Laima
Laučkaitė-Surgailienė
Liaudies menas yra vertingas Lietuvos
kultūros paveldas, ir juo šiandien galime didžiuotis. Neatsitiktinai
viena iš svarbiausių lietuvių liaudies meno sričių - kryždirbystė
- 2001 m. buvo įtraukta į pasaulinės UNESCO organizacijos globojamo
kultūros paveldo sąrašą, taigi pripažinta ne tik Lietuvai, bet ir
viso pasaulio kultūrai svarbiu palikimu. Lietuviškoji kryždirbystė
pasižymi nepaprasta medinių memorialinių paminklų - kryžių,
koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių form
ų įvairove, turtinga
puošyba, suvešėjusia ornamentika. Kituose katalikiškuose kraštuose
taip pat gyva kryžių, koplytstulpių statymo tradicija, tačiau niekur
pasaulyje nėra tokios formų, ornamentikos gausos ir įvairovės, kokia
yra Lietuvoje. 0 tie kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai - tai namai,
kuriuose gyvena šventieji - liaudies meistrų sukurtos skulptūros. Mažoji
architektūra ir šventųjų figūros sudaro nedalomą visumą, tačiau
svarbiausias šios visumos elementas, jos šerdis yra skulptūra.
Gamtos apsuptyje, atvirame ore pastatyti mediniai paminklai nėra ilgaamžiai,
juos pamažu ardė lietūs, sniegas, veikė temperatūros svyravimai. XX
amžiaus antroje pusėje juos naikino ir žmonės, paveikti sovietinės
ideologijos, ateizmo, kovos su religija ir praeities atgyvenomis.
Skulptūrėlės rado prieglobstį muziejų fonduose, o kryžiams ir
kitiems paminklams neatsirado vietos. Utenos kraštotyros muziejuje
skulptūros renkamos nuo 1929 m., šiandien čia jų sukaupta daugiau
kaip šimtas dvidešimt. Jų nuotraukos pateiktos šiame kataloge kartu
su archyvinėmis fotografijomis, darytomis Adomo Varno, Balio Buračo ir
kitų etnografų. Jose užfiksuoti išnykę paminklai, kuriuose šios
skulptūros stovėjo, arba panašūs paminklai.
Seniausia muziejaus skulptūra - Nukryžiuotasis (il. 1), datuojamas
XVIII amžiaus pabaiga - yra sukurtas liaudies meistro Čepėno Luknių
kaime, Sudeikių sen., Utenos rajone. Ankstyviausi tiksliai datuoti kūriniai
yra nežinomo autoriaus Nukryžiuotasis iš stogastulpio Šeimyniškių
kaime, Užpalių sen., Utenos t., kuriame buvo įrėžta
1788 metų data (il. 103), ir Kazio Musteikio kryžius su
Nukryžiuotuoju: ant kryžmos užrašyti 1867 metai (il. 40). Vėlyviausi
eksponatai yra iš XX amžiaus pirmos pusės, nes sovietinė valdžia
draudė religinės paskirties ir tematikos kūrybą, tad katalikiškoji
kryždirbystės tradicija Aukštaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, nutrūko
XX amžiaus viduryje.
Liaudies meistrai sekė bažnytine daile, mokėsi iš profesionalių
meistrų, jų kūrybos pavyzdžių. Utenos kraštotyros muziejuje
surinktas ir nedidelis bažnytinės skulptūros rinkinys iš aplinkinių
bažnyčių - iš senosios Leliūnų (il. 52-58,68), Alantos (il.
59-62), Skiemonių (il. 64,65), Kupiškio (il. 66) bažnyčių, Utenos
kapinių koplyčios (il. 69,70). Šios skulptūros pasižymi Lietuvos bažnytiniam
menui būdingais baroko, rokoko bruožais. Savo stilistika šie kūriniai
smarkiai skiriasi nuo liaudies skulptūrų: figūrų proporcijos,
modeliavimas yra tikroviški, matyti kūno anatomijos išmanymas,
puikiai pavaizduoti dinamiški, teatrališki judesiai, veidų mimika,
kruopštus ir tikslus detalių, drabužių perteikimas. Kitokia yra
liaudies skulptūrėlių meninė raiška: meistrai vaizduoja tik
svarbiausius dalykus, supaprastina figūrų formas, proporcijas,
anatomiją, aprangą. Jie nesugeba parodyti sudėtingų judesių, tad jų
skulptūrėlės statiškos, didingos, tarsi sustingusios. Šios skulptūrėlės
turi savitą meninę vertę, būdingą primityviajam menui - naivumą,
betarpiškumą, išraiškingumą, nuoširdumą, sugebėjimą perteikti
vaizdą paprasčiausiomis priemonėmis.
Ir kryžiai, ir skulptūrėlės buvo dažomi. Dažai naudoti kaip
konservavimo priemonė, suteikianti patvarumo, ilgaamžiškumo atvirame
ore stovintiems medžio dirbiniams. Kita vertus, dažymas atitiko ir
liaudišką grožio suvokimą, spalvingumo, dekoratyvumo pomėgį.
Spalvingi kryžiai, margos, ryškiai išdažytos skulptūrėlės traukė,
guodė, linksmino akį, ir tai buvo ryškūs kaimų, laukų akcentai. Tačiau
ilgainiui lietūs, sniegas, vėjai, saulė blukino spalvas, gadino dažus,
ir daugelis kryžių, skulptūrėlių prarado buvusią išvaizdą.
Laikas išblukino spalvas, suteikdamas senos, nugairintos medienos grožį.
Visi Lietuvoje statyti liaudies meno paminklai yra katalikiško turinio.
Žmonės statė kryžius/ stogastulpius, prašydami Dievo ir šventųjų
užtarimo, globos/ tikėjo, kad kiekvienas šventasis sergsti ar padeda
nelaimėje. Pavyzdžiui, šv. Florijonas saugo nuo gaisro. Kadangi
mediniams miesteliams gaisras anuomet buvo didžiausia nelaimė, šv.
Florijono statulos stovėjo vos ne kiekvieno miestelio centre. Utenos
krašte daugiausia būta kryžių su Nukryžiuotojo skulptūromis,
vadinamosiomis kančiomis arba mūkomis, raiškiai
perteikiančiomis Jėzaus Kristaus skausmą ir mirtį. Būta nemažai šv.
Marijos skulptūrėlių, meiliai liaudies vadinamų Motinėlėmis".
Kitose Lietuvos vietose paplitusių rūpintojėlių, pietų, Žemaitijoje
mėgstamų šv. Roko, šv. Izidoriaus figūrų Utenos krašte palyginti
nedaug. Šiam kraštui būdingesni du siužetai - Jėzaus krikštas ir
šv. Jonas Nepomukas. Jie abu susiję su vandens simbolika: pagal
Evangeliją šv. Jonas Krikštytojas krikštijo Jėzų Jordano upėje, o
šv. Jonas Nepomukas buvo čekų kunigas, atsisakęs išduoti karalienės
išpažinties paslaptį ir todėl nuskandintas Vltavos upėje; tikėta/
kad jis sergsti žmones nuo vandens nelaimių. Kadangi Utenos krašte
itin daug ežerų ir upių, prie jų iškilo daugybė koplytstulpių su
šiais šventaisiais.
Laikui bėgant kryžių statyba keitėsi. Po 1863 m. sukilimo iki 1896
m. carinė valdžia uždraudė statyti Lietuvoje naujus kryžius; buvo
perstatomi seni paminklai, valstiečiai statė kryžius savo žemėje -
ne viešoje, o privačioje teritorijoje. XX amžiaus pirmoje pusėje kryžius
statė visuomeninės organizacijos - kaimo jaunimas statė vadinamuosius
bandininkų kryžius, neatsiliko pavasarininkai/ šauliai, norėję
pažymėti atmintinus įvykius, valstybinius, katalikybės jubiliejus/
taip pat šventinant bažnyčias, parapijos namus ir kitomis progomis.
Tekstas parengtas pagal
katalogą Senoji
liaudies skulptūra
Utenos kraštotyros muziejuje. Utena, 2002
;)