Rūpintojėlio ikonografinis tipas pasirodė XIV amžiuje.
Sėdinčio ant akmens, susimąsčiusio Kristaus paveikslas susiformavo
šiaurinės Vokietijos teritorijoje [1]. Vienu pirmųjų šio ikonografinio
tipo pavyzdžiu laikoma skulptūra Brunsviko katedroje (XIV a. pab.). Lenkijos
dailėje jis pasirodo XV-XVI a. sandūroje ne tik bažnyčiose, bet ir
pakelių koplytėlėse [2].
R. Janonienės nuomone, ankstyviausiu žinomu Rūpintojėliu Lietuvos dailėje
gali būti laikoma freska Prikalimas prie kryžiaus Vilniaus šv.
Pranciškaus ir Bernardino bažnyčioje [3]. Tačiau šis ikonografinis
siužetas Lietuvos bažnyčiose sutinkamas labai retai.
Nors Rūpintojėlio ikonografinis tipas pasirodo gana vėlai, kaip minėta XIV
a., tačiau jo kilmė lieka neaiški. Liūdinčio ar apmąstančio žmonijos
nuodėmes Kristaus scena neminima Biblijoje. Šio siužeto paplitimą galėjo
sąlygoti vėlyvųjų viduramžių misticizmas, besivystantis stipria
privataus religingumo forma arba Jėzaus kalėjime kultas. Kita vertus, apie
brandžiųjų viduramžių pabaigą pasikeitė požiūris į mirtį (
)
Lėtai plėtojasi mirties apmąstymas [4].
Maždaug XIV a. sėdinčio ant akmens Kristaus atvaizdas atsiranda Kryžiaus
kelio stotyse [5]. Tokią pamaldumo formą perima pranciškonai ir
bernardinai, su kuriais ikonografinis tipas per Lenkiją galėjo patekti į
Lietuvą. Tačiau Rūpintojėlio paplitimui įtakos Lietuvoje galėjo turėti
ir domininkonai, platinę Liudviko iš Grenados tekstus, kuriuose apmąstomas
Kristaus gyvenimas ir kančia [6].
Ankstyviausieji medinių liaudies Rūpintojėlio skulptūrų pavyzdžiai dėl
medžio trumpaamžiškumo išlikę tik iš XVIII a., todėl stokojama
konkrečių žinių, kada šis siužetas atėjo į liaudies skulptūrą, kaip
ir nežinomas konkretus ikonografinis prototipas Lietuvoje, nors anksčiau
minėta R. Janonienės prielaida, kad tokiu prototipu galėtų būti scena iš
freskos Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčioje. Kita vertus, lyginant
lietuvių liaudies skulptūras su lenkų ar vokiečių pavyzdžiais, matoma,
kad Rūpintojėlio ikonografinis siužetas Lietuvoje nepatiria didelių
transformacijų, nesutinkamos nebūdingos kitoms tautoms interpretacijos ir
traktuotės.
XX a. pirmoje pusėje susiformuoja nuomonė, kad Rūpintojėlis yra vienas
populiariausių lietuvių liaudies skulptūros siužetų, ypač Žemaitijoje,
tačiau atidžiau panagrinėjus etnografinių ekspedicijų medžiagą,
paaiškėja kiek kitokie faktai [7]. Todėl toks romantiškas S. Šalkauskio
požiūris nėra visiškai argumentuotas. Jo [Rūpintojėlio] ypatingumą
sudaro tai, kad jis iki šiolei gyvas lietuvių liaudies mene, o svarbiausia -
jame rado sugestyvią išraišką tam tikras tautinis antropomorfizmas.
Būtent lietuviškas Rūpintojėlis yra sukurtas pagal lietuvių tautos
pobūdį ir ryšium su jos tragiška istorija, pilna kentėjimų, vargų,
nelaisvės ir priespaudos. Vaizduodama taip Rūpintojėlį, lietuvių tauta
vaizdavo taip pat ir savo likimą [8].
Šis siužetas nėra toks populiarus, kad galėtų būti tautos simboliu. Juo
pagal populiarumą, buvimo bei įkomponavimo vietas ir objektus galėtų būti
Pieta ar Nukryžiuotasis.
Apie Rūpintojėlio ikonografinio siužeto traktuotę liaudies skulptūroje
galima spręsti tik iš XIX a. pavyzdžių, kadangi jų daugiausia išliko.
Visoje Lietuvoje labiausiai paplitęs gotikinis Rūpintojėlio atvaizdas.
Jėzus sėdi ant paaukštinimo (pagal legendą ant akmens arba uolos), dešine
ranka parėmęs galvą, o kairė - nuleista ant kelių. Vienoje iš šio tipo
traktuočių pasirodo Adomo kaukolė, tačiau Lietuvoje liaudies meistrai jos
nemodeliuoja. Šis motyvas pavirsta į rutulio formos atramą po dešiniąja
Kristaus koja arba ji talpinama tarp dešinės alkūnės ir kelio. Tokia Adomo
kaukolės transformacija galėjo atsirasti nežinant visų ikonografinio
siužeto atributų reikšmės arba dėl nemokėjimo ją išdrožti. Ilgainiui,
kartojant jau esamus pavyzdžius, šis elementas net ir nebandomas kitaip
interpretuoti.
Lietuvos Nacionaliniame muziejuje yra skulptūrėlė, kur Kristus parėmęs
galvą kaire ranka (inv.nr.EM5416), bet tai jau išskirtinis šio
ikonografinio siužeto interpretacijos atvejis. Lietuvių liaudies
skulptūroje gan dažnai pasitaiko, jog dešinė alkūnė remtųsi ne į
kelią ar Adomo kaukolės reliktą, bet į koloną. Ir atrodo, jog tai
išskirtinė šio siužeto liaudyje traktuotė. Profesionalioje dailėje toks
variantas nesutinkamas.
Gotikinėje Rūpintojėlio traktuotėje Kristaus kūnas yra beveik nuogas, tik
klubus dengia perizonijus. Pagal nusistovėjusias ikonografines tradicijas
visoje profesionalioje dailėje jis dažniausiai yra baltas, lietuvių
liaudies skulptūroje - išskirtinai raudonas arba rudas, retais atvejais
dažytas žalia spalva.
Kaip minėta, šis Rūpintojėlio tipas yra labiausiai paplitęs. Mažiau
populiari - barokinio prototipo variacija. Čia Jėzus Kristus ant pečių
turi raudoną apsiaustą, priekyje susegtą sage. Dešinėje rankoje jis laiko
nendrę arba palmės šakelę. Lietuvoje visais atvejais nendrė laikoma
kairėje rankoje, tačiau ir toks vaizdavimas liaudies skulptūroje gana
retas. Labiau paplitęs tarpinis variantas, kai Jėzus Kristus sėdi gotikine
kanonine poza, o pečius dengia apsiaustas. Gotikinis ir barokinis tipai
liaudies skulptūroje sujungti į vieną. Kristus sėdi parėmęs galvą
dešine ranka, kairė - ant kelių, klubus juosia perizonijus, o pečius
dengia apsiaustas. Vietoje nendrės atsiranda kaukolės rudimentas.
Trečia Rūpintojėlio atmaina Lietuvoje, kai Kristus vaizduojamas ilgu
drabužiu, o iš po jo matosi tik pėdos ir delnai. Tokia Rūpintojėlio
ikonografinio tipo traktuotė sutinkama ir visoje dabartinės Lenkijos
teritorijoje. A. Kunczińska mano, jog tokiai variantui įtakos turėjo
gotikinė skulptūra [9]. Lietuvoje šio pavyzdžio skulptūrėlės
dažniausiai sutinkamos Telšių, Klaipėdos ir Tauragės apskrityse.
Daugiausia Rūpintojėlio skulptūrėlių rasta antkapiniuose
koplytstulpiuose, medžio koplytėlėse ir interjeruose. Rečiau komponuojami
pakelių koplytstulpiuose ir koplytėlėse. Rūpintojėlis, vienas iš
nedaugelio šventųjų, buvo laikomi trobos viduje ant palangės ar tam
specialiai įrengtoje vietoje. Toks Rūpintojėlis atliko globėjo funkciją:
jis saugojo nuo visų nelaimių, rūpinosi namais. Todėl rūpintojėliai
liaudyje turėjo skirtingus vardus. Tas, kuris rūpinosi, saugojo, globojo,
buvo vadinamas Rūpintoju, Aprūpintoju, Visų nelaimių
atitolintoju.
Kiti buvo smūtkai, smūtkeliai [10]. Jie buvo statomi kapinėse,
vienam ar kitam nelaimingam įvykiui pažymėti (smūtkas patopo metų)
arba skulptūrėlės statomos tokiu atveju, kai netiko kiti šventieji
figūrėlės, nes kiekvienas jų turėjo savo globos sritį. Pavyzdžiui, 1938
m. Trakų apskrityje Onuškio valsčiuje ekspedicijos metu buvo užrašytas
pasakojimas apie koplytėlę su Rūpintojėliu prie kurio elgetos melsdavosi.
Zarasų apskrityje viena Rūpintojėlio skulptūrėlė buvo laikoma
mergaičių užtarėju, prie jo taip pat melsdavosi netekėjusios merginos
susilaukusios vaikų. Būtent smūtkai labiau atitinka Rūpintojėlio
siužeto esmę, kur Rūpintojėlis - susimąstęs Jėzus Kristus, sėdintis
prieš nukryžiavimą ir apmąstantis žmonių nuodėmes ir savo auką. Tokią
laikyseną galima interpretuoti kaip žmogiškų emocijų išraišką. Jis ne
triumfuoja, o yra gilaus nuolankumo (viena iš doro kataliko savybių)
pavyzdys. Smūtkas prieš kančią savo - tokį aiškinamąjį
pavadinimą turėjo skulptūrėlė Plungės rajone [11]. Suvalkijoje Šakių
rajone smūtkais buvo vadinami ir nukryžiuotieji.
Monumentų statymas tam tikrai progai atsirado su kontrreformacijos įtaka.
Lenkijoje ir Lietuvoje koplytstulpiai ir koplytėlės su rūpintojėlio
skulptūrėle ypatingai išplinta po 1863 m. sukilimo numalšinimo [12].Šiuo
atveju pats Rūpintojėlio atvaizdas neturėjo didelės reikšmės,
svarbiausia buvo simbolika. XIX a. rūpintojėlis memorialiniuose paminkluose
įkūnija dievą, kuris supranta visas žmonių nelaimes, buvo nužudytas
nusidėjėlių, bet po to prisikėlė iš numirusiųjų ir nužengs į žemę
Paskutinio teismo dieną apsaugoti juos atmintin visų kančių, kurias dėl
jų patyrė.
Tokia rūpintojėlio traktuotė primena visas maldas, legendas ir padavimus,
kuriais buvo bandoma suteikti vilties. O susimąstymas ir nuovargis tiesiogiai
nurodė tuometinę pralaimėjusiųjų dvasinę būseną. Rūpintojėlio
skulptūra, kaip nuolankumo ir susitaikymo simbolis, buvo statoma ir tose
vietose, kur įvyko nelaimingas atsitikimas. Rūpintojėlio statymas kapinėse
sietinas su pačios mirties apmąstymu. Kančia, skausmas priimami ramiai ir
išreiškiami per ramybę ir susikaupimą. Vargai ir nesėkmės priimamos kaip
nešamas gyvenimo kryžius. Statydamas tokio siužeto skulptūrėlę žmogus
tarsi susitaikydavo su tuo, kas įvyko kaip su tokia Dievo valia.
Tokiu būdu Rūpintojėlio siužetas labiau tiko išreikšti universalioms,
pačią būtį apimančioms žmogaus gyvenimo sritims. Tačiau reikia
pažymėti, kad liaudyje iki pat XX a. pradžios išsaugomas labai nuoširdus
ir emocionalus santykis su tomis skulptūrėlėmis. Jų statymo intencijose
neegzistuoja estetinis pradas. Tiko bet kokia skulptūrėlė, nesvarbu kaip
išdrožta, svarbu kad kunigas pašventino. Todėl gana dažnai tokios
figūrėlės balvonais vadinamos.
Išnašos:
1 Kuszelnicki Z. Ze studiów nad ikonografią Chrystusa
Frasobliwego// Biuletyn Historii Sztuki. 1959. Nr. 3/4, p. 310.
2 Plačiau apie Rūpintojėlį Lenkijos liaudies mene žr. Kunczyńska A.,
Chrystus Frasobliwy w polskiej rzeźbie ludowej// Polska Sztuka Ludowa. Rok
XiV. 1960. Nr. 4; Kunczyńska - Iracka A. Rzeżba// Fryś E., Iracka A.,
Pakropek M., Sztuka Ludowa W Polsce, Warszawa, 1988.
3 Janonienė R. Vilniaus šv. Pranciškaus ir Bernardino Bažnyčios dekoro
ikonografinės programos: Kristaus kančios tema// Ženklas ir simbolis
senojoje Lietuvos dailėje. VDA darbai. Dailė 7, Vilnius, 1996, p. 176.
4 Europos mentaliteto istorija (sudarytojas P.Dinzelbacher), Aidai, 1998, p.
213.
5 Kruszelnicki Z., Ze studiów
, p. 317.
6 Vasiliūnienė O. Žemaičių Kalvarija// Liaudies kultūra. 1994. Nr. 1-3.
7 Končius I. Žemaičių padangės Kryžių ir koplytėlių statistika. 1912
- 1932, Kaunas, 1933; Lovčikas K. Mažoji architektūra Upynos apylinkėse//
Liaudies kultūra. 1998. Nr. 4, p.49: Žemaitytė Z. Senoji Žemaitijos
liaudies skulptūra ir jos meistrai// Dailėtyra, Vilnius, 1981.
8 Šalkauskis S. Lietuva - istorinių paradoksų tauta// Krantai. 1988. Nr.6,
p. 17.
9 Kunczyńska A., Chrysrus Frasobliwy
, p 221.
10 Smūtkas - lenkiškai smutek, baltarusiškai smūtak -
liūdesys, susikrimtimas, širdgėla. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas,
Vilnius, 1978. T. XI.
11 Dauguma šių pasakojimų surinkta ekspedicijų metu XX a. pirmoje pusėje.
Juos iš pirkimų kvitų Valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus
liaudies meno skyriaus darbuotojai perrašė į inventorines knygas.
12 Kunczyńska - Iracka A. Rzeżba
, p. 180.
