FOTOMENININKAI, FOTOGRAFAVĘ KRYŽIUS IR KOPLYTĖLES BEI TRADICINĘ LIAUDIES SKULPTŪRĄ 

Žydrė Petrauskaitė

• Kryžių ir koplytėlių fotografavimo prielaidos ir priežastys.
• Pirmieji bandymai

• Iškilūs fotografai

  • Ignas Končius

  • Balys Buračas

  • Adomas Varnas

  • Mečislovas Sakalauskas

Kryžių ir koplytėlių bei tradicinės liaudies skulptūros fotografavimo prielaidos ir priežastys.

Aukšti mediniai kryžiai, koplytėlės, išlakūs stogastulpiai, koplytstulpiai bei juose esančios šventųjų skulptūros nuo seno saugojo ir puošė Lietuvos sodybas, kapus, pakeles. Nei vienoje šalyje jų nebuvo tiek daug ir tokių įvairių. Puikios medinių memorialinių paminklų proporcijos, gražūs ornamentai džiugino praeivių akis. Kryžiai bei koplytėlės itin gerbiami: prie jų meldėsi, prieš juos nukeldavo skrybėles. Dailininkas ir kraštotyrininkas Adomas Varnas rašė: „Mūsų kryžiai turi neįkainuojamos vertės ne tik Lietuvos menui, ne tik istorijai, etnografijai, bei archeologijai, bet jų pilnas rinkinys gali turėti ir neginčytinai žymios pasaulinės reikšmės“.

Lietuvos šviesuomenės atstovai, skatinami nacionalinio išsivadavimo, tautinio romantizmo nuotaikų bei visuotinio pasaulinio susidomėjimo, pradėjo fiksuoti, tyrinėti, rodyti bei populiarinti etninės kultūros objektus, įvairius paminklus, pastatus, menančius garbingą šalies praeitį, tarp jų ir medinius memorialinius paminklus.

P. Mašiotas ne tik pats fotografavo, bet ir kitus ragino: „Foto mėgėjai! Neduokite aparatams rūdyti. Smarkiau suskubkite rinkti medžiagą mūsų kraštui iliustruoti. …Atsiras kas mūsų rinkinėlius sutvarkys, suvartos.“ Prof. Ignas Končius „Fotomėgėjo“ žurnale rašė: „Mūsų beveik niekas nefotografuota. Tik kai kurios stambmenos kiek pagraibytos, o šiaip viskas nauja fotografuojančiam, viskas nematyta… Bet kuris iš mūsų turi turėti pagal išgalę savo rinkinėlį, kaupti krūvon savo pasirinktosios srities vaizdus. Jaunas pradėjęs rinkti, per amželį daug gali pririnkti.“

Kryžių ir koplytėlių fiksavimas padėjo išsaugoti daugybės gražių paminklų prisiminimą, o taip pat padėjo ugdyti tuo metu kaip stiprėjančią nacionalinę savimonę. Nuotraukos buvo ir yra puiki mokykla menininkams ir nagingiems meistrams.

 

Pirmieji bandymai

Pirmieji bandymai fiksuoti kryžius ir koplytėles buvo daromi pieštuku ar plunksnele. Vėliau juos imta ir fotografuoti. Sunku tiksliai pasakyti, kas pirmasis pradėjo tai daryti. Kol kas autorės turimos žinios apsiriboja tik XIX a. pab. - XX a. pr. spaudoje išlikusiomis nuotraukomis ir negausiai paskelbtais faktais.

Minėtu laikotarpiu. vieni fotografai domėjosi portretais, kiti gamta, daile, architektūra bei kitu kultūriniu palikimu. 1864 - 1865 metais Lietuvos fotografija pradėjo tarnauti mokslui, pirmiausia – astronomijai, vėliau – botanikai bei muziejininkystei ir tuo pačiu istorijai, nes supažindino žmones „su Vilniaus senienų muziejuje esančiomis vertybėmis, labai svarbiomis krašto istorijai.“ Žymūs fotografai: Abdonas Korzunas, Juozas Čechavičius (1819 - 1888), Stanislovas Fleris (1861 - 1915), Aleksandras Jurašaitis (1859 - 1915), Jonas Bulhakas (1876 - 1950) , Edmundas Zdanovskis, Julius Kłosas, Jerzy Hoppenas (1891 - 1969) fiksavo Vilniuje ir jo apylinkėse esančias bažnyčias ir koplytėles, jas puošiančius paveikslus bei skulptūras. Tačiau jie daugiausiai domėjosi profesionaliuoju menu.

Fotografijos technikai smarkiai žengtelėjus pirmyn, padidėjus fotoaparatų gamybai, fotografuoti pradėjo ne tik profesionalai bet ir vadinamieji laisvo verslo grupės atstovai, mėgėjai – kitų profesijų ir pomėgių žmonės. Daugelis šviesuomenės atstovų – dailininkų, kraštotyrininkų, muziejininkų, matininkų bei kultūrtechnikų, besidominčių savo krašto praeitimi, – nemažai padirbėjo kaupdami įvairių tautodailės objektų, tarp jų ir kryžių bei koplytėlių nuotraukas. Surinkta medžiaga buvo ne tik tyrinėjama, bet ir rodoma platesniems visuomenės sluoksniams. Ji pradėta publikuoti ir spaudoje (kadangi profesionalių foto korespondentų trūko, gana dažnai būdavo spausdinamos fotomegėjų nuotraukos).

1904 - 1918 m. Vilniuje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose buvo išspausdinta 619 fotografijų (iš jų 132 su miestelių, miestų, architektūros, sodžiaus vaizdais). 1902 m. „Tygodnik Illiustrowany“ paskelbtos Kornelijos Moncevičaitės kryžių nuotraukos. 1906 m. išleistoje Michailo Brenšteino knygoje kartu su tekstu buvo paskelbta 90 stogastulpių, koplytstulpių, koplytėlių ir kryžių nuotraukų. Piešiniai - autoriaus, nuotraukos - L. Andžejevskio, A. Jačinovskio, K. Moncevičiuvnos ( Moncevičaitės), P. 

Mašioto, J. Žiogo. Daugiausia šiose iliustracijose parodyti šiaurės Žemaitijos paminklai, keletas – iš Trakų apskrities.

1914 m. „Vairo“ žurnale pasirodė keletas Jono Strazdo - Jaunučio bei Prano Mašioto nuotraukų, kuriose užfiksuoti sodybas puošę kryžiai bei koplytstulpiai. Prano Mašioto dukra savo prisiminimuose pasakoja, kad jos „Tėvas nesiskyrė su fotografijos aparatu ir, ką įdomesnio pamatęs stabtelėdavo. Kur apsistojus ilgesniam laikui, tėvas teiraudavosi sodžių ir kryžių, o pasiprašęs ir gavęs kokį lengvą vežimaitį, iškeliaudavo rinkti etnografinės medžiagos.“ Lietuvoje buvo ir daugiau tokių entuziastų. Kryžiais, koplytėlėmis bei skulptūromis domėjosi ir dailininkas J. Perkovskis, kuris ne tik juos piešė, bet ir fotografavo. Kultūriniu tautos palikimu taip pat domėjosi, jį fiksavo grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius bei Vaitkuškio dvaro savininkas S. K. Kasakauskas ir dar daugelis kitų iškilių to meto žmonių.

Iškilūs fotografai

Nuotraukų spaudoje, kaip ir pačios spaudos, ypač padaugėjo apie 1930-uosius metus.

Prof. Ignas Končius buvo vienas iš pirmųjų, pradėjęs nuosekliau fotografuoti kryžius ir koplytėles. Jo rinkiniuose yra išlikusių 1911 m. Plungės, Šilsodos, Kretingos, Tverų apylinkėse darytų nuotraukų. Ypač daug kryžių ir koplytėlių Žemaitijos ir kituose Lietuvos regionuose jis nufotografavo 1932 - 1940 metais. JI. Končiui čia daug padėjo telšiškis matininkas P. Gaidamavičius.

Panašiu metu, įkvėptas V. Šukevičiaus straipsnio, kryžiais ir koplytėlėmis pradėjo domėtis ir Adomas Varnas. Iš pirmaisiais metais jo darytų nuotraukų yra išlikę nedaug, o iš vėlesniais metais darytų fotografijų mūsų dienas pasiekė gana nemažas rinkinys – vien Lietuvos dailės muziejuje saugoma apie 2000 jo kryžių ir koplytėlių foto nuotraukų.

Fiksuoti tautos kultūrinį palikimą, stengėsi ir Dailininkų draugijos, Lietuvos foto mėgėjų sąjungos (įkurta 1932 m., pirmininkas prof. Stasys Kolupaila) nariai. Prie Lietuvos foto mėgėjų sąjungos 1935 m. buvo įsteigta Lietuvos matininkų bei kultūrtechnikų (melioracijos specialistų) foto mėgėjų kuopelė, kuriai vadovavo matininkas J. Bagdonas. Valstybinė Archeologinė komisija, vykstant Lietuvos Respublikos žemės reformai, pradėjo organizuoti ekspedicijas, kurių metu buvo fiksuojami nykstantys gatviniai kaimai ir jų aplinka.

Atidarydamas pirmąją Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų foto mėgėjų kuopelės parodą 1936 m. Vytauto Didžiojo Muziejaus rūmuose tuometinis žemės ūkio ministras Stasys Putvinskis pasidžiaugė, kad „matininkai ir kutūrtechnikai, dirbdami savo tiesioginį sunkų ir atsakingą darbą, aktyviai dalyvauja ir mūsų krašto kultūriniame darbe, rinkdami etnografinę medžiagą, fotografuodami senovės paminklus, žmonių tipus ir vertingus bei retus daiktus susijusius su mūsų krašto senove ir didinga jos praeitimi.“

Tarpukariu vykusių ekspedicijų medžiagą, tarp jų ir kryžių bei koplytėlių nuotraukas, kaupė 1923 m. įkurtas Šiaulių „Aušros“ muziejus bei 1925 m. įsteigta M. K. Čiurlionio galerija. Šių muziejų darbuotojai ne tik tyrinėjo jau sukauptą medžiagą, bet ir patys ją rinko.

Po Pirmojo pasaulio karo, 1915 m. įsigijęs fotoaparatą, gimtojo krašto istoriniu palikimu pradėjo domėtis ir Balys Buračas. Jo nuotraukų kolekcija itin gausi. Itin didelę jos dalį sudaro kryžių ir koplytėlių fotografijos.

Etnografine tematika domėjosi ir Petras Babickas, Vytautas Augustinas, Ignas Šilkinis ir daugelis kitų ano meto šviesuolių.

XX amžiaus antroje pusėje, sovietmečiu, praeities paminklų fiksavimas, kaupimas bei tyrinėjimas nebuvo nutrūkęs. Didelės nuotraukų kolekcijos sukauptos įvairiuose Lietuvos muziejuose, bibliotekose, Lietuvos Istorijos instituto etnografijos skyriuje bei Literatūros instituto ir Vilniaus Universiteto rankraštynuose. Šiuose rinkiniuose yra ir daug kryžių bei koplytėlių, o taip pat tradicinės liaudies skulptūros nuotraukų. Panašaus turinio nuotraukos kaupiamos ir privačiose kolekcijose.

Itin nuosekliai kryžiais ir koplytėlėmis bei tradicine liaudies skulptūra domėjosi fotografas Mečislovas Sakalauskas. Dirbdamas Paminklų restauravimo ir konservavimo institute jis sukaupė įspūdingą kiekį nuotraukų. Gana gausūs ir įdomūs Juozo Petrulio, Stasio Daunio, Vlado Miškinio mažosios architektūros paminklų ir skulptūros fotografijų rinkiniai. Lietuvos Dailės muziejuje taip pat sukaupta nemažai vertingos medžiagos apie kryžius ir koplytėles, kurią važinėdami Lietuvos keliais fiksavo Stasys Vaitkus, Kazys Černius, Antanas Lukšėnas ir kiti fotografai.

Garsūs šiuolaikiniai fotomeistrai jaunystėje taip pat aktyviai domėjosi etnografine tematika ir, sekdami senųjų fotomenininkų tradicijomis, fiksavo krašto kultūrinį palikimą.

Daugiausia medinių memorialinių paminklų užfiksuota Žemaitijoje ir Aukštaitijoje, mažiau –Dzūkijoje bei Suvalkijoje. Šių fotografų dėka mes turime turtingą puikių medinių memorialinių paminklų ir skulptūrų nuotraukų rinkinį, iš kurių galima susidaryti gana išsamų vaizdą, kur ir kokie kryžiai bei koplytėlėsbuvo statomos. Nuotrauka tiksliau nei piešinys perteikia objekto detales, jo santykį su aplinka.