(Tinklapis tvarkomas)

LIETUVIŲ LIAUDIES TRADICINĖ SKULPTŪRA
Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių
III dalis
Pirmą kartą tekstas publikuotas „Liaudies kultūros“ žurnale. 1995 m. Nr. 1, p. 5-17

Teksto autorė Akvilė Mikėnaitė. Nuotraukos iš leidinio

Skulptūros „Šv. Jonas Nepomukas“ (XIX a.).  LDM LM 736	„Šv. Jonas Nepomukas“ XIX a. LDM LM 736
XIX a. skulptūros „Šv. Jonas  Nepomukas“. fragmentas	„Šv. Jonas Nepomukas“. XIX a.

 

Skulptūros „Angelas“ fragmentas	„Angelas“. LDM LM 1230
„Sopulingoji Dievo Motina“. LDM LM 1323	„Šv. Juozapas su kūdikėliu Kristumi“ LDM LM85

 

Tradicinėje liaudies skulptūroje vyravo bareljefai, horeljefai ir apvaliosios formos. Labiausiai paplitusi yra pastaroji. Tačiau ji kiek skiriasi nuo tikrosios apvalios skulptūros, kurią galima apžiūrėti iš visų pusių. Liaudies skulptūros pritaikymas stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms, kryžiams vertė skulptorių visą dėmesį koncentruoti į priekinę skulptūros pusę. Tuo pasireiškė jos taikomasis charakteris, priklausomybė nuo paminklinės, memorialinės architektūros. Dirbdami statulėles liaudies menininkai nematomos nugaros pusės dažniausiai plastiškai neišbaigdavo. Kartais nugaros pusė buvo išskaptuojama. Taip buvo sumažinamas svoris ir apsaugoma nuo sutrūkinėjimo. Priekinėje skulptūrų pusėje sukauptas bei išryškintas plastinis ir emocinis turinys. Šonai traktuojami kiek paprasčiau. Figūros paprastai kiek suplokštinamos. Vyrauja nedidelių proporcijų statulėlės, kurių aukštis dažniausiai nuo 15 iki 100 cm. Dominuoja 40-50 cm aukštis. Tačiau būna ir didesnių. Iš lietuvių liaudies skulptūrų savo dydžiu ir menine išraiška išsiskiria Vinco Svirskio ir jo sekėjų kryžiai, kurių aukštis siekia 4-5 metrus, o kryžiaus stiebe išdrožtos horeljefinės, bareljefinės skulptūros. Vinco Svirskio kūriniai žavėjo drąsa, užmoju, monumentaliomis barokizuotomis formomis.

Liaudies menininkas, droždamas dievukus, vadovavosi intuicija. Jo dirbtose skulptūrose esti proporcijų, anatomijos klaidų. Skulptūros atrodo daugiau ar mažiau deformuotos. Statulėlių galvos kartais labai didelės arba pernelyg mažos. Viena ranka galėjo būti ilgesnė, kita trumpesnė. Visa tai pateisinama jausmo logika. Skulptoriai siekė aiškios vaizdo architektonikos bei formų ritmo. Liaudies skulptūros statiškos, frontalios, lakoniškos, menkai

diferencijuotos, apibendrintos. Plastinę išraišką sustiprina grafiškumo elementai, stilizacija. Dėl formų apibendrinimo dauguma skulptūrų palieka monumentalų įspūdį. J. Baltrušaitis, lygindamas mūsų liaudies skulptūrą su XII a. romaniška, randa daug bendrų stiliaus panašumų. Jis rašė: “Ribotos galimybės, tvirtos konstrukcijos poreikis, įgimtas sugebėjimas jungti geometrines formas su tuo, kas nerealu ir keista, sukelia tokias pačias deformacijas, kaip XII a. skulptūra, kuri kai kuriais atžvilgiais yra liaudiška. Atsiskyrėlis prie Nemuno turi tokią pat vaizduotę kaip vienuolis dekoruodamas mažas romaniškas bažnyčias. Formos ir technikos artumas leido sukurti anksčiau nežinomą pasaulį.” (10; 10).

P. Galaunė apie liaudies skulptūrą rašė: “...Šis mūsų liaudies meno reiškinys yra pilnas meninių elementų. Jame mes matome formos konstruktyvumą, pjaustytų formų lakoniškumą, technikos paprastumą ir lengvumą, puikų mokėjimą naudotis medžiaga ir vartoti įrankį, meno vaizdo ir motyvo ryškumą ir originalumą.” (3; 201).

Statulėlių drožimo paprastumas, betarpiškumas, nuoširdumas savaime verčia pajusti jų grožį ir prasmę, ne tik būdingą polinkį į dekoratyvumą, stilizaciją, bet ir didelį jų dvasingumą, vidinę ekspresiją. Matome didelę formų traktavimo įvairovę. Tam tikras realizmas sutinkamas žemaičių skulptūrose. Tektoniškesnės, dvasingesnės - aukštaičių; dzūkų - archaiškesnės.

Tradicinė liaudies skulptūra buvo spalvinama. Polichromija išryškindavo kontūrus ir plokštumas. Statulėles dažydavo daugiausia aliejiniais dažais. Pagrindinės spalvos buvo balta, geltona, ruda, žalia, raudona, mėlyna, juoda. Spalva liaudies skulptoriai pabrėždavo plaukus, antakius, blakstienas, lūpas, akis. Pavyzdžiui, veidas, rankos, kojos buvo dažomos balta, rausva ar geltona spalva, plaukai - juodai, rusvai, geltonai, rudai, akys - mėlynai, juodai. Atributai - nimbas, aureolė, karūna - bronzuojami, imituojant auksinę arba sidabrinę spalvas. Šventųjų drabužių spalvos daugiau buvo nusižiūrėtos iš bažnytinių skulptūrų arba paveikslų, nors kartais nutoldavo nuo jų. Pavyzdžiui, dievdirbys J. Valys Rūpintojėlio tuniką mėgo dažyti tamsiai žalia spalva, ne taip, kaip ikonografijoje priimta, - raudona. Be to, koplytėlės savininkas, norėdamas parodyti didesnę pagarbą šventajam bei prašydamas iš jo įvairių malonių, stengėsi ir pats pagražinti koplytėles bei skulptūras. M. Brenšteinas, aprašydamas žemaičių koplytėles su skulptūromis, rašė: “Jos krinta į akis savo spalvingumu. Koplytėlės sienos ir šventųjų rūbai papuošti spalvotomis medžiagomis, kaspinais ir popieriukais, taip pat spindinčiais veidrodėliais, skarelėmis, stikliniais arba gintariniais karoliais. Visa tai žemaičio supratimu turi tarnauti didesnei Dievo garbei, be to, padidina koplytėlės vertę ir reikšmę.” (11; 11).

Koplytėlių ir statulėlių puošimas buvo būdingas visoms etnografinėms sritims. Dėjimas į koplytėles votų - įvairių karoliukų, veidrodėlių, rožančių - buvo siejamas su viltimi išsigydyti nuo įvairių ligų, sulaukti šventojo malonių.

Liaudies skulptūroje labai vaizdžiai atsispindi to meto valstiečių buities elementai. Kartais matome šventuosius, pavaizduotus su etnografiniais drabužiais, t. y. su sermėgomis, skaromis, vyžomis ir pan. Pavyzdžiui, Šv. Izidorius - artojas, žemdirbių globėjas - neretai buvo vaizduojamas su būdinga XIX a. lietuvių valstiečių sermėga, veltine skrybėle, vyžomis. Klūpanti Šv. Veronika (LM-1007) pavaizduota su būdingu žemaičiams skarelės užrišimu. Statulėlės rankose laikomas dubenėlis su Kristaus veido atvaizdu. Dubenėlis panašus į XIX a. valstiečių buityje naudotus medinius skobtus indus. Visa tai kaimo žmogui darė didelį įspūdį. Kaimiečio drabužiais aprengtas šventasis buvo toks savas, artimas, tarsi gyvas. Taip reali buitis susipynė su nerealia, suteikdama naują liaudiškai suprastą šventųjų atvaizdo prasmę.

Ne tik išoriniai etnografiniai elementai byloja apie lietuvių liaudies skulptūros vietinį charakterį. Labiausiai tai atsispindi vidinėje išraiškoje, vidinėje ekspresijoje. Tradicinei liaudies skulptūrai būdinga rimtis, santūrumas, tam tikras lyrizmas, šiluma. Iš dievukų spinduliuoja dvasinė energija.

Būdamas nuoširdus, liaudies menininkas savo kūryboje atskleidė tai, ką jautė ir išgyveno. Jo darbuose atsiskleidė autoriaus charakterio bruožai, taip pat lietuvių pasaulėjautos savitumai. Geriausiuose kūriniuose nėra atviro jausmingumo, būdingo baroko skulptūroms, kurias daugiausia liaudies menininkas matė bažnyčiose. Liaudies menininkų kūryboje labiau linkstama į uždarumą. Žiūrėdami į lietuvių liaudies skulptūras, atpažįstame ištisą galeriją baudžiavinio ir pobaudžiavinio laikotarpio valstiečių tipų: kaimo artojų, senučių, motinų ir pan.

Šventieji neretai vaizduojami kaip valstiečiai: šiurkščiais skruostais, didelėmis, nustebusiomis akimis, stambiomis rankomis. Kaimiškas pasaulis toks paprastas, artimas. Šiose statulėlėse, susimąsčiusiose, geraširdiškose, natūraliose, daugiau realių žmonių negu antžmogiškų būtybių bruožų.

Dievdirbiai su didele meile ir įsijautimu interpretavo Pietos ir Skausmingosios (Sopulingosios) Marijos temas. Paprastai Pietos tema pateikiama kaip dviejų figūrų sintezė. Dievo Motina vaizduojama sėdinti ir laikanti ant kelių mirusio Kristaus kūną. Skulptoriai visą dėmesį sutelkdavo į Motiną, o ant kelių paguldytas mažų proporcijų Kristaus kūnas būdavo tik detalė, primenanti, dėl ko kenčia Motina. Marija vaizduojama su septyniais skausmo simboliais - kalavijais, įsmeigtais į širdį, ant galvos karūna su kryželiu viršuje, pabrėžianti jos išimtinę reikšmę. P. Galaunė, aptardamas šio siužeto kilmę, rašė: “Skausmingosios Dievo Motinos vaizdavimas, kaip ir Kristaus Rūpintojėlio, atkeliavo į Lietuvą iš Vakarų, kur šis siužetas “Pieta”, “Vesper” vardais buvo žinomas jau viduramžiais.” (3; 184).

Ši tema, kaip jau minėjome, yra Motinos kančios, liūdesio, sielvarto, skausmo simbolis. Lietuviams ji buvo labai artima ir suprantama, todėl taip plačiai paplito. Lietuvė motina kentėjo sūnų paėmus į rekrutus, jam mirus. Skausmingos Dievo Motinos - Pietos skulptūros neretai buvo komponuojamos su angeliukais iš šonų. Tokia kompozicija plačiai žinota viduramžiais ir sietina su mirtimi. Savita Pieta iš Mažeikių r. Leckavos apyl. (LM-1808). Ji kresnokų formų. Ant Dievo Motinos kelių paguldytas nuimto nuo kryžiaus mirusio Kristaus kūnas pernelyg mažų proporcijų. Marija labiau primena drovią kaimietę negu kilmingą Dievo Motiną.

Susikaupimu, rimtimi pasižymi ir kitos Skausmingosios, kurios vaizduojamos stovinčios. Pavyzdžiui, Skausmingosios Marijos (LM-108), (LM-109). Įdomiai plastiškai perteikta stovinti Šventoji (LM-106). Apatinioji figūros dalis su ritmiškai išskaidytomis vertikaliomis sijono klostėmis sudaro lyg atramą viršutinei figūros daliai. Statulėlės galvos gaubtas išryškina skruostus, veide atsispindi geraširdiškumas, naivumas. Prailgintos sukryžiuotos ant krūtinės rankos kontrastuoja grafiškoms sijono klostėms. Skulptūra apibendrinta, mažai diferencijuota, monumentali. Išraiškinga yra muziejaus rinkiniuose saugoma Dievo Motina su kūdikiu Kristumi ant rankų (LM-64) iš Tado Daugirdo rinkinio. Ją kaip meno kūrinį išsamiai apibūdino M. Vorobjovas. (21; 4). Skulptūroje atskleista nuvargusios moters būsena. Dievo Motina vaizduojama stovinti, žvilgsnis nukreiptas į vieną tašką, rankos, laikančios kūdikį Kristų, sunkiai nusvirusios. Nevaikiškai niūrus, asketiškas kūdikis Jėzus. Skulptūrą iš kitų išskiria sustambintos proporcijos. Apatinioji figūros dalis, iki juosmens suskaidyta keliomis žemyn krintančiomis klostėmis, sudaro įspūdį, tartum tai būtų architektūrinė atrama viršutinei kūno daliai, kuri modeliuota plokščiai. Dievo Motinos rankų, pečius gobiančios skaros linijos sudaro platų, statų ovalą, išryškinantį pačios figūros plastinį įtaigumą.

Tarp liaudies skulptūrų dažna Marijos Maloningosios figūra. Vienur ji pavaizduota kaip drovi, naivi idealizuota mergelė, kitur - kaip tvirtai stovinti ant žemės moteris.

Pirminė archaiška jėga, tam tikru niūrumu pasižymi grubokos, ekspresyvios skulptoriaus Simono statulėlės. Jos buvo rastos Kupiškio r, Palevinės varpinėje. Kadaise statulėlės stovėjo šventoriaus koplytėlėje. Tai Šv. Juozapas su kūdikiu Jėzumi (LM-390), Verkiančioji iš Nukryžiuotojo grupės (LM-389) ir Skausmingoji Dievo Motina (LM-388).

Lietuviams valstiečiams buvo artimas Šv. Onos ir Šv. Marijos siužetas (LM-2471/1-2). Jis priminė spaudos draudimo laikotarpį, kada lietuvė motina mokė vaikus lietuviško rašto “vargo mokykloje”.

Iškilminga rimtimi, tauriu dvasingumu bei plastinių formų ritmu žavi mus Šv. Jono Nepomuko statulėlė (LM-53). Šv. Jono Nepomuko skulptūriniai atvaizdai statomi prie tiltų, upelių. Liaudis tikėjo, kad jie saugoja nuo nelaimių vandenyje.

Lietuvoje mėgstamas buvo Rūpintojėlis. Tačiau jis nėra gausiai paplitęs. Rūpintojėlis paprastai buvo statomas į koplytėles, prikalamas prie medžių kamienų, dažnai miškuose, kapinėse, pakelių medžiuose. Labai jautriai Rūpintojėlio paskirtį ir buvimo vietą savo eilėraštyje “Rūpintojėlis” išreiškė poetas V. Mykolaitis-Putinas:

Bet kam gi tu, budrus dievuli mano,

Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?

Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai

Vieni per dieną dūsaudami vaikšto.

Dievuli mano, argi mūsų godos

Tave prie kelio iš dangaus atprašė,

Ar gal tos šviesios rudenio naktužės

Tave iš mūsų žemės išsapnavo? (22; 73-74).

 

Rūpintojėlis liaudyje buvo vadinamas įvairiais vardais: Smutkeliu, Aprūpintojėliu ir pan. Pas mus jis suprastas kaip simbolinė vargo ir kančios figūra. P. Galaunė rašo: “Toks berymančio, pasirėmusio alkūne ant kelio ir giliai susimąsčiusio Kristaus kai kurių Vakarų Europos tautų vaizdavimas yra žinomas jau XV a. Vokietijoje. Jis vadinamas “Der Schmertzmann”, Prancūzijoje (Bretanėje) - “Penseur”. Statulėlės pavidalo Rūpintojėlį turi Lenkija, vadina jį Chrystus Frasoblivy, Bolejący, Chrystus Dumająncy (3; 169-170). Rūpintojėlio skulptūra buvo aptinkama Baltarusijoje ir net Rusijoje (3; 171). Rūpintojėlio siužetas į Lietuvą galėjo atkeliauti iš Vokietijos, galėjo atkeliauti ir per Lenkiją. (3; 176).

Remiantis krikščioniškosios ikonografijos duomenimis, Rūpintojėlio siužetas - tai vienas iš epizodų Kristaus kančių kelyje, kai jis buvo uždarytas kalėjime, kai ilsėjosi po prisikėlimo, kai nešdamas kryžių atsisėdo pailsėti (3; 175).

Lietuvoje šis siužetas įgijo vietinį supratimą. Rūpintojėlis vaizduojamas sėdįs ant kokio nors paaukštinimo (akmens, kelmo, kėdės), su erškėčių vainiku ant galvos, dešiniąja ranka parėmęs nusvirusią galvą, kairiąją padėjęs ant kojos kelio, aprengtas ilga, raudona, rečiau kitos spalvos tunika arba vaizduojamas tik drobule perrištomis strėnomis. Rūpintojėlis traktuojamas kaip kenčiantis žmogus, tačiau kartu jis Dievo Sūnus. Pažymėtina, kad Dievas Tėvas liaudies skulptūroje vaizduojamas labai retai. Jis ir mūsų tautosakoje įgijo daugiau Rūpintojėlio bruožų. Pavyzdžiui, Dievas-Elgeta eidamas pavargo ir atsisėdo pakelyje pailsėti (23; 221). Sakoma “Dievas dirba visus prastus darbus kaip ir mes dirbame” arba “Senų senovėje po Lietuvą vaikščiojo Dievas ir eidamas iš kaimo į kaimą, iš namų į namus mokė žmones gero gyvenimo. Žmonės jį priiminėjo kaip savo žmogų...” (24; 231).

Sėdinčio Rūpintojėlio figūrą pavaizduoti kompaktiškai liaudies meistrui buvo nelengva. Sunkiausiai sekdavosi pavaizduoti galvą taip, kad veide atsispindėtų susimąstymo, liūdesio, gerumo, susirūpinimo išraiška. Yra įvairaus stiliaus Rūpintojėlio figūrų. Įdomus Rūpintojėlis iš Zarasų r. Salako ap. (LM-22), kurį labai tiksliai apibūdino M. Vorobjovas. Plastinis turinys išreikštas ne tiek masių ritmu, kiek linijų ir plokštumų kontrastais bei jų dinamika. Skulptūros formos prailgintos. Pati masyviausia skulptūros dalis yra sunkiai nusvirusi galva. Ji, palyginti su kitomis kūno dalimis, per daug didelė, bet tai visiškai pateisinta jausmo logika. Juk čia yra dvasinis figūros centras. Dešinė statulėlės ranka, parėmusi galvą, beveik dvigubai ilgesnė už kairiąją ranką, bet tai nedarko visumos įspūdžio. Medžiagos masė šioje skulptūroje apribota iki minimumo. Grafiškai traktuoti plaukai, krūtinė, drobulės klostės. Statulėlė išlaiko konstruktyvų charakterį, šykščiomis lakoniškomis priemonėmis pasiekta aiški ekspresija (21; 4). Stilistiškai kiek panašios Angelo su kūdikiu Kristumi (LM-57) ir Juozapo su kūdikiu Kristumi (LM-85) figūros. Jos žavi grakštumu, drožėjo sugebėjimu jungti jas į grupinę kompoziciją. Sėkmingai sujungti figūras į vientisą kompoziciją liaudies menininkui ne visuomet pasisekdavo. Angelo su kūdikiu Kristumi ir Juozapo su kūdikiu Kristumi statulėlėse vaizdžiai parodyta globos, prieraišumo ir meilės idėja.

Populiarios buvo Šv. Izidoriaus ir Šv. Jurgio grupinės kompozicijos.

Šv. Izidoriaus tema kilusi iš Ispanijos (3; 194), tačiau krikščioniškoje ikonografijoje ji negausi. Šv. Izidorius laikomas žemdirbystės, derliaus ir artojų globėju. Lietuviams žemdirbiams jis buvo savas. Liaudies menininkas jį subuitino, kaip aukščiau minėjome, aprengė sermėga, uždėjo veltinę skrybėlę, apavė vyžomis arba pavaizdavo basomis kojomis, stovintį su sietuve arba ariantį jaučiais. Kartais Šv. Izidorius klūpo, o angelas už jį aria. Šios skulptūros paprastai buvo statomos į laukų bei sodybų koplytėles.

Vakarų Europos mene XIV-XV a. buvo plačiai paplitusi Šv. Jurgio tema. Šis siužetas žinomas ir Azijos tautoms. Šv. Jurgis vaizduojamas pavieniui arba grupinėse kompozicijose ir simbolizuoja kovą tarp gėrio ir blogio. Pagal legendą Šv. Jurgis kilnus, bebaimis riteris, ietimi persmeigęs baisųjį slibiną ir išgelbėjęs mirčiai pasmerktą karalaitę. Paprastai vaizduojamas jaunas vyras su šalmu ant galvos, kariškais rūbais, sėdįs ant arklio. Po jo kojomis rangosi slibinas (smakas), į kurio gerklę įsmeigta ietis. Arklio priekyje stovi mergelė (karalaitė) su karūna ant galvos. Kova su slibinu - tai vyriškos narsos ir fizinės jėgos išbandymas, tai didžiausias herojaus žygdarbis

Lietuvių liaudyje Šv. Jurgis buvo laikomas samdinių globėju, o sykiu ir derliaus saugotoju. Jo statulėlė arba raižinys dažnai buvo laikomas kamaroje, kur stovėjo pienas. Jurginių diena (balandžio 23 d.) buvo gyvulių ganiavos, kartu ir pavasario darbų pradžios diena. Sykiu ji buvo samdinių bei nuomininkų ir nuomos sutarčių sudarymo diena. Tą dieną valstiečiai stengėsi palenkti Šv. Jurgį įvairiomis apeigomis bei malonėmis. Gindami pirmą kartą gyvulius į lauką, po tvarto slenksčiu dėdavo kiaušinių, prašydami gyvuliams globos. Šv. Jurgio skulptūrų stilistika priklausė nuo atskirų menininkų, tačiau visi liaudies skulptoriai stengėsi jį vaizduoti su tam tikru polėkiu, ekspresija, dinamika, pabrėžiant arklio šuolį, po kojomis susirangiusį slibiną.

Iš kitų siužetų pažymėtini Šv. Florijonas ir Šv. Agota. Šie šventieji laikomi saugotojais nuo gaisrų. Krikščionių ikonografijoje Šv. Florijonas vaizduojamas romėno kario drabužiais su vėliava ir kardu, piląs ant degančio pastato (dažniausiai bažnyčios) iš indo vandenį. Šv. Florijono atvaizdai XV a. gana plačiai paplito Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir kt. Lietuvoje Šv. Florijonas taip pat laikomas globėju nuo ugnies, ypač bažnyčių, miestelių. Kaimuose labiau buvo mėgstama Šv. Agota, kuri vaizduojama su duonos kepalėliu rankoje.

Įdomus bareljefas “Vienuolių darbai” (LM-424). Jis rastas 1945 m. Vilniaus dailės muziejuje. Pagal P. Galaunės teigimą, šis kūrinys kadaise buvo saugomas Kauno miesto muziejuje. Kaip jis čia atsirado, duomenų kol kas neturime. Greičiausiai atkeliavęs iš Bažnytinio meno muziejaus, buvusio Kaune. Skulptorius stačiakampės formos lentoje išdrožė buitinius darbo vaizdelius.

Baroko stiliaus poveikis buvo gana ryškus daugelio mūsų liaudies skulptorių darbuose, bet tai visiškai nauja jo atmaina.

Baroko stiliaus įtaka matyti ir liaudies skulptoriaus Vinco Svirskio kūrybai. Tačiau jis baroko stilių interpretavo savitai. V. Svirskis dirbo iš ąžuolo kamieno kryžius, koplytstulpius. Kryžių priekyje, šonuose ar net iš visų keturių pusių jis drožė pavienes arba daugiafigūres horeljefines ir bareljefines šventųjų kompozicijas. V. Svirskio kryžiai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje garsėjo Panevėžio, Kėdainių ir iš dalies Kauno apylinkėse. Šio skulptoriaus kūriniams būdinga raiški plastika, sudėtinga kompozicija, formų monumentalumas, dekoratyvumas. Reljefinis sudėtingas skulptūrų šviesotamsos žaismas judina įprastinę skulptūrų statiką (ypač klostės, plaukai). V. Svirskio kūrybai būdinga veržli jėga. Jo kompozicijas papildo angelai, debesys. Polinkis į plastinės formos sodrumą vertė V. Svirskį pasinaudoti dinamišku baroko stiliaus reljefu, tačiau pačios skulptūros neturi tikrojo baroko stiliaus laisvumo. Jų judesiai, pozos daugiau ar mažiau sukaustytos. Proporcijų, anatomijos, perspektyvos nepaisymas, tam tikras raižybos primityvumas jo kūrybą artina prie liaudies skulptūros. Iš muziejuje saugomų V. Svirskio paminklų, iš viso 20-ies kryžių, labai išsiskiria
dvipusis kryžius: vienoje pusėje vaizduojamas Šv. Izidorius, kitoje - Paskutinės vakarienės scenos (LM-2242). Tai kompaktiški į ovalą įkomponuoti siužetai.

“Paskutinėje vakarienėje” norėdamas sutalpinti visus apaštalus, V. Svirskis vienas figūras komponavo aukščiau, kitas - sėdinčias žemiau. Apaštalų judesiai labai santūrūs, pozos statiškos, drabužių klostės negilios. Menotyrininkė M. Matušakaitė rašė, jog sugebėjimas komponuoti uždarą kompaktišką žmonių grupę bei išgauti plokščiame reljefe gilumos įspūdį rodo neabejotiną skulptoriaus talentą. Nemažiau vertingi visi kiti V. Svirskio kryžiai. V. Svirskio kūryba veikė ir kitus liaudies menininkus, pavyzdžiui, Samuolį, Rakuižą, Stankevičių.

Muziejaus rinkiniuose yra keletas skulptūrų iš akmens (granito) - tai St. Gailevičiaus ir J. Gedmino kūriniai. Iš St. Gailevičiaus skulptūrų saugoma Šv. Barbora (LM-142), Šv. Jurgis (LV-168/1 -2), Seneliukas (LV-505). Jos - iš Ukrynų bažnytkaimio Skuodo rajone, kur skulptorius garsėjo kapinių paminklais. Dar ir šiandien stovi jo koplytėlė, statyta 1863 m. sukilimo dalyviams atminti.

Šv. Barbora vaizduojama granito luite, plastinis skulptūros sprendimas sutelktas figūros priekyje - viena ranka ji laiko taurę, kita prilaiko apsiaustą; kairiajame statulėlės kampe - bažnyčios bokštas su kryžiumi. Aplink Šv. Barboros galvą aureolė, apačioje įrašas “Šv. Barbora”. Skulptūra kompaktiška, monumentali, formos lakoniškos, vos keletu klosčių paryškintas apsiaustas. Figūra buvo polichromuota (konservavimo metu 1953 m. buvo rasta polichromijos liekanų).

J. Gedmino iš akmens kaltų eksponatų muziejuje vos keletas - tai “Grybas” ir “Širdis” (LM-403/1-2). Šie liaudies skulptoriaus darbai puošė Nirtaičių kapines Radviliškio r. J. Gedmino kūrinių yra visose kapinėse. Jis ne tik kapinių vartus buvo papuošęs dideliu iš akmens iškaltu rožančiumi, bet pačius kapus dekoravo akmeniniais grybais, širdimis, saulėmis ir pan.

Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra neatsiejamai buvo suaugusi su liaudies buitimi, jos aplinka. Ji plito nežiūrint įvairių draudimų ir persekiojimų. Jos gausumas, plastinis bei emocinis išraiškingumas rodo neišsenkančią kūrybinę lietuvių liaudies skulptorių potenciją.

Meno istorikas J. Baltrušaitis rašė: “Šie mediniai atvaizdai, turbūt, yra viršūnė visko, ką sukūrė Lietuvos valstietis.” (25; 71).

Bevardžiai liaudies dievdirbiai paliko neįkainojamą kultūrinį palikimą, kuris ir šiandien garsina darbščią talentingą lietuvių tautą, siekiančią gėrio, grožio ir tiesos.

 

NUORODOS:

1. Čiurlionis M. K. // Lietuvos žinios. - 1908. - Nr. 862.

2. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvos archeologijos duomenimis (XV-XVIII a.) // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. - V, 1971. - P. 17.

3. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. - Kaunas, 1930.

4. KancedikasA. Litovskaja narodnaja skulptūra. - Moskva, 1974.

5. Širmulis A. Prielaidos lietuvių skulptūros ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai. - 1983. - Nr. 5.

6. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. - V, 1979.

7. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. - V, 1976.

8. Galaunė P. Apie lietuvių liaudies skulptūrą // Kūryba. - V., 1974. - II.
9. Lietuvių kryžiai. - V., 1912 / Iš lotynų kalbos vertė J. Maceika.

10. Baltrušartis J. Lietuvių liaudies skulptūra // Mokslas ir gyvenimas. - 1991. - Nr. 4.

11. Wołonczewskis M. K. Žemajtiu Wiskupiste. -V., 1848. - Dalis II.

12. Jucevičius L. Raštai. - V, 1959.

13. Brensztejn M. Kryze i kapliczki Žmudzki // Materialy do sztuki ludowej na Litwie. - Kroków, 1906.

14. JakštasA. Keletas žodžių apie mūsų kryžius. // Židinys. - 1935. - IV. 8-9.

15. Jasėnas K. Visuotinė meno istorija. - Mintauja, 1937. - III t.

16. Končius Ig. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter.-1953.-Nr. 2 (17).

17. Buračas B. Dievdirbys Jonas Orvidas// Naujoji Romuva. - Kaunas, 1939. - Nr. 16(438).

18. Lietuvos istorija. -V, 1957. - T. 1.

19. Kostkevičiūtė I. Vincas Svirskis. - V, 1966.

20. Galaunė P. Lietuvių liaudies skulptūros problemos. - K., 1932.

21. Vorobjovas M. Mūsų dievukai ir jų vertinimas. // Lietuvos Aidas. Kultūros priedas. - 1939. - Nr. 194-196.

22. Mykolaitis-Putinas V. Mano mėnesiai. Rūpintojėlis. - V, 1973.

23. Mūsų tautosaka. IX k. - Kaunas, 1935.

24. Balys J. Lietuvių liaudies sakmės. - Kaunas., 1940.

25. Baltrušaitis J. Skulptūra. // Menotyra. - 1994. - Nr. - 1.

 

I dalis

II dalis