JUOZAS LAURINKUS 

 

Juozas Laurinkus (1909-1978) - vienas iškiliausių XX a. šeštojo dešimtmečio medžio drožėjų. Gimė jis Klaipėdos rajono Tilvikų kaime. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse. 

Jau paauglystėje įkalbėtas motinos išdrožė velykinę skulptūrinę grupę Kulių bažnyčiai: besikelentį Kristų, Mariją, romėnų kareivius, šventuosius ir angelus. Nuo 1923 m. Juozas Laurinkus mokėsi Kauno Vaikelio Jėzaus berniukų prieglaudoje, kur liaudies menininkas drožybos.

Nuo 1937 m. pradėjo dalyvauti parodose. 

Sovietiniais metais Juozo Laurinkaus skulptūrų tematika daugiausia pasaulietinė. 1953 metais jis buvo kritikuojamas dėl per didelio polinkio į dekoratyvinius ornamentinius motyvus ir nukrypimo nuo gyvenimiško turinio. Po to jis savo kūryboje  dažniau ėmė naudoti paprastus gyvenimiškus motyvus, fiksuoti kasdieninius įvykius, literatūrinius siužetus. 

Jo skulptūrėlės dažniausiai vienafigūrės. Vyrauja aiškios konstruktyvios formos, raiškus figūros judesys, akcentuotas gestas. Veikėjų charakteriai psichologiškai pabrėžti, dominuoja emocinis pradas, suteikiantis darbams gyvumo ir linksmos nuotaikos.

Juozo Laurinkaus pagrindinis darbo įrankis buvo kaltas. Anot meistro, kaitaliojant kaltus galima išdrožti ne tik įvairias formas, judesius, detales, bet ir išgauti medžiagų faktūras. Laikydamasis senų tradicijų Juozas Laurinkus kartais savo drožinius padažydavo.

1956-1957 metais Juozas Laurinkus sukūrė koplytstulpį, skirtą knygnešio Juozo Grušio atminimui įamžinti. jis pastatytas Kulių kapinėse.

Didelė dalis Juozo Laurinkaus kūrybinio palikimo saugoma Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje  – 74 kūriniai. 

 

Literatūra:

1. Marija Kuodienė. Lietuvių liaudies skulptūra 1945-1995 // Lietuvos dailės muziejaus metraštis.V.: 1998. Nr. 2. P.223. iliustr.

2. Pranas Gudynas Pr. Juozas Laurinkus = Ющзас Лауринкус. V.: Vilniaus valst. dailės muziejus, 1959. P. 20