Moksliniai tyrinėjimai

 

Koplytėlės

Paulius Galaunė. „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi 
pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 133-142 

(Originalo kalba netaisyta)

Laukuose, miškuose, prie upių, upelių, vieškelių, kapuose ir šventoriuose stovinčių koplytėlių  architektūros mes nenagrinėjome kartu su medinių bažnyčių bei koplyčių architektūra dėl to, kad jas laikome daug vėlybesnio kilimo ir jų architektūrinės formos yra kilusios ne vien iš bažnyčių bei koplyčių formų, bet taip pat turi savyj ir varpinių formų. Be to, visos tos koplytėlės yra mažos, todėl jų architektūrinės formos tik dekoratyviškos, tas pabrėžiama ir jų persunkimu skulptūriniai - siluetiniais pagražinimo motyvais. Be to, vienos jų yra artimos koplytstulpiams.

Gruzdžių kapų koplytėlė Šaukoto kapų koplytėlė

 

Statymo paprotys

Paprotys koplytėles statyti labiausiai buvo paplitęs  žemaičiuose. Jis paprastai yra susijęs su tam tikrais apžadais už mirusio šeimos nario vėlę ar kaip padėkos išreiškimas Viešpačiui Dievui už laukams teikiamą derlių ir kt. Liaudies sielai koplytėlės kalba ne tiek savo išvaizda, kiek jose saugojamomis, iš medžio išdrožtomis šventųjų statulėlėmis bei paveikslais ir dedamais į koplytėles įvairiausiais  „votumais": karoliais, įvairiaspalviais kaspinėliais, dirbtinėmis gėlėmis, veidrodėliais ir kitkuo. Gargždėlės kapuose, Salantų parapijoj, vienoje tokioj koplytėlėj su statulėle Dievo Motinos, kurios veido išraiška turi daugiau žmogaus žemiško pykčio, negu dieviško malonumo (nors ši statulėlė žmonių laikoma  stebuklinga), man teko matyti daug ant Dievo Motinos kaklo uždėtų karolių ir dar daugiau aplink statulėlę pridėtų mažų veidrodėlių. Ką šie savotiškieji veidrodėlių „votumai“ mūsų liaudies psichikai reiškia, neteko sužinoti.

 

Žemaičių koplytėlė Žemaičių koplytėlė

 

Pagal statymo būdą šias koplytėles galima suskirstyti į tris pagrindinius tipus:
1. stovinčias tiesiai ant žemės, ant paskirų didelių akmenų ir iš akmenų bei plytų sudėtų pamatų;
2. stovinčias ant stiebų - kolonų ir
3. pakabinamas bei prikalamas prie medžių.
Kiekvienas tas tipas yra gan įvairus ir savotiškas.
Pirmo tipo koplytėlių formos kilmę galima vesti iš mūsų medinių varpinių ir bažnyčių. Kartais tam reikalui yra panaudojamos ąžuolų drevės; tokį pavyzdį aptinkame vienoje Raseinių apskrities apylinkėje,
kuri yra gretima visoje Lietuvoje žinomiems Poškos ..Baubliams".
Antrasis - iš dalies seka tas pirmąsias, tik visiškai miniatiūrišku mastu; kartais jose pastebimas ryškus sekimas bažnytinėse apeigose vartojamų žibintų „liktarnų" formų. Trečias gi tipas yra mišinys pirmojo, kilusio iš bažnytinių formų, su antruoju; o kartais jis esti visiškai savotiškos formos su ryškiai vyraujančiais skulptūriniai - siluetiniais motyvais.
 
 
  
„Baublinė koplytėlė“ Žemaičių koplytėlė

Pirmo tipo koplytėlės, kai jos augo iš varpinių formų,  esti dviejų ir trijų aukštų. Tuomet pirmasis aukštas yra  kaip ir pamatas antrajam ir turi iš viršaus nupjautos piramidės formą. Kai toks pirmas aukštas yra vartojamas kapuose statomose koplytėlėse, tai jis paprastai yra priskiriamas prie, vadinamos,
kaulinės (kaulams sudėti vietos), kuri įrengiama padarant dureles. Tokios koplytėlės antrasis aukštas esti kubo formos; viršų vainikuoja dviejų nuožulnumų frontinis bei piramidinis stogelis.
Kai šios rūšies koplytėlėse sekamos bažnytinės architektūros formos, tai jos dažniausiai yra labai ištemptos vertikalėje frontoninėj ašyj, nuo 1 iki 2 metrų aukščio. Kaip ir mūsų medinėse bažnyčiose, jų frontonas remiamas dviem lygiai apvaliomis arba keturkampėmis įvairiai išpjaustytomis kolonėlėmis ir išsikiša į priešakį nuo frontoninės sienos. Šio tipo koplytėlių yra ir daugiašonių: šešiašonių, aštuoniašonių ir apskritos formos, kai joms yra vartojamos ąžuolų drevės su tokios pat formos piramidiniais stogeliais. Visos šio tipo koplytėlės yra persunktos įvairių architektūros stilių  dekoracinėmis lytimis, pradedant gotikine ir baigiant barokine. Čia jos gana sumaniai ir grakščiai traktuotos; to taip vartojant mes nematome nė mūsų medinėse bažnyčiose bei koplyčiose. Tokių koplytėlių viršų, stogelį, dažniausiai vainikuoja barokinis bokštelis bei bonikė, ant kurios, kaip ir ant mūsų bažnyčių bei varpinių, yra iš geležies nukaltas kryžius, saulė, trimituojąs archangelas.
Tos visos koplytėlės yra atidengtos. kad būtų matyti jose pastatytos statulėlės. Atidengiamos yra arba tik iš vieno frontoninio šono arba iš trijų, kartais ir iš keturių. Pats atidengimo būdas taip pat nėra vienodas. Kartais durelių su mažesniu ar didesniu durelėse išpjautu langeliu, o kartais tik - langinis. Langeliai vartojami paskirai arba poromis: vienas greta antro su mažu sienos perskyrimu.
Daugumo šio tipo koplytėlių masė ir proporcijos yra stebėtinai gražiai ir harmoningai suderintos. Tų koplytėlių barokinės architektūros lytys, kurių mes tokia forma neaptinkame nė turtingiausių mūsų medinių bažnyčių išorinėj architektūroj, čia dvelkia tokiu paprastumu, rimtumu, kartu ir subtilumu, kad baroko stilių Lietuvoje, tikrai, tenka laikyti suaugusiu ne tik su mūsų miestų mūro architektūra, bet ir su liaudies psichika. Ne kiek tesiskiria ir gotikinės architektūros formų traktavimas. Ir čia fialais papuošti ploni bokšteliai savo proporcija, rišimu su fasadu, rodos, taip ir paimti iš Lietuvos gotikos žiedo - šv. Onos bažnyčios Vilniuje.
Šis dekoraciškas stilių traktavimas mums sakyte sako, kad mūsų sodžiaus dailidė, jei žinotų  pagrindinius architektūros konstrukcijų bei statikos dėsnius, jis taip pat gražiai traktuotų ir mūsų liaudies monumentinę architektūrą, kaip daro su dekoracinėmis jos formomis medinėse koplytėlėse.
Pasak M. Brenšteino 113 ), viena charakteringa žymė yra ta, kad jos yra statomos ant akmenų, kurie legendų yra pinami su buvusiais kadaise stabmeldžių altoriais, ant ąžuolų kelmų. Tiesa, naujesnės koplytėlės jau statytos ant paprastų plytų bei akmeninių pamatų.
 
 
Kulių kapai Žemaičių koplytėlė

Antrojo - stulpinio tipo koplytėlės taip pat turi nemaža įvairių atmainų. Suskirstyti jas į ryškiai apibrėžtas
formas negalima: vis kuo nors viena nuo kitos skirsis. Tačiau pagal architektūrinių žymių stambesniuosius bruožus jų tam tikrus tipus nustatyti galima. Ir paviršutiniškai pažvelgus į jas, tuojau krinta į akis šešios rūšys:
1. keturšonės, tik iš priešakio atidengtos;
2. keturšonės, atidengtos iš trijų bei keturių šonų;
3.Šešiašonės ir aštuoniašonės, atidengtos iš priešakio ir iš visų pusių;
4. keturšonės, plane kryžmiškos formos;
5. apvalios, atidengtos iš vienos pusės. ir
6. altorinės.
Jų visų atidengiamos dalys yra stiklinės arba nestiklinės. 
Pirmos rūšies koplytėlių užpakalinė sienelė yra vertikalė, šoninės gi ir priešakinė eina nuožulniai į apačią; jos vainikuojamos piramidiniu trišoniu bei keturšoniu stogeliu su geležiniu kryžiumi viršuje. Jose
yra žymiai daugiau skulptūrinių puošimo elementų, įvairios formos kolonėlių ir šiaip įvairaus papuošimo, kaip, pavyzdžiui, iš statulėlės šonu pastatyti gėlių formos medyje išpiaustyti ornamentai.
Šešiašonės bei aštuoniašonės ir plane kryžmiškos koplytėlės papuošimų elementų atžvilgiu yra daug kuklesnės. Čia tik atidengtojo šono kraštai yra pagražinti pjaustytais ornamentais. Visą šių koplytėlių ypatingumą sudaro pailga forma ir tokie pat stogeliai. Jie kryžmiškos formos koplytėlėse yra frontiniai. Dar kuklesnės yra apvalios formos koplytėlės. Jų ir tėra gana maža. Tos rūšies koplytėlės yra
padarytos šitaip: apvaliame stiebe išdrožtas įdubimas, kuris yra padengtas apvaliu konuso formos stogeliu. Jos kartais pasižymi vienu ypatingumu, kurio neaptinkame kitų rūšių koplytėlėse. Tą ypatingumą ir sudaro prie stogelių briaunų pridėti įvairios formos mediniai išpjaustymai. (Žiūr. X. lent., 2. pieš.).
Beveik tą patį galima pasakyti ir apie altorines koplytėles. Jų dėžės pavidalo forma, ilgesnė horizontinėje ašyj, iš viršaus yra padengta frontoniniu mažu nuožulniu stogeliu, o pati koplytėlė pastatyta ant neaukšto stiebo - kolonos. Atidengta vien iš priešakio, kuris padalytas į šešias ar aštuonias kamaraites, o jose sustatytas vienintelis jų papuošimas - atskiros šventųjų statulėlės arba statulėlėmis atvaizduotas Kristaus kryžiaus kelias - „stacijos“.
Dėl šios pastarosios koplytėlių rūšies, tikriau sakant, dėl tų statulėlių turinio čia tenka pridurti vienas istorinis faktas. Tas statulėles geriausiai dirbo dievdirbys Švagždys iš Viduklės, Raseinių apskr.
Jis taip realiai atvaizduodavo žydų tipus, kad dievobaimingi, o dar labiau atlaidų metu įsigėrę žmonės pradėjo degti žydų neapykanta, kodėl jie taip žiauriai nukankinę Kristų. Be to, dar, matyt, kieno nors pakurstyti pradėdavo net mušti vietinius žydelius. Pasitaikydavo, kaip pasakoja p. J. Garalevičius114), kad kildavo nemažų ekscesų, kurių norėdamas išvengti bei pasikartojimams kelią užkirsti  generalgubernatorius Klingenbergis šios rūšies koplytėles - „stacijas" uždraudė statyti.
Geriausios „stacijos" buvusios Kelmėje, Raseinių apskr. Iki šiol jų yra užsilikusių Viekšniuose, Šakynoj 
Visos tos rūšies koplytėlės ir „stacijinės" yra pastatytos ant žemesnių bei aukštesnių stulpų - kolonų, kurios nėra vien tik iš keturių pusių nutašytos, bet ir ištašytos įvairiomis formomis, mums primenančiomis barokinių baliasinų, kartais net rokokinių kolonų formas; tačiau jos visai savotiškai traktuotos.
Šias paprasčiausių formų stulpines koplytėles buvo bandoma perfrazuoti į mūro statytas ir iš akmens tašytas koplytėles. Tą matome dail. A. Varno lietuviškų kryžių fotografinių nuotraukų rinkinyj 130 ir 135 nr. nr. ir M. K. Čiurlionio galerijos rinkinio 1.170., 1.179. ir 1.185. nr. nr. Nepasakysime, kad šie bandymai būtų nevykę, bet jie yra tik paskiri, palyginti su medinių koplytėlių skaičiumi. be to, nėra taip charakteringi, kaip šios pastarosios.
Šie maži architektūros paminklėliai, ypač ant žemės stovinčios arba kartais iš rugių lauko vien tik savo geležiniais kryžiais, saulėmis bei trimituojančiais archangelais kyšančios koplytėlės, žemaičių krašto peizažą padaro neapsakomai savotišką. Tarsi, tikrai, toji, anot kryžiuočių, šalis - „stabmeldystės skydas" - tapo savotišku krikščionystės skydu.

Prikalamosios  prie medžio

 

Šilėnų pušynas Skiemonių kaimas
Prie medžių kabinamos bei prikalamos koplytėlės dažniausiai esti visai miniatiūriškos, neaukštesnės kaip 0,5 metro, ypač tada, kai norima jose pilniausiai išlaikyti antstulpinių koplytėlių architektūrinė bei dekoracinė forma. Tačiau tokių koplytėlių retai tepasitaiko ir tarp jų dažniausiai vyrauja  skulptūriniai-siluetinės, o ne koplytinės architektūrinės formos.
Čia veltui mes stengtumėmės jas suskirstyti į kuriuos tipus, nes beveik kiekviena iš jų yra grynai individualaus skonio vaisius. Nebent galėtumėm jas skirstyti į turtingesnes ir ne taip turtingas pagražinimo elementais. Bet toks skirstymas taip pat mums beveik nieko nepasako apie jų bendrą išvaizdą. Palietę gi papuošimo elementus, mes irgi susidurtumėm su tokiais pat neįveikiamais sunkumais. Reikia dar
priminti, kad pasitaiko jų ir visai nekoplytinės formos: nuo poros mastų lenta su išpjaustytais  pakraščiais, o prie jos iš trijų lentelių prikalta, kaip ir lentinė, po kurios kabo Dievo „mūka". Todėl paduodame čia keturis jų piešinius, kurie padės geriau suprasti šios rūšies koplytėles.
Nors su mūsų tiesioginiu uždaviniu tas maža teturi bendro, bet pasinaudodami p. Ig. Končiaus užrašais115), pridursime, kad šios rūšies koplytėlės žemaičiuose vadinamos „smūtkeliais“. Ir ne vien tik tada, kai jose matome Kristaus „Rūpintojėlio" stovylėlę, bet ir kai švenčiausios Panelės, Dievo „mūka“, o retkarčiais net gi šv. Roko. Tačiau dažniausiai jose yra „Rūpintojėlio“ statulėlė, kurią liaudis paprastai vadina „Smūtkeliu". Iš to, turbūt, ir bus kilęs šių koplytėlių bendras pavadinimas. Tokios koplytėlės - „Smūtkeliai“ prikalamos prie ąžuolų, pušų, eglių ir tik retkarčiais prie epušių bei juodalksnių.
Be to, negalime čia nepažymėti, kad visiškai nesutinkame su d-ro J. Basanavičiaus nuomone dėl prikalamųjų prie medžių koplytėlių kilmės ir jų prototipų ieškojimo net fryguose:
„Be tų įvairios formos ir dar įvairesniais ornamentais dabintų koplytėlių ant stulpų yra dar skirtinos koplytėlės, prikalamos prie medžių, kurios, jau krikščionystę Lietuvon įvedus ir ėmus kryžius statyti, pradėta, be abejo, ir prie jų kabinti. Ar tos koplytėlės tolygios su tomis, kurias ant stulpų matome, ir ar tokiu pat ar kitokiu būdu atsiradusios - nelengva sužinoti, bet kad ir jos siekia gilios senovės - abejoti dėl to vargiai galima būtų.
Seniausiu prototipu šitoms lietuvių koplytėlėms, rasit, galima būtų imti tos, kurios, regis, frygų buvo išrastos ar imtos vartoti, nes panašias koplytėles, iš marmuro darytas, vienur kitur atrasta“116).
Prileidę, kad prie medžių kabinamų koplytėlių negalime laikyti senovės nekrokulto pasireiškimu ir kad lietuviai stabų pavidalo dievų nežinojo, neabejojame, jog jos yra kilusios iš krikščionybės įtakos, nors, gal, kartais ir susijusios su ne visiškai krikščionišku tam tikrų medžių garbinimu.

 

Juociūnų apylinkės Kremalos apylinkės

 

Bibliografija 

1) M. Brensztejn. Krzyże i kapliczki żmudzkie. Materyały do sztuk ludowej na Litwie. Z 64 tablicami W Krakowie, 1906. Nakładem Akademii Urniejętności.
2) Lietuvių kryžiai. Surinko Ant. Jaroševičius, įžangą paraše d-ras J. Basanavičius. Vilnius, 1912. Lietuvių Dailės Draugijos leidinys.
3) W Szukiewicz. Krzyże zdobne w gubernji Wilenskiej. Žurnale „Wisła", 1903. m., XVII. tomas.
4) Krzyże na Litwie. Rys. Fr Krzywda - Polkowski. Kraków, 1909. Wyd. Towarzystwa „Polska Sztuka Stosowana".
5) B. Ginet - Pilsudzki. Les croix lithuaniennes. Extrait des archives suisses des traditions populaires. T. XX. 1916.
6) Krzyźe i kapliczki przydrožne. Bibljoteka „Orlego Lotu" Nr. 3. Kraków. 1922.
7) J. Perkowski. O króyzach i kapliczkach przydrożnych żmudzkich i polskich. „Dzień Kowieński". 1929 m., 130.-147. Nr. Nr.

Išnašos ir prierašai:

113 M. Brenšteinas, k. c. a.
114 Kiek p. J. Garalevičiaus pasakojimas yra teisingas, kitais šaltiniais patikrinti man neteko.
115 Ig. Končius, k. c. a.
116 Dr. J. Basanavičius, Lietuvių kryžiai archajologijos šviesoj. 19. - 20. pusl.

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine