Moksliniai tyrinėjimai

 

 Lietuvių kryžiai ir skulptūrėlės liaudies meno parodose bei spaudoje 1900-1939 metais

Kazimiera Kairiūkštytė - Galaunienė, Ona Mažeikienė

Pirmųjų parodų, kuriose buvo eksponuojami lietuviški kryžiai ir koplytėlės, nuotraukos:

Antano Jaroševičiaus sukurta užsklanda 1914 m. Kaune vykusiai IV lietuvių meno parodai
Stogastulpis. XX a. pradžia Metalinis kryžius. XIX a. pabaiga „Paskutinė vakarienė“. V. Svirskio kryžiaus fragmentas. 1891 m.

Tarptautinė paroda Paryžiuje
Lietuvių tauta per amžius kūrė įvairius meniškus dirbinius. Visoje Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje, buvo gausiai paplitę įvairių formų ornamentuoti mediniai kryžiai ir koplytėlės su skulptūrėlėmis. Nuo XIX-XX amžių sandūros buvo atkreiptas dėmesys į lietuvių liaudies meną. Jis pradėtas eksponuoti parodose ir propaguoti leidiniuose. Pirmą kartą lietuvių liaudies meno dirbinių eksponuota 1900 metais tarptautinėje parodoje Paryžiuje [1]. Užsitęsus carizmo priespaudai, parodos rengėjams teko parodyti nemažai energijos, kad lietuvių tauta neišnykusi ir gyva ir, kad, pasak Pauliaus Galaunės: „Lietuvos etnografinis rinkinys įterptas Rusijos rinkinių tarpan, nepraeitų be žymės, be spalvos, o gautų Lietuvos skyriaus vardą” [2]. Paryžiaus parodoje eksponuota be „…grinčios, pečiaus, skrynios, stalo, suolų, karklinio lopšio, šėpos su lietuviškomis knygomis, šėpos su paveizdomis naminės industrijos [buvo]) dėžė su išdirbiniais dailos (…) Ties grinčios platforma, žemai ant grindų, stovi aukšta keturkampė stiklinė šėpa su tūlais dailiaisiais rankų išdirbiniais: dvi lazdos gražiai išdrožinėtos (iš Vilkaviškio pav. ), du sidabriniai lenciūgėliai (iš Suv. g), medinė figūra kunigo (Kauno g. ), dvi bonkos, kurių viduryje randasi sustatytos artistiškai dirbtos figūros nukryžiavojimo (Kauno g. ) Randasi čia taipogi senoviškos lietuviškos kanklės ir keli kiti mažmožiai”, rašoma Albumo tekste, o nuotraukoje - tarp juostų - matyti skulptūrėlė. Paryžiaus parodos organizatoriai savo darbu liko patenkinti. Svarbiausia, kad buvo atkreiptas dėmesys į Lietuvą. „Paryžiuje jie paregėjo lietuvių tautą da gyvą, energišką, pilną karštos vilties”, - pažymėta parodos albume. Nežiūrint ilgametės priespaudos, lietuvių tauta išliko gyva ir tai atsispindėjo jos darbuose „ypač kryžiuose ir drožliavinėse šventųjų statulėlėse. Šis lietuvių sielos kilniausias turtas seniai įvertintas intymiuose mokslininkų kabinetuose ir menininkų dirbtuvėse”. Svetimšaliai atkreipė dėmesį į lietuviškus kryžius, koplytėles ir vadino Lietuvą „Ypatinga kryžių šalimi”, „Šventa Dievo žeme”, - teigė Paulius Galaunė.

Pirmieji kryždirbystės tyrinėjimai ir tyrinėtojai
Kryžius pradėta aprašinėti, piešti, reprodukuoti žurnaluose, tyrinėti. Pirmasis šio darbo ėmėsi įžymus Lietuvos praeities kultūros tyrinėtojas Vadalinas Šukevičius, tyrinėjęs žemaičių koplytstulpius bei koplytėles ir lenkų etnografiniame žurnale „Wisła” 1903 metais (XVII, 699-706 p. V, VII lentelė) paskelbė straipsnį „Krzyže zdobne gub. Willenskiej” su 22 kryžių piešiniais. Šia tema domėjosi ir kitas Lietuvos kultūros tyrinėtojas M. Brenšteinas. Jis parašė ir 1906 metais išleido savo studiją „Krzyže i kapliczki žmudzkie” [3]. Knygoje 16 puslapių teksto, LXIV lentelės su 91 kryžių bei koplytėlių piešiniu ir 24 geležinių kryžių viršūnių piešiniais. Rokiškio dvaro savininkas grafas Przeždzieckis 1908 metais kvietėsi dailininką Praną Krzywdą-Polkowskį, kad šis pieštų ir fotografuotų nykstančius lietuvių kryžius. Kiek kryžių buvo nupiešęs dailininkas nežinoma, bet dalį jų - 22 piešinius, tarp kurių buvo 10 spalvotų, 4 piešti plunksnele, kiti pieštuku , - lenkų Pritaikomojo meno draugija Krokuvoje (Polska sztuka stasowana) išleido atskirą sąsiuvinį, kuriame piešėjas labai gražiai apibūdino lietuviškus kryžius.

Pirmosios liaudies meno parodos Lietuvoje po lietuviškos spaudos atgavimo
Lietuvoje liaudies menu, kaip apskritai lietuvių kultūra, plačiau domėtis atsirado galimybė tik atgavus lietuvišką spaudą (1904), dar aktyviau įsikūrus Lietuvių mokslo ir Lietuvių dailės draugijoms (1907), pradėjus Vilniuje rengti pirmąsias dailės parodas.Iki I-ojo pasaulinio  karo buvo suspėta parengti aštuonias lietuvių dailės parodas. IV Lietuvių dailės paroda vyko 1910 m.  dar ir Rygoje, o trys parodos – II (1908)  , V (1911) bei VIII (1914) - dar ir Kaune. Visose Lietuvių dailės parodose buvo eksponuotas ir liaudies menas. Nuo II-osios lietuvių dailės parodos buvo du skyriai: Tyrosios dailės (profesionalų dailininkų kūriniai) ir Tautiškasis arba (nuo IV parodos) Liaudies skyrius (jame eksponuoti tautodailininkų dirbiniai). „Mūsų kaimo skaptoriai ir rėžikai, juk tai tankiai tikri artistai […]; tas viskas turėtų rasti sau vietą mūsų parodose” [4], - dar rengiant pirmąją parodą rašė Antanas Žmuidzinavičius. Ir jau Pirmojoje lietuvių dailės parodoje, kaip nurodyta. Žmuidzinavičiaus ataskaitoje, dalyvavo: „68 ypatos tautiškame skyriuje. ” Pirmosios lietuvių dailės parodos kataloge minima Izidoriaus Bakso popierinės masės kryžius ir Malvinos Bernotienės - pagalvėlė su kryželiais. Tai yra ne lauko mediniai kryžiai, o popieriuje, audinyje ar siuvinyje pavaizduoti kryželiai. Parodų kataloguose kai kurie liaudies dirbiniai išvardinti apibendrintai ( pav. „mediniai dirbiniai”), todėl sunku nustatyti, kas tai per dirbiniai. Atrodo, kad pirmųjų keturių lietuvių dailės parodų tautiškuose skyriuose kryžių ir skulptūrėlių eksponuota nebuvo. Jie pradėti eksponuoti tik nuo V-osios lietuvių dailės parodos.

Dailininko Antano Jaroševičiaus darbai, jo parodinė veikla ir indėlis 
į kryždirbystės tradicijų puoselėjimą
Dar pačioje XX-ojo amžiaus pradžioje dailininkas Antanas Jaroševičius (1870-1956) susidomėjo lietuviškais kryžiais. A. Jaroševičius padarė dvi kompozicijas: vieną kaltos geležies kryžių, antrą - žalvario ant balto marmuro papėdės. Pastarąjį, kaip paminklą, buvo ketinta pastatyti poetui vyskupui Antanui Baranauskui. Abi minėtos kompozicijos buvo eksponuotos Pirmojoje lietuvių dailės parodoje. Tai paskatino dailininką domėtis originaliais lietuviškais kryžiais ir stengtis juos kuo „tiksliau nuvaizdinti […]. Gyvendamas Rusijoje kiekvieną vasarą grįždavau Lietuvon ir keliaudavau po savo kraštą rinkdamas nykstančio liaudies meno liekanas: puošnius originalius kryžius”, - rašė jis autobiografijoje [5] . Dailininkas 1904-1911 metais labai kruopščiai piešė lietuviškus kryžius. Jau IV-ojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje (1910 metais) Tyrosios dailės skyriuje A. Jaroševičius eksponavo 30 kryžių piešinių iš Kauno „rėdybos. ” Tuos pačius kryžius ir du kryžių projektus rodė Rygoje (1910). Rygoje, liaudies skyriuje buvo eksponuotas ir Juozo Jaroševičiaus kryžius iš Seinų pavieto. Penktojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje (1911m. ) buvo eksponuoti 48 Jaroševičiaus piešti kryžiai, o taip pat 30 M. K. Čiurlionio pieštų kapinių kryžių. Liaudies skyriuje šioje parodoje buvo Antano Raukšto smutkelis iš Ukmergės pavieto ir nežinomo autoriaus Smutkelis iš Seinų pavieto. Tais pačiais metais Kaune buvo eksponuoti A. Jaroševičiaus tie patys 48 kryžių piešiniai ir koplytėlės projektas, o Liaudies skyriuje - Juozo Jaroševičiaus kryžius iš Seinų ir dvi Smutkelio skulptūrėlės. VI-ojoje lietuvių dailės parodoje (1912) A. Jaroševičius eksponavo penkis koplytėlių ir šešiolika kryžių piešinių lakštų, o Liaudies skyriuje „Kryžiai“ - Prano Mašioto fotografija. Be to, tenka paminėti kryžius, eksponuotus M. K. Čiurlionio pomirtinėje (1911) ir vėlesnėje (1913) jo kūrinių parodose. „Šį mūsų kryžių mistišką grožį, paslėptą už jo realaus grožio, ypač žemaičių senų kapų kryžiuose, ryškiai mums parodė M. K. Čiurlionis savo tapybiniuose kūriniuose - „Žemaičių kapinės”, „Žemaičių kryžiai, „Saulėlydis”. Atsidūręs tarp tų žemaičių kryžių, Čiurlionis jautėsi esąs lyg kažkokiame žilos senovės pasakingame pasaulyje; o jis pats, turėdamas mistiko sielą, lengvai sugebėjo visą tą išpasakoti savo paveiksluose”, - rašė Galaunė. Lietuvių liaudies menas. (p. 101).

A. Jaroševičiaus albumas „Lietuvių kryžiai“
Dailininkas Jaroševičius per 1904-1911 metus grafiškai nupiešė pluoštą lakštų vien kryžių ir koplytėlių, kurių dalį Lietuvių dailės draugiją nusprendė išleisti atskiru leidiniu. 1912 metais buvo išleistas Antano Jaroševičiaus sudarytas albumas „Lietuvių kryžiai”. Albumui įžangą - „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje”parašė dr. Jonas Basanavičius, pateikdamas kryžių istorinę apžvalgą. Įžangos pabaigoje jis teigė: „Atgimusios Lietuvos vaikams priderėtų, p. Jaroševičiaus pėdomis žengiant, nors nupiešti ir aprašyti visus tuos kapų paminklus, kurie iki šiol įvairiose vietose likę, o juose randamuosius motyvus sunaudoti dailės reikalams. Galop - visus šios rūšies paminklus, pilnus originalumo ir užimančius taip svarbią, taip žymią vietą visų kitų Europos tautų dailėje, reikėtų kiek tik galima, apsaugoti, kad neišnyktų. Aetas volat!…”
Albumą apipavidalino „vinjetes iš tautinių motyvų sutaisė ” Lietuvių dailės draugijos pirmininkas dail. Antanas Žmuidzinavičius, klišes padarė Antanas Jurašaitis, o išleido Juozapo Zavadzkio spaustuvė. Albume pateikta ir Antano Jaroševičiaus prakalba. Tai buvo pirmasis lietuvių dailės albumas, labai teigiamai įvertintas tuomet, tačiau jo vertė nesumažėjo ir iki šiol.
Vėlesnėse parodose Jaroševičius jau kryžių piešinių neeksponavo. VII-ojoje lietuvių dailės parodoje (1913 m) Tyrosios dailės skyriuje kryžių nebuvo, o Liaudies meno - buvo eksponuota medinių skulptūrėlių: Jurgio N. iš Nemakščių (Raseinių apskr. ) „Geras ganytojas”, nežinomų autorių Smutkelis ir „Žemaičių velnias” iš Kauno gub. ir Juozo Astrausko - kryžius, Telšių apskr. VIII-ojoje lietuvių dailės parodoje (1914) buvo eksponuoti J. Astrausko du mediniai kryžiai.

Kryždirbystės parodos Lietuvos nepriklausomybės metais
Pirmasis pasaulinis karas Lietuvoje keliems metams pristabdė kultūrinę veiklą. Apie Lietuvos kryžius buvo rašyta tik svetur. 1916 m. žurnalas „Extrait des archives suisses des traditions populaires“ (XX tomas) įdėjo B. Ginet Pilsudskio straipsnį „Le croix Lithuaniennes“, kuris vėliau buvo išverstas į lenkų kalbą ir išėjo atskiromis knygelėmis. [6] Po karo, Lietuvai tapus nepriklausoma, prasidėjo naujas Lietuvos dailės gyvavimo laikotarpis. Jau 1920 metais Vilniuje buvo planuota surengti lietuvių meno apžvalginę parodą. Deja, dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių Vilniuje paroda neįvyko. Lietuvių meno apžvalgos paroda buvo surengt Kaune [7], kurios Pritaikomojo meno skyriuje prie liaudies dailės buvo eksponuotas Rūpintojėlis iš Lietuvių dailės draugijos rinkinių ir Kazio Zoko iš Seredžiaus padarytas kryžius butelyje. Tais pačiais metais Lietuvių meno paroda vyko Klaipėdoje, kurioje eksponuotas rūpintojėlis iš Šiaulių apskr. ir J. Kiko kryžius. 1920 metais įsikūrė „Lietuvių meno kūrėjų draugija”. Gavusi finansinę paramą, ji ėmė organizuoti lietuvių liaudies meno rinkimą. Dailininkai Kazys Šimonis ir Adomas Galdikas buvo išvykę rinkti ir piešti liaudies meno. Tai daugiausiai buvo koplytėlių, koplytstulpių pavyzdžiai. Pavyko surinkti ir skulptūrėlių. 1921 sausio 27 dieną draugijos būstinėje (Maironio g. ) surengta ataskaitinė paroda. Joje pirmą kartą Lietuvoje buvo eksponuojamas vien liaudies menas. Liaudies skulptūros buvo eksponuota ir 1923 metais gegužės 1-birželio 1 dieną Kaune Lietuvių meno kūrėjų draugijos Plastikų sekcijos narių surengtoje parodoje. 1924 metais, Trečioje žemės ūkio ir pramonės parodoje, buvo eksponuojama 400 kryžių išdidintų fotografijų iš Adomo Varno kolekcijos [8]. M. K. Čiurlionio galerija 1925 metais iš Adomo Varno nupirko dviejų formatų kryžių fotografijų kolekciją [9] (apie 2000 vnt. ) su sąlyga, kad ji bus ir toliau kaupiama.

Lietuvių liaudies menas 1925 m. tarptautinėje dekoratyviojo meno parodoje Italijoje
„Lietuvių meno kūrėjų draugija” 1925 metų pavasarį buvo pakviesta dalyvauti II-oje tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje, vykusioje Italijoje, Monzoje (Moncoje). Tokio meno Lietuvoje tuomet net užuomazgos nebuvo, tačiau atsisakyti pasitaikiusios progos nenorėta ir nutarta Lietuvą atstovauti senuoju liaudies menu. M. K. Čiurlionio galerijos vardu parodą organizuoti buvo patikėta dailininkui Adomui Varnui. Iš Čiurlionio galerijos rinkinių buvo atrinkta geriausių eksponatų: geležinių kryžių viršūnių, medžio drožinių, liaudies skulptūrėlių, audinių (juostų, prijuosčių) ir paties Varno stogastulpių, koplytstulpių, Vinco Svirskio kryžių išdidintų fotografijų, o taip pat paimta Lietuvos dirbtuvėse pagamintų, liaudies motyvais papuoštų daiktų, pardavimui parodoje [10]. Vienuolika šalių: Italija, Anglija, Belgija, Prancūzija, Suomija, Olandija, Vokietija, Meksika, Lenkija, Šveicarija, Vengrija eksponavo savo šalių dekoratyvinį meną. Lietuvių liaudies menas sužavėjo parodos organizatorius ir , pasak P. Galaunės, kad iš tos parodos neteko grįžti su neišpakuotais eksponatais, tai tik dėl to, kad mūsų liaudies meno originalumas papirko parodos rengėjus ir italų meno kritiką. Mat lietuvių tautodailės pasirodymas sutapo su didžiuoju susidomėjimu primityviuoju menu,darančiu vis stipresnę įtaką modernioms meno srovėms. Lietuvai buvo išskirti du kambariai, kuriuos A. Varnas dekoravo kryžių viršūnių ir stilizuotų tulpių bei aguonų frizu. Parodoje buvo eksponuotos beveik visos nusivežtos skulptūrėlės, pusė audinių ir 80 kryžių fotografijų. Lietuvių parodos eksponatai, ypač skulptūra, buvo labai palankiai priimti ir italų spaudos aukštai įvertinti. Iliustruotas italų savaitraštis „II Mattino Iliustrato” įžanginiame skyriuje L’Italia Pittoresca” (1925, Nr. 37) apie lietuvių liaudies statulėles rašė: „Dvi apatinio aukšto salės Karališkoje Monzos viloje yra paskirtos Lietuvai ir sudaro vieną iš didžiausių atrakcijų Puošiamojo meno parodoje. Po savo nepriklausomybės atgavimo Lietuva pasireiškė pirmą kartą tarptautiniame meno pasaulyje su charakteringais savo audiniais, puošybos pavyzdžiais ir liaudies drožiniais. Puošnios medžio statulėlės, dabinančios neapskaitomą daugybę stogelinių kryžių bei koplytėlių, kuriomis nusėti Lietuvos kaimai ir jų laukai, yra nepaprastai įdomios tiek meno, tiek etnografijos atžvilgiu. Jų išdirbimo naivumas yra aiškiai priešingas, aiškiai kontrastingas jų išraiškos galiai. Gilus jausmas vadovavo šiems droviems bevardžiams dailidėms, kuriuose atsispindi visos rasės siela…” Italų menotyrininkas Luigi Caglio straipsnyje „Alla Biennale di Monza” skyriuje apie Lietuvą ir puošniuosius jos kryžius taip išsireiškė: „Kryžiuose daugiausia akį veria nepaprastas tipų įvairumas ir puošybos turtingumas. (…) savo sudėtingu, lyg esminiu pradu yra tipingiausias liaudies meno reiškėjas Europoje. (…) šiaurės bemoksliai skaptuotojai savo įkvėpimo savaimingumu, savo jausmo aiškumu pateikia gražios medžiagos ir mūsų šių dienų dailininkų garbingam tyrimui. ” [11]. Lietuvių liaudies menas pirmą kartą taip plačiai išėjo į tarptautinę areną ir pateko į puikiai iliustruotą leidinį [12]. Tame leidinyje greta modernaus dekoratyvinio meno reprodukcijų įdėta medinių stogastulpių, koplytstulpių, 18 Vinco Svirskio dirbtų kryžių, 12 liaudiškų skulptūrų reprodukcijų, kelių juostų bei kaišytinės prijuostės reprodukcija. Čiurlionio galerijos komisijos, Lietuvos atstovybės ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rūpesčiu bei lėšomis atskirai italų, prancūzų ir anglų kalbomis buvo išleistas italų literato ir poeto Giuseppe Salvatori parengtas, gausiai iliustruotas leidinys [13] apie lietuvių meną. Knygoje yra 44 puslapiai teksto, iliustruota Petro Rimšos bronzinės skulptūros „Skausmas”, 35 įvairių formų kryžių, stogastulpių, koplytstulpių, skulptūrų, dviem spalvotom audinių ir dviem bendro ekspozicijos vaizdo nuotraukomis. Parodoje lietuvių liaudies meną populiarino ir Igno Šlapelio straipsnis, kuris, kartu su skulptūrų fotografijomis, buvo dalijamas meno kritikams ir duodamas žurnalams reprodukuoti. Be to, italų spaudoje buvo spausdinti ir du Pauliaus Galaunės straipsniai. [14] Paroda visapusiškai gerai įvertinta. M. K. Čiurlionio galerijos komisijos pirmininkas ir jos direktorius P. Galaunė, dėkodamas A. Varnui už sumaniai organizuotą lietuvių pasirodymą Monzos parodoje, pabrėžė: „Šioji paroda, dėka p. A. Varno triūsui , turės didelės reikšmės Lietuvos meno gyvenimo vystymuisi. Tąja paroda Lietuva su savo tautodaile pirmąsyk pasirodė Europos meno arenoje. Parodos pasisekimas duos galimybės Lietuvoje sėkmingai rūpintis tautodailės likimu ir josios apsaugojimu” [15]. Už dalyvavimą Monzos parodoje Čiurlionio galerija gavo aukščiausią dovaną - garbės diplomą.

Liaudies menas 1925 m. atidarytame M. K. Čiurlionio muziejuje
Labai reikšmingu įvykiu kultūros gyvenime buvo pirmojo Lietuvoje dailės muziejaus - M. K. Čiurlionio galerijos - atidarymas 1925 metų gruodžio 13 dieną. Čia greta profesionaliosios dailės buvo įkurtas ir Liaudies kūrybos skyrius. Galerijos atidarymo metu jame buvo 3679 įvairių rūšių liaudies meno dirbiniai. Iš jų vos ne pusę sudarė minėtos iš A. Varno įgytos kryžių fotografijos,o kitą pusę - iš Lietuvių dailės draugijos paveldėti ir jau Galerijos surinkti tautodailės dirbiniai. Liaudies dirbinių ekspozicijai buvo paskirtos I aukšto kairėje pusėje buvusios dvi salės. Vienoje iš jų 1926 metų rugpjūčio 26 dieną buvo atidaryta lietuviškų kryžių padidintų fotografijų paroda, išleistas jos katalogas. 1927 metais gruodžio 10 dieną, greta kryžių nuotraukų, antroje salėje buvo atidaryta liaudies skulptūros ir taikomosios dailės ekspozicija. Galerijoje gausėjant tautodailės dirbinių, dėl vietos stokos salės buvo pritaikytos eksponatų saugykloms [16]. Galerija toliau kaupė eksponatus, propagavo juos spaudoje, rengė parodas. 1927 metais išleista brošiūrėlė „Padėkite rinkti tautodailę”. Tautodailės eksponatų rinkti ir piešti vykdavo ir Kauno meno mokyklos mokytojai: Vytautas Bičiūnas, Antanas Tamošaitis bei kiti. Ekspedicijai vadovavęs A. Tamošaitis 1930 metais Biržų gimnazijos patalpose surengė įgytų,eksponatų, tarp kurių buvo ir skulptūros, parodą.

1931 m. liaudies meno parodos Skandinavijos šalyse
Labai reikšmingos buvo lietuvių liaudies meno parodos, vykusios 1931-aisiais metais Skandinavijos šalyse: Švedijoje, Norvegijoje, Danijos sostinėse Stokholme, Osle, Kopenhagoje ir dar dviejuose Švedijos miestuose- Geteborge ir Melmėje. Visų šių parodų iniciatorius ir organizatorius buvo Lietuvos atstovas šiose šalyse Jurgis Savickis, tuo metu gyvenęs Stokholme. J. Savickio sumanymą labai aktyviai rėmė žymus švedų etnologas prof. Sigurd’as Erixson’as, dirbęs Stokholmo muziejuje (Nordiska Museet) . Jis kartu su kitais švedų mokslininkais ir muziejininkais - Sigurdu Kurmanu ir Svenu Kjelbergu - dar 1930 metais, norėdamas pažinti kraštą, jo meną, lankėsi Lietuvoje. Geriau pažinti lietuvių liaudies meną jam padėjo tais metais išleista P. Galaunės knyga „Lietuvių liaudies menas”. Sugrįžęs iš Lietuvos, prof. Erixson’as Stokholmo universitete skaitė paskaitą apie lietuvių liaudies meną. Taigi, švedų visuomenė buvo parengta sutikti lietuvių liaudies meno parodą. Parodą rengė Paulius Galaunė. Buvo atrinkti 102 eksponatai, tarp kurių buvo skulptūros, audiniai, medžio bei keramikos dirbiniai ir kryžių fotonuotraukos. Dominavo religinio turinio senoji vaizduojamoji dailė ir kryžių fotonuotraukos. Visose parodose buvo rodomi tie patys eksponatai. Visose šalyse, tų šalių kalbomis buvo išleisti gražiai iliustruoti parodos katalogai. Juos sudarė ir įžangą jiems parašė P. Galaunė, o kiekvienos šalies muziejaus direktorius jautė pareigą ir garbę tarti jame savo žodį [17]. Be parodų ir joms skirtų katalogų, lietuvių liaudies menas, o taip pat ir profesionalioji dailė, buvo populiarinama įvairiais straipsniais ir leidiniais [18], kuriuose, be profesionaliosios dailės, pateikta ir liaudies meno, o tarp jo - 59 kryžių bei skulptūrėlių iliustracijų.

Lietuvių liaudies meno paroda 1934 m. Tarptautiniame liaudies meno kongrese Ženevoje
XX-ojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje-ketvirtojo pradžioje Europoje vyko tarptautiniai liaudies meno kongresai: I-asis - 1928 spalio 7-13 dienomis Prahoje, II-asis Belgijoje, o III-asis - Stokholme. Deja, Lietuva šiuose kongresuose nedalyvavo. Ji dalyvavo tik 1934 metais vykusiame Tarptautiniame liaudies meno kongrese Ženevoje. Jo metu buvo surengta ir liaudies meno paroda, kurioje savo tautodailės pavyzdžių pateikė ir Lietuva.

Lietuvių liaudies menas 1935 metų vasarą Paryžiuje vykusioje 
Pabaltijo šalių liaudies meno parodoje
1934 metais M. K. Čiurlionio galerija gavo kvietimą surengti „lietuvių liaudies meno skyrių” 1935 metų vasarą Paryžiuje, Trokadero etnografijos muziejuje vyksiančioje Pabaltijo šalių - Estijos, Latvijos ir Lietuvos liaudies meno parodoje [19]. Su kvietimu buvo supažindinti galerijos komisijos nariai. Jie dalyvavimui pritarė. Parodai buvo surinkti įvairių rūšių liaudies meno eksponatai iš Čiurlionio galerijos, Karo muziejaus, Šiaulių „Aušros” bei Telšių „Alkos“ muziejų. Įrengti parodą M. K. Čiurlionio galerija paprašė diplomato ir poeto Jurgio Baltrušaičio sūnų, menotyrininką, taip pat Jurgį Baltrušaitį, kuris tuo metu dirbo Vytauto Didžiojo universitete ir puikiai mokėjo prancūzų kalbą. Buvo išleistas parodos vadovas [20], kuriame dailėtyrininkas Jurgis Baltrušaitis pristatė eksponatus, apžvelgė Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų, nurodė ryšius su Rytų ir Vakarų kaimynais savaip įtakojusiais Lietuvos dailės raidą. Jis pabrėžė Lietuvos liaudies meno kaitos lėtumą ir uždarumą. Daugiausia dėmesio autorius paskyrė kryžiams, jų formų bei dekoro įvairumui bei juos užpildžiusios skulptūros savitumams, kurioje kartais galima įžvelgti ir Vakarų Europos dailės stilių atspindžius. Paryžiečiai labai domėjosi lietuvių liaudies menu, ypač skulptūra. P. Galaunės ir J. Baltrušaičio straipsnis apie Lietuvių liaudies meną buvo išspausdintas prancūzų žurnale. Gaila, kad nėra žinomas tikslesnis parodos laikas ir rodytų eksponatų skaičius.

Lietuvių liaudies meno ekspozicija 1936 m. atidarytame 
Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje
1936 metais buvo baigti statyti Vytauto Didžiojo muziejaus rūmai, kuriuose įsikūrė Karo muziejus ir Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, apjungęs M. K. Čiurlionio galeriją, Kauno miesto ir Valstybės muziejus. Naujuose rūmuose 1937 metų vasario 16 buvo atidaryta pastovi liaudies meno ekspozicija, kuriai buvo skirtas beveik 300 kvadratinių metrų plotas [21]. Ekspozicijoje svarbią vietą užėmė liaudies skulptūra ir raižiniai.

Lietuvių liaudies menas 1937 m. vykusioje Tarptautinėje meno ir technikos moderniajame gyvenime parodoje Paryžiuje
Tarptautinėje meno ir technikos moderniajame gyvenime parodoje Paryžiuje (1937) Pabaltijo šalys užėmė bendrą paviljoną ir turėjo atskirus skyrius viduje. Lietuvos paviljonas buvo įrengtas pagal Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktoriaus Pauliaus Galaunės projektą. Parodoje greta dominuojančių vaizduojamosios, taikomosios dailės ir technikos eksponatų, centre buvo rodomas medinis, Vytauto Kašubos ir Juozo Mikėno išdrožtas monumentalus Rūpintojėlis. Jo prototipu paimta nežinomo liaudies meistro skulptūra iš muziejaus rinkinių, rasta Čekonių kaime, Debeikių vals. Utenos apskr. Skulptūra parodoje turėjo simbolizuoti sunkią lietuvių tautos būtį amžių tėkmėje. Be to, greta Lietuvos architektūros paminklų, buvo eksponuotos ir kelios padidintos kryžių nuotraukos.

Lietuvių liaudies meno paroda Niujorke 1939 m.
Paskutinį kartą iki II-ojo pasaulinio karo į tarptautinę areną su liaudies menu Lietuva išėjo 1939 metais Niujorke. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus sudaryta komisija atrinko 11 būdingų liaudies skulptūrų, 2 koplytėles, 6 geležines kryžių viršūnes, 7 liaudies raižinius (5 iš jų buvo iš Šiaulių „Aušros” muziejaus) [22]. Visas šis turtas buvo sudėtas į tris raštuotas kraitines skrynias [23], kurios taip pat buvo eksponuojamos.

Išnašos:
1 Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose. Tekstą parašė kun. J. Žilinskis. Plymonth. PA. Spauda “Vienybės lietuvninkų. ” 1902
2 P. Galaunė. Lietuvių kryžiai. Kaunas 1926. p. 4;Paulius Galaunė. Lietuvių liaudies menas. Kaunas. 1930; P. Galaunė. Muziejininko novelės. Vilnius. Vaga. 1967, p. 145 - 155; Paulis Galaunė. Dailės ir kultūros baruose. Vilnius 1970(Straipsnių rinkinys iš XX amžiaus II,III, IV dešimtmečiais skelbtų periodikoje. )
3 W. Szukiewicz. Krzyże zdobne w gubernji Wileńskiej. “Wisła”, 1903, XVII t. ; M. Brensztejn. Krzyź I kapliczki Žmudskie. Materyały do sztuki ludowej na Litwie. 1906. Nakładem Akademii Umiejętności; Krzyże na Litwie. Rysował Franciszek Krzywda Polkowski latem R. 1908 dla J. Hr. Przeždzickiego z Rakiszek. Materyały. Wydawnictwo towarzystwa “Polska Sztuka6 Stasowana” W Krakowie. Zeszyt XII. 1909
4Antanas Žmuidzinavičius. Pirmoji lietuvių dailininkų artistiška paroda. “Vilniaus žinios”, 1906 spalio 7 (20) nr. 222; Lietuvos literatūros ir meno archyvas. Lietuvių dailės draugijos fondas: F 33, ap. 1, b. 3, 14, 17,20, 21, 24, 35,70;Pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje. Vilnius, A. Sirkino spaustuvė. 1906; II lietuvių dailės paroda. 1908. Katalogas; III lietuvių dailės paroda. Vilnius. Balandis - gegužė 1909; IV lietuvių dailės paroda. Kovas 1910. Vilnius; Lietuvių dailės paroda Rygoje. Balandis 1910. Ryga; V lietuvių dailės paroda. Vilnius 1911 metai; Lietuvių dailės paroda Kaune. 1911 Vilnius. ; VI lietuvių dailės paroda. Vilnius 1912 metai; VII metinė lietuvių dailės paroda. Vilnius 1913; VIII metinė lietuvių dailės paroda. Vilnius 1914 metai;Posmertinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionies veikalų paroda. Vilnius. Balandžio 23- gegužės 8diens ( gegužės 6 - 21) 1911; Mikalojaus Konstantino Čiurlionies veikalų paroda. Vilnius 1913
5 Antano Jaroševičiaus gyvenimo aprašymas. LDM A, b. 8, nr. 203; Lietuvių kryžiai. Surinko Antanas Jaroševičius. Įžangą parašė D-ras J. Basanavičius, iš tautinių motyvų sutaisė A. Žmuidzinavičius. Lietuvių dailės draugijos leidinys. Vilnius, 1912. J. Zavadskio spaustuvė, A.Jurašaičio klišės
6 Bronisław Piłsudski. „Krzyźe litewskie“. Biblioteka „Orlega Lotu“ Nr. 3. Kraków, 1922
7 Lietuvių meno apžvalgos paroda. Kaunas. 1920. Parodos katalogas; Lietuvių meno paroda. Klaipėda. 1920. Katalogas
8 Justinas Strimaitis. Tautodailės dalykai žemės ūkio parodoje. “Lietuva”. 1924 rugsėjo 1. nr. 196, p. 23
9 XX a. Lietuvos dailės istorija. 1900 - 1940. Vilnius. 1982 p. 121
10 Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (ČDM) Muziejinės dokumentacijos ir fototekos skyrius. M. K. Čiurlionio galerijos komisijos posėdžių 1925-1927 m. protokolai. G. P. - 9881, Č-I-I-3 
11 Cituota iš P. Galaunė. Muziejininko novelės p. 152 - 153
12 Opera Scelte II Mostra Internazionale delle Arti Dekorative Villa Reale di Monza. 1925. G. E. A. Grandi Edizioni Artistiche. Milano 1926
13 Giuseppe Salvatori. L’art rustique et populaire en Lithuanie. Casa editoria G. E. A. Grandi Edizioni Artisiche, Milano 1925. (tai parodos reprodukcijų knyga). D. Salvator’s 1925 metais lankėsi lietuvoje, pabuvoje Kaune ir Palangoje, susipažino su kai kuriais dailininkais bei rašytojais. Jis apie Lietuvą parašė tris knygas. Viena jų, minėta “Lietuvių liaudies menas”
14 Zita Žemaitytė. Paulius Galaunė. Vilnius. 1988 p. 130- 139
15 1925 07 01 MKČG komisijos posėdžio protokolas Nr. 7. ČDM A
16 M. K. Čiurlionio galerija. 1925 xii. 13 - 1930. Penkių metų darbo apyskaita. Sudarė P,Galaunė. Kaunas, 1931.
17 Uställing av Litauisk Folkkonst Från Čiurlionies galleri I Kaunas. 14 Januari - 16 Februari 1931 Nordiska museet. Stokholm. 1931. ( Sigurd’o Erikson’o p. 3 -5, P. Galaunės p. 7 - 15, katalogas p. 16 - 23 ir 64 iliustracijų sąrašas); Ustilling av Litauisk Folkekunst fra Čiurlionies Galleri i Kaunas. Mars [10] - April [10] 1931 Kunstindustri museet i Oslo. (Įžanginis žodis Dr. phil. Thor B. Kielland ir P. Galaunės); Litauisk Folke Kunst Ustiling udlaant af Čiurlionies museum i Kaunas. April - Maj 1931 Det Danske Kunstindustrimuseum. Kjøbenhavn 1931. (Įžangos žodis Vilh. Slomann ir P. Galaunės); Folking konst Litauen. Samalingar frän Čiurlionies galleri i Kaunas. 10 Oktober - 10 November 1931. Göteborg Museum 1931(Įžangaos Sven T. Kjellberg ir P. Galaunės. );Uställing av Litauisk Folkkonst från Čiurlionies galleri i Kaunas. December 1931. Malmö Museum 1931 (Įžangaos Ernst Fisher ir P. Galaunės);
18 Litauens Konst. En översikt i bilder med ineladande text a. P. Galaunė och J. Vienožinskis. Uthivare John Kroon Malmo. 1931. , 168 p. , 264 il. ; L’art Lithuanien. Un recueil d’images avec une introduction par P. Galaunė. Editeur Johan Kroon. Malmö, 1934.
19 Zita Žemaitytė. Paulius Galaunė. p. 138 - 139
20 Art populaire baltique: Estonie - Lettonie - Lituanie. Guide de l’exposition(Musée d’Ethnographie du Trocadóro. Museum National d’ Histoire Naturalle) -Paris, 1935
21 Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštis. I. Kaunas, 1941, p. 365
22 Pauliaus Galaunės pasakojimas, užrašytas Kazimieros Kairiūkštytės - Galaunienės 1983 08 28
23 Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus. 1939 03 17 rašto Nr. 230 nuorašas (Magdalenai Avietėnaitei) Lietuvos skyriaus generaliniam komisarui. ČDM Liaudies meno skyrius; K. Galaunienė. Kauno valst. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus istorijos ir darbo apžvalga. 1983 m. rugsėjo 5 d. Rankraštis 

Iliustracijos iš knygos „XX a. lietuvių dailės istorija“. Vilnius, „Vaga“, 1982 

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine