Š V E N T I E J I 

Ignas Končius „Žemaičio šnekos“. V.: „Vaga“, 1996. P. 408 - 415

Svetainės kūrėjai dėkoja Igno Končiaus sūnui Algirdui Končiui, sutikusiam, kad jo tėvo Algirdo Končiaus publikacijos Lietuvos kryždirbystės temomis būtų publikuojamos skaitmeninėje svetainėje „Senoji liaudies skulptūra, kryžiai ir koplytėlės“

Dieve, Tu mane sutvėrei. Aš tave padirbau, pardaviau ir pragėriau, - yra pasakęs dievdirbis.

Tas posakis tinka tik krikščioniškiesiems laikams. Ir senų senovėje žemaičiai nebuvo stabmeldžiai. Jie stabų neturėjo. Jie neturėjo pasidirbę dievų ir negarbino tų padarinių. Niekur neaptikta. Neseka ir iš pačios žemaičių tikybos esmės senovėje. Ir jų nebuvo.

Žemaičiai garbino galingąsias gamtos jėgas - Saulę, Perkūną ir kt. Žemaičiai nesakė, kad juos sutvėrė Saulė ar Perkūnas, ar koks kitas „dievas“. Jie garbino gamtos jėgas už jų gerumą, dosnumą, o kartais už statumą, drausmę. Jie buvo dėkingi gamtai, nes viską sėmėsi iš gamtos. Jie gerai suprato, giliai buvo įsisąmoninę gamtos jėgų galingumu ir savo priklausomybe nuo tų jėgų. Žemaičiai nesijautė visai laisvai aplinkoje. Gamta jiems davė, su gamta nepakariausi. Galima, tik geruoju su ja sugyvenant, naudotis jos gėrybėmis, susilaukti jos palankumo. Ne pripuolamai kame teužklupdavo gamtos gėrybes, o visą laiką .įsitempę turėjo dairytis, prašytis gamtos, kad ji duotų jiems, kas reikalinga. Lygiai taip pat kad turimojo neatimtų, nors pati buvo kadaise padėjusi tai įsigyti. Ir lytai ir audros, sausros ir nuolatiniai krituliai, žaibas ir ugnelė, tegu nuolat ir kilniai garbinami, bet vis tiek kartais nunešdavo ilgai rinktą, tausotą, kad ir menkutę, bet vis tiek nuosavą užuovėją.

Kad vagis aplanko, nors trobesiai lieka, o kad ugnelė aplanko, tai ir trobesius nusineša.

Atseit, sakau, žemaitis, džiaugdamasis gamta, mylėdamas ją visa širdimi, nesijautė joje laisvas. Kiaurai suprato negalįs net pamanyti apie tai, kad išdrįstų kelti ranką prieš gamtą. Tuo tarpu žemaitis buvo pavojingas kariautojas užpuolusiems priešams, besikėsinantiems į jo turtą, į jo žemę, į jo laisvę. Čia jis drąsiai kariavo, sėkmingai kariavo. Matyt, gamtą jis laikė kažkuo aukštesniu - nepakariausi su ja, per menkas grąžoti jai, - gerbk, garbink, geruoju prašyk, tik atvirai, tik nuoširdžiai, be apgaulės, be užpakalinių minčių; pagautas suvedžiojant, nebeišsisuksi. Saulė viską mato. Perkūnas, kai reikia, ir žiemą sugriauja sužaibuoja. Ir pavasariui atėjus nebus pamiršęs to, kas tau gera ar bloga priklauso, ko tu esi užsitarnavęs.

Atvirai išsikalbėjus, senieji žemaičiai sakydavo, giliai galvodami, prisimindami savo tėvų-senolių, apylinkės išmintingųjų galvotojų žmonių pasakojimus, karts nuo karto išsitraukdami iš burnos pypkės švamalį, nusispjaudami, vis į žemę akis įbedę žiūrėdami, tik retkarčiais jas pakeldami trumpam akies mirksniui aukštyn, gal tuo tarpu ir į tave jas mesdami paskubomis, retais žodžiais, sūdriomis mintimis, kad tavęs nepapiktintų, kad tavo tikybinių jausmų neužgautų: katalikų Dievas gimė kaip žmogus, iš moters, gyveno, augo, kaip visi žmonės kad gyvena, auga! Tuo tik nuo žemaičio skyrėsi, kad buvo klajūnas. Nedidelis tas žydų kraštas - žydų žemė, o jis, taip sakant, iš kaimo į kaimą bastėsi. Matyt, nebuvo pas žydus tvarkos, kad jam itin lengvai sekėsi išsisukti nuo kerštaujančių senių, kurių įsitikinimus jis griovė. Jis buvo tikras žmogus, tik labai protingas, išmintingas, patraukliai, bet ne taip lengvai kalbėdamas. Dėl to šiandien mums labai lengva jį pasidirbti iš bet kurios medžiagos, nusipiešti bet kuriais dažais. Dabar bereik tik pamėgdžioti tuos, kurie anksčiau mūsų buvo padirbę, nupiešę. Anava, Riškus kariuomenėje tarnavo ten kažkame Sibire prie kiniečių sienos ir, pareidamas iš kariuomenės, parsinešė ten gavęs kiniečių darbo Dievo motinos su Jėzusėliu ant rankų paveiksliuką (šventus paveikslus paveikslėlius žemaičiai vadina abrozdais abrozdėliais, o paprasto paveikslo niekuomet nepavadins abrozdu), kuriame ir Dievo Motina, ir Jėzusėlis atvaizduoti kinietiškai - su siauromis akutėmis, bet tokia maloni Motina ir toks meilus sūnelis, nors visiškai svetimos mums išvaizdos.

Žiūrėk, ir pas mus, kuris dievdirbis pats apšiurnus dailus žmogus, to ir šventieji ir šventosios gražūs malonūs.

Jei nori nusipirkti statomajai koplytėlei šventuosius, gali į pačius dirbinius nežiūrėti, pažvelk į patį „bagamazninką“, jei tik jis savo darbo pardavinėja.

Taip tai sužmogina Dievo išvaizdą, padaro artimą savo gimtajai padangei. Ir perka žmonės, nesakydami: šv. Zidoriaus statulėlę, bet:„šventą Zidorių“.

Et, sako, ta Jankauskio Dievo Motina visai žydiškos išvaizdos. Kaip ten ją nepuošia, o vis kaip nemūsiška, taip nemūsiška.

Ir ta to pustelninko prie Kartenos Lurdo statula, kunigo Macejausko iš Prancūzijos partraukta, už kurią tas vargšas ar ne trejus metus pas ta kunigą be algos tarnavo, juk ji nemūsiška, nepritinka prie to šaltinėlio, prie to alksnynėlio; svetima, ir gana.

Atseit kiekvienas kraštas „pagal save šventuosius dirba“. Tai lyg ir .ne Dievas sutvėrė žmogų „pagal savo pavidalą į save panašų“, bet žmogus pasidirba Dievą - pavaizdavo Dievą pagal savo pavidalą į save panašų.

Žmonės, bent žemaičiai, perka šventųjų statulėles, šventųjų paveikslus „žmogiškus“, „mūsiškus“, „jaukius“ - tokius kaip gerieji mūsų žmonės. Žemaičiams „kas raudonas, tas gražus, kas saldus, tas skanus“. Dėl to ir šventieji dažomi raudonais skruostais. Sako: graži mergelė, tik karolių betrūksta. Šventąsias puošia karoliais - gintariniais, perliniais. Jei kame vėjo nupustomi ar išariami buvę senkapiai (ar žvyrui imti iškasama duobėse) ir randama stiklinių karolių, daugiausia mėlynų nelygių, - tuoj juos panaudoja Dievo Motinai papuošti.

Tokie labiausiai patinka žmonėms, tokius ir dirba, kad greičiau parduotų, kad daugiau gautų.

Žmonės pageidauja „gražių šventųjų“. Ne tai rūpi, kad jie būtų į save panašūs - į kilmės krašto žmones, bet kad čia žemaičiams tiktų, kad jie būtų žemaitiški. Ir arklas, ir sėtuvė Zidoriaus, arklio pamautai ar jaučio jungas kad būtų žemaitiški, kad būtų mūsiškas Zidorius.

Tai mėgiamiausiems, geriesiems šventiesiems, mūsų krašto reikalus prižiūrintiesiems, iš tų „keturiolikos šventųjų ūkiui naudinigųjų“. O piktadėjai - žydai, Kristaus kankintojai, šventuosius kankinę kotai kotavotojai, - pavaizduojami baisios bjaurios išvaizdos žmogystomis. Tarsi negražios išvaizdos žmogus būtų ir blogas žmogus, ir antraip - tarsi gražūs žmonės būtų geri žmonės ar negalėtų būti blogi.

Tegu žemaičių koplytėlėse tėra viso labo penki velniai, bet juos stengtasi padaryti kuo bjauriausiais, kad žmonės jų baisėtųsi, kad šiurpas nukrėstų vien akį metus į velnio pusę. Labai patrauklios išvaizdos angelai, moteriškų lyčių, apyriebiai, grakštūs, švelnūs - malonu į juos žiūrėti. Jie gėrio teikėjai, jie saugo nuo blogio. Iš vien pamatymo jiems tuoj patikėsi, tuoj pulsi prie jų, apsaugos reikalingas.

Tiesa, apdaro nelabai tekeičia. Pvz., Mergelė Šventoji žydų tautinių spalvų rūbeliais puošiama. Tik vienoje vietoje žemaičių pakelių koplytėlėse teteko aptikti „kanapėtą“ Mergelės Šventosios rūbelį - tarp Plungės ir Rietavo netoli Jomontinės, kiek atokiau nuo kelio koplytėlė ant akmenų. Šventųjų apdaro žemaičiai nesupranta, lyg jie visi buvo vienuoliai; gana lengvai iš medžio pagaminami - tarsi paklodės permestos per pečius.

Maždaug taip kartojant žemaičių senųjų dievobaimingų parapijų pareigūnų, prie bažnyčios prisirišusių, dalyvaujančių giedoriais budynėse, šermenyse, mirties sukaktuvėse, giedančių apie bažnyčią su procesija einant ir t.t., tenka manyti, jog žemaičiai sužmogino ir patį Jėzų, ir Jo Motiną, ir šventuosius.

Tiesa, šiandien JAV visose devocionalijų krautuvėse išstatyti tik kūdikiai-vaikeliai, aprėdyti, apkarūnavoti, vadinami Kristum Karalium. Jėzaus nebematyti - vis tik Kristus Karalius. Atseit Dievas „nužemintas“ - nukeltas ant žemės ir jam teikiamas žemiško valdovo vardas, o karaliai žemėje nyksta, kiek čia jų bėra. Užtatai su kūnu į dangų nukelta Dievo Motina. Amerikoje prie visų katalikų bažnyčių tik Mergelės Šventosios statulos. Jai be pertraukos kalbami rožančiai. Seniau, rodos, tik spalio mėnesį tebuvo kalbamas rožančius, ir igegužinės pamaldos gegužės mėnesį. Tad prie žemiškojo vardo karaliaus ir prieinama „žemiškais keliais“ per Dievo Motinos pagalbą - per Ją kelias į Dievą, per Ją su savo reikalais tenka kreiptis.

Tai šiuo atveju žemaičiai pažangūs.

Dėlto tikrai sunku pasakyti, bet atrodo, jog žemaičiai vis dėlto ne Dievui, ne šventiesiems meldėsi, ne tai dieviškajai idėjai, bet toms statulėlėms, tiems abrozdėliams, kurie Dievą ar šventuosius pavaizdavo. Statulėles, abrozdėlius bučiuoja, manydami bučiuoją patį Dievą, pačius šventuosius, - aukščiausias meilės išreiškimas.

Sužmoginta, sudaiktinta; kiekvienas gali įsigyti „savo dievą“. Meldžiasi savo „dievui“. Kam man garbinti svetimus dievus, juk aš turiu ir savo (pasidirbdinęs, nusipirkęs, išsiuvinėjus).

Senovės dievų žemaičiai nesugebėjo pavaizduoti. Padirbti, sakykim, iš medžio ugnies, Saulės, Perkūno, dėl to gerbė tarsi dvasinį padarinį, esantį aukščiau už žmones, žmogui nepasiekiamą. Dabar igi pasidaroma, nusiperkama. Prieinami pasidarė, taip sakant, pasigaminami, įsigyjami. Ir Dievas, ir šventieji buvo žmonės. Taigi žemiškos būtybės. Daiktiniai padariniai. Kaip ir bet kuris žmogus. Juk ir šiandien gyvenančių žmonių tarpe gyvena ir būsimieji šventieji - po mirties juos tepripažins šventaisiais. Dabar jie kaip ir kiti žmonės.

Reikia būti aukšto intelekto žmogumi, kad pigiai sugebėtumei atskirti, ką, sakysim, kunigas sako, ką daro, kas yra bažnyčia, Dievas. Panašiai itin sunku atskirti, ar žmogus meldžiasi pačiam Dievui ar šventajam, ar tik jų statuloms, statulėlėms, nes elgiasi kaip su labai brangiu, giliai vertinamu daiktu - bučiuoja, glaudžia prie širdies, glosto ir verkia ko prašydami. Pakaktų vien žiūrėti, kad prieš akis būtų koks centras, į kurį reiktų suspiesti visą savo maldos karštį, ko maldaujant, už ką dėkojant.

Juk yra koplytėlių (pvz., už Paminėjų ant Rietavo važiuojant, Uščos miške prie pušies koplytėlė, aplink kurią žiemą vasarą „kruvinas takas“ neužželiantis, sniego nepalaikąs), aplink kurias einama keliais, karštai meldžiamasi, kažko prašoma. Juk einama apie tą pušį, bet ne apie daugelį kitų, prie kurių prikaltos panašios koplytėlės. Atrodo, būtent .šis daiktas, ši koplytėlė tėra šventa, padėjusi ar padedanti nusidėjusiam ar nusidėjusiai sąžinę palengvinti. Čia aiškus garbinimas tos statulėlės, bet jau nebe Dievo Motinos, kurią ta statulėlė vaizduoja. Daikto, tegu ir pašventinto, dievinimas, garbinimas. Atpuola Dievo Motinos šventumas, ten kažkame danguje su kūnu besilaikančios ir, žinoma, esančios bet kurioje vietoje žemėje. Tačiau tik ši, tik čia tėra taip savotiškai gerbiama garbinama, ši statulėlė, ši koplytėlė šioje vietoje. Tad padirbtas daiktas dievinamas, ne pašventintu-pašvęstu, bet šventu-šventenybe laikomas, Nepamoko dvasios vadovai, kad žemaičių dvasia eitų tikruoju keliu, nenurodo-neįsąmonina sodiečio tikra linkme kreipti savo maldas. Žemaičiams šiuo atveju gerų norų netrūksta (prieš geras 50 metų), tik niekas nepaakina, o patiems susiprotėti vargiai ar įmanoma, ir nėra tokiems galvojimams atliekamo laiko. Dėl to jie viską sužmogina sužemina, nes visas jų gyvenimas - rankų darbas, vien su daiktais, dėl daiktų, vis tiek, ar tie daiktai gyvi, ar negyvi būtų. Dvasinė žmogaus pusė - tikrasis žmogus - nedaugeliui teišlenda į šviesą, ir tai dažnai iškraipyta prasme, ne mokslo nurodomąja arba tikybos-bažnyčios įsakomąja .prasme. Reik rimtų kelrodžių, nenorint paklaidinti. Juk pakanka tik iš kelio pasisukti, ir jau - paklydęs, klaidžiok, kolei vėl į vėžes atsistosi.

Veržli žemaičio dvasia. Svajinga žemaičio siela. Laki žemaičio svajonė, vis toli nuo.gamtos nenutolstant, - čia jis visas žinias semiasi, čia jis visais pojūčiais siurbia į save dvasinį peną. Pačiam reik daug iki ko susiprotėti susisvajoti, dėl to neretai iškeisti vaizdai, netikros išvados išeina.

Kaltinėnų šventoriuje, kairiajame jo kampe, koplytėlės „antrame aukšte“ yra Rūpintojėlis, rastas įaugęs sename ąžuole. Prisisapnavo, sako, žmogui, tas nukirto ąžuolą ir rado. Papuoštas jis, užuolaidėlėm langeliai užtiesti, net jo pro papuošalus ir nematyti. Žmonės laiko jį stebuklingu. Meldžiasi. Visokių gėrybių prašo. Ir kaip tik to Rūpintojėlio, ne Dievo, kurį tas Rūpintojėlis vaizduoja. O tą patį daiktą garbina. Rūpintojėlių yra ir apie Kaltinėnus daug, bet kiti „negeri“. Juk čia daiktą garbina, ne Dievą, kaip sau norite.

Panašiai Žemaičių Kalvarijos bažnyčios didžiajame altoriuje Dievo Motinos stebuklingasis paveikslas, arba šv. Antanas Kretingoje. Puošia sidabriniais auksiniais papuošalais (širdis, ranka, koja...); pakabina tuos papuošalus prie to paveikslo arba statulos, tai šitam paveikslui atnašauja, šitai statulai, atseit daiktui. Čia žemaičiai ir nebesusigaudo, kaip čia išeina. Sako, čia kažkas negerai. Juk aš, sako, veizu į tą šv. Antano paveikslą ir visai pamirštu, kad turiu prašyti patį šventąjį, bet ne jo paveikslą.