Ipolitas Užkurnys - vienas
talentingiausių ir labiausiai žinomų Aukštaitijos ir visos
Lietuvos medžio drožėjų. Jis taip pat ir poetas, pasakorius.
Daugiausiai žinomos jo kamerinės skulptūros folkloro
siužetais. Garsios ir monumentaliosios skulptūros. I. Užkurnio
darbai eksponuoti daugelyje liaudies meno parodų, kurios vyko
Lietuvoje ir užsienio šalyse. Ten jis dažnai tapdavo laureatu
ir prizininku. Jis - nusipelnęs Lietuvos kultūros, švietimo
darbuotojas (1975 m.). 1972 m. Kretingoje vykusioje
respublikinėje medžio meistrų dienoje I. Užkurnys pelnė
geriausio Lietuvos medžio drožėjo vardą.
- Išsamiai I. Užkurnio kūryba
aptarta 1987 m. Vagos leidyklos išspausdintoje Zitos
Žemaitytės ir Marcelijaus Martinaičio parengtoje knygoje Ipolitas
Užkurnys.
Gimė meistras 1926 m. lapkričio 5 d. Širvintų rajono Pyplių
kaime mažažemių valstiečių šeimoje. Jis buvo šeštas vaikas
šeimoje. Dirbo nuo mažens. Su pertraukomis mokėsi
Bagaslaviškio (Ukmergės r.) pradžios mokykloje, vėliau,
šeimai išvykus gyventi į Žemaitiją, šiek tiek mokėsi
Laukžemėje ir Darbėnuose (Kretingos r.). Čia įsigijo pradinį
išsilavinimą. Drožinėti pradėjo vaikystėje, piemenaudamas.
1941 m. su tėvais grįžo į Aukštaitiją. Suaugęs dirbo
žemės ūkyje, statybose. Paskutiniaisiais karo metais (1944)
buvo paimtas į Sovietų armiją, dalyvavo Klaipėdos mūšiuose,
buvo sužeistas. Po to atstatinėjo karo sugriautą Vilnių. Po
armijos sugrįžo į gimtąsias vietas, dirbo žemės ūkio
darbus, susipažino su savo būsima žmona Vanda Amulyte. 1950 m.
atvyko gyventi į Vilnių, vedė.
- Vilniuje dirbo taksi parke,
statybose (mūrininku, šaltkalviu, statybininku), vėliau (nuo
1963 m.) - Vilniaus metalo konstrukcijų gamykloje. Medžio
drožyba domėjosi visą laiką, tačiau kol augo vaikai, kol
spaudė materialiniai nepritekliai, ilgesniam laikui tam atsidėti
negalėjo. Nuo 1965 m. laisvalaikiu ėmė intensyviai drožinėti
ir dalyvauti liaudies meno kūrinių parodose. Anot Zitos
Žemaitytės, šiuo laikotarpiu jose būdavo eksponuojamos nedidelės
(25-40 cm aukščio) piemenukų, kaimo mergaičių, artojų
skulptūrėlės. Naujų proporcijų formos pulsavo paties meistro
karštu temperamentu, tryško neapibrėžta jėga (čia ir
toliau pateikiamos Z. Žemaitytės citatos iš knygoje Ipolitas
Užkurnys spausdinamo jos straipsnio O ar žinai, kodėl aš
myliu medį? (p. 5-8). 1965-1972 m. meistras dažniausiai
kurdavo skulptūras, figūrų kompozicijas parodoms. Vėlesniais
metais jo kūrybinė veikla išsiplėtė, dažniau buvo dirbama
prie monumentaliųjų skulptūrų. Nuo 1957 m. I. Užkurnys
pradėjo kurti antkapinius paminklus. Anot Z. Žemaitytės, I.
Užkurnio kūryba plėtojosi dviem linkmėm: jis dirba apvalias
skulptūras, horeljefus, bareljefus interjerui, muziejams, o kartu
yra vienas ryškiausių monumentalistų - sukūręs apie 70
paminklų. Vieni jų stovi su kitų meistrų darbais ansambliuose
(Ablingoje, Birštone, Šiauliuose, Čiurlionio kelyje,
Anykščiuose, Rokiškyje, Juodkrantėje, Ignalinos, Alytaus ir
kt. rajonuose), daug ąžuolinių jo sukurtų memorialinių
paminklų, kuriuose jis, kaip ir S. Karanauskas, puoselėja
tradicinę stogastulpių formą, puošia Lietuvos miestų,
miestelių ir kaimų kapines. (...) I. Užkurnys yra vienas
iš nedaugelio liaudies skulptorių, kuriančių individualizuotų
bruožų portretus. (...) Kaip ir praeities liaudies
meistrai, ypač tapytojai ir medžio raižytojai, jis nemėgsta
palikti tuščių vietų. Jo darbuose formos veržiasi viena
iš kitos, viskas virpa, barokiškai banguoja, darniu choru
dainuoja apie gyvenimo neišsemiamą įvairovę ir jo paties
turiningą, imlią įspūdžiams sielą.
- Tradicinės šventųjų
skulptūrėlės jo kūryboje sudaro nedidelę dalį. Jos itin
savitos, ryški valstietiška filosofija. Tarp šių darbų - šv.
Kristoforas, šv. Jurgis, Pieta, Rūpintojėliai. Nemažai
šventųjų skulptūrėlių įkomponuota į antkapinius paminklus.
;)