- Iš Kupiškio rajono kilę trijų
kartų dievdirbiai - Simonas, Kantičkius, Anundis. Simono
žinomas tik vardas, žmonės jį vadino "Siminu"
[1]. Jis užsiėmė buitinių daiktų bei statulėlių drožyba,
dirbo ir stogastulpius. Namų neturėjo, gyveno, kur papuolė.
Klajojo Antašavos, Palėvenės parapijose. Mirė apie 1864 m.
Darė stogastulpius, jie datuoti 1845-1850 m. Simono
skulptūrėlės yra aiškaus, lakoniško silueto, monumentalių,
apibendrintų formų. Jos plokščios, frontalios, skirtos
stogastulpiams.
-
- Meistras, žmonių vadintas "Simoniuku"
arba "Kantičkium"
(net "Binkortėliu")
gimė apie 1815 m. Žegunių k., mirė apie 1885 m. [2]. Jis buvo
dievdirbio Simono nesantuokinis sūnus, pasekęs tėvo pėdomis -
užsiėmė dievdirbyste. Jis, kaip ir tėvas, neturėjo namų,
keliavo po apylinkes. Amato pramoko iš tėvo. Darydavo
koplytstulpius, koplytėles, statulėles. Jo darbų buvo
Salamiesčio ir Antašavos apylinkėse.
- Kantičkiaus skulptūrėlės
nedidelės (24-34 cm), savo stilistika labai skiriasi nuo Simono.
Jos plokščios, frontalios, tačiau proporcijos tikslesnės,
stengiamasi realistiškiau traktuoti veido bruožus - jie
kruopščiai paryškinami dažais, smulkiais įrėžimais. Kai
kuriose skulptūrėlėse dominuoja judrus, vingrus ritmas, daugiau
ekspresijos, o kitos skulptūrėlės daug statiškesnės.
-
- Trečiosios Simono kartos
palikuonis, tęsęs savo senelio ir tėvo dievdirbystės
tradiciją, - dievdirbys Burkauskas,
pravarde Anundis. Pasakojama,
jog Burkausko pavardę jam suteikę jį įsūniję žmonės [3].
Mat pastarasis irgi buvęs "mergos vaikas".
- Gyveno Anundis Tuitų kaime
(Kupiškio r.). Pramintas Anundžiu dėl jo pamėgto priežodžio
"anundei" ("anądien"). Drožti skulptūras
pradėjęs apie 1890-uosius metus ar kiek vėliau. Darė ir
stogastulpius. Buvęs labai uždaras, dirbdamas slėpėsi,
nenorėjo, kad kas matytų, ką dirba. Kol neužbaigdavo statulos,
niekam nerodydavo.
- Jo skulptūros (dydis nuo 36
iki 50 cm) skiriasi ir nuo senelio, ir nuo tėvo darbų. Formos
labai apibendrintos, monumentalios. Figūros plokščios,
frontalios, statiškos. Paviršius gana lygus. Visą dėmesį
meistras koncentruoja į labai išraiškingą galvą.
Charakteringi į apačią smailėjantys su plačiais ryškiais
skruostikauliais veidai. Didelės, įkypos akys, žvelgiančios
žemyn, paryškinamos dažais bei ryškia antakių linija. Lanku
į apačią nuleistais galais žymėtos lūpos. Veido bruožai
modeliuojami apibendrintomis plokštumomis. Vos matomu kanteliu
atskiriamos pagrindinės rūbų masės, tačiau kai kurie
elementai detalizuojami, pvz., Nazariečio virvė su kutais ir
dekoratyviu apskritu mazgu bei platus dygliuotas erškėčių
vainikas. Tokie detalūs ir kartu dekoratyvūs elementai pagyvina
kompoziciją, nesuardo vientiso vaizdo. Taupiomis tiek
skulptūrinėmis, tiek polichrominėmis priemonėmis meistras
sukuria taurią, iškilmingą nuotaiką.
-
- Išnašos:
- 1 LNMMB RS F 127-16, l. 152 (Užr.
J. Petrulis).
- 2 LNMMB RS F 127-16, l.152 (Užr. J.
Petrulis)
- 3 J. Petrulis, Z. Žemaitytė, Trys
dievdirbių kartos, Kultūros barai, 1966, nr. 4, p. 62.
