- Dalis tyrinėtojų, rašiusių
liaudies paminklų ornamentikos klausimais (J.Perkovskis,
J.Baltrušaitis, M.Gimbutienė), vieningai pabrėžia
paukščių vaizdavimo tradicijos lokalinį pobūdį,
nurodydami, kad tai iš archainių laikų paveldėti elementai
[125], tačiau plačiau šio klausimo neanalizuoja. Iki šiol
liko neaptarti kryžių puošyboje sutinkamų paukščių
komponavimo principų, stilistikos bei jų semantikos klausimai.
Kadangi neišliko senesnių nei XIX a. paminklų pavyzdžių bei
jų aprašymų, sunku nustatyti šių dekoro motyvų atsiradimo
ir paplitimo laikotarpius, todėl raidos klausimai nebus
sprendžiami, o daugiausia dėmesio skiriama šio reiškinio
priežastingumo sklaidai.
-
- Medinių kryžių ir
ankstesniųjų stogastulpių puošyboje paukščių motyvai
nėra labai dažni ir neužima dominuojančio vaidmens, -
dažniausiai tai nedideli du, rečiau keturi paukšteliai,
papildantys geometrinius ir augalinius kryžmų dekoro
ornamentus. Formos atžvilgiu išryškėja visų liaudies meno
objektų puošybai būdinga stilistika. Analogiškos formos
sutinkamos architektūros bei ritualinę paskirtį turinčių
namų apyvokos daiktų - baldų (kraitinių skrynių),
prieverpsčių, dalinai tekstilės ornamentikoje [126]. Tai ne
realistiniai ir ne fantastiniai pasakų paukščiai, o profiliu
vienas priešais kitą stovinčių paukščių siluetai, kurių
plastikai būdingas schematizavimas ir apibendrinimas,
natūralistinių detalių atsisakymas. Kai kuriais atvejais
kūno proporcijos bei atskiri elementai - snapo forma, kūno
apimtis, uodegos forma ar charakteringos detalės (pvz.
skiauterė) nusako galimus ar konkrečius rūšinius bruožus.
Galima pritarti verpsčių dekoro paukščius
analizavusiai A.Čepaitienei, jog atlikėjui tikriausiai nebuvo
labai svarbus natūralizmo siekis, kadangi tiek jis, tiek
aplinkiniai labai gerai žinojo kas ir kodėl vaizduojama [127].
Taigi mediniuose paminkluose, kaip ir visoje liaudies meno
puošyboje, dominuoja esminė paukščio idėjos raiška
ir tik išskirtinais atvejais konkretizuojamas, dažniausiai
krikščioniškai ikonografijai priklausantis, sparnuotis.
- Formos analizės klausimai verčia
išskirti pagrindines vaizdavimo tendencijas, kai: 1)
paukščių siluetai abstrahuojami iki idėjos; 2) turi tik
asociatyvų ryšį su tam tikra rūšimi; 3) pagal specifinius
rūšinius atributus atpažįstami paukščiai (gaidys); 4)
krikščioniškos ikonografijos simboliai (pelikanas, balandis).
Buitinių daiktų, o ypač kraitinių skrynių tapyboje
populiarių gandrų, vištų bei vandens paukščių - ančių,
žąsų kryžių puošyboje nesutinkama, kadangi šių
paukščių semantika susijusi su šeimos vaisingumo bei moters
- namų šeimininkės simbolika. Iškyla natūralus klausimas, -
ką galėjo reikšti paukščiai kryžių puošyboje? Kadangi
kryžiuose jie sudaro ornamentikos visumos dalį, norint atsekti
galimas reikšmes labai svarbu aptarti ne tik komponavimo
būdus, ryšį su kitais puošybiniais elementais, bet atkreipti
dėmesį į paminklų turinį bei funkcijas.
- Vienas iš turinio sklaidos
motyvacijos elementų - paminklų formos analizė, bendrais
bruožais aptarta ankstesniuose skyriuose. Paukščių motyvų
naudojimo atžvilgiu išsiskiria vienas dažniausių variantų,
kai kryžmų centre dominuoja išdidintų proporcijų
koplytėlė ar stogastulpio formos namelis Nukryžiuotajam
ir ant stogelio kolonų arba ant horizontaliosios
kryžmos, šalia arba ant žydinčio augalo
abipus stulpo tupi du stilizuoti paukščiai. Šie komponavimo
principai turi analogijų įvairių kultūrų mene, tačiau
aptariamojo objekto specifika nukreipia žvilgsnį į religinės
paskirties sritį: tai ir priešistorinių laikų uolų
piešiniuose vaizduojamas stulpas su viršūnėje tupinčiu
paukščiu, simbolizuojančiu sielos ar transcendentinės
dieviškosios būtybės (dvasios) nusileidimo vietą; tai ir
krikščionybės romėniškojo laikotarpio (IV a.) sarkofaguose
sutinkamas Anastazo kryžius, kuriame ant kryžmos tupi du
vienas į kitą atsisukę paukščiai, Egipto pasaulėžiūros
įtakoje galėję reikšti nemirtingas atpirktąsias sielas ar
Kristaus prisikėlimo nuojautą; ankstyvųjų viduramžių
kultūrai (X a.) priklausančių Meno salos keltiškųjų
akmeninių stelų - kryžių kryžmų viršuje tupintys gaidys
ir balandis(?), kuriuos vėlyvųjų viduramžių tapyboje (XIV -
XV a. pab.) pakeičia kitos sparnuotos būtybės - angelai. Šie
pavyzdžiai savo ruožtu rodo archainės tradicijos
gyvastingumą jaunos krikščionybės religinių įvaizdžių
sistemoje, - nuo seno pažįstamas archetipinis sielos įvaizdis
- paukštis čia siejamas su Kristaus Prisikėlimu, kurį
vėliau pakeičia pažodinę reikšmę turintys angelai,
simbolizuojantys pomirtinį dangiškąjį Rojų, laukiantį
teisuolių po mirties. Beje, dviejų angelų, o ne paukščių
figūros sutinkamos ir bažnytinių altorių dekoro bruožus
turinčiuose mediniuose lietuvių kryžiuose, kur dažnai
vyrauja religinė simbolika bei altorių dekorui būdingos
istorinių stilių detalės - barokinės ar neogotikinės
kolonėlės, baldakimai, įvairios vingrios riestinės
formos - voliutos, akanto lapai ir kt.
- Kiti kryžiai spinduliuoja
kaip saulės, tačiau, dėl išcentrinės kompozicijos
specifikos bei galimo paminklų turinio skirtumo (kryžius -
augalas, medis), paukščių motyvai juose nenaudojami (arba
nepavyko rasti tokių pavyzdžių).
- Dviejų
paukščių (ar dviejų angelų) pomėgis gali būti tik
išorinė, t.y. simetrijos siekimo padiktuota forma, tačiau
archainės šio komponavimo principo ištakos bei populiarumas
kitų liaudies meno objektų dekore verčia galvoti ir kitaip.
Dalinį paaiškinimą pateikia kryžių statymo tradicijos, t.y.
jų funkcionalioji reikšmė (žr. skyriuje KRYŽDIRBYSTĖS
TRADICIJA: FUNKCIJOS ASPEKTAS; KRYŽDIRBYSTĖS TRADICIJOS TURINYS
IR PAGRINDINĖS FORMOS).
- Kiek leidžia spręsi vizualinė
medžiaga, dviejų stilizuotų paukščių motyvai (retais
atvejais - angelai) dažniausiai sutinkami žmogaus gyvenimo
centro - jo kultūrinės erdvės žymenų erdvėje, t.y.
sodybų, kartais kaimų, miestelių teritorijų kryžiuose ir
retesni kapinių paminkluose [128]. Neaišku, ar tokie motyvai
buvo naudojami pakelių, piliakalnių ir kt. lokalinės
reikšmės vietas žyminčiuose paminkluose, kadangi dauguma
pavyzdžių tiesiog neišliko. Kita vertus, P.Dundulienė
nurodo, kad dar 1938 m. netoli Šiaulėnų (Radviliškio raj.)
pakelėje stovėjo koplytėlė, kurioje buvo atvaizduotas
keleivis, lesinantis paukščiukus - mirusiųjų sielas [129].
Kadangi Žemaitijoje mediniai kryžiai nebuvo itin populiarūs,
tokio puošybinio motyvo analogija įgalina spėti, kad buvo
bendros tradicinės sampratos sąsajos visuose Lietuvos
regionuose.
- Atsižvelgiant į vietinės
tradicijos archainį charakterį bei kryžių funkcijos turinį
galima teigti, kad esminę sakralinio Centro idėją bei
įvairialypius ryšius su Dievo pasauliu įprasminantys
paminklai ne atsitiktinai puošiami paukščių figūromis.
Reikšmės atžvilgiu galimi keli pagrindiniai aspektai.
- Esminė paminklinių paukščių
paskirties interpretacija susijusi su sakralinio centro - Axis
Mundi traktuote. Šiuo aspektu sodyba - žmogaus kultūrinis
centras, kapinės - Kita, t.y. mirusiųjų erdvė, kapas - kiti
mirusiojo namai. Archainių kultūrų mitologijose
paukščiai gyvena Pasaulio centro, Ašies - Kosminio (Pasaulio)
medžio viršūnėje, žemiškoje erdvėje jų būstai
lokalizuojami šventų medžių kultą reprezentuojančiuose
Pasaulio medžių analoguose (ąžuoluose, liepose, beržuose ir
kt.). Tai rodo paukščių ryšį ne tik su sakralinio centro ir
dangaus simbolika, bet ir su žemiškosios semantikos sfera -
šventų medžių bei augalų kultu. Kryžių puošyboje
tiesiogiai tai išreiškia paukštelių patalpinimas šalia arba
ant augalinio ornamento, turinčio vizualines ir prasmines
sąsajas su liaudies mene populiaraus Gyvybės medžio vaizdinio
- gėlės vazoje motyvu. Tiesa, kartais kryžiuose ši
struktūra - žiedas, stiebas ir vaza stilizuojami sukuriant
tarpinį, tik esminę idėją išreiškiantį variantą, kai
gėlės stiebas virsta savita kolona.
- Dekoro elemento - Gyvybės medžio
- motyvai kompozicijoje, artima jų ir paukščių kaimynystė,
ir kryžiaus kaip sakralinio centro žymens funkcija primena
analizuotos Pasaulio medžio struktūros simbolikos aktualiją.
- Kadangi ant kryžmų - viršaus
abipus vertikalės (stiebo) komponuojami du paukščiai turi
analogijų su mitinio Pasaulio medžio vaizdavimo tradicija,
[130] galima teigti, kad jie perteikia dangiškųjų Dievo
paukštelių vaizdinį. Šią reikšmę nurodo ir
M.Gimbutienė teigdama, kad paukštis įrėžtas kapo
akmenyje simbolizuoja dinamiškąsias kosmoso jėgas [131].
- Šio aspekto pagrindimui tenka
pasitelkti paukščių ir dangiškojo pasaulio prasminių
ryšių analizę.
- Kaip ir daugelyje kitų archainių
kultūrų, baltų pasaulėžiūroje paukščiai atlieka esminį tarpininkų
tarp dangaus (Dievo) ir žemės (žmogaus) vaidmenį, - tai ne
tik dieviškosios kūrinijos rezultatas, bet ir paties kūrimo
proceso dalyviai (Kosminio kiaušinio vaizdinys, atskirų
paukščių vaidmuo Žemės, ugnies atsiradimo mituose ir t.t).
Tai šventos būtybės, o jų aukojimo ritualas įprasmina
dieviškojo ir žemiškojo pasaulių jungtį, todėl
neatsitiktinai jie atlieka tarpininkų - pranašų vaidmenį.
Lietuvių tautosakoje, įvairiose apeigose bei tikėjimuose tam
tikri paukščiai - gandras, gaidys, gegutė, kregždė ir kt.
laikomi šventais, jie saugomi, globojami, apgaubiami Dievo
paukštelių paslaptimi, kuri tam tikru metu ir tam tikroje
vietoje atsiveria žmogui reikšmingos pranašystės forma:
pvz., lemtingi gegutės kukavimai, būrimas pagal gaidžio
elgesį šv. Kalėdų vakarą, gandrų apsigyvenimas sodyboje ir
t.t.
- Kita paukščių dieviškoji
(dangiškoji) raiška susijusi ir su atskirų dievybių
atributika. Taip gegutė - Likimo deivės Laimos paukštis,
Saulės paukštis - gaidys ar duodantis pradžią žyniams
erelis (krivio Lizdeikos legenda). Pasakose dievai pasiverčia
paukščiais ir tokiu pavidalu aplanko žemiškąjį pasaulį
arba dėl tam tikrų priežasčių žmonės Dievo paverčiami
paukščiais.
- Kaimo žmonių pasaulėžiūroje
išlikę paukščių ir dieviškojo - dangiškojo pasaulio
tarpusavio ryšių vaizdiniai tiesiogiai susiję su archainių
įvaizdžių esmę išlaikiusio žemdirbio esatim. Paukščiai
turi galimybę pakilti į žmogui nepasiekiamas erdves, todėl
arčiau Dievo negu buvo leista žmogui. Gal todėl ir paties
vardo skambesys artimas dangui (paukštis - aukštis).
Tai dalinai patvirtina ir regioninės pasaulėžiūros specifika
- dviejų stilizuotų paukščių motyvai dažniausiai sutinkami
Aukštaitijos medinių paminklų puošyboje [132], kur, pasak
N.Vėliaus, populiaresnė dangaus simbolika, pasireiškianti
visose liaudies kultūros plotmėse - tautosakoje, liaudies meno
dekore, apeigose bei tikėjimuose [133].
- Kadangi paukščiai įvairiais
aspektais siejasi su dangumi, medinių kryžių puošyboje gali
atlikti dangiškojo pasaulio atstovų ir Dievo pasiuntinių
vaidmenį - būdamas sakralinės erdvės centru ir vertikaliuoju
orientyru kryžius atlieka tarpininko tarp dangaus ir žemės
funkciją, o paukščiai jame traktuotini kaip tiesioginiai
dangiškojo pasaulio atributai. Todėl galima prielaida, kad
sodybų, kaimų, miestelių, t.y. žmogaus kultūrinės erdvės
centruose pastatytuose kryžiuose esantys paukščiai
išreiškė dangaus sferos gyventojų sakralines funkcijas ir
atliko gyvųjų saugos bei mirusiųjų artimųjų sielos
ramybės saugotojų vaidmenį. Šiuo atžvilgiu galima palyginti
angelų - Dievo pasiuntinių ir sielos ramybės saugotojų,
angelo - sargo reikšmes krikščioniškoje simbolikoje. Kita
vertus, šios analogijos pasireiškia ne tik kontekstiškai, bet
ir tiesiogiai: folkloristikoje sutinkami aiškinimai, kad
mirties akimirką ar atėjus laikui atkentėjusiai sielai
palikti žemiškąją skaistyklą, jas išsiveda angelai [134].
Todėl antkapiniuose kryžiuose, be tiesioginės dieviškojo
pasaulio atstovų reikšmės, angelai gali dubliuoti sielų
- paukščių ar paukščių - sielų saugotojų vaidmenį ir
suvokiami kaip sielų palydovai, sielų ramybės saugotojai
(sielos susitaikymo su Dievu, sielos ramybės išraiška).
- Pastarąją reikšmę galėjo
turėti ir kapinių bei kitose palaidojimo vietose ar
mirusiųjų atminimui pastatytų paminklų paukščiai. Jų bei
Dievo pasaulio ryšys veikė ir pomirtinio gyvenimo vaizdinių
sritį, - daugelio tautų pasaulėžiūroje paukščiai susiję
su nemirtingos sielos idėja, kurios ištakos, pasak
M.Gimbutienės ir V.Vyčino, siekia dar Senosios Europos laikus,
kai Deivė Paukštė egzistavo kaip viena iš daugelio
Didžiosios Deivės Motinos apraiškų [135]. Paukščio -
sielos vaizdiniai populiarūs ir Graikijos, Egipto, Kinijos bei
daugelio taip vadinamų primityvių tautų mitologinėse
sistemose; paukščio - sielos ir mirties pranašo paveikslas
žinomas ir krikščioniškoje ikonografijoje [136].
- Lietuvių pasaulėžiūroje sielos
- paukščio įvaizdis dažniausiai susijęs su archainius
bruožus išlaikiusia laikinos skaistyklos žemėje samprata.
Buvo tikima, kad anksti mirusių, t.y. neišgyvenusių Dievo
jiems skirto laiko žmonių sielos turi išbūti žemiškoje
erdvėje paukščių ar kituose pavidaluose: liaudies dainose
sakoma, kad kare žuvęs bernelis paukščiu (sakalėliu,
karveliu) grįžta į gimtąją žemelę; mitinėse sakmėse,
pasakose nuskriausta jauna mergaitė virsta gegute (antele) ir
tokiu pavidalu aplanko artimuosius, mergelei mirus nelaimingas
bernelis pavirsta lakštingala ir gieda ant rožių krūmo,
išaugusio ant mylimosios kapo ir t.t. Kita vertus, pomirtinio
pasaulio ir paukščių ryšį rodo ir dangiškojo Rojaus
atitikmens - Dausų įsivaizdavimas: čia visada šviesu, žydi
gėlės ir medžiuose palaimingai gieda paukščiai -
mirusiųjų sielos. Liaudies tikėjimuose paukščio - sielos
vaizdinys išliko labai ilgą laiką - iki šiol seni kaimo
žmonės tiki, kad po mirties Dievas visokiais paverčia.
Dūšia - tai ir peteliškė (...) gali būt ir paukštis
[137]. Taigi folkloristikoje dažnai sutinkamus žmogaus ir
paukščio palyginimus negalima vienareikšmiškai priskirti tik
poetinių metaforų sričiai.
- Iki XX a. pab. kai kuriose
Lietuvos vietovėse išlikęs tikėjimas sielos virtimu (ar
atgaila) skraidantį pavidalą turinčiu gyvūnu įgalina
teigti, kad augaliniais motyvais ar religine simbolika
dekoruotas stulpas - kryžius galėjo būti kaimo žmonių
traktuojamas kaip šių sielų trumpo apsistojimo ar
apsigyvenimo vieta. Tokiu atveju paminklas žymi
naujos gyvenamosios vietos teritoriją.
- Kapo vietos bei paminklo ir
gyvenamojo namo prasminių atitikmenų tikslingumą atskleidžia
minėta šventųjų erdvių lokalizacija bei namo kaip Imago
Mundi samprata. Tai pasakytina ne tik apie gyvųjų, bet ir
apie mirusiųjų namų, t.y. palaidojimo (ar atminimo) vietos
kaip šventos erdvės traktuotę. Todėl Lietuvoje kaip ir
daugelyje tautų kapo vieta suvokiama kaip laikina ar nuolatinė
ne tik materialaus kūno, bet ir mirusiojo sielos gyvenamoji
vieta - namas, būstas. Prisimenant pasaulėžiūroje išlikusį
pomirtinio virtimo paukščiu vaizdinį, paukščių atvaizdai
kryžiuose gali būti interpretuojami kaip paukščio - sielos
vizualinė išraiška. Šios reikšmės galimybę nurodo ir
M.Gimbutienė, kuri teigia, kad paukštis gali simbolizuoti
sielos persikūnijimą sparnuotin [138]. Panašias mintis
pateikia ir J.Perkovskis, komentuodamas matytus ant rėmo
išpjaustytus paukščius, - du skraido prie karsto, kitas -
prieš laidotuvių eiseną. Autorius spėja, kad tai gali būti
išlikusio tikėjimo pomirtiniu sielos virtimu vaizdinys [139].
Turint omeny šiame pavyzdyje pateiktą paukščių
lokalizaciją šalia konkrečių mirties atributų ir paties
ritualo eigą - karstas, lydėtuvės ir kapas, kaip
galutinis kūno bei sielos kelionės taškas ir nauji
namai, galima hipotetinė paukščių vaidmens
interpretacija: paminkliniai paukščiai, kaip dirbtiniai
analogai gali būti traktuojami kaip savita nuoroda
paukščio pavidalą turinčiai skraidančiai sielai, kad
antkapinis kryžius - sielos namas ir ji čia gali saugiai
nutūpti.
- Dar vieną paukščių vaidmens
motyvaciją atskleidžia žmogaus gyvenimo erdvės -
architektūros dekoro reikšmės analizė. Kaip buvo minėta
anksčiau, gyvenamųjų pastatų puošyboje, kaip ir medinių
kryžių dekore, paukščiai dažnai vaizduojami bendroje
kompozicijoje su augaliniu ornamentu ir sutinkami visų namo
angų dekore stogų lėkiuose, langinių tapyboje,
viršulangių pjaustiniuose bei prieangio - durų,
slenksčio erdvės dekore (frontonėlių puošyba). Turint
omeny augalinio ornamento apsauginės funkcijos aktualiją ir
teminį bendros kompozicijos tapatumą galima daryti prielaidą,
kad ir prasmės atžvilgiu išlaikoma paralelinė simbolika,
t.y., kad šalia ar ant augalų ir Gyvybės
medžių (žydinčių augalų vazose) tupintys du paukščiai
gali turėti šiose ertmėse kenčiančių sielų saugų ar
išeinančių - įeinančių sielų globėjų ar palydovų
paskirtį. Šią mintį dalinai patvirtina I.Jablonskis ir
J.Perkovskis, nurodydami, kad senieji kaimo gyventojai tikėjo,
kad stogo angomis naudojosi gerosios ir blogosios dvasios,
todėl stogo lėkių paukščiai interpretuojami kaip gerųjų
dvasių viliotojai bei saugotojai nuo visokio blogio [140].
Saugos prasminę interpretaciją papildo ir V.Toporovo nuomonė,
kad soliarinę simboliką išreiškiančio gaidžio figūra,
dažnai talpinama ant namų stogų, tvorų, vėtrungių bei
piešiama ant skrynių ir karstų, tradicinėse kultūrose
atliko labai svarbų sargo vaidmenį [141].
- Sekant gyvenamojo namo ir paminklo
kaip sielos namo sampratos analogija, galima teigti, kad
palaidojimų vietose bei mirusiųjų atminimui skirtų kryžių
dekore naudojami paukščių (kaip ir augalų) motyvai gali
turėti tą pačią konkretaus žmogaus atvejui reikšmingą
vaidmenį, t.y. būti jo sielos globėjai ir saugotojai nuo
blogio jėgų. Šios hipotezės patvirtinimui dalinai
pasitarnauja ir P.Dundulienės pateikti faktai, kad kapinėse
žmonės statydavo gandralizdžius, tikėdami, kad gandras -
šventas Dievų siųstas paukštis ir saugo, globoja vėles bei
visoje Lietuvoje buvusį paprotį kapinių medžiuose kabinti
inkilėlius paukščiams [142]. Tokiu būdu paukščiams
sukuriama sava erdvė - jiems įkuriami nauji namai kitoje
erdvėje, kurioje jie atlieka sakralinių sargų bei vieningos
bendruomenės narių vaidmenį.
- Bendruomeniškumo aspekto
pagrindimui pasitelksime žymaus antropologo C.Levi - Strauso
tyrinėjimų išvadas, kur teigiama, kad paukščiai,
fiziologiškai kardinaliai skirdamiesi nuo žmonių,
analogiškai šiems sudaro bendruomenę, nepriklausomą nuo
mūsų bendruomenės, tačiau dėl tos pačios nepriklausomybės
ji mums atrodo kaip dar viena tokia pati, homologiška
mūsiškei visuomenei: paukščiai myli laisvę; jie statosi
namus ir juose gyvena su šeima, maitina savo jauniklius;
dažnai tarpusavyje užmezga socialinius santykius; tarpusavyje
bendrauja tam tikrais garsais, kurie primena artikuliuotą
mūsų kalbą. Todėl šie objektyvūs reiškiniai verčia
manyti, kad paukščių pasaulis yra metaforinė žmonių
visuomenė [143]. Prisimenant lietuvių ir kitų tautų
tradicinėse kultūrose susiformavusį mirusiųjų bendruomenės
vaizdinį, šios reikšminės paralelės papildo mirusiųjų ir
paukščių bendruomeninių ryšių galimas ištakas ir, savo
ruožtu, paaiškina pomirtinio virtimo paukščiu įvaizdžių
aktualijos ilgaamžiškumą.
-
- Iškyla dar vienas klausimas - ką
simbolizuoja konkretūs paukščiai kryžių dekore? Kaip nurodo
K.Čerbulėnas, atpažįstamiems motyvams priskirtinos gegutės
ir balandžio figūros, kurios galėjo simbolizuoti skausmą
(gegutė) arba meilę (balandis) [144]. P.Dundulienė teigia,
kad kapinių paminkluose dažniausiai buvo vaizduojami karveliai
(balandžiai), gegutės bei lakštingalos [145].
Šių paukščių vaizdavimo kryžiuose priežastimi gali būti
jų populiarumas liaudies tikėjimuose: šventi Dievo
paukščiai - gegutė, balandis (karvelis) - laukiniai
paukščiai, todėl jų pasirodymas tam tikru metu arti žmonių
sodybos traktuojamas kaip žinia iš anapusinio pasaulio - svetimos
erdvės. Be to, buvo tikima, kad gegutės bei balandžio
pavidalą dažniausiai įgydavo gerų žmonių sielos, pranašo
vaidmeny bendraujančios su gyvųjų bendruomene.
- Kaip buvo minėta anksčiau,
apibendrintas paukščių figūrų charakteris tik dalinai
leidžia įžiūrėti tam tikrus rūšinius bruožus, - gal
balandis vaizduojamas tais atvejais kai paukščio kūnas
apvalesnis, maža galva ir trumpoka uodega? Tokios formos
pasitaiko skrynių tapyboje ir gyvenamųjų namų langinių
puošyboje, kur šie du paukščiai gali būti siejami su
meilės, kitu atveju - mirusiųjų sielų bei jų saugos
simbolika. Peršasi mintis, kad medinių paminklų dekore
balandžiai galėjo turėti abi šias reikšmes - meilė
mirusiam artimajam ir jo sielos pavidalui galėjo būti
suvokiami bendrame reikšminiame kontekste. Kita vertus,
balandis galėjo būti siejamas su vyriška siela, nes liaudies
dainose žuvęs bernelis, sūnelis virsta karvelėliu
(sakalėliu), todėl jie galėjo būti naudojami vyrams skirtų
paminklų puošyboje.
- Kitas sakralinę reikšmę
turintis paukštis - gegutė. Šį mažą laukinį
paukštelį galima priskirti prie A.Čepaitienės nurodytų
miško paukščių, kurie verpsčių puošyboje taip pat
vaizduojami nedideli, tupintys ant augalų arba šalia jų.
Gegutė daugelyje indoeuropiečių tautų yra šventas
paukštis, be vedybinės laimės, gyvenimo trukmės,
materialinės gerovės lėmėjos, atliekantis ir mirties
pranašės, o kai kur (pvz., Graikijoje) ir sielų palydovės
vaidmenį. Lietuvoje gegutė yra ne tik viena iš pomirtinio
virsmo pavidalų, bet ir pagrindinė žmogaus gyvenimo
įvykių pranašė, Dievo globojamas šventas paukštis. Senų
kaimo žmonių gegutė apibūdinama kaip Dievo paukštis,
kuris viską žino ir praneša, tik reikia jį suprasti [146].
Kita vertus, etnografinėje medžiagoje sutinkama ir galima gegutės
- sielos palydovės reikšmė: kalė (gegutė) skalino po
langais visą pavasarėlį ir išvadzino (išsivedė? - Z.J.)
mano tėvelį in tolimų šalalį [147]. Prisiminus
tautosakoje populiarų pomirtinį mergaitės virtimą
gegute, šio paukščio vaizdavimą galima būtų sieti ir su
moteriškos sielos - paukščio traktuote. Tokiu atveju būtent
gegutės įvaizdį galėjo išreikšti abstrahuoti mažieji
paukšteliai merginoms skirtų paminklų dekore.
- Kadangi nėra šią įžvalgą
patvirtinančių faktinių duomenų, galima pasiremti tik
šventų medžių kulto liekanų analogija, kad iki XX a. pr., o
kai kuriose vietovėse (Užnemunėje) iki XX a. vidurio vyrams
ir moterims paminklams buvo parenkamos atitinkamos medžių
rūšys. Turint omeny tradicinės kultūros sakralinių
įvaizdžių daugiaplaniškumą bei jų kontekstinius ryšius,
tampa įmanoma ir specifinė moterų sielų -
gegučių ir vyrų - balandžių (sakalų?) įvaizdžių
medinių kryžių puošyboje reikšminė interpretacija.
-
- Nekelia abejonių vieno balandžio
motyvo reikšmė, kai jis vaizduojamas krikščioniškos
ikonografijos kontekste ir simbolizuoja šv. Dvasią. Tokie
motyvai dažniau sutinkami koplytėlių ant žemės ir
koplytstulpių frontonų dekore, kur balandis įrėminamas
apskritime ar komponuojamas trikampyje vietoj Apvaizdos akies.
Tačiau atpažinti kad tai balandis galima tik pagal
ikonografinį modelį. Paukščio figūra abstrakti,
dažniausiai skiriasi tik vaizdavimo stilistika - čia balandis
vaizduojamas ne plokščiu profiliu kaip anksčiau aptarti du
paukščiai, o kaip apimtinė skulptūra.
-
- Analogiški bruožai būdingi ir
kitam, tiesa, retam kryžių puošyboje paukščiui - savo
krauju maitinančiam paukščiukus pelikanui. Patalpintas
aukščiausioje vertikaliosios kryžmos vietoje (viršuje
- danguje) jis simbolizuoja Dievo sūnaus kraujo auką
tikinčiųjų vardan. Šis Lietuvoje negyvenantis ir nematytas
paukštis greičiausiai buvo kopijuojamas iš religinės dailės
pavyzdžių, tačiau prarado būdingo snapo formą ir tapo tik
šią religinę idėją simbolizuojančiu paukščiu.
-
- Gaidys kartais sutinkamas
Žemaitijos kaimo bažnyčių šventoriuose, kapinėse ir
rečiau - kaimo teritorijose pastatytuose dviejų - trijų
kryžmų kryžiuose, kuriuose jis komponuojamas kartu su
Kristaus kankinimo įrankiais. Neatlikta bažnytinės dailės
ikonografijos lokalinių bruožų analizė kol kas neleidžia
nustatyti šios lietuvių kryžiuose sutinkamos kompozicijos
kilmės. Galima spėti, kad ši tematika galėjo pasiekti
Lietuvos kaimų bažnyčias su neoromantizmo periode populiaria
istorizmo, t.y. neogotikos stilistika ir paplito maždaug XX a.
pradžioje [148]. Vakarų Europos viduramžių dailėje, ypač
tapyboje, sutinkami šio siužeto komponavimo principai skiriasi
pirmiausia tuo, kad čia atskiri, su Kristaus teismu ir
nukryžiavimu susiję įrankiai negrupuojami kaip lietuviškuose
kryžiuose, o išmėtomi aplink Nukryžiuotojo figūrą.
Neturint konkrečių šią įtaką iliustruojančių
pavyzdžių, sunku pasakyti, ar gaidžio figūros komponavimas
ant apatinės (trijų kryžmų kryžiuose - vidurinės)
horizontaliosios kryžmos, simetrinis priešpastatymas taurei
(ostijai) bei buvimas tame pačiame aukštyje su
Nukryžiuotojo figūra yra lokalinis ar tik kopijavimo
padarinys. Antra vertus, tokiuose mediniuose kryžiuose
naudojamas papildomas saulių ir augalinių spindulių dekoras
tiesiogiai rodo vietinės tradicijos sąlygotą
krikščioniškosios ikonografijos interpretaciją.
- Bažnytinės dailės
ikonografijoje gaidys dažniausiai siejamas su Kristaus
Prisikėlimu [149], ir ši reikšmė gali paaiškinti gaidžio
patalpinimą netoli Dievo sūnaus. Kita vertus, gaidžiui
priešingoje kryžmų pusėje komponuojama taurė - Tikėjimo,
Atpirkimo ir Aukos simbolis be tiesioginės gali turėti
ir kontekstinę reikšmę - apeigose aukojamo gaidžio bei
taurės su ostija (lot. hostia - aukojamasis gyvūnas)
tam tikrą asociatyviąją paralelę [150], kuri traktuotina tik
kaip įrodymo reikalaujanti etimologinio varianto įžvalga.
Todėl kol kas galima konstatuoti, kad medinių kryžių
gaidžiai priklauso krikščioniškųjų simbolių sistemai, ką
rodo ir daug seniau katalikiška tapusios Lenkijos geležinių
paminklų puošyboje populiarūs buvę Saulės paukščiai.
-
- Žaliuojančių, augaliniais
motyvais apipintų, paukšteliais apgyvendintų
krikščioniškų kryžių formos atskleidžia dviejų religijų
vaizdinių persipynimą bendroje amžino gyvenimo simbolikos
reikšmėje. Aptarti antkapinių kryžių formos bei atskirų
dekoro motyvų priežastingumo variantai neturi ne tik
išorinės (bažnytinės), bet ir vidinės prieštaros, nes
išreiškia vieningos pasaulėžiūros daugiasluoksnius, vienas
kitą papildančius aspektus, apsprendžiančius atskirų formos
ir dekoro motyvų semantinės interpretacijos niuansus.
