GYVOJI TRADICIJA

K R Y Ž I Ų   K A L N A S 

Nuotraukos iš ŽKD IKC archyvo. Fot. 1998 m.

Kryžių kalnas (dar vadinamas Domantų ar Jurgaičių piliakalniu, Pilies ar Maldų kalnu) apie dvylika kilometrų nuo Šiaulių. Tai svarbi lietuvių religinė vieta. Ji reikšminga ir kaip liaudies meno objektas bei istorinė vietovė.

Kryžių kalnas suformuotas ant kalvos. Jos viršūnėje - ovalinė aikštelė. Manoma, kad šioje vietoje yra stovėjusi pilis, minima XIV amžiaus kryžiuočių kronikose ir vadinama Kule, Kulan.

Kryžių kalnas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1850 m. XIX-XX amžių sandūroje jis tapo gerai žinoma sakraline vieta. Čia ilgą laiką būdavo laikomos pamaldos. Vėliau ant šio kalno imta statyti ir kryžius, prašant Dievo įvairiausių malonių ar atsidėkojant jam.

Sovietų valdžios nurodumu kryžiai Kryžių kalne buvo nuolat naikinami. Tačiau žmonės statydavo vis naujus ir naujus. 1961 m. ant kano stovėję kryžiai buvo „nuvalyti“ tiesiog buldozeriais, kryžiai sunaikinti. Net ir po to žmonės slapčiomis kalną atstatė.

Nuo 1988-ųjų metų, Lietuvos Atgimimo pradžios, valdžios požiūris į Kryžių kalną pasikelitė. Ją impa puosėlėti kaip vieną iš Lietuvos reprezentacinių vietų, sovietmečiu vykusios rezistencinės kovos simbolį.

Kryžių čia itin daug. Vien pastatytų ant žemės yra keliasdešimt tūkstančių. Kryžiai, koplytėlės, statulės, rožančiai yra kelių rūšių:

1. Votyviniai (statant juos taip išsakomas dėkingumas Dievui ar ko nors jo prašoma);

2. Memorialiniai (statomi pažymint svarbius istorinius įvykius, jubiliejus.

Formuojant Kryžių kalną paskutiniais metais didelį darbą atlieka menininkai profesionalai, tačiau stichinis, nereglamentuotas paminklų statymas ir toliau išlieka kaip pagrindinis kalno gyvybingumo faktorius.

 

Parengta pagal tekstą, išspausdintą 

V. Rimkaus knygoje „Mūsų tautodailininkai“ (Šiauliai, 1995)