|
- KRIKŠTAS
Parengta pagal to
paties pavadinimo straipsnį, išspausdintą Lietuvių
enciklopedijos XIII tome, p. 118-119 (Bostonas, 1958 m.)
 |
|
Lietuviškos
kapinės, XIX a. (iš Franz Tezner Die slawen ir
deutschland. 1902). Iliustracija iš Mažosios
Lietuvos enciklopedijos. T. 1, p. 718 |
1. Žemas, 0,5-1 m aukščio, be
kančios, paprastas ar sklastinis kryželis. Paprastieji krikštai
paskutiniuoju metu visada juodai dažyti, sutinkami dažniausiai
Vakarų Žemaitijoje. Jie statomi tik staigios mirties ir didelės
nelaimės vietoje. XX a. pradžioje šiuos krikštus imta statyti ir
kapinėse, kartais prikalant ir mažytę metalinę kančią.
Pastaruoju metu šis mažas kapinių kryželis jau buvo beplintąs
visoje Lietuvoje. Sklastinis krikštas sutinkamas Mažosios Lietuvos
protestantų kapinėse. Jo sklastos, t.y. dvi lentelės, kurios
nuleistos nuo kryžmos viršaus į jos šonus, dažnai nutįsusios
iki pat žemės. Dažnai šie krikštai statomi kojūgalyje ir vyrui
daromi iš ąžuolo, o moteriai liepiniai. Su šiais krikštais
tenka sieti ir 1615 J. Lasickio minimus Kriksthos cruces in
tumulus sepultorum custodit, kuriuos jis buvo priskyręs prie
žemaitiškųjų dievų, nors pats žodis krikštas, reiškia
kryžių ir paskolintas iš gudų (P. Skardžius Die
slavische Lehnwörter, 110 psl.). K. čerbulėnas, P. Galaunė ir
kt. iš sklastinio krikšto bandė kildinti lietuvių
stogastulpinius kryžius, patį sklastinį krikštą laikydami
antkapinio stulpo arba lentinio krikšto tąsa. Tačiau šio
sklastinio krikšto išplitimas (vidurio ir pietų Europa, Rusija,
Latvija) ir jo ankstyvas pasirodymas Vakarų Europoje (plg. 1456 Miracles
de Notre Dame miniatiūra - Reallexikon z. d. Kunstgeschichte 343
II) atskleidžia bendrą jiems visiems krikščioniškąjį
pradmenį, šiek tiek pakitusį atskiruose kraštuose.
2. Lentinis krikštas yra išpjaustyta
stora lenta, kapo sampile įkasama tik Mažosios Lietuvos
protestantų kapinėse, nors joms artimų sutinkame ir Latvijoje
(Latvju raksti IX) ir taip pat protestantiškose Vokietijos
apylinkėse. Lentiniai krikštai savo pavidalu primena kartais
gyvulį (pvz. arklį, rupūžę), o dažniausiai turi paukštelius.
XVII a. Įsruties bažnyčios revizijos protokolai įsakmiai kalba,
kad vyrų kapų antkapinės lentos savo pavidalu primena arklį, o
moterų - paukštį, todėl visi tokie krikštai paprastai greit
siejami su mūsų senuoju tikėjimu ir jo įvaizdžiais. XIX a.
pabaigoje šalia pjaustytų lentinių krikštų atsiranda ir
dažytų, kurie buvo išmarginti gėlėmis bei paukštukais, dažnai
užrašytas ir mirusiojo vardas, pavardė, gimimo bei mirties vieta
ir laikas (Cze ilssis...). XIX a. pabaigoje Mažosios Lietuvos
sakytojams vedant besąlyginę kovą su pagonybe, kurią, jų
nuomone, sudarė nekrikščioniškos giesmės, t. y. mūsų dainos,
ir daugelis papročių, po A. Bezzenbergerio straipsnio, buvo
surasta dar viena baisi pagonybės liekana - krikštai. Tuomet
krikštai buvo raunami iš kapinių nekaltomis rankomis, t. y.
mažamečių, dar prieš įžegnojimą, ir čia pat kapinėse ar
šalia jų sudeginami, o apie 1910 m. iš Liepgalių kapinaičių
(Lazdėnų par., Pilkalnio aps.) Puskepalaičių šeimos krikštai
buvo sukišti į dervos statines ir per Jonines sudeginti.
A. Bezzenbergeris, J. Basanavičius,
P. Galaunė, Kl. Čerbulėnas, M. Alseikaitė-Gimbutienė ir kt.
šiuos lentinius krikštus laiko grynai antkapinių stulpų kilmės,
taigi išlikusiais savo pagrindine tąsa iš mūsų
prieškrikščioniškojo tarpsnio ir tik gana vėlai
teprisiėmusiais vieną kitą krikščionišką prasmenį ar
puošmenį (kryžiuką). Tačiau šia prielaida tenka abejoti, nes
jų išplitimas tik vokiečių kultūros paliestose protestantų
kapinėse negali būti atsietas nuo įvairių jų draudimų statyti
ant kapo kryžius (plg. 1721 m. kovo 13 d. švedų draudimas), bet
nedraudžiant kitų antkapinių paminklų, o praktiškai perkeliant
iš įvairių vietų pastatytas ar prie medžio prikaltas pakraves
(Totenbrett). Ir tokių lentinių krikštų, taip pat barokiškai
pjaustytų kaip Mažosios Lietuvos, yra dar iš XIX a. išlikusių
Pomeranijoje ir kt. Todėl ir mūsų lentiniai krikštai gali būti
tokių perkeltinių pakravių vaikaičiai; tai J. Balys (Santarvė,
Margutis) norėtų paneigti.
Literatūra:
1. M. Alseikaitė-Gimbutienė. M.
Lietuvos antkapiniai paminklai / Aidai, 1946 m.
2. J. Balys. Mūsų kryžių kilmės
beieškant / Santarvė, 1955 m. Nr. 7-8.
3. J. Balys. Liaudies ornamentai ir
kryžių kilmė / Margutis, 1957 m. Nr. 6-7.
4. J. Basanavičius. Lietuvių
kryžiai archeologijos šviesoje (Croix lithuanienes). 1912.
5. A. Bezzenberger. Über
Grabkreuzformen (Mitt. litauischen liter. Gesellschaft. 1887.
6. K. Čerbulėnas. M. Lietuvos
antkapiniai paminklai (N. Romuva 1938).
7. P. Galaunė. Lietuvių liaudies
menas. 1956.
8. J. Grinius. Die Herkunft der
litauischen Kreuze. 1957.
9. A. Mažiulis. Lietuviškasis
kryžius ir jo kilmė / Aidai. 1951 m. Nr. 2.
|
;)