Moksliniai tyrinėjimai

 

Skulptūra (II dalis). Šv. Izidorius 

Tekstas iš Pauliaus Galaunės knygos „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi 
pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201 
(Originalo kalba netaisyta)

Savotiško švelnaus pobūdžio yra šv. Izidoriaus grupės. Tai ne Rūpintojėlis, žemaičiai jį kartais vadina dar reikšmingiau Aprūpintojėlis, tai ne Dievo Motinos begalinis skausmas ir ne patronas, kaip šv. Jurgis, o paprastas lietuvio žemdirbio gyvenimo vaizdas. Dviejų jaučių jungu aria angelas, lietuviško tipo šŠv. Izidorius. Pauliaus Galaunės piešinysventasis sėja, kartais šventasis aria, o angelas sėja, arba angelas aria, o šventasis maldingai ištiesęs rankas klūpo. Tokio siužeto būna šv. Izidoriaus vaizdavimas. Ir vardą šiam šventajam liaudis davė savotišką - „šv. Zidorius“ Kaipo artimą savo gyvenimui, apvilko šventąjį lietuviška sermėga bei trinyčiais, ant galvos užmovė šiaudinę skrybėlę, ant peties užjuosė šiaudinę pintinę. . . Jokio atgarsio, kad šis šventasis būtų gyvenęs XII a. Ispanijoj, ir jos laukus būtų purenęs, nėra. Jis visur virto savas-lietuviškas. To šventojo gyvenimo vienas žinojimas pasako mums, kad jis tik šv. Izidorius, o ne paprastas Lietuvos artojas bei sėjėjas. Tai vėl viena mėgiamiausia statulėlė ir keista, kad kartais rišama su baisiais įvykiais.Dar žemaičiuose (netoli Varnių) gyvenąs p. Balsevičius pasakojo man kartą tragišką jų šeimos gyvenimo įvykį, surištą kaip tik su šv. Izidoriaus koplytėle. Pasakojančio dėdukas buvęs pastatydinęs savo laukuose koplytėlę su šv. Izidorium. Prie jo tėvelio ta koplytėlė jau supuvo ir, galop, sugriuvo. Tėvelis buvęs suvežęs į tą vietą, kur stovėjo sugriuvusi koplytėlė, medžiagą naujai koplytėlei statyti, bet vis negalėjo prisiruošti to padaryti. Vieną vasaros vakarą šeimyna negalėjusi ilgai sulaukti tėvelio, išėjusio parsivaryti bandą iš laukų. Kai nueita jo ieškoti, tai jis atrastas negyvas senos koplytėlės vietoje. Jį nudūrė jautis. Pasakotojas tuojau pastatydinęs naują koplytėlę ir iš Vilniaus  persigabenęs šv. Izidoriaus naują statulėlę. Šeimyna buvo įsitikinus, kad tai buvo bausmė už tėvų tradicijų negerbimą.

Taip mūsų liaudis vaizduoja šv. Izidorių savo medinėse statulėlėse, taip jį riša su keistais savo gyvenimo įvykiais. Sulig krikščioniška ikonografija, tai buvo Ispanijos žemdirbys iš Madrido apylinkės († 1130. m.), vaizduojamas ispanų sodiečių anų metų rūbais, greta jo ariantis angelas. Legenda apie jį sako, kad Izidorių kartą įskundė jo šeimininkui, jog jis, kaipo maldos brolis, palieka lauko darbą. Kartą  šeimininkas nuėjo į lauką persitikrint. Izidorius tikrai tuo metu buvo bažnyčioj, bet angelas arė už jį dviem baltais arkliais186).

Pauliaus Galaunės piešinys

Grįžimas į I-ąją P. Galaunės straipsnio apie senąsias lietuvių skulptūras dalį. („Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi  pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201): 

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine