lietuviškas temos perteikimo būdas. Tačiau tik
nedaugelio tokių kūrinių ikonografija išties labai individualiai
performuota ir originali. Apie vieno ar kito siužeto arba
ikonografinio tipo lietuviškumą, tautiškumą kalbėti reiktų
labai atsargiai. Katalikiškoji kultūra, tarp jų ir meninė
kultūra, kiekviename krašte, regione turėjo ir tebeturi savitų
niuansų, bet didžiuma jos apraiškų plito nepaisydamos
valstybinių ar etninių darinių ribų. Viena vertus, atskirų
šventųjų kultas bei atitinkamos Kristaus arba Marijos garbinimo
apraiškos ugdytos pagal bažnyčios institucijų nutarimus ir
diegtos iš viršaus( kitas klausimas, kiek ir kaip jos
atliepė valstietiškąją gyvenseną, lūkesčius ir senąsias
tradicijas, kaip su jomis susiliejo arba konfrontavo). Tad šventų
paveikslų siužetų bei ikonografinių schemų liaudies meistrai
negalėjo laisvai iš savęs kurti, nes turėjo pateikti ne
tik bažnyčiai priimtinus, bet ir užsakovui pažįstamus (matytus
bažnyčioje, maldaknygėje, maldingame paveikslėlyje, kaimyno
koplytstulpyje) atvaizdus. Antra vertus, prisimintina, kad ne tik
Lietuvos, bet ir apskritai visų tautų bei kultūrų primityvioji
(pirmykštė ir tradicinė liaudies) kūryba remiasi turimų,
įformintų sistemų, ženklų bei įvaizdžių multiplikavimu,
paprastai švelnia, palaipsniui kintančia interpretacija. Jai
modernioji kreacinė, inovacinė dvasia nebūdinga. Ryškias ir
staigias tokios kūrybos permainas visuomet lėmė išorinės
priežastys: dvasinį arba visuomeninį gyvenimą tvarkančių
institucijų žymios pertvarkos, naujai pasiekusios, savanoriškai
priimamos arba ir prievarta diegtos kultūrinės įtakos. Todėl
visiškai originalios ikonografijos liaudies dailėje primygtinai
ieškoti nereikėtų, nes ne tai sudaro šios kūrybos vertę.
Liaudies dailei netinka Naujųjų laikų profesionaliojo meno
vertinimo kriterijai. Juolab meninės vertės nemažina rėmimasis
ikonografiniais šaltiniais ar nusistovėjusių kompozicinių
schemų kartojimas. Be kita ko, tai būdinga netgi profesionaliajai
krikščioniškajai dailei beveik iki pat mūsų dienų: kiekviena
nauja temos interpretacija buvo priimama atsargiai ir plito pamažu,
kūrėjai dažnai rėmėsi pavyzdžiais ir priimtinais kompozicijų
variantais, tik kai ką juose keisdami.
Turint omenyje aukščiau
išsakytas mintis ir grįžtant prie trečiosios, neaiškios kilmės
siužetų grupės dar pasakytina, jog tai veikiau neišaiškinti,
neištirtos kilmės siužetai. Šios grupės kūriniai - rezervas,
kuris anksčiau ar vėliau papildys pirmąją (ikonografinių tipų
įtakotą) arba antrąją (konkrečių prototipų poveikyje
susidariusią) siužetų grupę.
Švč.
Mergelės Marijos Maloningosios siužeto kilmė, keliais į Lietuvą
ir jos liaudies dailė
Beveik visi autoriai, nors kiek
plačiau rašiusieji apie lietuvių liaudies vaizduojamąją dailę,
ypač skulptūrą, Marijos Maloningosios siužetą mini tarp pačių
populiariausių. *2 Kitose publikacijose minimi arba apibūdinami
atskiri šio siužeto kūriniai, pateikiama jų nuotraukų. *3
Didelį tokio pavadinimo
kūrinių paplitimą liudija liaudies dailės registravimo duomenys.
Vien pirmasis publikuotas Kultūros paminklų sąrašas *4,
užfiksavęs toli gražu ne visus pirminėse saugojimo vietose iki
tol išlikusius kūrinius įjungė beveik 150 Švč. Mergelę
Mariją Maloningąją vaizduojančių kūrinių, be kelių
išimčių - liaudies skulptūrų. Daugiausia jų buvo rasta
Vakarinėje Žemaitijoje, bet pavienių aptikta ir Radviliškio,
Panevėžio, Pasvalio, Ignalinos rajonuose.
Daugiausia mums rūpimo siužeto
skulptūrų ir skulptūrėlių rasta koplytėlėse, medinėse ir
mūrinėse. Mažosios architektūros statinių su Marijos
Maloningosios atvaizdais daugiausia buvo sodybose, kaimuose, prie
kelių. Pasiskirstymas daugmaž atitinka visos liaudies skulptūros
pasklidimą, bet tik jei turime omenyje Žemaitiją ir kai kuriuos
Aukštaitijos rajonus. Pastebėtina, kad absoliučiai vyrauja
koplytėlėse ir koplytstulpiuose esančios skulptūros. Matyt, šie
mažosios architektūros objektai lengviau įsileido
naujesnės ikonografijos (tokia ir yra Marija Maloningoji)
kūrinius. Kryžių kompozicija ir ikonografija tikriausiai jau buvo
susiklosčiusi ir mažiau dėkinga naujiems siužetams pritaikyti.
Stogastulpiams, gal būt, mažiau tiko frontali Marijos
Maloningosios kompozicija, o ir jų pačių XX a. bebuvo
palyginti nedaug.
Marijos Maloningosios (su
Malonių spinduliais) ištakos susiję su Švč. Mergelės
Apsireiškimu. Viena Šv. Vincento Pauliečio gailestingųjų
seserų ordino vienuolė*6 Paryžiuje 1830 m. lapkričio 27 d. ir
dar kelis kartus vėliau patyrė regėjimus. Jų metu matė ant
žemės rutulio stovinčią Švč. Mergelę su balta suknele. Iš
Marijos žemyn nuleistų rankų sklido šviesos pluoštai ir
spinduliai. Vienuolė išgirdo ir balsą, paaiškinantį, kad šie
spinduliai yra simbolis malonių, kurias Marija teikia jų
prašantiems. Be to, ji aplink atvaizdą išvydo aukso raidžių
užrašą: O Marija, be nuodėmės pradėtoji, melskis už mus,
kurie tavęs šaukiamės. Po to vaizdas tarsi apsisukęs ir
pasirodžiusi M raidė, vainikuota kryželiu, bei po ja
esančios dvi - Jėzaus ir Marijos širdys. Balsas paaiškinęs, kad
reikia iškalti medalėlį, kurio abi pusės turi būti tokios, kaip
ką tik apreikšta. Jį pašventintą nešiojantiems ir
besimeldžiantiems bus suteiktos ypatingos Švč. Dievo Motinos
malonės.
Ne iš karto vienuolės
regėjimas buvo pripažintas, bet po pakartotinų Apsireiškimų,
leidus Paryžiaus arkivyskupui de Quelcu, 1832 m. birželio mėn.
auksakalys M. Vachette sukūrė medalėlį ir pagamino jo pirmąją
1500 egz. partiją.*7 Pagal regėjimą, medalėlio reverse, dvylikos
žvaigždučių vainike pavaizdavo Marijos vardo raidę,
erškėčiais karūnuotą Jėzaus ir kalaviju pervertą Marijos
širdis, averse - minėtojo užrašo rėme įkomponavo Švč.
Mergelės, stovinčios ant rutulio ir abiem basomis kojomis
pamynusios žaltį figūrą. Ant rutulio pažymėjo regėjimo datą
- 1830. Marijos galvą supa apskritas nimbas ir gaubia
skraistė, pečius ir rankas dengia apsiaustas, krentantis abipus
figūros iki pat apačios, suknelė suklostyta vertikaliomis,
ramiomis klostėmis ir ties liemeniu sujuosta, iš nuleistų,
delnais atverstų plaštakų sklinda spindulių pluoštai, kurių
fragmentus dengia apsiausto atkarpos. Labai švelniai išreikštas
kontrapostas, vos vos link kairės pasukti pečiai ir truputėlį
palenkta galva padidina beveik visai frontalios ir simetriškos
figūros plastiškumą, teikia atvaizdui subtilumo. Medalėlio
stilistikoje atsispindi vėlyvojo klasicizmo bei tuomet jau
populiaraus Rafaelio kūryba vainikuojamo Renesanso įtakos.
Švč. Mergelės Maloningosios
siužetas lietuvių liaudies dailėje susiformavo konkrečiu
istoriniu laikotarpiu. Jo pasirodymas bei išplitimas priklausė nuo
prototipo - jau minėto Paryžiaus arba Stebuklingojo Nekalto
Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos medalėlio, nukalto 1832 m.,
ir nuo medalėlio įtakotų kitokių kūrinių bei dirbinių plitimo
Lietuvoje. Tam tikrą poveikį galėjo daryti šio tipo Marijos
atvaizdai Lietuvos profesionaliojoje dailėje, nors jų nebuvo daug.
Todėl, nors pirmieji šios ikonografinės atmainos kūriniai
lietuvių liaudies dailėje, gal būt, pasirodė jau XIX a. 5 deš.,
bet siužetas plačiai įsitvirtino tik XIX a. II pusėje. Kūrinių
plitimui reikšminga turėjo būti 1854 m. patvirtinta Švč.
Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma, nes ją daugelyje
katalikiškų šalių lydėjo ne tik atitinkamo maldingumo
skatinimas, bet ir dailės kūriniai bei meniniai dirbiniai,
kuriuose Marija vaizduota beveik taip pat kaip Stebuklingame
medalėlyje. Be to, skulptūrų, o ir paveikslų gausą reikėtų
sieti ir su pobaudžiaviniu laikotarpiu sustiprėjusiomis
valstiečių ekonominėmis išgalėmis bei liaudies meistrų vis
dažniau įgytu amatininkams artimu arba jį atitinkančiu statusu.
Beveik be išimtiems visoms tipinėms
Maloningosioms būdinga beveik griežtai simetrinė, frontali
kompozicija, dekoratyviai perteikta apranga ir taip pat traktuoti
beveik visuomet pridedami spindulių pluoštai, kurie paprastai
stambūs, primenantys vėduokles, reikšmingi kūrinių
kompozicinei-ritminei sistemai. Tie intuityviai, kaip svarbiausi
prasminiai ir atpažinimo ženklai pabrėžti elementai formuoja
vyraujantį specifinį šio siužeto figūrėlių siluetą, taip pat
primenantį žemyn apverstą vėduoklę ir atitinkantį paviršius
skaidančių linijų nusruvenimą. Todėl tipiškųjų Maloningųjų
figūrėlės, nors skiriasi proporcijomis, kai kuriais aprangos
elementais, turimomis arba neturimomis papildomomis detalėmis,
visos yra tokios tektoniškos, stabilios, vientisos.
Pagal pačios Marijos
traktavimą šio siužeto skulptūras (tas tinka ir tapybai)
tiksliai yra suskirsčiusi A. Mikėnaitė, teigdama, kad Marija
Maloningoji vaizduojama dvejopai: kaip drovi idealizuota mergelė ir
kaip tvirtai ant žemės stovinti moteris. *8
Kelių kiek skirtingų
drabužių ar pjedestalo formos variantų, prototipuose kartais
sutinkamų žvaigždučių ir kitų, papildomų, jau tik
liaudiškuose pavyzdžiuose randamų detalių negalima priskirti
vienos kurios grupės (mergelių ar moterų) Maloningosioms.
Visos jos buvo vaizduojamos su ilgomis, paprastai vertikaliomis
klostėmis suskaidytomis suknelėmis, kurios nuo prototipinių
pavyzdžių kartais skiriasi apykaklaitėmis, tokiomis pat kaip ne
vienoje kitokių siužetų liaudiškoje skulptūrėlėje. Nuo
pirmavaizdžio ikonografijos nutolę yra kai kurios vien tik su
suknelėmis pavaizduotos Marijos Maloningosios. Vis dėlto
daugiausia jų, panašiai kaip pavyzdžiuose-šaltiniuose, dar turi
ant pečių užsiaustas skraistes, paprastai pridengiančias rankas
ir nevienodame aukštyje užsibaigiančias smailais kampais,
tokiais, kaip Daujėnų altorėlio paveiksle. Panaši yra kai kurių
medalėlių Marijos apranga, be to, antikizuotą
skraistę-apsiaustą liaudies meistrai natūraliai darė panašią
į Lietuvos moterų aprangos elementus. Kartkartėmis Maloningosios
apsiaustas buvo labiau atmetamas už nugaros ir susegamas
pakaklėje, kaip Bartninkų bažnyčios skulptūroje.
Žvaigždučių arba jų ir
spindulių nimbai, kartais puošiantys aptariamo siužeto
liaudiškąsias skulptūras kildintini ne iš meistrų fantazijos ar
savivalės, bet iš maldingosios grafikos pavyzdžių, Nekaltai
Pradėtosios-Maloningosios medalėlių kai kurių atmainų,
bažnytinių vėliavų ir paveikslų, kur tokie elementai taip pat
pasitaiko. Prie figūrų kartkartėmis pritaisytos skardinės arba
medinės-skardinės gėlės, manau, yra prie šventų atvaizdų
dedamų gyvų gėlių pakaitalas. Be to, jos, kaip ir pasitaikantis
drabužių pamarginimas tapytais žiedeliais, atspindi atskirų
meistrų siekį kurti itin dekoratyvų, puošnų vaizdą, artimą
barokinei bažnytinei drožybai, kitokiai altorių puošybai.
Pjedestalų formos paprastai
nenukrypsta nuo pirmavaizdžio ir labiau skiriasi tik rutulio
apačios nupjovimo lygiu. Retais atvejais pasitaiko kitokių,
pavyzdžiui, plokštės pavidalo pjedestalų arba jų visai nebūna.
Po Marijos kojomis besirangantis, nors ne visuomet, kaip
pirmavaizdyje, pamintas žaltys-piktoji dvasia bei retkarčiais dar
esantis mėnulio ragelis taip pat perimti iš prototipinių
kūrinių. Tačiau kartais, panašiai, kaip Palūšės skulptūroje,
Marijos Maloningosios pagrindas būna netipinis: Vilniaus
dailės muziejuje saugomas bažnytinės vėliavos dvipusis
paveikslas iš Barstyčių bažnyčios, kuriame karūnuota Švč.
Dievo Motina, pavaizduota su malonių spinduliais, stovi vien ant
nemažo mėnulio pjautuvo. *9
Apibendrinant galima pasakyti,
kad pirmavaizdžių ikonografijos visai neperkurdami liaudies
meistrai vis dėlto ją ne vien kartojo, bet ir keitė. Todėl nuo
prototipų-medalėlių bei profesionaliosios dailės pavyzdžių
liaudiškosios Maloningosios skiriasi ne vien stilistika,
meninės kalbos panaudojimo būdais, bet ir ikonografinės bei
emocinės traktuotės niuansais. Šiuo požiūriu išskirtinos
tvirtomis moterimis A. Mikėnaitės įvardintosios Marijos
Maloningosios, kokių, Vakarų Europos mene išties neteko
matyti, nors neguldyčiau galvos, kad jų tikrai nėra kurios nors
Vidurio Europos šalies liaudies dailėje.
Ikonografijos požiūriu (tą
atspindi ir pirmavaizdžio - medalėlio pavadinimas) Marija
Maloningoji priklauso platesniam Nekaltai Pradėtosios Švč.
Mergelės Marijos ikonografiniam tipui, bet, turėdama savų
ikonografinių-kompozicinių ypatybių, sudaro atskirą jo atmainą.
Todėl kartais, pabrėžiant savitumą, jai gali būti taikomas ne
tik siužeto, bet ir ikonografinio tipo darbinis terminas.
Siužetas turi ir kito plataus
ikonografinio tipo - Marijos Gailestingosios (Marijos Tarpininkės)
atskambių. Iš Vėlyvųjų Viduramžių tipiškosios
Gailestingosios bei jos konkrečios atmainos, Faencos tipo Marijos
Maloningosios perimta frontali poza, iš dalies - apsiausto
vaidmuo. Kita vertus, šie bruožai dėl savito malonių spindulių
motyvo bei Nekaltai Pradėtosios ikonografijos vyravimo turi
kitokią prasmę. Marijos teikiamų malonių pabrėžimas atspindi
XIX a. įvykusius maldingumo Švč. Mergelei pokyčius, pirmiausia
ir išryškėjusius medalėlio gimtinėje - Prancūzijoje.
Pagrindinės Marijos
Maloningosios siužeto lietuvių liaudies dailėje
kompozicinės-ikonografinės ypatybės yra perimtos iš
Stebuklingojo medalėlio, jo vėlesnių, kiek perkurtų atmainų bei
šių atvaizdų įtakotų kitų Vakarų Europos bei Lietuvos
profesionaliosios dailės kūrinių, meninės produkcijos.
Marijos Maloningosios
visų kraštų dailėje kilmė iš Nekaltojo Prasidėjimo Švč.
Mergelės ir Marijos Gailestingosios ikonografinių tipų
lėmė, kad šio siužeto kūriniai nuolat susigražindavo ir
kitų, papildomų abiejų tipų-šaltinių bruožų. Vakarų Europos
maldingoje produkcijoje bei profesionaliojoje dailėje šio siužeto
Marijos atvaizdai dažniausiai buvo papildomi Idealiosios
Nekaltosios ikonografinėmis detalėmis. Jas neretai įjungdavo ir
Lietuvos liaudies meistrai. Tačiau iš jų sukurtų Marijų
Maloningųjų išskirtina viena savita grupė. Jai
priklausančiuose atvaizduose Marija traktuota ne tik kaip Nekaltai
Pradėtoji Švč. Mergelė, - dar pabrėžtas jos, kaip Dievo
Motinos arba ir Dangaus (visų) karalienės įvaizdis. Tokiuose
kūriniuose Marija vaizduojama vyresnė, kartais su karūna.
Atitinkamai ir liaudiškųjų Marijų Maloningųjų drabužių
spalvos būna dvejopos: arba balta ir mėlyna (žydra), būdingos
Nekalto Prasidėjimo tipui, arba raudona ir mėlyna, perimtos iš
kitų siužetų atvaizdų.
Retais atvejais lietuvių
liaudies Marijose Maloningosiose pasitaiko šios atmainos vakarietiškiesiems
kūriniams visai nebūdingų detalių. Jas meistrai perimdavo iš
kitų, nebūtinai Marijai skirtų liaudies arba profesionaliosios
bažnytinės dailės pavyzdžių ir tai yra visai lietuvių liaudies
vaizduojamajai dailei nesvetima ypatybė.
Nuo prototipo bei kitų
pavyzdžių-šaltinių šio siužeto lietuvių liaudies dailės
kūriniai labiausiai skiriasi plastine kalba, meninės išraiškos
priemonių panaudojimo būdais, kurie savo ruožtu lemia traktavimo
pokyčius. Pavyzdžiui, spindulių pluoštams visoje liaudiškos
skulptūros arba paveikslo dekoratyvinėje-ritminėje sistemoje
paprastai skirta didesnė reikšmė, tad labiau materializuota
ir malonių idėja. Būna pakeistos proporcijos; dažnai Marijos
figūra pakresninta, įgavusi tvirtumo.
Pirmavaizdžio-Nekalto
Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos medalėlio pavadinimo
nunykimas (neįsitvirtinimas) ir iš jo kildintinų kūrinių
pervardinimas Marija Maloningąja nėra unikalus, vien
Lietuvai būdingas reiškinys. Nepavyko tiksliai nustatyti
konkretaus laiko, bet šios atmainos Švč. Mergelės atvaizdai bent
apie XX a. pr. ir Lenkijoje, ir Vakarų Europoje, JAV įgijo
panašius Maloningosios Mergelės, Malonių Motinos pavadinimus,
sąlygotus Marijos teikiamų malonių simbolio-spindulių.
Savitu reiškiniu laikytinas
tikrai didelis šio siužeto populiarumas Lietuvos XIX a. II pusės-
XX a. I pusės liaudies dailėje, ypač skulptūroje. Tai formavo
naujai nuspalvintą visą Švč. Mergelės Marijos įvaizdį
Lietuvos žmonių sąmonėje. Su Marija Maloningąja savo
gausa bei reikšme tesivaržė senesni giminingi Švč. Mergelės
Marijos Skausmingosios bei Pietos siužetai, o kiti buvo daug
mažiau paplitę.
1. Brensztejn M. Krzyże i kaplicy
żmudzkie. Kraków, 1906; Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. K.,
1930; Perkowski J. O żmudzkich figurkach ludowych Matki Boskiej i
Chrystusa Smutkielisa. // Dzień kowieński, 29 sierpnia--,
Nr. 195-205.
2. Brensztejn M. Min. kn. ;
Perkowski J. Min. str. Nr. 195-196; Galaunė P. Min. kn. P. 168;
Žemaitytė Z. Tautodailė // XX a. lietuvių dailės istorija.
1900- 1940. I. V., 1982. P. 77; Praeinantys senoliai. Pokalbis su
menotyrininke M. Kuodiene // Liaudies kultūra, 1990, Nr. 5-6. P.
18; Počiulpaitė A. Tautodailės siužetai, personažai, jų
vaizdavimas // Liaudies kultūra, 1991, Nr. 3. P. 40; Mikėnaitė A.
Lietuvių liaudies tradicinė skulptūra. Iš Lietuvos dailės
muziejaus rinkinių // Liaudies kultūra, 1995, Nr. 1. P. 14;
Urbonienė S. Švč. Mergelė Marija tradicinėje lietuvių liaudies
skulptūroje ir papročiuose // Liaudies kultūra, 1998, Nr. 4. P.
28-29; Lovčikas K. Mažoji architektūra Upynos apylinkėse //
Liaudies kultūra, 1998, Nr. 4. P. 49.
3. Lietuvių liaudies menas.
Skulptūra. I. V., 1963. Il. 204- 206, 212, 364; Skulptūra. II. V.,
1965. Il. 145-146, 186, 188-189, 351, 364; Žemaitytė Z. Senoji
Žemaitijos liaudies skulptūra ir jos meistrai // Dailėtyra.
V.,1981. P. 252-255. Il. 62, 67; Indriulaitis S. Liaudies tapybos
palikimas // Dailėtyra. V.,1981. P. 264; Kuodienė M. Lietuvių
liaudies tapyba. Senoji lietuvių liaudies tapyba XVII-XXa. pr.
Šiuolaikinė lietuvių liaudies tapyba. Katalogas. V.,1995. P. 52,
844. Nr. 54, 123; Lietuvos sakralinės dailės katalogas. T. I.
Vilkaviškio vyskupija. Kn. II. Vilkaviškio dekanatas. V., 1996. P.
79-81, 175; T. I. Kn. III. Lazdijų dekanatas. V.,1998. P. 307-311,
484-487.
4. Lietuvos TSR kultūros
paminklų sąrašas. V., 1973 (žr. dailės paminklų sąrašus-P.
441-823).
5. Mikėnaitė A. Min. str. P.
14; Kuodienė M. Min. katalogas. P. 52,84.
6. Vienuolė tai Katherine
Labouré (1806-1876), kurios vardas jos prašymu buvo nutylimas.
1947 m. K. Labouré paskelbta šventąja.
7. Mxxx. Notice historigue sur lorigine
et les effets de la Nouvelle Médaile
gónóralement connue sour
le nom de Médaille miraculeuse
Sixième édition. Paris,
1836. P. 13- 16; Wiadomość historyczna o początku nowego medalika
znanego
powszechnie pod imieniem cudownego Medalika
Wilno, 1838. S. 15-
20; Rewolinski T. Medale religijne odnoszące się do kościoła
katolickiego we wszystkich krajach dawnej Polski. Kraków, 1887. S.
89- 91; Najsw. Marya Panna Niepokal. Pocz. od. Cudownego Medalika, w
Paryzu. //Kalendarz Maryański. Rok 1900. Varszawa, 1900. S. 33;
Fridrich A. Historye cudownych obrazów Najświętszej Maryi Panny w
Polsce. T. 2. Kraków, 1904. S. 5- 6.
8. Mikėnaitė A. Lietuvių
1995. Nr. 1. P. 14.
9. Kuodienė M. Lietuvių
1995. P. 52. Nr. 54.
Spaudai
parengto teksto iliustracijų sąrašas:
1. Stebuklingasis Nekalto Prasidėjimo
Švč. M. Marijos medalis. M. Vachette. Paryžius. 1832 m.
V. Balčyčio fotoreprodukcija.
2. Švč. M. Marijos XIXa. 4- 9 deš. medalėliai, skirti Lietuvai
ir Lenkijai.
3. Skulptūra Švč. M. Marija
Maloningoji. Benziger Brothers(JAV) ? XXa. I pusė.
Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios šventorius. V. Balčyčio
nuotrauka, 1999m.
4. Knygelės Kialetas zodziu
aplink szkaplerių
(1857 m. ) iliustracija.
5. Paveikslas Nekalto Prasidėjimo
Švč. Mergelė (Marija Maloningoji). Kanutas Ruseckas. Apie
1845- 1855m. Daugų parapijos bažnyčia. A. Baltėno nuotrauka,
1988m.
6. Vitražas Švč. M. Marija
Maloningoji. J. T. Gumovskis. Varšuva. Apie 1910m. N.
Þagarės parapijos bažnyčia. A. Baltėno nuotrauka, 1986m.
7. Bažnytinės XIXa. pab. -
XXa. pr. vėliavos, reklamuotos kataloguose: a,d- A. Vitkovskio
sankrovos Maskvoje; b- J. Špetkovskio įmonės Varšuvoje; c-
Tanfani e Bertarelli firmos Romoje.
8. Gyvojo Rožančiaus draugijos
vėliava. Než. dirbtuvė. Lietuva. 1912m. Keturvalakių parapijos
bažnyčia.
A. Baltėno nuotrauka, 1990 m.
9. Procesijų altorėlio paveikslas
Švč. M. Marija Maloningoji. Než. aut. Lietuva. XIXa. vid.
Daujėnų parapijos bažnyčia. Nuotrauka iš KPC SSSA.
10. Skulptūra Švč. M. Marija
Maloningoji . Sedos parapijos bažnyčia. A. Baltėno nuotrauka,
1986 m.
11. Skulptūra Švč. M. Marija
Maloningoji. Bartninkų parapijos bažnyčia. V. Balčyčio
nuotrauka, 1996m.
12. Skulptūra Švč. M. Marija
Maloningoji. Privati kolekcija. Nuotrauka iš straipsnio autorės
archyvo.
13. Skulptūra Švč. M. Marija
Maloningoji. Leckavos kaimo (Mažeikių raj. ) dviaukštė
koplytėlė. A. Baltėno nuotrauka, 1986m.
14. Skulptūra Švč. M.
Marija Maloningoji. Reprodukuota iš LLM. Skulptūra I.
V.,1963 (pav. 206).
15. Skulptūra Švč. M.
Marija Maloningoji. Reprodukuota iš LLM. Skulptūra I. V.,
1963 (pav. 204).
16. Skulptūra Švč. M.
Marija Maloningoji. Reprodukuota iš LLM. Skulptūra II. V.,
1965 (pav. 186).
17. Skulptūra Švč. M.
Marija Maloningoji. Reprodukuota iš LLM. Skulptūra II. V.,
1965 (pav. 189).
