LIETUVIŲ KRYŽIAI ARCHEOLOGIJOS ŠVIESOJE

(Jonas Basanavičius. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970. P. 124-155). I dalis  II dalis

I dalis

(Originalo kalba netaisyta)

 

Prūsų-lietuvių-latvių tauta - anot K Tacito „Aestiorum gentes" - jau nuo neolito laikų, kada žmogus dirbosi sau įvairius įrankius iš brūžinto akmens, šios dienos krašte palei Jūrės marę gyvenusi. Taip mokslo pripažinta (Zeuss, Diefenbach, Müllenhof, Kiepert, Virchow, K. Penka, Bezzenberger ir k.).

Rods, dar XI-XII metašimtyje šitoji tauta buvus apėmusi daug platesnę žemės dalį, negu šiandieną kad turi. Abiem Vistulės upės pusėm ir į rytus nuo jos gyveno prūsai; Gardino gubernijoje ir Pagiryje iki Pripečio upės - getviai, arba getvininkai; dar toliau, šiaurės ir rytų linkui, buvę lietuviai Minsko, Smolensko, Vitebsko ir Pskovo žemėje net iki Maskvos gubernijos, kur galindai („goliad") buvo apsigyvenę.¹ Šiaurėje latviai su igauniais susisiekė.

Dėl nelaimingų santykių su vokiečiais vakarų ir slavais pietų ir rytų šone taip plačiai seniau  apsigyvenusios aisčių gentės palengvėle - ypač pakraščiuose - ilgainiui sunyko, kaip prūsai, getviai, galindai. Patys lietuviai, kurie dar XIV-XV metašimtyje tiek daug svėrė istorijoje, krikščionystę priėmę, su lenkais susitelkę, iš didokos tautos ilgainiui mažute pavirto. Ilgai dūravę karai su vokiečiais ir slavais labai nuvargino lietuvius, pragaišino jų materialinę gerovę, sunaikino kultūrą; įvedus Lietuvoje krikščionystę, kada fanatikai ėmė persekioti vislab, kas buvo „pagoniška", tautiška, turėjo žlugti
ir žmonių dvasios kultūra. Todėl beveik nereiktų stebėties, jei tų ir dar vėlesnių laikų svetimtaučių, rods, ne bešališkose kronikose rastume vadinant lietuvius „,pogannaja Litva" [„stabmeldiška Lietuva"], „rohes, wildes Volk" [„žiauri, laukinė tauta"], „leśna dzicz" [„giriniai žvėrys"], arba juos aprašytus² kaipo žemo kultūros laipsnio tautą, kuri vedus „życie prawie zwierzęce" [„gyveno beveik kaip žvėrys", arba kad lietuviai buvę „leśni, okrutni, na łup chciwi, z łupu żyjący" [„laukiniai, žiaurūs, godūs grobio, iš grobio gyvenantys"] ir t.t. Ir jei mes pasikliautume tik tais vienašališkais kronistų liudijimais, tai turėtume manyti, jog lietuvių tautos stovėta, kaip XIII-XV metašimtyje, taip ir dar seniau, ant labai žemo
kultūros laipsnio. Pastarųjų laikų archeologija iškėlė aikštėn senovės aisčių kultūros klausimą, todėl ir mums čia vertėtų, nors trumpai, jį paminėti, kad lengviau suprastume ir išsiaiškintume tiek Lietuvos kapų paminklų - kryžių - atsiradimą, tiek ir jų stilių bei evoliuciją tautos dailėje ir mene.

Žmogaus dvasios išsiplėtojimas, josios kultūra apsireiškia ne tik rankų dirbiniuose, ne tik sielos padare, literatūroje, bet ir pačioje kalboje. Ilgus amžius nuolat kovodami dėl savo būties, lietuviai negalėjo pagaminti nors kokios literatūros, ir jei ir būtų ką pagaminę, tai persekiojimo metu ji žuvo. Visas jų dvasios padaras apsireiškia dainose, kurių jie, anot F. Tecnerio³, turį daugiau už kitas pasaulio tautas. Ir lietuvių kalbos žodžių bei formų turtingumas, rodos, galėtų būti laikomas kultūros ženklu. Puikia lietuvių kalbos struktūra, anot K. A. Jordano⁴, turįs stebėtis kiekvienas žinovas. Jei lietuvių tautai, kuri seniau kovojo su gudais, lenkais, totoriais (ir vokiečiais), būtų buvę lemta žaisti pasaulio istorijoje kitokia rolę, tai ir jų kalba, išsiplėtojus, turėdama daugybę visokių formų ir tikdama įvairiam eiliavimui, būtų padariusi nepaprastų dalykų poezijoje ir prozoje. Palaikiusi savyje giliausios senovės žymes ir savo formomis būdama senesnė už sanskritą, graikų bei lotynų kalbą, ji, anot Aug.  Šleicherio⁵, galinti savo formų tobulumu eiti lenktynių su graikų, rymėnų ir indų veikalais. „Jei kurios tautos vertybė bendrame žmonijos tarpe būtų matuojama jos kalbos gražumu, tai žemaičius bei lietuvius priderėtų pastatyti pirmoje vietoje Europos tautų eilėje",-priduria Elize Rekliu ⁶. Kadangi, anot Ks. Bagušio⁷, lietuvių kalba esanti „język doskonały, język  polerowany, tak obfity, tak greckiemu podobny, tak wyrazisty, tak giętki" [„išbaigta, išdailinta, tokia žodinga, taip į graikų panaši, tokia išraiškinga, tokia lanksti"], tai jisai jau XIX metašimčio pradžioje buvo manęs, kad toji kalba „zapewne językiem barbarzynskim" [„tikriausiai barbarų kalba"] nebuvus, bet dar senovėje buvusi šviesių žmonių kalba. Kiek vėliau ir J. I. Kraševskis⁸ tvirtino, jog lietuvių kalba - „język Litwy długo w starożytności był uprawiany i doszedł \lang1063 vysokiego stosunkowo stopnia doskonałości" [„Lietuvos kalba ilgai senovėje buvusi valstybinė ir pasiekė palyginti didelio tobulumo"]. Tokiu būdu rišdami lietuvių kalbos gražumą ir jos tobulumą su tautos kultūra, A. Kosaževskis⁹ ir k. spėjo, kad ta kultūra Prūsuose ir Lietuvoje senovėje stovėjusi ant labai aukšto laipsnio. Tačiau tuomet, apie 1863 m., tokio spėliojimo  faktais patvirtinti dar negalėjo: jis patvirtinti buvo lemta tik pastarojo laiko archeologų tyrinėjimams.

Pirmiausia čia reikia paminėti, kad iš d-ro G. Zarauvo¹⁰ tyrinėjimų šiandien yra žinoma, jog jau neolito laikais (5000-1500 m. Kris. negim.) mūsų krašte sėta ir auginta įvairūs javai, kaip rugiai, kviečiai, miežiai ir avižos. Vėliaus, Halštato žalvario laikais (1000-500 m.), kaip S. Miuleris, Šumanas, Osk. Montelijus ir k. tyrinėtojai parodė, šių kraštų gyventojai ne tik mokėję auginti javus, bet ir laikę naminių gyvulių, vilkėję vilnonius ir drobinius drabužius. Pitėjo kelionės laiku (apie 320 m. Krist. negimus) mūsų krašto gyventojai turėję namus ir didelius kluonus javams krauti. Tacitas¹¹ aprašydamas aisčius, sako, kad jie ne tik „frumenta ceterosque fructus patientius quam pro solita Germanorum inertia laborant, sed et mare scrutantur..." [„grūdus ir kitus vaisius daug uoliau augina už tingius germanus, bet plaukioja ir juromis..."].

Ačiū aisčių tautos tikėjimui, jogei žmogaus dvasia esanti nemirštama, ir aukštai ištobulintam nekrokultui, reikalavusiam, kad būtų duodama laidojamiems velionių kūnams įvairiausių inkapių, šiandien yra žinoma ir anų senų laikų mūsų krašto kultūra, kaip ji yra apsireiškus dedamuose į kapus dirbiniuose. Tišlerio, Lisauerio, Becenbergerio ir k. archeologų darbais buvo parodyta, kad kultūra mūsų krašte jau seniausioje gadynėje buvus pakilusi. Prie to susekta, kad, kuomet pastaraisiais metašimčiais prieš Kristaus gimimą kapuose buvę dar maža inkapių, pirmaisiais krikščionių eros metašimčiais, pagal Becenbergerio¹² tyrinėjimo, jų pradėję būti labai daug ("durch ihren Inhalt oft geradezu blenden"). Tuomet Prūsų krašto žmonės iš gintaro vaizbos su Rymu ir k. pietų kraštais turėdavo daug pelno ir buvę labai pralobę. Tuo pat laiku prūsų žemė buvusi apsčiai apgyventa, ir vietos žalvario dirbiniai buvę labai gražaus darbo, aukštai išsiplėtojusios technikos, ir jie, Tišlerio ¹³ žodžiais tariant, verčia mus stebėties -„unser Staunen erregen"! Tuo metu kultūra buvus aukšta ne tik Pūsuose, bet ir šios dienos Kauno gubernijoje bei Kurše.
Tišleris vadina ano meto aisčius didžia, kultūros santykiais gyvenusia tauta. Lisaueris, aprašydamas I-III-jo metašimčio Kr. gimus kapų iškasenas, sako, jau tuomet Prūsijos gyventojai turėję ne tik iečių, kaltų, peilių, brizgilų, geležinių pjautuvų, bet ir daug įvairių daiktų iš žalvario, sidabro ir k., kaip segelių, sagčių, sagų, karielių ir k.,- žodžiu sakant, turėję vislab, kas gyvenimui, ūkiui ir karui būdavę reikalinga.
Todėl 0. Tišleris tos prūsų kultūros laiką vadina „die Glanzperiode der ostpreussischen Urzeit".

Tuo tad laiku mūsų kraštas buvo šiaurėje kultūros vidurys, iš kurio, pav., žalvario dirbiniai, kaip rodo archeologų tyrinėjimas, buvę gabenami net į tolimą Suomiją. Su materialine kultūra ėjus iš čia didelė kultūros srovė šalimais gyvenusias finų gimines (igaunius, suomius ir k.), kurių kalboje, kaip Tomseno ¹⁴ ir k. parodyta, nuo pastarųjų metašimčių dar Kristui negimus esą likę daugybė lietuvių bei latvių žodžių, daugiausia įvairiems senovės kultūros daiktams išreikšti. Pradėjus nuo įvairių javų, kaip grūdas, rugiai, žirniai, pupos, soros, linai, sėmenys, pelai ir k., kaip ir įvairių naminių gyvulių, paukščių, žuvų vardų, kaip karvė, žirgas, paršas, kuilys, ėras, avinas, žąsis, ungurys, lašiša ir k., pereinant prie įvairiausių daiktų vardų, kaip žagrė, akėčios, kirvis, kaplys, peilis, lopeta, rėtis, ratas, šluota, šukos, kaušas, skietas, pirtis, ardai, plautas, oda, kurpė, kepurė, pakulos, vilna, kuodelis, virvė. pienas, šienas, kelias, tiltas, rūda, varis ir daug dar kitų vardų, kurių čia minėti negalima,-visi jie aiškiai liudija, kiek daug toje gilioje senovėje finų gentės iš aisčių kalbos ir kultūros buvo pasisavinusios. Iš to tad laiko yra likus suomiuose bendra jiems ir lietuviams ornamentika (žiūr. S c h v i n d t. Suomalaisia Koristeita. II, 1, 2). Kaip didelės būta tuomet mūsų krašto įtekmės igaunių, suomių ir k. tautas, rodo ir tas faktas, kad jose, anot d-ro A. R. Niemio, esą iš tų senovės laikų likusių daug lietuvių dainų ir kitų folkloro dalykų.

Dar įdėmesni yra archeologų tyrinėjimo rezultatai iš trečiojo kultūros periodo, būtent nuo tautų migracijos iki kryžeivių atvykimo Prūsuosna XIII metašimtyje. Kad tuomet kultūros mūsų krašte stovėta ant aukšto laipsnio, apie tai liudija pirmučiausia žalvario industrija, kurios technika buvo aukštai pakilusi. „Niekur Prūsuose,-buvo jau J. Foigtas 15 sakęs,- kapus kasinėjant, nerasta tiek sidabro daiktų ir vis taip dailiai, opiai padarytų, kaip senovės Pogezanijoje arti Elbingos ir kitur." Truso miesto   kapinėsė pas Elbinga rasta daugybė segelių (fibulų), sagčių, karielių, bransoletų, šukų, pincetų, žalvario ir sidabro kibirų ir k. daiktų, kokių ir kitur Prūsuose rasta. D-ras Lisaueris, kursai aprašė Truso kapinėse rastuosius daiktus, sako ¹⁶, kad daugybė čia iškastų pinigų, įrankių ir papuošalų iš aukso, sidabro, žalvario, geležies, molio, stiklo, gintaro ir k. dalykų dar šiandien skelbia didelį žmonių turtą, kurio buvę pertekę senovės prūsai. Dėl Kulmijos prūsų kapų tas pats Lisaueris sako¹⁷, kad palaidotųjų juose žmonių lobį geriausiai liudijančios ten rastosios inkapės iš žalvario, sidabro ir brangių akmenų. Apie Pomezanijos gyventojus sako d-ras Maršalas¹⁸, jų kapuose rastieji papuošalai reiškia gera skonį: gražiausi esą tie, kurie aptraukti aukso ir sidabro skardutėmis ir tokiais pat siūleliais dabinti. Stiklo karoliai, įvairaus didumo ir pavidalo, dažniausiai mėlynos ir žalios spalvos, ypač keturkampės mozaikos su pridėtomis aukso skardelėmis, rodą aukštą darytojų technikos tobulumo laipsnį. Toliau reikia paminėti įdėmūs prūsų kapų radiniai pas Varnikam Natangijoje. Čia tarp kitų rasta bransoletai, auksu, sidabru dabinti, daug sidabrinių segelių ir k. Viename kape prie galvos su kareiviu palaidotojo žirgo rasta daugybė sidabrinių sagučių, kuriomis buvusios dabintos kamanos, o prie žirgo smilkinių rasta dar auksinės rozetės, granatais papuoštos. Kituose kapuose rastos sidabrinės, auksu klotos segelės, sidabro skardelėmis aptraukti žalvario pentinai, aukso kaspinai ir t.t, VIII-jo metašimčio prūsų kapuose pas Viskiautus rastieji daiktai, Heideko¹⁹ žodžiais tariant, duodą proga stebėtis aukštai ištobulinta metalų technika -„haben wir Gelegenheit eine hochentwickelte Metaltechnik zu bewundern." „Dar aiškesnė šviesa,-sako Tišleris²⁰, kalbėdamas apie Rytų Prūsus,- spindi mūsų provincijos istorijon pastaraisiais stabmeldystės laikais, kada čia atvyko kryžeiviai." Tuo laiku, kaip Dusburgas liudija²¹, pav., prūsų provincija Zambija buvus „opulenta et populosa" [„turtinga ir gausiai apgyventa"]. Ypač Sūdavija buvus labai turtinga. „Sudovite,-priduria kronistas,- generosi, sicut nobilitate morum alios precedebant, ita divitiis et potentia excedebant." [„Sūduviai - kilnūs, garbingais papročiais kitus pranoko, turtais ir galia garsėjo."] Tuomet, anot Tišlerio, mūsų krašte buvusi šviesi kultūra -„eine glänzende Kultur"- su labai išsiplėtusia vietine segelių, kardų, pasidabruotų balnakilpių ir k. fabrikacija.
Rastosios šio laiko kapuose inkapės savo dailia forma ir materialu, anot to paties Tišlerio²², labai mus nustebina-„unser Staunen erregen". Ne tik Prūsuose, bet ir Lietuvoje Tišleris randa to laiko kapuose ženklus „einer glänzenden litauischen Kultur" su vienodais visur dirbiniais. Tai patvirtina ir kitų archeologų²³ tyrinėjimai. Heidekas ²⁴, kurs buvo plačiau studijavęs šitą archeologijos laikatarpį, patvirtindamas Tišlerio ir k. nuomonę, sako, kad to laiko Prūsų ir Lietuvos kultūra buvusi beveik nė kiek ne žemesnė už kryžeivių, kurie, tik visos Europos šelpiami, tegalėję per 30 metų įveikti prūsus. „Galima pridurti,- sako vienas vokietis ²⁵,- tuo laiku, kada kryžeiviai ėmė užpuldinėti ramius Prūsų žemės gyventojus, jų aukštesnė kultūra žuvo; iš vietinių gyventojų būtų galėję išmokti ne vieno dalyko patys kryžeiviai."

Deja, nedaug yra telikę žinių iš tų laikų apie dvasios kultūros stovį, kurias galima būtų patvirtinti materialinės kultūros likučiais, surastais kapuose. Žinoma tik tiek, kad dar apie 551 m. rašęs gotų vyskupas Jornandesas ²⁶ vadino aisčius „paccatum hominum genus omnino" [„labai taiki žmonių giminė"]. Vėliaus XI metašimtyje Adomas iš Bremos²⁷ ir XII metašimt. Helmoldas²⁸ vadino prūsus „homines humanissimi" [„maloniausi žmonės"], tik gailėdami, jog jie esą ne krikščionys. Kad ir tuo laiku mūsų krašto kultūros įtekmė turėjo didelė būti į greta gyvenančias tautas, galima iš to suprasti, jog joms - mozūrams, gudams, gal būt, ir suomiams - tikybos dalykų židinys²⁹ buvęs aisčių gyvenamasis kraštas.

Kaip jau aukščiau minėta, kaip jau ir Tišleris su Grevinku kad patyrė, mūsų krašto kultūra per ilgus karus su vokiečiais, lenkais ir gudais žymiai sumenkėjo; ją galutinai pragaišino krikščionystės su visomis jos pasekmėmis įvedimas; apie tai geriausių liudijimų randame ir krikščionystės laikų kapuose.
Nors naujosios tikybos skelbiamosios idėjos daug ką pakeitė mūsų materialiniame gyvenime, tačiau lietuvių dvasios srityje dar ilgai viešpatavo senoji tradicija, ypač tikėjimas į senovinę dvasios nemarumo dogma su tam tikru nekrokultu. Vardu krikščionys, lietuviai - kaip iš jų kapų matome - dar XVII-XVIII metašimtyje, laidodami lavonus, dėdavo drauge senoviniu būdu nors menkutes inkapes, kurios aiškiausiai liudija ir apie sumenkėjusią, žlugusią žmonių kultūra. Prūsų lietuviai protestantai lig šiol vietomis taip tebedaro.

Katalikų bažnyčios valdžiai uždraudus deginti lavonus, senovės žmonės ėmė laidoti lavonus nedegintus; bet dar ilgai, rodos, vengė juos laidoti prie krikščionių bažnyčių. Todėl Žemaičių vyskupas J. M. Karpis dar 1737 m. išleistoje „Epistola pastoralis"³⁰ buvo įsakęs savo kunigams saugoti, kad lietuviai laidotų lavonus ne kur kitur, kaip tik pašventintose kapinėse, ypač prie bažnyčių. Kunigai turį dažnai prastiems žmonėms (rudioribus) paaiškinti, jog tokiose vietose, kur pamaldos už gyvus ir mirusius atliekama, palaidotieji numirėliai galį turėt pagalbos pasiliuosuoti nuo nuodėmių. Beveik tą patį įsakė ir kitas Žemaičių vyskupas, būtent Ant. Tiškevičius³¹, kursai savo 1752 m. išleistoje knygoje „Synodus dioeces. Miednicensis", nurodydamas į tai, kad palaidotieji parapijų bažnyčiose arba jų šventoriuose žmonės gauną 14 dienų atlaidų už savo nuodėmes, liepė kunigams versti savo parapijonus prie bažnyčių laidoti numirėlius ir uždrausti juos laukuose bei giriose senoviniu būdu laidot (inhibeant passim in campis sylvisque more Ethnicorum sepeliri). Vargais negalais, regis, buvo pasisekę  dvasiškijai priverst žmones laidoti numirėlius prie bažnyčių; tai lig 1795 m. ir buvo pildoma. Tais metais buvo valdžios uždrausta ant šventorių laidoti, todėl žmonės vėl ėmę ant savo kapinių laidot kaimuose, neduodami nei „ant varpų", nei pranešdami kunigams apie numirtį.³²

Jei Žemaičių vyskupystėje, kur dvasiškoji valdžia šiek tiek daugiaus rūpinosi skelbti krikščionių mokslą ir lietuvių kalba, senovės nekrokultas, kaip matome, taip ilgai viešpatavo, tai krikščionystės stovis turėjo būt dar blogesnis Vilniaus vyskupystės lietuvių tarpe, kur bažnyčiose perdėm viešpatavo nesuprantama lenkų kalba. Iš Vatikano pasiuntinio Aleksandro Kumulėjaus (Cumuleus)³³, kursai 1595 m, darė revizija Vilniaus vyskupystėje, gauname žinią, kad tuomet toje vyskupystėje dėlei nemokėjimo lenkų kunigų lietuvių kalbos žmonės čia buvę ne tik be jokio mokslo, išganymui ir šventųjų sakramentų priėmimui reikalingo, bet jie gyvenę tarytum bepročiai galvijai (iumenta insapientia), nepažindami tų sakramentų ir beveik paties dievo, o didžiausia kūdikių dalis dažniausiai mirdavus be krikšto. Iš Vilniaus vyskupo Abraomo Voinos 1633 m. išleistųjų „Constitutiones synodarum dioec. Vilnensis" ³⁴ patiriame, kad tuo laiku visur toje vyskupystėje kai kuriomis šventomis dienomis gyventojai vėlėms puotas kėlę ant šventorių prie bažnyčių ir ant kitų kapinių, girtaudami ir pešdamiesi,- tai vyskupas ir uždraudžia daryti. Tokias puotas kelti ant kapinių kiek vėliaus, nes 1710 m. buvo ir vysk. Bžostovskis³⁵ uždraudęs, bet jas, kaip Ad. Mickevičiaus laikais, taip ir šiandien, dar girdime vietomis keliant, ypač tarp sugudėjusių lietuvių. Koksai buvo krikščionystės stovis Vilniaus vyskupystės lietuvių tarpe dar XIX metašimčio pradžioje, gauname žinią ir iš vysk. J.N. Korvin-Kosakovskio, kursai viename „ganytojo laiške"^36, birželio 1 d. 1800 m. išleistame, rašydamas apie savo vyskupystės žmones, kurie „w grubey dotąd nieświadomości i ciemnocie zostaią" [„iki šiol tebegyvena dideliam neišmanyme ir tamsybėje"], priduria: „Są jeszcze ludzie nieznający pierwszych wiary S. początków"... [„Dar yra žmonių, nežinančių pačių tikėjimo pagrindų."] 

Jei šitokių pilnų kompetencijos liudijimų užtenka parodyti, kaip krikštyti „katalikų tikėjimo" lietuviai ilgai laikėsi savo senovės papročių, su nekrokultu surištų, tai vėl, iš kitos pusės, tame svarbiame fakte mes galėsime rasti šiek tiek šviesos kaip reikiant išaiškinti ir tiems įdėmiems lietuvių kapų paminklams, kurie, be abejo, yra viena svarbiausių žymių to senovės nekrokulto. Nes jei lietuviai savo kalboje yra lig šiol išlaikę giliausios senovės žymių, jeigu jie iš savo tikybos srities iki pastarųjų laikų turi palaikę nuomones apie vėles ir jų gerbimą senų seniausioj formoje³⁷'', tad rasit galima bus užtikti ir toje dailės šakoje, kuri su tuo kultu susirišusi, iš prosenių meto ženklų, kokių mes randame ir pačiuose kapuose. 

Apie pas senovės lietuvius ant kapų paminklų statymą platesnių žinių, rods, trūksta. Iš kronikų liudijimo tik tiek mums težinoma, kad ant didvyrių ar galiūnų kapų būdavusios statomos stovylos. Taip ant kunigaikštienės Pojatos kapo, ant Žaslių ežero kranto, buvo jai sūnus kun. Kukovaitis pastatęs stovylą, kurią žmonės ilgai garbinę; ant kunigaikščio Kerno kapo ties Deltuva buvus pastatyta „ho nori ejus statua lignea, quae deinde divinis caeremoniis per plures annos culta"³⁸ [„jo garbei pastatyta medinė statula, kuri daugelį metų garbinta su šventomis apeigomis"]. Ir ant kun. Spero kapo stovėjus stovyla, kurią gyventojai taip pat garbinę ir ten aukas dėdavę³⁹. Kun. Utenis pastatęs savo tėvui Kukovaičiui ant kapo palei Šventosios upę „statuam pedestrem" [„statulą"] ⁴⁰. Iš tokių medinių stovylų lig šiol žinoma, nieko nebeliko; yra likę tik keletas akmeninių, kurių daugiausia rasta senovės prūsų krašte⁴¹.

Kaip tokie stovylų pavidalo paminklai buvo statomi, galima suprasti iš analogijos, nusižiūrint į kitas tautas: skitus. graikus ir k., kaip jie panašius monumentus statydavo. Senovės skitų šalyje randame tokių akmeninių stovylų, pastatytų viršum ant aukštų kapų stovint; Maž. Azijoje ⁴² prie dideliausio kapo, „Karakuš" vadinamo, velionių stovylos pastatytos keliose vietose ant aukštų akmeninių stulpų; prie kapo „Nemrud-dag"- sustatytos ir susodintos velionių statujos grupomis ant žemų postumentų ir kapo šalimis. Taip maždaug turėjo būt statomos ir Lietuvoje galiūnams tos visos stovylos, kurias aukščiau minėjome.

Menkesniųjų žmonių kapų paminklai, be abejo, turėjo būt labai įvairūs, maži ir taip pat  daugiausia mediniai. Rods, tokių paminklų statymo tiesių liudijimų stinga, bet kad ant kapų paminklai būdavo statomi, galima numanyti iš tūlų versmių, kada jau krikščionystė buvo įvesta Prūsuose. Zambijos vyskupas Mykolas 1426 m. buvo apskelbęs paliepimus: „Articuli per Prutenos tenendi et erronei contra fidem abiiciendi"⁴³, kuriuose, tarp kitų, randame uždrausta, „ut nullam crucem circa sepulchra mortuorum locent et ut quilibet jam positas abscindant, sub pena III marc. medietas ecclesiae
et alia medietas judici" [„taip pat kryžiaus ant numirusiųjų kapų tegu jie nestato, o pastatytus tegu nugriauna, už nusidėjima bausmė - trys markės, pusė bažnyčiai, pusė teisėjui"]. Kad tuomet katalikų vyskupas neturėjo teisės drausti statyti katalikiškos formos kryžių ant kapų, kaip buvo visur statoma,-negalima abejoti, o jei uždraudė ir dargi buvo įsakęs juos išnaikinti, tai tokie paminklai, nors ir vadinami „kryžiais", turėjo būt tokio pavidalo, kurio bažnyčia nepripažino - turėjo būt „pagoniški".

Kaip atrodė tie vyskupo persekiojamieji paminklai, mes, rods, nežinome, bet kokie jie galėjo būti - šitam klausimui paaiškinti mums materialo dar ir šiandieną nestinga. Pas Prūsų lietuvius protestantus, kur senovės nekrokulto vra daug likę seniausioje formoje, randame ypatingos rūšies kapų paminklų, kurie neturi savyje jokių krikščionystės žymių ir kokių Didž. Lietuvoje pas lietuvius katalikus, kiek žinoma, jau nebėra.

Tos rūšies paminklų, kurie mus čia interesuoja, šiandien dar teberandama daugelyje vietų pietinėje Šilokarčiamos apskrities dalyje, visoje Pakalnės ir Tilžės apskr. Statomi ne kaip krikščionių ties numirėlio galva, bet kapo kojagalyje, kad vėlėms iš kapų keliant smagiau būtų, už jų pasistvėrus, atsikelti; nors šitie paminklai ir vadinami „krikštais", bet su krikščionių monumentais savo išvaizda jie beveik nieko bendro neturi, nes ant jų labai retai užtinkame Krikščionystės simbolų. Kaip galima matyti iš Becenbergerio⁴⁴, A. Kuršaičio⁴⁵, Cveko⁴⁶, Betigerio⁴⁷ ir Frelicho⁴⁸ piešinių, kurių kelis čia paduodame, tie senoviški lietuvių kapų paminklai yra tai dažniausiai įvairaus aukščio ir storio stulpai arba storos lentos, vyrams, pav., Klaipėdos apskr. iš ąžuolo, moterims iš liepos ar eglės daromi. Pradėjus nuo prasčiausio stulpo (pav. 1, 2), jie dažnai turi įvairiausių ornamentų (pav. 7). Ant vienų matome išreikštas širdis, kaipo meilės ženklą, kurią gyvieji velioniui išrodo; ant kitų-žirgų galvas, kuriuos numirėliai, gyvi būdami, mylėjo, ant trečių regime nupieštas gėles, kurias tarytum numirėlio vėlei aukojama; ant kitų - viršuje patupdytu du paukštuku, kuriuodu snapeliais bučiuojasi (Frölich, fig. 9) - meilės ženklas; dar ant kitų - ir tai dažniausiai - regime tris paukštukus (pav. 7), kurie savo čiulbėjimu tarytum turi linksmint po žeme gulintį. Įdėmiausi šių visų paminklų, rodos, bus tie, ant kurių matome stilizuotus tarytum žmonių kūnus su išskėstomis rankomis ir kojomis (pav. 5, 6) ir urnas (pav. 3, 4). Lavonų deginimo metu, kurs pas mus visur iki krikščionystės įvedimo dūravo, lavonų pelenus dažnai,
nors ne visuomet, puoduose supiltus žemėje laidodavo, bet ar tokias urnas su pelenais statydavo ant stulpų, kaip tai senovės Frigijoj (Phrygia)⁴⁹ su kunigų lavonais buvo daroma arba kaip krivičiuose, Smolensko gub. gyvenusiuose, .kuriuos tūli mokslo vyrai prie lietuvių tautos skiria, ir kituose slavuose dar X metašimtyje kad puodus su pelenais ant stulptį pakelėse statydavo ⁵⁰,- to mes apie lietuvius tikrai nežinome, nors spėti galima, kad ir Lietuvoje taip daryta.
Tai liudytų lig šiol likęs Prūsuose paprotys stulpus ant kapų statyt su išreikštomis viršuje urnomis.

Retai kada užtinkame ant šios rūšies paminklų kryžių ar kitų kurių krikščionių tikėjimo ženklų, kaipo palaidotųjų žmonių krikščionystės simbolių, todėl ir mes juos drauge su Frelichu⁵¹ galime vadinti ne kapų kryžiais, bet tik kapų ženklais - „Grabzeichen", kurie, anot jojo, esą atgarsiu iš stabmeldžių gadynės - „Nachklang aus den Zeiten des Heidenturns". Kad šitie paminklai yra, be abejo, tautiniai,
bet dar ne krikščioniški, matome ir iš to, jog jie savo prasčiausia stulpų forma (pav. 1, 2) yra tolygūs su tais monu mentais, kokius senovės graikai, rymėnai, žydai statydavo ant kapų ir kokie dar šiandien turkų⁵², totorių, arabų, kiniečių ir k. yra statomi. Panašūs mediniai paminklai, regis ir kitur senesniais laikais Europoje ant kapų statyta, jie tarytum kokie rudimentai „lavonlenčių" (Todtenbretter)⁵³
pavidalo, yra kai kur likę vokiečių tarpe Čekijoje, Bavarijoje Ir Zalcburgo kunigaikštystėje.

Seniausios formos kapų paminklas,- stulpas gr. sthlh [stele], be abejo, davė pradžią visiems tiems labiau komplikuotos struktūros paminklams, kuriuos čia tuojau teks mums minėti. Viršuje stulpo dvi lenteles žemyn iš šalių prikalus, mes pirmučiausia gauname prasta paminkla su stogeliu. Ar dar šito pavidalo paminklų ant kapų Lietuvoje kur nors randasi, nežinoma, bet kad jų senovėje būta, galima iš to spėti, jog jų ant žydų kapų, pav., Garliavoje, Marijampolės apskr., randame ir kad jų ir kur kitur esama.

Kareliuose (Karjelaiset)⁵⁴, suomių gentėje, šiandien tolimoje šiaurėje, Archangelsko gubernijoje, gyvenančioje, mes užeiname ir šiuo metu rasit kaipo aisčių kultūros įtekmės liekaną dar dažnai ant kapų beveik tik šios formos paminklų. Kaip ir iš čia pridedamojo piešinio (pav. 8) kad matoma.
Pradėjus nuo prasčiausių stulpelių su siaurų lentelių stogeliu, mes tuos karelių kapų paminklų stulpus, kaip ir stogelius, randame dažnai įvairiais ornamentais dabintus, bet stogelio palėpės visados ant jų yra tik iš dviejų stulpo pusių.
Kad ir Lietuvoje seniau tokių paminklų būta, rodo mums tie jau vėlesnio laiko kryžiai su stogeliu, kurie ir šiandien dar yra statomi Prūsų Lietuvoje, Žemaitijoje ir Latvijoje tik ant moterų kapų. Šitos rūšies stoguotus kryžius, kiek man žinoma, randame taip pat Karelijoje55, Gudijoje, Rumunijoje^56, Slovakijoje⁵⁷, retai Serbijoje⁵⁸, Tiroliaus krašte, Zalcburgo ir Bavarijos vokiečiuose⁵⁹.

Kaip ant šitų paminklų, stulpų pavidalo, prikalant iš šalių dvi lentutes, pasidaro dvišalis stogelis, taip, prikalant jas iš keturių šonų, galima padaryti keturkampį stogelį. Ir tikrai šitokių keturkampių stogelių ant aukštesnių ir žemesnių kapastulpių ant lietuvių kapinių yra visur - ypač Žemaitijoje-be galo daug; tai galima matyti taip iš M. Brenšteino ⁶⁰, taip lygiai ir iš žemiau paduotųjų Ant.Jaroševičiaus piešinių (lent. 1-6, 10). Padauginant stogelio kampų skaičių - darant jų 6, 8, 10 ir t.t. (slg. Brenšteino t. V, VI, VIII ir sek.), galima ta stogelį beveik apskritu paversti. Šitos rūšies kapų paminklus su stogeliu kur kitur Europoje labai retai randame. Kiek man žinoma, kryžius su keturkampiais kelio Tiroliuje ⁶¹, o su apskritais stogeliais - Rumunijoje (pav. 9)⁶², bet jie visur čia - retenybė.

Kada aprašomosios formos kapastulpiai su stogeliais galėjo pas mus atsirasti - tikrai nežinoma, tik tiek galima apie jų senovę spėti, jog tie prastesnieji, kaip jie kareliuose kad likę, turėjo būt ir lietuviams pažįstami jau tais laikais, kada suomių gentys buvo dar aisčių kultūros įtekmėje.

Kokiu būdu iš šitų stulpų su keturkampiais, šešiakampiais ir t, t. stogeliais galėjo atsirasti nišės ar koplytėlės - Brenšteino ir Jaroševičiaus piešiniai duoda užtektinai materialo klausimui paaiškinti.

Pirmiausia, regis, pradėta dabinti stulpo pastogėje šonai įvairiais ornamentais (Jaroš. 82; 91 3; ll2 ir k., Bren. IV ir sek.); iš tų ornamentų ilgainiui pradėta daryt įvairių formų pilioriai ir sienos pačioms koplytėlėms (Jar. 10; ll2; 12; 131, 3; 141; 151,2; 171; 181; 191 2. 202; 211, 2; 222; 231; 242, 3; 251-3; 26; 48 ;Br. IV-XV, XX-XXIII ir sek.). Koplytėlės pastogėje gali būt iš vienos, dviejų arba ir iš visų keturių stulpo pusių; tai pridera nuo įvairaus statomųjų jose stovylėlių skaičiaus, kursai, rodos, turėjo įtekmę ir į padauginimą aukštų. Dailininkas, norėdamas prie stulpo kuo daugiau patalpinti „šventųjų", ėmė statyti aukštais koplytėles vienas ties kitomis; tokiu būdu atsirado stulpai su dviem (Jar. 281, 311-372; Br. XXII, 40) ir trimis (Jar. 29-30) koplytėlių aukštais. Negana to, imta dar patys aukštai perdalinėti į atskiras kamaraites (Br. XXXII-XXXIII), kad kiekvieną „šventąjį" atskyrium pastačius.

Gaila, kad, neturint parankiui užtektinai literatūros versmių, negalima tuo tarpu ko tikro pasakyti klausime kaip apie šių stogastulpių senovę, taip ir apie jų santykius su senesniais šios rūšies kitų tautų paminklais. Rods, klasiškos senovės tautų - graikų, rymėnų ir tūlų kitų - kapų paminklai yra gerai žinomi, bet tie, kurie yra lig šiol likę, yra vėlybesnio laiko, kada tokius paminklus iš akmens darydavo; medinių mes neturime, kad juos galima būtų palyginti su lietuvių panašiais paminklais. Nors ir yra žinoma, kad, pav., Likijoje numirėliams kapus uolose tašydavo ir darydavo juos trobelės pavidale, įsižiūrėję į ano meto medines gyvenimo trobas; kad tokius kapų paminklus, kaip, pav., Frigijoje, dailindavo medinių trobų ornamentais, akmenyje išrėžytais, bet iš dabar žinomųjų⁶³ graikų bei rymėnų akmeninių kapų paminklų maža galima spėti senesniųjų laikų jų medinių kapastulpių (sthlh) [stele] išvaizda. Tie jųjų akmeniniai, įvairaus platumo bei aukštumo kapų monumentai dažnai turi stogelius; kiek žemiaus iš vienos, kai kada ir iš visų keturių pusių, paviršutiniu reljefu arba ir giliai nišėse turi išreikštus velionių biustus arba ir ištisus paveikslus, stovinčius tarytum koplytėlėse. Yra ir tokių stulpų, kurių priešakyje randame išskaptuota paveikslus ir dviejuose, kai kada trijuose aukštuose⁶⁴, Iš to bent galima matyt, koks tai yra senoviškas būdas koplytėles taisyti keliais aukštais, kaip mes jas randame dar šiandien ant tų taip daugelio stulpakryžių Lietuvoje.

Be tų įvairios formos ir dar įvairesniais ornamentais dabintų koplytėlių ant stulpų, yra dar skirtinos koplytėlės, prikalamos prie medžių (Br. XXXVII, XXXIX, XL, XLI), kurios, jau krikščionystę Lietuvon įvedus ir ėmus kryžius statyti, pradėta, be abejo, ir prie jų kabinti (Jar.22; 72;111; 221; 352; 402; 41 1,3; Br. XL,⁶⁴). Ar tos koplytėlės tolygios su tomis, kurias ant stulpų matome, ir ar tokiu pat ar kitokiu būdu atsiradusios - nelengva sužinoti, bet kad ir jos siekia gilios senovės - abejot dėl to vargiai galima būtų.

Seniausiu prototipu šitoms lietuvių koplytėlėms rasit galima būtų imti tos, kurios, regis, frigų buvo išrastos ar imtos vartoti, nes panašias koplytėles, iš marmuro darytas, vienur kitur atrasta⁶⁵. Taip įvairiais vardais vadinamosios frigų „dievų motinos" Mhths devu [meter theon] arba Kibeles, kuri, anot Tacito⁶⁶, buvus ir senovės aisčių kaipo „mater deum" garbinama, yra žinoma tokia koplytėlė, kurios pa-
veikslėlį (10) čia paduodame⁶⁷.

Lig šiol, apie lietuvių kapų ir kelių kryžius kalbant, man teko, kiek galima buvo, nurodyt jųjų santykiai su klasiškosios senovės tautų daile, kaip ir su šio laiko kitų tautų šios rūšies paminklais. Mes, be to, dar matėme, kad šituose lietuvių tautos dailės padaruose yra tūlų gaivalų, vedančių mūsų mintį ton gilion senovėn, kuomet pas mus Lietuvoje dar nebuvo krikščionystės. Toje vietoje reikia nūnai pridurti, kad esama dar vienos priežasties, kuri verste verčia čia aprašomuosius paminklus laikyti prieškrikščioninės lietuvių dailės produktais - tai jųjų ornamentika. Kitoje vietoje⁶⁸ aš buvau nurodęs, jog šios dienos lietu-
vių tautos dailėje beveik visi tie ornamentai, kuriais taip mėgiama visokie dirbiniai dabinti, didžiąja dalim yra tai tokie ornamentai, kuriuos mes randame ant įvairių - daugiausia molinių ir žalvarinių - daiktų senovės prūsų, lietuvių kapuose, bet ir ant daugybės kitų dar iš gilesnės senovės kilusių daiktų, rastų įvairiose Europos ir Maž. Azijos vietose. Rods, ne vienų lietuvių tautinėje dailėje randasi proistorinių laikų ornamentikos likučių: jų būta ir dabar esama ir kitų tautų - pradėjus nuo Bizantijos graikų, bulgarų,
baigiant gudais - dailėje⁶⁹, bet, rodos, niekur josios proistoriškumo nėra tiek daug likę, kaip pas lietuvius ir bendrą su jais turinčius ornamentiką suomius.

Jei mes dabar pereisim prie lietuvių kryžių ornamentikos, tai pirmučiausia turėsime iš jos išskirti krikščionių dailės elementus, kaip kielikus, monstrancijas, angelus ir, iš dalies, pačius ant stogelių stovinčius kryžius bei kryželius, kurių tarpe tačiau nemaža yra tokių, kuriuose, kaip vėliau matysim, ,.krikščioniškos" išvaizdos nedaug terandasi. Tautinės lietuvių ornamentikos elementus galima paskaidytį į kelis skyrius, kurių pirmojon vieton reikia pastatyti geometrinius, kaipo prasčiausius ir seniausius.

Iš tų, lietuvių terminu tariant, „vingių raštų" ant lietuvių: kryžių, kaip ir kitų dirbinių, randame eglaites, kriputes, langučius, ratelius, pynutes ir k.

II dalis