PAULIUS GALAUNĖ: „KRYŽIAI“ 

I dalis

Paulius Galaunė. „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų 
plėtojimosi pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 101-132
(Originalo kalba netaisyta. Iliustracijos – virtualioje ekspozicijoje „Kryžių tipizacija“)

Virtuali ekspozicija „Kryžiai“. Parengta pagal Pauliaus Galaunės knygoje „Lietuvių liaudies menas“ (Kaunas, 1930) publikuojamus kryžių tipizacijos pavyzdžius:
I dalis (1-16 pieš.);     II dalis (17-33 pieš.);    III dalis (34-45 pieš.)

 

Bendros pastabos Kryžių tyrinėjimai kilmės ir meninių formų išrutulos atžvilgiais  Kryžių kilmė ir plėtojimasis Pagražinimo elementai ir ornamentas I dalies išnašos ir prierašai Kryžių tipizacija V. Šukevičiaus tipizacija  M. Brenšteino tipizacija

Dr. J. Basanavičiaus tipizacija Visų tų tipizacijų netikslumai Mūsų tipizacija Stogastulpiai  Koplytstulpiai Kryžmiški kryžiai Kryžių statymo paprotys Draudimas kryžius statyti II dalies išnašos

Bendros pastabos

Nė viena mūsų liaudies meno šaka nėra taip paplitusi po visą Lietuvą, kaip mediniai kryžiai.  Devynioliktojo amžiaus pirmą pusę tų kryžių žemaičiuose tiek daug buvo, jog tarpas nuo vienas kito nebuvo didesnis, kaip kelios dešimtys metrų⁸¹). Jei kitose Lietuvos dalyse ir buvo jų bent kiek mažiau, tai vis dėlto, kaip teisingai pastebėjo V. Šukevičius⁸²), jų paplitimo sritis sutampa su Lietuvos  etnografine siena. Mūsų medinių kryžių gausingumą pastebėjo ir svetimšaliai; Lietuvą jie šiuo atveju pavadino „ypatinga kryžių šalimi", „šventa Dievo žeme". Jau iš senų laikų kryžiais labiau visi domėjosi,
negu kuria nors kita mūsų liaudies meno šaka. Juos aprašinėjo, piešė ir reprodukavo iliustruotuose žurnaluose, net apie mūsų kryžius yra parašytos atskiros studijos⁸³).

Nekristų mūsų mediniai kryžiai taip į akis svetimšaliams, neverstų domėtis ir taip gražia vadinti Lietuvą, jei jie, tie mūsų mediniai kryžiai, tebūtų tik paprastos krikščioniško kryžiaus formos. Visos domėjimosi priežastys glūdi mūsų medinių kryžių be galo turtingose ypatingose meninėse formose ir nepaprasto originališkumo garsėjime, kuris ne kartą ir ne vienam gali priminti net tolimųjų rytų architektūrines formas, arba, apskritai, kažin ką nepaprastą, kur kitur už Lietuvos sienų nematytą. Dar ryškiau kalbant, mūsų mediniai kryžiai yra turtingi be galo savotiška menine gražbilyste, vaizdžiai kalbančia apie lietuvių
tautos gilią praeitį, tos praeities kultą ir su juo susijusį vidujinį pasipasakojimą. Tas pasipasakojimas yra toks slėpiningas ir didelis, kaip buvusios Lietuvos girios, išugdžiusios lietuvio sielą. Reikia tik arčiau
pažinti juos, ištirti jų formas ir simboliką - tuoj mūsų galvoj gimsta mistiški vaizdai, iš kurių, kaip iš didžiulės atskleistos knygos, galime skaityti lietuvio sielos gyvenimą, su visomis jos kančiomis,  troškimais ir idealais. Šį mūsų kryžių mistišką grožį, paslėptą už jų realaus grožio, ypač žemaičių senų kapų kryžiuose, ryškiai mums parodė M. K. Čiurlionis savo tapybiniuose kūriniuose - „Žemaičių kapinės", „Žemaičių kryžiai", „Saulėlydis". Atsidūręs tarp tų žemaičių kryžių, Čiurlionis jautėsi esąs lyg kažkokiame žilosios senovės pasakingame pasaulyj; o jis pats, turėdamas mistiko sielą, lengvai sugebėjo visą tą išpasakoti savo paveiksluose. Iš tikrųjų, mūsų kryžiai yra vienas iš didžiausių ir paslaptingiau šių mūsų tautinės kultūros ir meno turtų. Ar mes juos imsime etnografiniu, ar kulto, ar psichologijos atžvilgiu, visada jie lieka giliausias, neišsemiamas ir tyriausias šaltinis lietuvio sielai pažinti. Kiekvienu atžvilgiu kalbėdami apie mūsų kryžius, galime tiek daug pasakyti apie lietuvių tautą, kiek daug ji įdėjo savo į jų turinį. Todėl kryžiai pirmiausia ir krito į akį lietuvių tautos būties tyrinėtojams, nors jie ir buvo įvairių tautų - lenkai, rusai, vokiečiai... Visi tie tyrinėtojai, kaip minėjome, aprašinėjo, piešė ir fotografavo kryžius, tyrė jų statymo papročius, rinko padavimus. Net savo paveikslų kompozicijoms temas dailininkai ėmė ir tebeima iš lietuviškų kryžių, pav., S. Vitkevičius - ..Procesija  žemaičiuos"; K. Stabrauskis sukūrė visą ciklą - „Audrą". Tačiau kryžių tyrinėtojai mažai dar tėra gvildenę mūsų kryžius jų kilmės bei meninių formų išrutulos atžvilgiais.

Kryžių tyrinėjimai kilmės ir meninių formų išrutulos atžvilgiais 

Pirmas, kuris šiais pastaraisiais atžvilgiais metė minčių žiupsnelį, yra jau minėtasis V. Šukevičius. Nors ir perdaug kukliai prisipažinęs, kad „nesąs kompetentingas meno srityj", tačiau jis objektingai, gražiai ir giliai pasisakė, ką rutulos atžvilgiais meniško radęs 0lietuvių kryžiuose.-„Gražintas kryžius šiose apylinkėse (Lydos apskrityj) yra neabejotinas lietuvių liaudies dvasinės kūrybos reiškinys, yra paminklas, turįs ryškius tradiciniai išlaikomo liaudies grožio supratimo ir atvaizdavimo bruožus, yra vienintelis išsilikęs liaudies senovinės aukštos kultūros pėdsakas, kuris nors laiko ir svetimų įtakų labai perdirbtais trupinėliais tereiškiasi, tačiau įgalina mus pažinti visą pirmykštį charakterį, kaip gintare suakmenėjusios vabzdžių liekanos"⁸⁴). Kadangi V. Šukevičius šį savo rašinį apie lietuvių kryžius rašė lenkiškai ir skyrė jį. lenkams, tai jis vienoje to rašinio vietoje sako: „Kad nebūčiau įtartas perdėjimu, paduodu čia žiupsnelį originalės lietuvių liaudies meniškos kūrybos pavyzdžių⁸⁵). 0 tie pavyzdžiai ir yra jo surinktieji lietuvių kryžių piešiniai. Tų kryžių, į kuriuos. pasak jo, „dirbdamas kaimo „menininkas" įdeda visą savo sugebėjimą, gilaus tikėjimo įkvėpimą ir savo paprastą, bet originalų grožio pajautimą įkūnija į šį veikalą ,.swych myśli przędzę i swych uczuć kwiaty"⁸⁶).

Taip gražiai apibūdinus lietuvių liaudies kryžių meninę reikšmę. V. Šukevičiui plačiau kalbėti apie juos nebeteko, nes jis šiam savo darbui teturėjo tik vieno Lietuvos kampelio kryžius; pasakysime, tik tam
kampeliui charakteringus ir, palyginti, neturtingus meninių formų įvairumu, kurio tiek daug randame kitose Lietuvos dalyse. Tačiau šis V. Šukevičiaus bendras įvertinimas turi tiek daug pagrindo, jog su
panašiais mūsų kryžių įvertinimais mes susidursime labai dažnai! Pavyzdžiui, kai 1925. m. Monzos tarptautinėje dekoratyvio meno parodoje buvo išstatytos lietuviškų kryžių padidintos fotografinės nuotraukos, tai vienas italų meno žinovas, Luigi Caglio⁸⁷), juos įvertino kaip „pirmapradžius,  instinktyviškus kūrinius, kurių gaiviąja srove, trykštančia iš tamsiųjų ir nuoširdžiųjų liaudies genialumo gelmių, malonu pasidžiaugti"; toliau tas pats italas sako, kad jie, mūsų mediniai kryžiai, „savo sudėtiniu, lyg esminiu, pradu yra tipingiausias liaudies meno reiškinys Europoje''.

Panašius į ką tik pacituotus V. Šukevičiaus ir Luigi Caglio mūsu kryžių įvertinimus aptinkame ir kitų svetimšalių raštuose, kurie šokiu ar tokiu atveju mūsų kryžius paliečia. Surinkti čia tuos visus įvertinimus nėra mūsų tiesioginis uždavinys ir tas darbas be reikalo išplėstų mūsų rašinį. Mes nė kiek neabejojame, kad šie entuziastingi įvertinimai yra objektingi; o tas mums sako, jog mūsų kryžiai turi
reikšmės ne vienai lietuvių kultūrai bei liaudies menui. Tačiau šie įvertinimai atrodo problematiški. Bendri posakiai gražiai skamba, bet mažai teduoda konkrečiam įvertinimui davinių. Prie tokio gi konkretaus įvertinimo prieisime, tik iš pagrindų ištyrę mūsų kryžių kilmę ir formas. Pradėsime nuo kryžių kilmės.

Kryžių kilmė ir plėtojimasis

Jeigu kryžius nebūtų reikšmingiausias krikščionybės simbolis, tai, matydami mūsų medinių kryžių nepaprastą savitumą, turėtumėm kartu su Luigi Caglio laikyti juos  pirmapradžiais, instinktyviškais mūsų liaudies meno objektais. Bet pirmapradžiai reiškiniai tegalėjo reikštis lietuviuose jiems esant dar stabmeldžiais. Lietuvių stabmeldystės pradai, kaip žinome iš mūsų praeities ir krikščionybės istorijos, nesiderina į krikščionybės pradus. Kaipgi tas galėtų būti suderinamas lietuviškuose kryžiuose? Vadinas, išeina, kad mūsų kryžiai turi būti krikščionybės padarinys. Tačiau taip iš tikrųjų nėra. Lietuvos senosios kultūros garbei beveik visi žymesnieji mūsų kryžių tyrinėtojai kilmės klausimu, nors ir eidami prie jo išsprendimo ne vienokiais keliais, tačiau prieina vieną nuomonę: kryžiai yra senosios lietuvių kultūros padarinys. Ir čia V. Šukevičiui tenka pirmenybė. Būdamas giliai tikįs krikščionis, jis šį klausimą liečia labai atsargiai, vienok susilaikyti nuo objektingų išvadų negali. Jis mano, statyti kryžius lietuvį vertęs grynas tvirtas tikėjimas, bet nepasako, kuris - krikščioniškasis ar senoviškasis stabmeldiškas. Tą nutylėdamas, jis vis dėlto linksta i antrąjį, kryžių kilmę kildina iš daug ankstybesnio laikotarpio, negu krikščionybės Lietuvoje plitimas. „Kurios įtakos, kurios aplinkybės vertė kryžius šioje šalyje statyti - sako V. Šukevičius. - į šį klausimą tuo tarpu atsakyti negalime. To klausimo atsakymo ieškodami, turėtumėm grįžti daugelį amžių atgal, ištirti visas tas sąlygas, kurios per ilgą istorinį laikotarpį lydėjo lietuvių kultūrinį augimą, įsigilinti į lietuvio sielą .. . Klausimas svarbus, gal būt, turįs daug didesnės reikšmės, negu mums tai iš pirmo pažiūrėjimo rodosi"⁸⁸). Baigdamas savo rašinį, jis tuos kryžius jau laiko lietuvių savarankiškos ir savotiškos kultūros liekanomis; tą savo tvirtinimą jis įrodo analizuodamas kryžių papuošimo elementus ir juos lygindamas su priešistorinės gadynės lietuvių keramikos ornamentika. Iš to mums tenka spręsti, kad asmeniškai V. Šukevičius buvo daug gilesnės nuomonės apie lietuvių kryžių kilmę, negu jis drįso viešai savo rašiny skelbti.

Kitas lietuvių kryžių tyrinėtojas, M. Brenšteinas⁸⁹), sekdamas krikščionybės Lietuvoj įvedimo istoriją ir krikščionybės kai kuriomis išorinėmis žymėmis taikymosi prie stabmeldybės papročių ir tradicijų faktus, daro išvadą, kad mūsų kryžiai yra kilę iš senovės lietuvių stabmeldybės papročio statyti stabus⁹⁰). Teoretiniais samprotavimais atsirėmęs beveik į teisingą pagrindą, M. Brenšteinas klysta, lietuviško stogastulpinio kryžiaus formą išvesdamas iš stogelio konstrukcijos, kilusios iš to stulpo užbaigimo kryžma. To, kaip žemiau pamatysime, jokiu būdu negalėjo būti, jei kryžiaus kilmę vesti iš antkapinių stulpų, kaip teisingai vėliau yra padaręs d-ras J. Basanavičius savo studijoj „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje"⁹¹) ir kaip šiandien tą patvirtina kryžių pavyzdžių surinktoji medžiaga.

D-ras J. Basanavičius, remdamasis archeologiniais daviniais ir vesdamas analogiją tarp kitų tautų panašių reiškinių, išveda mūsų kryžių kilmę iš lietuvių tautos tikėjimo į žmogaus vėlės nemirtingumą ir
iš to kilusio aukštai ištobulinto senovės lietuvių nekrokulto ir su juo susijusio papročio statyti antkapinius stulpus - kapų ženklus. Nesutikdami su d-ro J. Basanavičiaus šio klausimo pirmosios dalies išvadomis, kur kalbama, kad ant karžygių ir didžiūnų kapų buvo statomos stovylos (tą mes plačiau panagrinėsime kalbėdami apie liaudies skulptūros kilmę), visiškai pritariame jo antrajai išvadai, kur kalbama apie statymą medinių stulpų, iš kurių vėliau ir išaugo įvairios tų mūsų stogastulpinių kryžių formos. Gaila, kad d-ras J. Basanavičius tą išvadą priėjo ne visai tiesioginiu keliu ir kartais vartojo nesutinkančius su formų plėtojimusi aiškinimus. Šias jo rašinio vietas mes čia pacituosime.

„... Kapų paminklai, be abejo, turėjo būti labai įvairūs, maži ir taip pat daugiausiai mediniai. Rodos, tokių paminklų statymo tiesių liudijimų stinga, bet kad ant kapų paminklai buvo statomi, galima numanyti iš tūlų versmių, kada jau krikščionystė buvo įvesta Prūsuose. Zambijus vyskupas Mykolas 1426. m. buvo apskelbęs paliepimus: „Articuli abiciendi", kuriuose, tarp kitų, randame uždrausta, „ut nullam crucem circa sepulchra mortuorum locent et ut quilibet iam positas abscindant, sub pena III. marc. medietas ecclesiae et alia medietas judici". Kad tada katalikų vyskupas neturėjo teisės drausti statyti  katalikiškos formos kryžių ant kapų, kaip buvo visur statoma, negalima abejoti, o jei draudė ir net būtų įsakęs naikinti, tai tokie paminklai, nors „kryžiais" vadinami, turėjo būti tokio pavidalo, kokio bažnycia
nepripažino, vadinasi „pagoniški".

Kaip atrodė tie vyskupo persekiojamieji paminklai, mes, rodos, nežinome, bet kokie jie galėjo būti, šitam klausimui paaiškinti mums medžiagos dar ir šiandieną nestinga.

Prūsų lietuviuose protestantuose, kur yra daug likę seniausiose formose nekrokulto, randame ypatingos rūšies kapų paminklų, kurie neturi savyje jokių krikščionystės žymių ir kokių Didžioje Lietuvoje, lietuviuose katalikuose, kiek žinoma, jau nebėra"⁹²).

Kitu būdu nagrinėti mūsų kryžių prototipų d-ras J. Basanavičius negalėjo, nes nei dailininko A. Jaroševičiaus patiektieji piešiniai nei M. Brenšteino anksčiau paskelbtoji medžiaga neturėjo atitinkamų
pavyzdžių. Bet šiandieną dail. A. Varno lietuvių kryžių fotografinių nuotraukų, kurių yra apie du tūkstančius įvairiausių pavyzdžių ir daugybės kitų dailininkų, ypač K. Šimonies mūsų kryžių piešinių, esamų Čiurlionio galerijos rinkiniuose, dėka kryžių prototipų ir plėtojimosi raidą galime vesti be jokio abejojimo ir ieškojimų atitinkamų analogijų kitose tautose. 0 jei tą analogiją kartais ir pravesime, tai ji įgalins ne manyti, kad taip lietuviuose „galėjo būti", bet tik sustiprins mūsų to klausimo medžiagos tikrumą. Tarp dail. K. Šimonies kryžių piešinių matėme neabejojamą antkapinį stulpą iš Traupio kapų. Vilkmergės apskr. Tai savotiškos formos apvalus, aptašytas stulpas, kur nematyti jokių likučių, kalbančių už tai, kad čia galėjo būti kryžmos bei koplytėlės. Tik to stulpo viršūnėje matyti  krikščionybės simbolis - mažas kryželis, apipintas saulės ir mėnulio formomis, vadinas, senovės
lietuvių kulto simboliais. Tokį stulpą vargu ar galėjo kunigas šventinti. nes jis visai gali prilygti tiems kryžiams, apie kuriuos kalbėjo Sambijos vyskupas savo „Articuli abiciendi”.

Tiesa, tai yra vienintelis iki šiol mums žinomas tokio antkapinio stulpo pavyzdys, bet jis ryškus, jog galėtumėm spėti jį esant mūsų stogastulpinių kryžių prototipu. Deja, mums nežinoma jo medžiagos rūšis ir kuriame kapo gale jis stovėjo, todėl negalime patikrinti ar jis, kaip d-ras J. Basanavičius kalba apie Klaipėdos krašto stulpus. buvo pastatytas „nekaip krikščionių - ties numirėlio galva, bet kapo  kojūgalyje, kad, vėlėms iš kapų keliant, būtų smagiau už jų nusitverti ir atsikelti"; „vyrams jie iš ąžuolo, o moterims iš liepos ar eglės buvo daromi”⁹³. Kad jis yra antkapinis stulpas, o ne kryžius tikra to žodžio prasme. patvirtina dar iki šiol kitų tautų vartojami tokie pat paminklai. Pavyzdžiui, Kostromos gubernijos rytų šiaurės dalyj, apgyventoj suomių genties „Čud", nors ir asimiliuotos slavų giminių - rusų, mes ir šiandieną ant kapų (pav. Staryj Georgij sodžiaus, Saligaličio apskr.), matome antkapinius  stulpus⁹⁴), savo forma labai primenančius mūsų minėtą antkapinį stulpą. Ne kiek tesiskiria ir suomių bei vengrų kapų panašūs stulpai⁹⁵), ligi šiol ten vartojami.

Iš tokio antkapinio stulpo galime išvesti tolimesnę mūsų stogastulpinių kryžių formos plėtojimosi raidą. Tik, kaip jau esam minėję, ne tokiu būdu, kaip daro M. Brenšteinas⁹⁶) ir d-ras J. Basanavičius, kuris teisingai sakydamas, kad: „seniausios formos kapų paminklas - stulpas, be abejo, davė pradžią visiems tiems labiau komplikuotos struktūros paminklams"⁹⁷), vis dėlto klaidingai nustato stogelio išsiplėtojimą. Apie tai jis sako: „Viršuje stulpo dvi lenteli žemyn iš šalių prikabę, mes pirmučiausia gauname prastą paminklą su stogeliu; prikalant jas (lenteles) iš keturių šonų, galima padaryti keturkampį stogelį, padidinant stogelio kampų skaičių - darant jų 6, 8, 10 ir t. t., galima tą stogelį beveik apskritu paversti"⁹⁸). „Kuriuo būdu iš šitų stulpų su keturkampiais, šešiakampiais ir t. t. stogeliais galėjo atsirasti nišės ir koplytėlės - Brenšteino ir Joreševičiaus piešiniai - sako toliau d-ras J. Basanavičius, - duoda užtektinai medžiagos klausimai paaiškinti. Pirmiausia, regis, pradėti dabinti stulpo pastogėje šonai įvairiais ornamentais; iš tų ornamentų ilgainiui pradėti daryti įvairių formų pilioriai ir sienos pačioms  koplytėlėms..."⁹⁹). Mūsų turimoji šiandien tuo klausimu medžiaga rodo visai kitą tolimesnio antkapinio stulpo augimo į stogastulpinę formą raidą. Senesnieji pavyzdžiai mums rodo, kad ilgainiui keturšonis antkapinis stulpas virto koplytėlės pobūdžio stulpu, jo viršuje iš vieno, trijų arba net gi ir keturių šonų iškapojus nišas, o pačią stulpo viršūnę užbaigus piramidės forma. Kai stulpas buvo vartojamas apvalus, tai jame iškapotoji nišė buvo padengiama apvaliu stogeliu. Tokiems stulpams koplytėlėms reikėdavo vartoti storą medį. Kol Lietuvoje tokių medžių buvo užtektinai, tai taip ir buvo daroma. Medžiagai pabrangus ir susmulkėjus, pradėjo daryti konstrukcinės formos koplytėles, kurios vėliau virto dviejų ir net trijų aukštų.

Dėl konstrukcinės formos koplytėlės išrutulos greičiausiai galime labiau sutikti su d-ru J. Basanavičium, sakančiu, kad „pirmiausiai, regis, pradėti dabinti stulpo pastogėje šonai įvairiais ornamentais, iš tų ornamentų ilgainiui pradėta daryti įvairių formų pilioriai ir sienos pačioms koplytėlėms", negu su M. Brenšteinu, manančiu, kad iš kryžmiškos stulpo užbaigos perdengimo stogeliu susidarė koplytėlė. Nors d-ras J. Basanavičius savo prileidimo, kad stulpo pastogės buvo dabinamos pirmiausia  ornamentais, nieku neparemia, bet mes manome, jog jis čia nesuklydo, nes tų ornamentų kilmę esame linkę kildinti iš nekrokulto.

Suomių profesorių ekskursijai 1927. m. lankant M. K. Čiurlionio galeriją ir joje esančią lietuvių kryžių padidintų fotografinių nuotraukų salę, vienas iš tų profesorių papasakojo, kad panašių stogastulpių dar retkarčiais pasitaiko ir Suomijoj ir tas šoninis ornamentas turi eglutės - laiptelių formą, kad vėlei lengviau būtų įkopti į pastogę, kurioj ji kurį laiką po žmogaus mirties dar ten pagyvenanti. Ne viename
mūsų senesniame stogastulpiniame kryžiuje matome panašių ornamentų - eglučių, kuriuos galime laikyti minėtais laipteliais; gal čia analogija su Suomijos kapų stulpais pilnai tinka. Jei taip yra, tai koplytėlės kilmė, anaiptol, nėra surišta su vėlybesniu papročiu statyti šventųjų statulėles, o yra laikinoji vėlės vieta - būstas. Todėl gretinti mūsų koplytėlių kilmes su senovės tautų koplytėlių kilme, kaip daro
d-ras J. Basanavičius, negalima. Koplytėlėse šventųjų statulėlės, greičiausiai buvo statomos norint paslėpti (užmaskuoti) nekrokulto liekanas, su kuriomis dvasininkai, tur būt, nekartą kovojo. Kovojo tol, kol tie mūsų stogastulpiai neįgijo koplytėlės tikra žodžio prasme formos ir nevirto kryžmiškais kryžiais. Tas, mūsų nuomone, galėjo įvykti XVII. amžiaus gale arba XVIII. amžiaus pradžioje, kada, kaip pamatysime, dvasininkai pradėjo kovoti su šventųjų statulėlių statymu stogastulpiuose bei koplytstulpiuose.

Tolimesnis tų koplytėlių išaugimas į du, tris aukštus, jau buvo, kaip teisingai pastebi ir d-ras J.  Basanavičius, susijęs su skulptūros - šventųjų statulėlių paplitimu. „Dailininkas, norėdamas prie stulpo kuo daugiau sutalpinti „šventųjų", ėmė statyti aukštais koplytėles vienas ties kitomis; tuo būdu atsirado stulpai su dviem ir trimis koplytėlių aukštais. Negana to, pradėti dar patys aukštai perdalyti į atskiras kamaraites, kad kiekvieną „šventąjį" skyrium pastatytų"¹⁰⁰). Stulpo stogeliu perdengimas ir vėlesnis pastogės išplėtimas į koplytėlę ėjo konstrukciniu keliu, nieko bendro neturinčiu su M. Brenšteino manomu ornamentu ilgainiui pradėta daryti įvairiu formų pilioriai ir sienos pačioms koplytėlėms", negu su M. Brenšteino manomu stulpo kryžmišku baigimu. Kad tas tiesa, mus puikiausiai įtikina daugelių koplytėlių konstrukcijos, kurių M. Brenšteinui, gal būt, neteko aptikti ar įžiūrėti.

Viską, kas buvo aukščiau pasakyta, suglaudę, matome, kad mūsų stogastulpiniai kryžiai turi labai gilią savo praeitį. Kilę iš lietuvių nekrokulto, jie krikščioniškųjų kryžių pobūdį įgijo greičiausiai tik XVII  amžiaus gale arba XVIII. amžiaus pradžioj.

Pagražinimo elementai ir ornamentas

Mūsų stogastulpinių kryžių senovės kilmę liudija, kaip teisingai pastebi V. Šukevičius ir d-ras J. Basanavičius, ir pagražinimo elementai bei ornamentas. Kitaip ir būti negalėjo. Stabmeldysts tradicijos, derinamos į krikščionybės tradicijas, aišku, turėjo savo atspindį ir kryžių elementuose. Ir tikrai, matysime, kad mūsų kryžiuose vartojami gilios senovės lietuviški elementai greta su krikščioniškaisiais.

Imdami jau duotojo antkapinio stulpo formą, matome, kad tai nėra paprastas apvalus medis, bet tam tikra forma ištašytas. Forma gana prašmatni ir, gal, bent kiek primenanti baroko, kaip tas matyti iš Traupio kapų antkapinio stulpo pavyzdžio, kuris, be to, labai yra panašus į rusų antkapinių stulpų formą. Perėję prie stogastulpinių ir koplytinių bei kryžmiškų kryžių, matome jų formų įvairių įvairiausių variacijų. Jau šis reiškinys leidžia mums manyti, kad tie pagražinimo elementai nėra tik „sausi" nekrokulto ženklai, bet juose spindi ir gilus liaudies grožio pajautimas. Apie tai kalba kiekviena nauja išpiaustymo forma, kiekvienas tų formų tarpusavis santykiavimas. Bet ryškesne toji forma virsta, kai pereiname prie stogelių formos, prie pastogės ornamentinio pagražinimo, prie koplytėlių formos.
Čia jau kalba iš abstraktiškai estetinės virsta architektūriškai skulptūrine bei siluetine. Plačiau jų mes čia neliesime: tą padarysime ir apibūdinsime, skirstydami tuos mūsų kryžius tam tikrais tipais, nes tai pagrindinės kryžių formos. Todėl čia išskirsime ir paliesime tik ornamentų elementus.

Jau V. Šukevičius ir d-ras J. Basanavičius tų ornamentų elementus padalijo į dvi pagrindines grupes: I. kilusius iš lietuvių žiloje senovėje vartotų įvairių raštų ir II. iš krikščioniškos simbolikos religinio  pobūdžio. Pirmos grupės ornamentas, savaime aišku, yra senesnis už antrosios. Galima čia pridėti, kad pirmasis išaugo iš pačios tautos, antrasis yra krikščionybės atneštas ir iš pradžių mūsų liaudies priimtas kaip tam tikras kompromisas. Todėl pirmosios grupės ornamentuose matome daug didesnį motyvų įvairumą. „Čia, - sako V. Šukevičius, - „dailininkas" taikė viską, ką jam jo meninis pajautimas liepė, derindamas turtingas pagražinimo kombinacijas, kartais netvarkingas, bet kartais visai sumaningas su tam tikru pamėgimu. Motyvus pirmiausia jis ėmė iš artimiausios aplinkos, iš gamtos, visuomet turinčios neišsemiamus menininkams turtus. Tačiau daug yra ir tokių ornamentų, kurie neatrodo kilę iš šių dienų žmogaus minties, nes tie ornamentai labai primena piešinius, aptinkamus priešistorinių laikų molio ir žalvario dirbinius."¹⁰¹). Kaip tokios kilmės, savaime aišku, tas ornamentas yra grynai geometrinis ir jį suskirstyti galime į: eglutes, kriputes, dantukus, langučius, ratelius, pusračius arba lankelius, riestinius, virvutes, pynutes. Be to, yra vartojamas augalų ornamentas: rozečių, gėlių; gyvių: žalčio, paukščio, pelikano; dangaus kūnų: saulės, mėnulio, žvaigždžių.

Krikščioniškos kilmės ornamentu turime laikyti: spindulius, nimbus, Dievo Apvaizdos akį, Kristaus kankinimo įrankius, angelų galveles, pelikaną, kieliką, monstranciją. Taigi, matome, ornamento elementų mūsų kryžiams puošti vartojama nemaža. O dar atsiminę, jog kai kurie iš tų elementų labai daug vartojami, mes suprasime, kad yra mūsų kryžių, kurie ornamentinio papuošimo atžvilgiu virsta tiesiog
nepaprasto grožio mezginiais. Jeigu mūsų kaimo dailininką, ieškantį įvairių pagrindinių kryžių formų, rodos, niekas nevaržė, o jis vadavosi fantazijos lakumu, tai ornamento atžvilgiu, kaip sako V.  Šukevičius, jis turėjo dar platesnę dirvą ir tuose savo veikaluose jis įkūnydavo viską, ką jautė, ką pamilo, ką jam iš senų laikų tradicija paliko¹⁰²).

I dalies išnašos ir prierašai

^{81 Ks. A. Jucewicz. Charakterystyka Żmudzi. Wilno. 1840. 4. pusl.}

^{82 W. Szukiewicz. Krzyże zdobne w gubernji Wileńskiej. „Wisła“, 1903. r., tom XVII., 700. pusl.}

^{83 Dail. A. Varno žiniomis, Paryžiaus Institut d’Art et d’Archéologie keli studentai, 1926. - 27., disertacijoms buvo paėmę temas apie lietuviškus medinius kryžius.}

^{84 W. Szukiewicz, k. c. a.}

^{85 Ibid.}

^{86 Ibid.}

^{87 Savo straipsny „Alla Biennale di Monza“, kurio lietuvišką vertimą esame gavę iš dail. A. Varno. Be to, dail. A. Varnasyra surinkęs iš įvairių Italijos žymesnių meno istorininkų entuziastingiausių lietuvių medinių kryžių apibūdinimų.}

^{88 W. Szukiewicz, k. c. a.}

^{89 Michał Brensztejn. Krzyże i kapliczki żmudzkie. Materiały do sztuki ludowej na Litwie. W Krakowie. 1906. Nakł. Akademii Umiejętności.}

^{90 Žodžio „stabas“ čia neturime suprasti idolo prasme. Apie tai plačiau žiūr.skyriuje „Skulptūra“ - mūsų drožtinių statulėlių kilmė.}

^{91 J. Basanavičius. Lietuvių kryžiai archajologijos šviesoje. Lietuvių Kryžiai. Lietuvių dailės draugijos leidinys. Vilniuj. 1912.}

^{92 Ibid.15. pusl.}

^{93 Ibid.}

^{94Žiūr.: B. I. Dūnaev. Derevianoje zodčestvo severo - vostoka Kostromskoi gūbernii. Moskva. 1915.}

^{95 Žiūr.: Peasant art in Austria and Hungary. „The Studio“ Ltd. MCMXI.}

^{96 M. Brenšteinas, k. c. a. 9. pusl.}

^{97 J. Basanavičius, k. c. a., 17. pusl.}

^{98 Ibid., 18. pusl.}

^{99 Ibid.}

^{100 Ibid.,19. pusl.}

^{101 V. Šukevičius, k. c. a.,}

^{102 Ibid.}

II dalis

Virtuali ekspozicija „Kryžiai“. Parengta pagal Pauliaus Galaunės knygoje „Lietuvių liaudies menas“ (Kaunas, 1930) publikuojamus kryžių tipizacijos pavyzdžius:
I dalis (1-16 pieš.);     II dalis (17-33 pieš.);    III dalis (34-45 pieš.)