Dievadariu prieš pusšimtį metų žmonės vadino Antaną
Soraką, Pazapsių, Kučiūnų, Miškinių ir kituose Dzūkijos kaimuose
labiausiai pagarsėjusį kryždirbį. Gėrėdavosi ir didžiuodavosi jo darbo
kryžiumi, o jei kam tekdavo tokį statinį užsakyti kitam meistrui,
prašydavo, kad jis būtų kaip Sorakos. Tik sunku būdavo jam prilygti,
nes retas kas gebėjo savo darbams suteikti
tiek šilumos ir grožio, kiek šis meistras.
- Jo sukurti kryžiai dar tebestovi minėtuose ir kai kuriuose kituose
Dzūkijos kaimuose, kapinėse bei šalikelėse. Tačiau dauguma jų vis
labiau svyra, triūšta ir lauposi, nors vienas kitas prieš kelias
dešimtis metų ir buvo paskelbtas kultūros paminklu [1], kurį būtina
saugoti. Trijų Lazdijų kapinių kryžių 1996-1997 metais buvo rastos
belikusios tik kryžmos. Panašiai atrodė ir Kučiūnų bažnyčios
šventoriaus bei prieš kaimą esančios kryžkelės kryžiai [2]. Apie
jų stiebų pažemėse sukonstruotose koplytėlėse buvusias
skulptūrėles nėra ką ir kalbėti; geriausiu atveju jos atsidūrė
kokio nors muziejaus
fonde, jei ne pas kolekcininką, kuriam kažin ar atėjo į galvą bent
užsirašyti, iš kur nugvelbtas kūrinys. Tik vieno kryžiaus kryžmoje
išliko, nors aplūžinėjusi, papilkėjusi Nukryžiuotojo skulptūrinė
grupė. Kituose - jau tik metalinės tiražuojamos mūkelės. Savo
naikinamąjį darbą atliko ir laikas bei klimatas: apsitrynė kryžių
kamienuose bei šakose išdrožinėti įrašai, ornamentai, įvairūs
simboliniai motyvai, kurie ir puošė statinius ir teikė jiems
papildomų prasmių.
- Visa tai įpareigoja kuo greičiau imtis fiksuoti A. Sorakos dar
išlikusius darbus ir, pasitelkus jau nebeegzistuojančių kūrinių
fotonuotraukas, ekspedicijų užrašus, įvairią, kitą medžiagą,
mėginti aptarti, kuo svarbūs, ypatingi yra šie kūriniai bei jų
autorius, apie kurį tik atsikūrus Nepriklausomybei galėjo pasirodyti
pirmosios publikacijos [3], pirmoji TV laidelė. Sovietmečiu tai buvo
neįmanoma: A. Soraka buvo iš tų nepalenkiamų liaudies menininkų,
kurių nepavyko perauklėti, kad liautųsi daręs religinės
paskirties darbus ir imtųsi pasaulietinės tematikos. Iki paskutinės
savo gyvenimo dienos jis kūrė tai, ką, okupantų valdžios tarnai
labiausiai draudė ir naikino - religinės tematikos bei paskirties
kūrinius.
-
- Antanas Soraka buvo kaimo stalius, tad, anot Pauliaus Galaunės
klasifikacijos, priskirtinas pasimokiusiųjų liaudies meistrų,
amatininkų kategorijai. Jis gimė 1886 m. netolimame nuo Kučiūnų
bažnytkaimio Pazapsių kaime, vidutinių ūkininkų šeimoje (tėvai
turėjo 11 ha žemės). Kaip paprastai būna, meniniai polinkiai
išryškėjo dar vaikystėje: gebėta kai ką išdrožinėti,
sumeistruoti iš medžio ar nulipdyti iš molio. Pasakojama, jog dar vaikas būdamas, A. Soraka išsimiklino daryti triuką,
kuriuo stebino aplinkinius visą savo gyvenimą: užkištomis už
nugaros rankomis, nieko nematydamas, paminkydavo pasiimtą drėgno molio
gabaliuką ir ištiesdavo sužavėtam žiūrovui kaip gyvą kokį
paukščiuką, oželį ar kitokį padarėlį, kurio kiti vaikai
nesugebėdavo nulipdyti net ir žiūrėdami [4].
- Atrodo, teturėjo pradinį (nežinia ar užbaigtą) išsimokslinimą,
tačiau mokėjo lenkiškai, rusiškai, paskui pramoko šiek tiek ir
angliškai kalbėti, mėgo skaityti. Lektūrą sudarė laikraščiai ir
religinio bei didaktinio turinio knygelės, tarp kurių pirmaeilę
vietą užėmė Šventasis Raštas, šventųjų gyvenimų aprašymai.
Nuo pat mažų dienų buvo giliai ir nuoširdžiai tikintis; ne tiktai
praktikuojantis katalikas, bet ir aktyvus savo parapijos religinio
gyvenimo dalyvis, uoliai talkinęs bažnyčios patarnautojams. Savo
gyvenimą stengėsi rikiuoti taip, kaip liepia dešimt Dievo įsakymų;
to paties vėliau reikalavo ir
iš savo šeimos narių [5].
- Staliaus, baldžiaus amato A. Soraka mokėsi pas kažkokį
nenustatytą meistrą ar meistrus. Pramoko ir kalvystės bei dailidės
darbų, kurių įgūdžius toliau didino jau praktikoje. Dukart buvo
išvykęs į Ameriką, kur dirbo įvairius statybų ir jų apdailos
darbus, drožė šventųjų figūras. Gal būtų ten ir pasilikęs, jei
būtų gavęs pelningą darbą. 0 pelningo darbo, kaip sakęsis savo
marčiai, negavęs todėl, kad nenorėjęs priklausyti profsąjungoms,
kurios jam, labai pamaldžiam žmogui, rodėsi bedieviškomis
unijomis [6].
- Grįžęs iš Amerikos, veikiausiai šiek tiek parsivežęs ir pinigo
(nors, pasak Onos Sorakienės, Amerikoje didelių turtų ir
nesusikrovęs), meistras gimtuosiuose Pazapsiuose priešais tėvų
sodybą pasistatė sau gyvenamąjį namą. Pakylėtas ant kalvelės ir
pamūrijimo, su veranda ir balkonu virš jos, papuoštas
ornamentine drožyba ir netgi vitražiniais stiklais, A. Sorakos namas
ilgai buvo didžiausia Pazapsių kaimo puošmena. Vietiniai žmonės jį
vadino bažnytėle. Greta šio gyvenamojo namo dar buvo pastatytas
klojimas, tvartai, svirnas (vienintelis išlikęs ligi dabar, netoliese
- kalvė, perpirkta iš išsikėlusių žydų. Joje meistras, be viso
kito, kaldavo ir geležinius ornamentuotus kryžius, gėlių žiedus,
kuriuos paskui įvairiai nuspalvindavo. Atrodę kaip gyvi. Laikęs
bičių, kurių, jo užveistų, sako, keli aviliai dar yra išlikę. A.
Sorakos namas tuometinio Karolio Požėlos vardo kolūkio pirmininko
įsakymu septintajame dešimtmetyje buvo nugriautas. Ne todėl, kad
būtų kliudęs melioracijai ar naujo kelio tiesimui. Taip tūžmingai
vietinis pareigūnas susidorojo jeigu ir ne su jau seniai pasimirusiu
bažnytininku ir antitarybininku, tai bent su jo statiniu. A.
Soraka tikrai buvo toks, kokiu jį laikė anas, sako, dar esąs
tebegyvas kolūkio pirmininkas. Per patį pokario sunkmetį, 1948-1949
metais, jau senyvas ir pasilpęs meistras, nė kiek nedvejojo, kai
Kučiūnų bei Petroškų žmonės sumanė pagerbti žuvusius tų kaimų
partizanus ir padarė jiems atminti išlakius, puošnius kryžius, nors
gerai žinojo, jog už tai jam gresia mažų mažiausiai Sibiras [7].
Kryžiai buvo iškilmingai ir nesislapstant pašventinti ir,
nuostabiausia, kad trys jų išliko iki mūsų dienų.
- Meistro asmenybę puikiai charakterizuoja ir kitas, rašytojo Romo
Sadausko papasakotas, epizodas. Išgirdęs, kad tremia Kalvelių kaime
gyvenusios jo krikšto dukros šeimą, A. Soraka atbėgo vienmarškinis,
basas, nešinas maišu su Švč. Mergelės Marijos statulėle, kurią
giminaičiai pasiėmė su savimi ir išsivežiojo po visą Sibirą.
Grįžtant į Lietuvą, iš jų pavogė visus daiktus, liko nepaimtas
tik vienintelis maišas, kuriame buvo ir skulptūra, giminaičių
įsitikinimu, stebuklingai išsaugojusi šeimą [8].
- Meistras buvęs malonus žmogus, draugiškas ir labai visų gerbiamas.
Nelinko prie žemės. Kol ji sovietų dar nebuvo atimta, ūkio darbams
imdavo samdinius. Užėjusiems ar pasikviestiems žmonėms pastatydavęs
buteliuką samanės, tačiau pats nesisėsdavęs gerti, toliau sau
meistraudavęs. Pasak marčios, nė minutės nenustygdavęs be darbo;
kalbasi su žmogumi, ir tuo pat metu ką nors tašo, galanda ar drožia.
Buvęs jautrus grožiui, todėl ir pats švarus, visuomet nusiskutęs,
žvalus, tiesus. Pasak jį dar gerai prisiminusių kaimo senučių,
atrodęs poniškai, panašiau į miesto žmogų, o ne kaimietį.
Raginęs ir kitus tvarkytis, gražinti namus bei sodybas. Mirė A.
Soraka 1951 metais, palaidotas šalia sūnaus Vlado Kučiūnų
kapinėse. Jo kapelio galvūgalyje - nedidelis, kukliais tarpšakių
ornamentėliais papuoštas medinis kryželis. Kur ne kur šiose
kapinėse dar galima aptikti kitus, daugiausia tokius pat nedidelius
antkapinius kryželius, iš kurių formos bei puošmenų galima numanyti
autorių. Būta čia ir aukštų A. Sorakos darbo kryžių su
skulptūromis bei antkapinių paminklų - statulų, iškeltų ant
aukštų postamentų. Tačiau paskutinė (ar vienintelė ?) tokia
statula 1993
metais mūsų buvo rasta jau nuvirtusi, sutrešusi ir pagal tradiciją
ketinama sudeginti. Kaip ji įvairiu metu atrodė, tegalima
įsivaizduoti tik iš archyvinių fotonuotraukų [9].
- Kaip teigia žinantieji, Pazapsių meistras darė visus anuometiniam
kaimo gyventojui reikalingus baldus, dailias bričkeles, važius,
gebėdamas jiems pritaisyti ir reikiamas metalines dalis. Apie šiuos
dabar jau sunkiai kur besurandamus ir identifikuojamus dirbinius pavyko
išsiteirauti tik tiek, kad kiekvieną daiktą mėgdavęs nors
truputėlį pagražinti. Tačiau domina ne šie, labiau etnografų
tyrinėjimo sferai priklausantys, A. Sorakos dirbiniai, o tai, ką iš tikrųjų galima laikyti
dailės objektais:
- 1. Bažnyčių altoriai ir nešiojamieji procesijų altorėliai,
- 2. Memorialiniai statiniai - kryžiai,
- 3. Skulptūros, kurios, beje, dažniausiai būna neatidalomi tiek
altorių, tiek ir kryžių komponentai.
- Pirmosioms dviems grupėms priklausantys A. Sorakos kūriniai, kaip
besiskirtų jų funkcijos, struktūra ir kompozicija, turi kai ką
bendro ir labai būdingo jų autoriui. Tiek kurdamas altorius, tiek
kryžius, jis siekė architektūrinę konstrukciją, kuri yra kiekvieno
šio dirbinio struktūros bei kompozicijos pagrindas, papildyti ne vien
juos papuošiančiais, bet ir jų turinį, prasmę bei paskirtį
praplečiančiais komponentais. Tuo bendriausia prasme A. Sorakos darbai
primena maždaug tuo pat metu Pasvalio apylinkėse dirbusio meistro
Stanislovo Gegecko memorialinius statinius. Tačiau pastarojo vaizdinija
labiau išplėtota, pasakytume, netgi rafinuota, lyginant su kuklesne
ir, kas ypatingai įsidėmėtina, rupesne liaudiškesne Antano
Sorakos kūrinių puošyba bei jos motyvų repertuaru.
-
- Yra žinomi keturi meistro padaryti altoriai: didieji Šeštokų ir
Šlavantų, šoniniai Veisiejų bei senojoje Kučiūnų bažnyčiose ir
du nešiojamieji procesijų altorėliai - Kučiūnų ir Šlavantų
bažnyčiose [10]. Visų jų struktūra įprastinė (mensa arba
altorėliuose - pakyla ir
retabulas), aiški, pakankamai darni. Altorių retabuluose akcentuotos
skulptūrinėms kompozicijoms skirtos arkinės nišos, atskirtos nedaug
profiliuotais karnizais ir piliastrais, viršų dažniausiai užbaigia
gotikinius bokštelius imituojančios smailės. Gan eklektinės
architektūrinės formos ir negausi, saikingai panaudota puošyba
liaudiškai interpretuota; tai teikia A. Sorakos šios paskirties
darbams savito grožio, kuriuo ypatingai pasižymi ir nešiojamieji
procesijų altorėliai. Juose persveria taipgi liaudiškai
supaprastintos ir perdarytos, bet nebe gotikizuotos, o panašesnės į
barokines formos. Šių altorėlių retabulai - tai plokštės,
modeliuotos taip, kad primena koplytėlės ar bažnytėlės
priekinį fasadą, kurio centre, puslankėje arkoje, įkomponuota Švč.
Mergelės Marijos statulėlė. Tai pagrindinis dirbinio akcentas.
Kučiūnų bažnyčios altorėlio retabulo plokštėje jį papildo,
papuošia tiktai tapytos gėlės, kryželiai, kaspinėliai su
lotyniškais įrašais arba aplikuotos, liaudiškai modifikuotos
architektūrinės formos (lystelės, riestės). 0 Šlavantų bažnyčios
altorėlio retabulo plokštėje visa, kas yra priklijuota arba nutapyta
retabulo plokštėje, vis kitomis vaizdinėmis priemonėmis teigia
titulinio švenčiausiojo personažo (taip pat Mergelės Marijos)
tapatybę. Tai visų pirma iš vardo MARIA raidžių sudaryta dekoratyvi
kompozicija, apgaubta, lyg herbas, šermuonėliais pamušta mantija,
kurią vainikuoja karališkoji karūna, rašytiniai kreipiniai į
Mergelę ir Jėzų, keli su jais galimi asocijuoti simboliniai
vaizdiniai (Apokalipsės knyga su septyniais antspaudais, poligrafinis
šv.
Jono bei Kristaus atvaizdas retabulo reverse). Visuose laisvuose
ploteliuose įterptos tapytos gėlių šakos, kurios dar labiau padidina
altorėlio visumos sukeltą mažorinę, netgi kiek žaismingą
nuotaiką, šiek tiek daro panašų į Dzūkijoje buvusią gan
populiarią šventųjų paveikslų fonų bei aprėminimų puošybą.
-
- Akivaizdu, kad šio, kaip ir daugelio kitų liaudies meistrų, juolab
pasimokiusiųjų, gaunančių užsakymus kurti ir bažnyčioms skirtus
dirbinius, vienu įkvėpimo šaltiniu buvo (tebėra) jose buvę,
įrenginiai, paveikslai ir skulptūros, neretai tiražinės. Tai įrodo
ir ką tik apibūdintieji altorėliai. Tačiau kurdamas savo
skulptūras, A. Soraka pasižvalgydavo ir į knygų iliustracijas. Tai
jau tikrai nebe senajam, klasikiniam lietuvių liaudies
dievdirbiui (kai kurių autorių turbūt nevisai teisingu manymu, viską
ėmusiam tik iš savęs) būdingas bruožas. Pazapsių meistras
priskirtinas jau prie ganėtinai praprususių, nors ribotai,
vienpusiškai, bet prasišvietusių, pasiskaičiusių, siekusių
šviesesnės ir kultūringesnės gyvensenos Lietuvos kaimo gyventojų.
Panašus buvo ir jo kūrybos brolis Pamažupių meistras S.
Gegeckas. Tačiau pastarasis poligrafinius
pavyzdžius daugiausiai imitavo, stengėsi kuo tiksliausiai pakartoti.
Manytina, jog kaip tik tai jam sutrukdė pasiekti geresnę meninę savo
skulptūrų kokybę.
- A. Soraka dirbdamas į knygų iliustracijas žvalgėsi turbūt ne
mažiau, iš jų skolinosi ikonografiją, bet jo dievukai
neprarado ir savarankiškos meninės vertės. Tikriausiai todėl, kad
matytus pavyzdžius meistras gebėjo savaip perdaryti, išlaikyti
stiliaus vientisumą ir - svarbiausia - suteikti savo sukurtoms
figūrėlėms emocinį išraiškingumą. Žinoma, jis dailino savo
šventųjų veidus, stengėsi nuglotninti jų rūbų klostes, nudažyti
taip, kad būtų panašu į tiražuojamas gipsines bažnyčių stovylas.
Tačiau A. Sorakai sekėsi savo Marijų, Nukryžiuotųjų, kitų
šventųjų figūroms suteikti tam tikrą
plastinį gyvumą, lyrinę nuotaiką, perteikti nuolankumo, švelnaus
susikaupimo įspūdį.
- Mergelė Marija ir Kristus buvo mėgiamiausieji meistro siužetai,
nors, R. Sadausko teigimu, Babrų kaime augančios liepos koplytėlėje
yra ir A. Sorakos išdrožta šv. Agotos figūrėlė, kurią išsaugojo
vietiniai žmonės, Kučiūnų klebonijoje yra nešančio kryžių
Kristaus figūrėlė, kažkada buvusi įkomponuota į procesijų
kryžiaus centro apskritą ertmę [12].
- Nukryžiuotieji, kaip įprasta, daugiausia skirti memorialinių
paminklų kryžmoms, nors viena didesnė šio siužeto A. Sorakos daryta
kompozicija yra įrengta ir Slavantų bažnyčios didžiojo altoriaus
retabulo viršutinio tarpsnio smailaarkėje nišoje. Tačiau už ją
išraiškingesni kryžių Nukryžiuotieji. Labiausiai todėl, kad joms,
kaip ir Švč. Mergelių figūrėlėms, būdingas sukauptumas, ramuma,
eleginė nuotaika, kurią meistras sukūrė atitinkamai perteikęs
Kristaus, jį adoruojančių angelų ar šventųjų pozas, judesius,
veidų išraišką.
-
- A. Sorakos darbo medinį kryžių akimoju galima atpažinti iš
silueto, proporcijų, galop - jam vienam būdingo stiliaus. Tačiau kad
jį perprastum, reikia pamatyti bent kelis tokius statinius, nes atrodo,
jog meistras tarytum būtų bodėjęsis vieno ir tokio paties
kompozicinio bei puošybinio sprendimo kartojimu. Jis darė ir panašių
(bet netapačių, kaip pvz. Aradninkų kaime tuo pat metu dirbusio
meistro) vienas į kitą kryžių, bet tiktai tada, kai to primygtinai
prašė užsakovai. Tačiau ir juose vis ką nors kaitaliojo: tai šakų
profiliuotę, tai kryžmų apipavidalinimą, jau nekalbant apie
tarpšakių spindulių pavidalus, stiebų skaidymo atkarpomis būdą,
ritmiką ir augalinius-geometrinius jų briaunų papuošimus.
- Ypatingai stebina A. Sorakos išradingumas, kai teko dirbti karo ir
pirmaisiais pokario metais. Ne visiems užsakovams pavykdavo gauti ir
atgabenti memorialiniam paminklui reikiamą medžio kamieną, tekdavo
pasitenkinti lentelėmis. Tačiau ir jas meistras nepatingėdavo kaskart
kitaip profiliuoti, pagražinti metalinėmis aplikacijomis,
kontrreljefiniais arba iškilais ornamentais, vis kitaip varijuojamais
spalvų deriniais.
- Dauguma antkapinių A. Sorakos kryžių yra nelabai aukšti,
apykresniai ir ne tik todėl, kad, papuvus stiebų apačioms, jie buvo
sutrumpinti ir giliau įleisti į gruntą. Galima spėti, kad tokie jie
buvo nuo pat pradžių, nes, kiek galima įžiūrėti datas, statyti
pokaryje. Veikiausiai lėmė anuometinės sąlygos, užsakovų
materialinės bei ir transportavimo galimybės, gal būt ir kitos, nuo
jų nepriklausiusios priežastys.
- Tačiau ir tose pačiose Kučiūnų, ir kitose (pvz. Lazdijų)
kapinėse, o ypatingai sodybose, pakelėse, gyvenvietėse stovi labai
aukšti, liekni ir tuo pat metu monumentalūs A. Sorakos kryžiai, tarp
kurių yra ir jau paminėti pokariniai, partizanams skirtieji. Jiems
medį atgabenti tikrai nebuvo lengva, tačiau, matyt, nulėmė visų
žmonių didelis noras ir pastangos.
- Šie aukštieji meistro statiniai dėl savo kompozicijos aiškumo,
silueto grynumo, proporcijų darnos yra ryškiai matomi iš pačių
tolimiausių
perspektyvų, organiškai įsilieja į aplinkinę gamtą, švelniai
banguotą Dzūkijos peizažą. 0 žiūrint iš arti imami pastebėti tie kryžių
visumą papildantieji
komponentai, kurie jiems teikia ir naują, pagilintą prasmę.
- Tarp jų pagrindinį vaidmenį, žinoma, atlieka skulptūros. A.
Sorakos
kryžiuose jos dažniausiai būdavo kelios, įtaisytos į kryžmų bei
stiebų koplytėles, kurios yra labiausiai išgražinti statinio
įrenginiai, ryškiausiai išsiskiriantys jo visumoje. Gana didelė
viršutinė koplytėlė paprastai pridengia ne tik kryžmą, prie kurios
yra pritvirtinta, bet ir dalį ją supančių tarpšakių spindulių.
Mažesnė, kukliau papuošta antroji koplytėlė paprastai būna
pritaisyta stiebo pažemėje. Abi dažniausiai primena mažas
bažnytėles, tiksliau - jų statmeną pjūvį, apkraštuotą
ornamentuotomis šoninėmis lentutėmis, savotiškomis kulisomis,
priekyje atitvertą ažūrine, karpyta iš skardos, tvorele. Stogelis
paprastai dvišlaitis, užbaigtas mažyčiais bokšteliais su
kryžiukais (pvz. Petroškų kaimo kryžius su dviem koplytėlėmis
[13],
antkapinis kryžius Lazdijų kapinėse ir kt.). Kiekvieno kryžiaus
kolytėlių, ypatingai didžiųjų, puošyboje derinti supaprastinti
stilinės architektūros elementai ir tradiciniai liaudiškos
ornamentinės drožybos motyvai, beje, turintys aiškių regioninių
ypatumų. Pasitaiko, kad ant koplytėlių pakraščių stovi ne
bokšteliai, bet drožtinės žvakutės, klūpo angeliukai-adorantai
(kryžius Kučiūnų gyvenvietės sodyboje [14]). Pastoginės ir sienelių
lentutės-kulisos ne visuomet statmenos, būna, kad jos kone rokokiškai
išlenktos arba išpjaustinėtos tekstilinių užuolaidėlių pavidalu.
Kaitaliota ir tarpšakių spindulių forma. Spinduliai neretai iškirpti
kaip kregždės uodega, bet gali būti panašūs ir į stilizuotą
augalo šaką. Kad spinduliai nenulūžinėtų, juos ties maždaug ilgio
viduriu A. Soraka tvirtindavo prie apskrito lanko, turėjusio ir
dekoratyvinę funkciją.
- Turbūt patį puošniausią savo kryžių meistras sukūrė 1937
metais Kučiūnų senosios bažnyčios šventoriui [15] (vėliau jis buvo
perkeltas šiek tiek į kitą vietą). Jis dabar beturi tik kryžmos
koplytėlę (antroji, buvusi pažemėje, atrodo, buvo panaikinta
kryžių įleidžiant giliau į gruntą, tačiau ji dvipusė ir
ypatingai kruopščiai išdailinta. Koplytėlę supa ažūrinių
drožinių ovalas, pastoginės bei kulisų lentelės lankstaus
kontūro, aptvarėlyje labai preciziškai iškarpytas Švč. Mergelės
vardas. Stiebo briaunos apkraštuotos
vertikaliomis ornamentuotomis lystėmis. Išraiškingai atrodo kryžiaus
šakų galai, sukomponuoti iš trijų kryžmai sudėtų ir gana stambių
širdiškų lapų, kurių kiekviename dar išduobta po antrąją,
mažesnę, baltai dažytą širdelę.
Pats kryžius mėlynas, nors dažymas neautentiškas. Kaip rodo
archyvinės fotonuotraukos, kryžiaus viršūnėje buvo įtvirtintas
antrasis, A. Sorakos iš geležies nukaltas ornamentuotas kryželis.
- Šio ir ne vieno kito prieškariu ir vėliau daryto A. Sorakos
kryžiaus stiebe yra išpjaustinėtų įrašų, kitokių motyvų. Tai ne
tik augalai, bet taip pat Švč. asmenų vardai ir monogramos, regiono
memorialiniams paminklams ganėtinai būdingi Kristaus kankinimo
įrankiai, kosminiai motyvai. Vieno Kučiūnų kapinių kryžiaus stiebo
priekyje per visą aukštį nuvingiuota siaurutė, smulkiai gofruota
metalinė juostelė - rožinio imitacija.
- Iš viso to ir iš reljefinių bei kontrreljefinių užrašų A.
Soroka kūrė lyg kokius pamokymus, kuriuo į praeivį, juolab
tokį, kuris suklupo pasimelsti, turėdavo prabilti vienas ar
kitas kryžius, primindamas tikėjimo, Viešpaties Dievo, šventųjų
svarbą bei galimybę šauktis jų pagalbos.
- Galima tik įsivaizduoti, kokią, ypatingą reikšmę meistro
žemiečiams turėjo tai, kas buvo užrašyta ir pavaizduota partizanų
atminimui sukurtuose A. Sorakos kryžiuose. Čia kankinimo įrankiai ir
erškėčių vainikais apjuostos širdys žmonių buvo suvokiami jau
nebe kaip Kristaus, bet ir kaip pačios okupuotos Lietuvos, žuvusiųjų
partizanų motinų išgyvenamų kančių ženklai, o užrašai JĖZAU
STIPRUSIS DIEVE / PASIGAILĖK MŪS ARBA NUSIDĖJĖLIŲ GYNĖJA
UŽTARYK UŽ MUS - kaip meldimas Dievo pagalbos.
-
- Pabaigai - kelios apibendrinančios išvados:
- Dzūkijos meistro Antano Sorakos kūryba turi šiokių tokių
sąlyčių su XX šimtmečio antrajame ketvirtyje Lietuvos
kryždirbystėje ėmusiu reikštis polinkiu į dekoratyvizmą. Tačiau
šio meistro kūriniuose architektūrinę konstrukciją papildantys
motyvai turi kitokią reikšmę bei prasmę; juos meistras naudojo kaip
priemonę ne tik papuošti savo kuriamus altorius ir ypatingai
memorialinius paminklus, bet ir siekdamas padidinti jų informatyvumą,
didaktinį poveikį.
- Nors A. Soraka buvo amatininkas, tai yra įgudęs apdoroti medį
meistras, jo kūryboje nedaug tėra pastebima plastinio nenuoseklumo,
kuriuo paprastai pasižymi šios kategorijos kūrėjų darbai.
Priežastis, matyt, yra palyginti dar stiprus šio meistro ryšys su
tradicine savo regiono liaudies daile, neabejotinai ir stipresnis nei
kitų saiko jausmas, gal būt didesnis kūrybinis temperamentas,
fantazija, ypatingai prasiveržusi kryžių kūryboje.
A. Sorakos, kaip ir ne vieno kito XX a. antrajame ketvirtyje (ir
ne tik tada) dirbusio meistro kūrinių pirmavaizdžiais buvo
profesionalieji, tiražuojamieji bažnyčių įrenginiai bei statulos,
taip pat ir spaudos iliustracijos. Tačiau jis įstengė visa tai
perdaryti, sukurti lyriškus, gal kiek sentimentalokus, tačiau
Dzūkijos dvasiai labai artimus meninius vaizdus.
