ADOMAS VARNAS

 

„Gyveni senojo ąžuolyno vietovėje. Taigi pasižvalgyk į savo paties gyvenamąją aplinką ir semk sau sveikatos bei stiprybės iš jos kaip pačios artimiausios ir patikimiausios...“ 

 

Iš A. Varno laiško P. Galaunei

 

Adomas Varnas (1879 01 02 Joniškyje - 1979 07 19 Čikagoje). Dailininkas tapytojas, grafikas, fotografas, liaudies meno rinkėjas, propaguotojas ir puoselėtojas, dailės pedagogas, scenografas. Kūrė realistinius portretus, peizažus, grafikos darbus.

1896-1899 Adomas Varnas mokėsi Kauno dvasinėje seminarijoje, 1899-1902 m. - Peterburgo Štiglico technikos piešimo mokykloje bei Dailei skatinti draugijos dailės mokykloje, 1903-1906 m. - Krokuvos dailės akademijoje. 1907 m. baigė Ženevos aukštąją dailės mokyklą. 1909-1913 m. gyveno įvairiose Europos šalyse, 1913-1914 m. - Vilniuje, 1914-1918 m. - Rusijoje. 1928 m. grįžo į Lietuvą (Vilnių). 1919 m. - Lietuvos Švietimo liaudies komisariato meno kolegijos pirmininkas.
1919-1944 m. gyveno Kaune. 1920 m. Kaune su kitais įkūrė Lietuvių meno kūrėjų draugiją (1920-1922 m. - pirmininkas). Nuo 1923 m. dėstė Kauno meno mokykloje (vadovavo tapybos studijai, dėstė piešimą). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Ravensburge (VFR), nuo 1949 m. - JAV (Čikagoje). Nuo 1908 m. dalyvavo Lietuvių dailės draugijos rengiamose parodose. 1912 m. Zakopanėje, 1913 m. Poznanėje, 1926 m. Klaipėdoje, 1927 ir 1938 metais Kaune, 1938 m. Joniškyje, 1948 m. Ravensburge, 1955 ir 1959 metais Čikagoje surengė personalines kūrybos parodas.
Ankstyvieji portretai, portretinės kompozicijos (Zigmo Skirgailos, 1910; „Gamtininkas ir dailininkas”, 1911; „Bangose”, 1912) psichologiški, alegoriški, kai kada romantizuoti ir dramatizuoti, peizažai („Žiema Tatruose”, 1912; „Pavasaris”, „Žiema”, abu 1913) elegiškos nuotaikos, monochrominių spalvų, jiems turėjo įtakos Jono Stanislavskio kūryba. 1914-1930 m. portretams (Jono Basanavičiaus, 1914; Tomo Žilinsko, 1917; Jono Jablonskio, 1918) ir peizažams („Šv. Jokūbo bažnyčia Vilniuje”, 1918; „Vienkiemis”, 1920) būdingas dekoratyvumas, platus potėpis, ryškios spalvos; kai kurie šio laikotarpio kūriniai stilizuoti, saržuoti. Vėlesnieji portretai realistiniai (Tomo Naruševičiaus, „Pranas Mašiotas rašo”, abu apie 1921-1927: Vydūno, 1938) arba turintys natūralizmo („Beržynėlis paežerėje”, 1938), saloniškumo elementų. A. Varnas nutapė dekoratyvinių pano (Raseinių gimnazijoje, 1939; neišliko), sukūrė scenovaizdžių (Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovas”, 1929), šaržų (rink. „Ant politikos laktų”, 1922), pašto ženklų, banknotų, apipavidalino ir iliustravo knygų. Nufotografavo daug lietuviškų kryžių, koplytėlių, stogastulpių, išleido albumą „Lietuvos kryžiai” (1926). I. Šlapelis, publikacijoje „Adomas Varnas ir jo darbuotė“ (1926 m.) yra pažymėjęs, kad A. Varnas, imdamasis puoselėti kryždirbystę, „užsidėjo sau labai didelį, sunkų, rizikingą ir be galo svarbų darbą nudirbti, būtent, surinkti nykstančią tautodailę, ypač kryžius kapinėse ir pakeliuose pūvančius ir griūvančius. Ir prieš A. Varną buvo pradėję tą darbą dirbti, bet labai maža tebuvo nuveikta. Varnas pasiryžo pagrindinai surinkti iš visų Lietuvos kampelių fotografijos būdu visus lietuvių kryžių pavyzdžius.“

Nuotrauka iš Lietuvos enciklopedijos. Vilnius, 1988, p. 459.

 

Tekstui panaudoti  Vlado Gasiūno publikacijos, išspausdintos 

Lietuvos enciklopedijoje (Vilnius, 1988, p. 459), fragmentai