Vienas originaliausių XIX a.
lietuvių liaudies akmeninių memorialinių paminklų meistrų buvo
Juozas Gedminas. Šis liaudies menininkas gimė 1838 m. balandžio
18 d. dabartiniame Radviliškio rajone, Šiaulėnų apylinkėje,
Nirtaičių kaime. Juozas Gedminas buvo kilęs iš valstiečių
šeimos, būdamas dvidešimt penkerių vedė ir susilaukė keturių
sūnų. Gyvenimui jis užsidirbo statydamas trobas, o savo
laisvalaikį pašventė akmens kalimui. Yra žinoma, kad liaudies
menininkas bandė jėgas ir medžio drožyboje, tačiau jo netenkino
medžio laikinumas ir nepatvarumas, todėl jis savo kūrybine
medžiaga pasirinko akmenį, žavintį savo amžinumu ir tvirtumu.
Dėl savo nepaprasto atsidavimo akmens kalimui ir originalios
kūrybos savo kaime Juozas Gedminas buvo pramintas keistuoliu.
Ilgus metus liaudies meistras akmenį kaldavo kitu kietesniu
akmeniu, tik vėliau įsigijo metalinį kaltą, kuris labai
palengvino skulptoriaus darbą ir praplėtė galimybes. Savo
kūriniams Juozas Gedminas rinkdavosi akmenis, kurių forma jam ką
nors primindavo: paukštį, grybą,žuvį, ar kokį kitą daiktą; o
tada meistrui likdavo tik paryškinti jau gamtos sukurtą formą,
nors akmenis tekdavo parsinešti net nuo Šaukoto, Tytuvėnų ar
Šiluvos.
- Juozo Gedmino kūryba domėjosi ir
vertino Lietuvos dailės draugija.
- K. Skipaičio teigimu, Juozas Gedminas
mirė 1913 m. Didžiausias šio liaudies menininko palikimas -
Nirtaičių kapinaitės. Jas suformavo pats Juozas Gedminas. Šis
memorialinis ansamblis yra ant elipsės formos nedidelio dirbtinio
paaukštinimo su akmeniniais varteliais, ant kurių pritvirtintas
metalinis kryžius. Varteliuose yra iškaltas užrašas SZWENTA
BROMA AMŽINA TĖWINEI MŪSŲ, kuris puikiai atspindi pagrindinę
ansamblio idėją. Šiose kapinaitėse Juozui Gedminui buvo
svarbiausi trys paminklai: vienas skirtas jo tėvams, antras - 1890
m. datai pažymėti, kuri, matyt, buvo labai svarbi skulptoriui, o
trečiąjį skulptorius pasistatė pats sau.
- Juozas Gedminas gerai jautė atskirų
paminklo dalių proporcijų santykius. Jo sukurtame memorialiniame
ansamblyje dominuoja grybo, širdies, avinėlio, paukščio,
aguonos, žmogaus formos puošybos elementai. Skulptoriaus kūryboje
krikščioniškos simbolikos negausu, viso labo tik Apvaizdos akis ir
kryželiai. Mėgiamiausi ir originaliausi liaudies meistro naudojami
simboliai - aguonos ir grybai, kurie liaudies mąstyme reiškia
amžiną gyvybės pasikartojimą. Taip pat skulptorius dažnai
vartoja nuoširdumą ir gailestingumą simbolizuojančias širdeles
ir avinėlius.
- Juozo Gedmino idėja kurti ne atskirus
paminklus, o ansamblį, bei puošybos elementų gausumas rodo, kad
skulptorius buvo paveiktas barokinio meno, bet tik išoriškai. Jis
siekė apjungti mažąją architektūrą ir skulptūrą. Jo meno
kalba liaudiška, originali, lakoniška, pagrįsta apibendrintais
simboliais.
- Kai kurie Juozo Gedmino darbai yra
saugomi Lietuvos muziejuose.
-
- Literatūra ir
šaltiniai:
- 1. Buračas B. Nirtaičių senkapiai
// Sekmadienis. 1933, Nr. 33. P. 3.
- 2. Petrulis J. Vieno liaudies
menininko
bruožai // Gimtasis kraštas. - Šiauliai, 1943. P. 172-176;
Nirtaičių keistuolis // Meno saviveikla, 1964, Nr. 11. P.
16-17.
- 3. Nezabitauskas A. Nepaprastos
Nirtaičių kapinės ir jų kūrėjas // Komunizmo aušra
(Radviliškis). 1968. Bal. 20; Nirtaičių kapinių kūrėjas //
Kultūros barai. 1968. Nr. 8.
- 4. Skipaitis K. Mano atsiminimai apie
Juozą Gedminą // Gimtasis kraštas. - Šiauliai, 1943. P. 176-179.
- 5. Širmulis A. Lietuvių liaudies
memorialiniai paminklai. - Vilniaus dailės akademijos leidykla,
1999. P. 54-63.
;)