JONIŠKIO KRAŠTO GELEŽINIAI ANTKAPINIAI KRYŽIAI IR KAPŲ TVORELĖS

Daliutė PETRULIENĖ, Joniškio istorijos ir kultūros muziejus

Įvadas, tyrinėjimų apžvalga

Geležiniai kaltiniai kryžiai liaudies meno šaka imti laikyti tik XX a. 7 dešimtmetyje. Tam turėjo įtakos sparčiai nykstantys liaudies meno kūriniai - mediniai kryžiai bei koplytėlės, todėl buvo skubama surinkti kuo daugiau medžiagos apie juos. Antra aplinkybė - geležiniai kryžiai, palyginus su mediniais, yra ilgaamžiški, todėl tyrinėjimų apie jų atsiradimą buvo nedaug. Tyrinėjimų pagausėjo pastaruoju metu.

Č. Kontrimas pateikia įvairių Lietuvos regionų (tarp jų ir Joniškio rajono) kaltinių kryžių pavyzdžių, apžvelgia jų savitumą, kryžių statymo ištakas bei pateikia žinių apie kalvius.
Pakruojo rajono kaltinių kryžių pavyzdžius ir jų ornamentiką nagrinėjo R. Alekna. Čia išdėstoma kalvystės istorija, analizuojami kryžių ornamentai.

Šiaulių senųjų (Talšos) kapinių kryžiai yra apžvelgti R. Baristaitės ir A. Petrikausko.

Gruzdžių, Šiupylių, Jokūbaičių ir Valdomų kapinių kryžiai aprašyti J. Krivicko. Jo darbe yra nemažai analogiškos Joniškio rajonui medžiagos.

K. Misiaus straipsnyje aptariama situacija, buvusi XIX a. viduryje, kai po 1863 m. sukilimo sustiprėjo rusinimo politika Lietuvoje ir caro valdžios neigiamas požiūris į katalikybę.

A. Stravinskas aprašė buvusias žymesnes kalves įvairiose Lietuvos vietovėse, pastatų dydį, įrenginius. Kitame straipsnyje šis autorius nagrinėja Mažosios ir Didžiosios Lietuvos geležinių kryžių panašumus ir skirtumus.

V. Kašinskas apibūdina kapinių, kapaviečių, antkapinių paminklų įrengimo ir puošybos pagrindinius bruožus, pateikia anotacinių tekstų, antkapių, tvorelių ornamentų pavyzdžių.

K. Blažys aprašo Kapčiamiesčio kryžių pavyzdžius, apibūdina to krašto žymiausius kalvius.

Ž. Jonaitytė analizuoja kapo tvorelių paskirtį XIX a. pabaigoje - XX a., darbe gausu iliustracijų.

M. Purvinienė nagrinėja Klaipėdos krašto antkapinius paminklus, siekdama nustatyti lietuvininkų etninių tradicijų atspindžius antkapinėse paminklų formose, puošyboje, įrašuose. Jų paplitimą ir santykį su germanizacija bei vokiškąja kultūra, tuometines Vakarų Europos kosmopolitines tendencijas.

J. Zabulytė-Sapijanskienė nagrinėja XIX a. pabaigos - XX a. pradžios metalinių kryžių atsiradimo ir paplitimo Lietuvoje klausimus.

Lietuvos nacionalinio muziejaus surinkti Lietuvos geležinių kryžių viršūnių duomenys yra paskelbti atskirame muziejaus išleistame kataloge. Jame yra duomenų ir apie Joniškio r.

Duomenys apie Šiaulių “Aušros” muziejuje saugomas (tarp jų ir Joniškio krašto) geležines kryžių viršūnes yra paskelbti atskirame kataloge (sudarytoja S. Mockutė).

Medžiaga apie metalinius kaltus kryžius Joniškio krašte Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje pradėta rinkti nuo 1994 m. Darbas buvo tęsiamas 1998-1999 m. Tuo metu buvo nupiešti ir nufotografuoti Skaistgirio miestelio kapinių metaliniai kryžiai. Vėliau pradėta fiksuoti metalinius lietus ir kaltus kryžius kitose rajono kaimų kapinėse. Sukaupta medžiaga yra saugoma Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje.

Sėkminga pradžia paskatino imtis tolesnio, išsamesnio darbo - sukaupti kiek įmanoma daugiau medžiagos apie rajone esančius metalinius ir medinius kryžius bei atlikti tyrinėjimus. Projekto Medžiagos apie kryždirbystę ir kalvystę rinkimas Joniškio krašte vykdymą (vad. D. Petrulienė) finansiškai parėmė LR Kultūros ministerijos Etninės kultūros ir regionų kultūros projektų rėmimo fondas bei Joniškio rajono savivaldybė.

2002 m. birželio - liepos mėnesiais Joniškio rajone surengta kraštotyros ekspedicija Medžiagos apie kryždirbystę ir kalvystę Joniškio krašte rinkimas, kurios metu surinkta istorinė medžiaga apie kaltinius geležinius antkapinius paminklus ir atlikta jų fiksacija. Aplankytos 24 Joniškio rajono veikiančios ir neveikiančios Balkaičių, Jauneikių, Gasčiūnų. Daunoravos, Ivoškių, Kurmaičių, Lieporų, Maironių, Jakiškių, Pošupių, Rudiškių, Juodeikių, Daukšių, Žukančių, Petraičių, Kalnelio kaimų bei Žagares, Kriukų, Skaistgirio miestelių kapinės. Atlikta 325-ių metalinių kryžių foto ir grafinė fiksacija, išmatavimai, užrašyti ant postamentų išlikę anotaciniai tekstai. Taip pat padaryti 87 kapo tvorelių apmatavimai bei foto ir grafinė fiksacija. Daugiausia metalinių kryžių aptikta Žagarės miesto Raktuvės kapinėse - 80, Skaistgirio kapinėse - 56 ir Kalnelio kapinėse - 45.

2003 m. buvo tęsiama Kalnelio kapinių ir atliekama senųjų Joniškio kapinių bei muziejaus rinkinio, kuris eksponuojamas naujosiose Joniškio kapinėse (Noriūnų kapinės) kaltinių kryžių ir tvorelių foto ir grafinė fiksacija. Kriukų seniūnijoje papildomai buvo aplankytos Blauzdžiūnų, Skakų, Bučiūnų ir Nociūnų kapinės. Čia buvo atlikta fotofiksacija.

Šio straipsnio autorė yra apibendrinusi vykusių ekspedicijų duomenis atskirame leidinyje.

 

Kryžių statymo ištakos ir raida

 

Ikikrikščioniškais laikais kryžius reiškė pasaulio šalių modelį, vėliau saulės simbolį, o dar vėliau tapo vienu iš daugelio ornamentikos elementų, iki šiol pasitaikančių įvairiose tautodailės šakose. Per Artimuosius Rytus Lietuvą pasiekė kryžius-svastika, turėjęs ugnies ir šviesos simbolinę prasmę. Lotyniško tipo kryžius, kaip svarbiausias krikščionių tikėjimo simbolis, imtas vartoti ir garbinti IV a. Romos imperijoje. Lotyniško kryžiaus kelias į Lietuvą buvo ilgas ir sunkus. Jį lydėjo kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, atnešę daug dvasinių ir fizinių kančių. Kryžius simbolizuoja ne tik kančią, bet ir prisikėlimą bei kelią į dangaus karalystę, į amžinąją šviesą. Jis turėjo atskirti mirusiuosius nuo gyvųjų, kad mirusieji jiems nedrumstų ramybės, taip užstodamas angą iš ano pasaulio.

Kryžių statymo priežastys buvo įvairios. Jas galima būtų sieti su: 1) asmens, šeimos gyvenimu, 2) kaimo bendruomenės ar jos dalies pasaulietinių ir religinių sambūrių veikla, 3) tautos gyvenimo tarpsniais, ypač istorinių lūžių metais.

Didžiausią paminklų dalį sudaro žmogaus ar šeimos palaidojimo vietą žymintys antkapiai. Kryžiai statyti tragiško žuvimo vietose, dažniausiai pakelėse, ir vadinti krikštais, “kad žuvusiojo siela ilsėtųsi ramybėje ir negąsdintų praeivių”.

Kryžiais įamžindavo vestuves, gimimą bei krikštynas, taip pat laukiant, bet nesulaukiant vaikų arba mirus kūdikiui. Už išgijimą atsidėkodavo Dievui, pastatydami koplytėlę su šv. Roko, ligonių globėjo, skulptūrėle..

Ant atskirų ūkių ar kaimų, žemės ribų, kryžiai stovėjo tarsi riboženkliai. Kaip atminimo ženklą, paminklus statydino prieš išvykdami į užjūrius arba apsigyvenusieji svetimame krašte lietuviai. Taip pat jie statyti žmonėms, išsikeliantiems iš gatvinių kaimų į vienkiemius arba pardavusiems ūkį ir išsikraustantiems gyventi kitur. Miestelio aikštėse apsisaugoti nuo gaisro, statė stogastulpius su šv. Florijono skulptūra, o nuo maro ir kitų epidemijų - šv. Benedikto kryžių, dar vadintą “karavykų” kryžiumi, su dviem (rečiau trimis) skersiniais.

Trečia kryžių grupė žymėjo svarbiausius tautos ar bažnyčios gyvenimo įvykius: 500 metų šv. Kazimiero paminėjimą, Lietuvos krikšto 600-tąsias metines, blaivybės įvedimo atminimą, 1863 m. sukilime žuvusiųjų pagerbimą ir kt.

Mediniai kryžiai ilgai neužleido savo pozicijų metaliniams todėl, kad medžio šventumas ir jo garbinimas siekė dar pagonybės laikus. Tuo tarpu nei metalas, nei akmuo nebuvo laikomi šventais. Tik XIX a. viduryje atsirado lietiniai metalo kryžiai. Lietiniai ketaus kryžiai tapo pagrindu atsirasti dvistiebiams kryžiams. Tai patvirtina Žagarės Raktuvės kapinėse 2002 m. ekspedicijos metu rastas 1848 m. kryžius, o Kalnelio kapinėse - 1849 m., o Kriukų - 1853 m. Vėliau lietus metalo kryžius palaipsniui pakeitė kaltiniai dėl patvarumo ir mažesnės kainos. O pastaruosius XX a. 3-5 dešimtmetyje - betoniniai ir akmeniniai kapų antkapiai bei paminklai.

 

Kalvystės raida Lietuvoje

 

Kalvystė - vienas iš seniausių ir svarbiausių amatų Lietuvos valstybėje. Jis tarnavo ir karaliaus dvarui ir miestų, dvarų bei kaimų ekonomikai. Iki XIX a. antrosios pusės Lietuvoje kalviais daugiausia buvo svetimtaučiai. XIX a., be žydų tautybės amatininkų, Lietuvoje kalvyste vertėsi visų kaimyninių tautų žmonės - rusai, baltarusiai, lenkai, vokiečiai, latviai. Nuo XIX a. 8-9 dešimtmečio kalvyste vis dažniau ėmė verstis lietuviai. Meninės kalvystės, kaip liaudies meno šakos, stilistiniai principai Lietuvoje susiformavo jau ankstyvaisiais viduramžiais. Ilgainiui kiekvienas kaimas turėjo savo kalvį. Kai kuriuose kaimuose būdavo net po du kalvius: vienas jų - ūkio, kitas - meno reikalams.

Geležinių paminklų atsiradimą ir paplitimą sąlygojo metalo žaliavos pagausėjimas nuo XIX a. vid. iki XX a. vid. Geležis Lietuvoje buvo sunkiai įgyjama ir brangi, todėl taupiai naudota kaimo trobesių statyboje ir buityje. XVIII a. pabaigoje, Lietuvą įjungus į Rusijos imperijos sudėtį, metalo žaliava pradėta gabenti iš centrinių Rusijos bei Lenkijos karalystės gubernijų. Didžioji jos dalis atitekdavo miestų amatininkų cechams, kartais dvarams.

Nuo senų laikų vietinėse liejyklose iš balų rudos gaunama geležis buvo nepatvari, turėjusi daug priemaišų. Jos gamybos procesas galutinai sunyko XIX a. viduryje, kai vis daugiau geležies buvo įvežama iš kitų kraštų. Metalo ypač pagausėjo po baudžiavos panaikinimo, kuomet užsienio verslininkai noriai investavo kapitalą į Lietuvos pramonę. Kūrėsi metalo apdirbimo pramonės šakos. Pakankama metalo žaliavos pasiūla įtakojo jos panaudojimą, nulėmė kainą. Geležis nebuvo labai brangi, neretai buvo pigesnė už medieną. Valstiečiams buvo patogiau statyti metalinius kryžius, nes nykstant miškams, įsigyti geros medienos buvo sunku. Kita vertus, kalvystės paplitimas periferijoje priklausė ir nuo atskirų regionų ekonominio išsivystymo lygio, kurį sąlygojo geležinkelio linijų atsiradimas Rytų bei Vidurio Lietuvoje nuo XIX a. vidurio. Šiuo laikotarpiu susiformavo atskiri kalvystės centrai Joniškyje, Kupiškyje, Seirijuose, Varniuose bei kitur. Todėl dėsninga, kad geležinių kryžių daugiausia yra Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje didesniuose miestuose atsirado metalo liejimo dirbtuvių, kuriose buvo liejami geležiniai antkapiniai kryžiai.

Lieti masyvių formų kryžiai paplito Mažojoje Lietuvoje iš Rytprūsių. Iš ketaus išlieti paminklai buvo užsakomi miestiečių ir turtingesnių ūkininkų, dvarininkų, statomi vienuolynų, kai kurių bažnyčių šventoriuose. Tačiau pirmenybė buvo teikiama savo kaimo meistrų nukaltiems kryžiams, kurie buvo pigesni ir patvaresni, nes ketaus kryžiai buvo trapūs, lengvai sudaužomi.

Joniškio krašte buvo nemažai kalvių. Remiantis kraštotyrininko A. Stravinsko surinktais duomenimis, Skaistgiryje buvo kalvis K. Mačiulis, išmokęs amato kariuomenėje, nukalė Skaistgirio kapinių vartus, kapų tvoreles. Gataučių apylinkėje buvo kalvis I Labanauskas. Kepalių apylinkėje Puslovio kaime - I. Joras. Pastarasis kalė kryžių viršūnes, skrynių apkalus, užraktus. Ropininkų kaime kalvis J. Stočkus kalė tvoreles Gasčiūnų kapinėms, nukalė Ropininkų kapinių vartus, darydavo brėžinius. Joniškyje kalvyste vertėsi F. Norvaišas. Jis turėjo penkis mokinius: S. Šidlauską iš Žagarės ir V Jonaitį, A Adomaitį, Mankevičių, J Stočkų iš Joniškio.

Satkūnuose kryžius kalė Girdžiūnas, Skakų kaime - kalvis A. Ragulis.

Gretimame Pakruojo rajone buvo garsi kalvių Freibergių “dinastija”. Jų kūriniai galėjo pasiekti ir Joniškį. Joniškio miesto senosiose kapinėse yra tvorelė su užrašu, nukaldinta kalvio S. Kamuntausko iš Šiaulių, o Kalnelio kaimo kapinėse, taip pat kalvio iš Šiaulių - J. Bezomowiez.

Kaimo žmonės antkapinius paminklus užsakydavo pagal artimiausiose kapinėse esančių geležinių ir medinių kryžių pavyzdžius, patys pasirinkdami dekoro motyvus, todėl XIX a. pabaigoje didesnės idėjų migracijos nebuvo.

 

Kryžių ornamentikos simbolika

 

Lietuviškų kryžių kilmę ir ornamentikos simboliką nagrinėjo, J. Basanavičius, P. Galaunė, K. Čerbulėnas, M. Gimbutienė, P. Dundulienė bei lenkų tyrinėtojas V. Šukievičius.

Pasak K. Čerbulėno, ornamentai buvo perduodami iš kartos į kartą, tad daugelis jų liko nepakitę arba labai mažai pakitę. Iš priešistorinių laikų atėjo geometriniai ornamentai, kurie sudaryti iš tiesių linijų, išlikusių audiniuose ir drabužiuose. K. Čerbulėnas geometrinį ornamentą laiko pirmuoju ir paprasčiausiu lietuviškos kilmės pagražinimo ornamentu, kuris buvo naudojamas puodams, žalvarinėms apyrankėms, šukoms, žiedams papuošti. Kryžiuose ypač dominuoja saulė - šviesos ir ugnies simbolis. Lietuviai ilgai tikėjo į amžinatvės pradą - šventąją ugnelę, kurią išreiškė ornamentų raštuose saulės simboliu - apskritimu. Augalinių ornamentų išraiškos formas K. Čerbulėnas kildina iš senovės lietuvių papročio garbinti miškus, atskiras gėles, tikint jų paslaptinga galia.

Lietuviai, įnešdami krikščioniškosios simbolikos elementų, kurie yra paimti iš katalikų liturgijos, siekė, kad paminklai atrodytų krikščioniški ir katalikų vyskupai nedraustų jų statyti viešai. Katalikų liturgijos simboliai: monstrancija, ostija, taurė, žvakė buvo jungiami su geometriniais ornamentais.

Geležinių kryžių kalviams buvo nesunku vaizduoti barokinę monstranciją su konvenciniais spinduliais, labai panašią į saulės simbolį. Geležinių kryžių su monstrancijomis - saulėmis yra ant XVIII - XIX a. medinių bažnyčių, varpinių, šventoriaus ir kapinių vartų. Saulės, mėnulio ir žvaigždžių simboliai atėjo romantizmo įtakoje, kaip pagoniškosios lietuvių religijos elementai. Šiems simboliams atsirasti turėjo įtakos Rytų ir Vakarų krikščionybių susidūrimas Lietuvoje. Iš priešistorinių laikų išliko geometriniai ornamentai, kurie sudaryti iš tiesių linijų, išlikusių audiniuose ir drabužiuose.

Kaip teigia M. Gimbutienė, geometrinių ornamentų prasmė yra ratas. Jungiant į vieną visumą skritulį, akutę, spiralę, kryžių, svastiką, puslankį, saulutę, žvaigždutę išreiškiame dinamiškumą, kas juda į priekį, sukasi. Juo užkertamas kelias stagnacijai, palaikoma ir skatinama gyvybė.

M. Gimbutienė ornamentų simbolius skirsto į vyriškuosius ir moteriškuosius. Vyriškiesiems simboliams priskirtini augaliniai motyvai, tai: rozetės, dobilai, linų žiedai ir visos saulės formos gėlės. Moteriškiems simboliams priklauso varpo tipo gėlės, tokios kaip lelijos. Augaliniai motyvai sutinkami dažniausiai koncentrinių apskritimų ir segmentinių žvaigždžių pavidalu. Šie motyvai būdingi antkapiniams paminklams, nes jie pabrėžia gyvybingumo neišsenkamumą. Medis ar gėlė simbolizuoja energiją ir gyvenimą, apsaugo žmones nuo nelaimių. Mirusiųjų žmonių vėlės, pagal mirusiojo lytį, pereidavo į vyriškosios arba moteriškosios lyties augalus. Ąžuolinis kryžius reiškė vyro mirtį, eglinis arba liepinis-moters. Visi prieš tai suminėti autoriai laikėsi labai panašios nuomonės, kad paminklų išraiškos formos ir ornamentai pasiekė mus iš priešistorinių laikų, kai simbolinis menas buvo neatsiejamas nuo religijos.

 

Joniškio rajono kapinių apibūdinimas

 

Apžvelgiant Joniškio rajono kapines, išryškėjo antkapinių paminklų statymo savitumai. Antai Kriukų miestelio kapinių metaliniai kryžiai išskirtini ornamentų įvairumu. Čia nesikartojo to paties ornamento kryžiai.

Gaščiūnų kaimo kapinaitėse dominavo ne kaltiniai kryžiai, bet kapų metalinės tvorelės.

Daunoravos ir Žagarės latvių liuteronų kapinėse ypatingu puošnumu ir dideliais parametrais išsiskyrė kapų tvorelės.

Kalnelio kaimo ir Skaistgirio miestelio kapinėse kaltiniai kryžiai originalesni, vyrauja įvairių ornamentų deriniai, o kapų tvorelės Kalnelio kapinėse pasižymi labai sudėtinga ornamentacija. Šiose kapinėse joniškiečiai nuo 1805 m., kai buvo uždrausta laidoti Joniškio bažnyčios šventoriuje, iki 1923 m. laidodavo mirusiuosius.

Žagarės mieste ypač gausu vienodo ornamento kryžių. Čia (pvz., Raktuvės kapinėse) daug XX a. 3-4 dešimtmečio kryžių yra barokinio stiliaus, su lietu betoniniu postamentu, o Senosios Žagarės Veidės kalnelio kapinėse daug kaltinių kapo tvorelių su kryžiais, sudarančiais bendrą kompoziciją. Šios ir Naujosios Žagarės naujosios kapinės išsiskiria kunigų kapais, kuriuose anotaciniai tekstai užrašyti antkapio nugarinėje pusėje.

Jakiškių kaime ekspedicijos metu užfiksuotas vienintelis pakelės metalinis kaltas kryžius.

Joniškio miesto kapinės įkurtos 1923 m. veterinarijos gydytojo L. Lopo iniciatyva, o mūriniai vartai pastatyti 1924 m. L. Lopo rūpesčiu, pagal jo sudarytą planą, pasitelkus vidurinės mokyklos mokinius, kapinės buvo apsodintos eglaitėmis ir berželiais. Deja sodinys sunyko, išliko tik vartai, kuriuos puošia kaltinė saulutė..

Joniškio kapinėse, yra tik 12 kryžių ir 9 kapo tvorelės. Kryžiai išsidėstę visame kapinių plote, o tvorelės koncentruojasi kapinių dešinėje pusėje nuo pagrindinio tako.

Tvorelių ornamentai paprasti. Jose dominuoja dviejų aukščių strypai, kurių viršūnes puošia bumbulai. Kitų viršūnės suplotos, susuktos į lapo formos ornamentą. Strypus juosia neišvaizdi girlianda, kurios viduryje - rozetė. Kampiniai tvorelių stulpai paprasti, neišsiskiriantys iš bendro konteksto. Jų viršūnės puoštos rutuliu, apversto kūgio ornamentu.

Tik 3 kapų tvorelės išsiskyrė sudėtingu ornamentu. Vienos tvorelės ornamentai išdėstyti visame tvorelės plote. Tai augalinis tulpės lapų ir žiedų motyvas. Viršutinėje dalyje kas antras strypas puoštas rozete. Viršuje strypai užbaigti dviem lygiagrečiai einančiom juostom. Antros tvorelės ornamente vyrauja skaičiaus “3” ir laisvo silueto “S” raidės modifikacija, taikant veidrodinę kompozicijos simetriją. Strypai apačioje susukti į virvutę, o viršuje juos jungia “C” raidės ornamentas. Viršuje pasukti strypai primena plevenančią liepsną. Trečios tvorelės kampiniai stulpai puošti lelijos žiedo motyvu. Strypai dviejų aukščių, viršuje nusmailinti, suploti ir pasukti į lapo formos ornamentą. Viršuje ir apačioje strypai sujungti “C” raidės ornamentu. Per vidurį tvorelė puošta įmantriu tulpės lapų ir žiedų ornamentu, tarp kurių yra rozetės.

Ant vienos tvorelės vartelių yra užfiksuota pritvirtinta metalinė lentelė, kurioje yra S.Kamantausko pavardė iš Šiaulių.

Joniškio kapinėse yra penki pirmos grupės kryžiai. Tai vienstiebiai, kurių ornamentika sudaro laisvo silueto “S” raidės modifikaciją, taikant veidrodinę simetriją. Kryžmų viršūnės puoštos saikingu, iš visumos neišsiskiriančiu ornamentu. Du kryžiai dvistiebiai - barokinio stiliaus, gausiai ornamentuoti vidinėje kryžiaus erdvėje: tai ir pasukto į virvutę metalo, rozetės, “C” raidės, rožės pumpuro, rožės žiedo su lapeliais ornamentai. Antras barokinio stiliaus kryžius puoštas vidinėje pusėje “S” raidės ornamentu, išlinkimuose įkomponuojant lapelius.

Vienas kryžius antros grupės, didesniu nei įprasta kryžmų pločiu, o ornamentas išdėstytas apie strypus įvairiai jungiant “S” ir “C” raidžių fragmentu. Kiti kryžiai netipinio ornamento, kai kryžmos apatinė dalis praplatinama, įkomponuojant sukto į virvutę metalo du strypus. Kryžiaus vidinėje erdvėje vyrauja “C” raidės ornamentas, įkomponuotas taikant veidrodinę simetriją.

Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus kolekcijai priklauso 20 kryžių, kurie buvo surinkti kaip praradę autentišką pastatymo vietą, iš įvairių rajono kapinių: Kriukų, Kalnelio, Skaistgirio, Žagarės, Pošupių, Milvydžių. Šeši kryžiai yra pirmos grupės, kiti netipinio ornamento dvistiebiai kryžiai. Augalinio motyvo ornamentai derinami su modifikuotais “S” raidės, geometriniais, suktais į virvutę, barokinio stiliaus elementų motyvais.

 

Joniškio krašto kryžiai

 

Surinkus istorinę medžiagą paaiškėjo, kad visus 2002 m. ekspedicijos metu užfiksuotus kryžius pagal meninę kompoziciją galima suskirstyti į 3 grupes (3 grupė skirstoma į 5 pogrupius). Smulkiau apžvelgsime metalinius kryžius, esančius kai kuriose rajono kapinėse (Žagarės, Skaistgirio, Kriukų, Pošupių, Gasčiūnų, Ivoškių, Kalnelio ir kt.).

 

1 grupės kryžiai

 

Žagarės Raktuvės, Senosios Žagarės naujosiose (1 pav.), Skaistgirio ir Kalnelio kapinėse daugiausia rasta 1 grupės - vienstiebių kryžių, kurių ornamentiką sudaro laisvo silueto “S“ saikingai, iš visumos neišsiskiriančiu ornamentu. Šie kryžiai pagal išlikusius įrašus yra datuojami XIX a. pabaiga - XX a. 1 puse. Panašūs kryžiai yra užfiksuoti Šiaulių Talšos kapinėse, Pakruojo apylinkėse, Kuršėnų, Micaičių ir Šiupylių (Gruzdžių sen.), Pasvalio kapinėse, Akmenės raj. Vegerių kaimo kapinės.

Vegerių ir Žagarės kryžių panašumai leidžia manyti, kad juos gamino vienas meistras, tikriausiai gyvenęs Žagarėje (1 pav.). Vien Senosios Žagarės naujosiose kapinėse tokių kryžių užfiksuota 5 (1931 m. kiti 4 likę yra be datų), Raktuvės - 2 (1915 m. ir 1926 m.). Taigi šie kryžiai yra datuojami XX a. 1-4 dešimtmečiais. Tuo metų galėjo dirbti ir juos nukalęs kalvis.

1 pav.: Senosios Žagarės naujųjų kapinių kapo kryžius. Įrašas: “BARBORA PARAZAUSKIENĖ / mirė. 1931 m. / Rugpjūce 24 d. / amžiaus 63 m.” Dydžiai: kryžiaus - 110x50 cm, postamento - 1x38x22 cm. Ž. Miškinytės piešinys.

 

 

 

2 grupės kryžiai

 

2-ą kryžių grupę sudaro kryžiai su platesniais nei įprasta kryžmų strypais (juostomis), kurie kontrastuoja su lengvu išoriniu ornamentu. Prie postamento yra augalinio ornamento fragmentų bei įvairiai modifikuotų “S“ ir “C“ raidžių ornamentų (2 pav.). Šie kryžiai pagal išlikusius įrašus datuojami XIX a. pabaiga - XX a. 1 dešimtmečiu, bet aptinkami ir 3 dešimtmetyje. Panašių kryžių yra Kuršėnų, Micaičių ir Paliepių (Raseinių raj.) kapinėse.

2 pav.: Žagarės Raktuvės kapinių kapo kryžius. Dydžiai: 149x85 cm. A. Šakarnytės piešinys.

 

 

 

 

3 grupės kryžiai

 

3 grupės kryžiai yra dvistiebiai, kuriuos pagal ornamentą ir konstrukciją galima suskirstyti į 5 pogrupius:

 

1 pogrupio kryžiai

 

Pirmam pogrupiui priskiriami kryžiai, kurių dvistiebio kryžiaus vidinė dalis dekoruota modifikuotu “S“ raidės ornamentu (3 pav.). Šie kryžiai pagal išlikusius įrašus yra datuojami XIX a. pabaiga - XX a. 1-2 dešimtmečiais. Panašūs kryžiai užfiksuoti Šiaulių Talšos kapinėse, Klaipėdos r. Tai, kad jų yra daug užfiksuota evangelikų-liuteronų regionuose (Klaipėdos r.), o Joniškio r. šių kryžių ypač daug yra užfiksuota šios tikybos kapinėse liudija apie vykusią kultūrinių idėjų plitimą.

3 pav.:.JIKM (Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus) kolekcijos kryžius. Dydžiai: 150x67 cm. Įrašas: „JĖZUS KRISTUS / KARALIUS AMŽIŲ / NESMERTĖLNAS. MILISTOM / 1901 METŲ / ANURIKASZU FAMILIJAS KRIZUS“ M. Guigaitės piešinys.

 

2 pogrupio kryžiai

 

Antram pogrupiui priskiriami kryžiai, kuriuose modifikuotos “S“ raidės ornamentas naudojamas kryžiaus postamento nugarinės dalies puošybai. Vidinėje kryžiaus dalyje šį ornamentą paįvairina augalinis lapelių motyvas. Šių kryžių kryžmų viršūnės yra išbaigtos skirtingu ornamentu (4 pav.). Kadangi ant jų įrašų nėra, tai apsunkina jų datavimą. Panašūs kryžiai yra užfiksuoti Šiaulių Talšos, Pakruojo apylinkių, Gruzdžių, Daujėnų (Pasvalio raj.) kapinėse.

 

4 pav.: Žagarės Raktuvės kapinių kapo kryžius. Dydžiai: kryžiaus - 166x70 cm, postamento - 71x34x31 cm. Įrašas: „OLAS IR BAR / DIRŽINSKA AMŽINA / ATILSI 10 1906 / XII“ V. Bardauskaitės piešinys.

 

 

3 pogrupio kryžiai

 

Trečiam pogrupiui priskiriami dvistiebiai kryžiai, kurių apatinė kryžmų dalis prie pjedestalo praplečiama ir įkomponuojami du sukto metalo virbai. Pastarieji apatinę kryžiaus dalį dalina į 3 dalis. Kryžmų vidinėje erdvėje vyrauja geometrinis (rombo, apskritimo) ornamentas, kartais paįvairintas augaliniu motyvu, saulės spinduliais kryžmų „pažastyse“. Jos dažnai užbaigiamos bumbuliukais (5 pav.). Šie kryžiai pagal išlikusius įrašus yra datuojami XIX a. pabaiga - XX a. pradžia, rečiau XX a. pabaiga. Panašūs kryžiai užfiksuoti Pakruojo apylinkėse, Gruzdžių, Kuršėnų ir Micaičių kapinėse.

5 pav.: Žagarės Raktuvės kapinių kapo kryžius. Dydžiai: kryžiaus - 2,11x1,08 cm, postamento - 0,60x0,55x0,35 cm. A. Šakarnytės piešinys.

 

 

 

4 pogrupio kryžiai

 

Ketvirto pogrupio kryžiai - dvistiebiai barokinio stiliaus. Šio pogrupio kryžių daugiausiai rasta Žagarės miesto Raktuvės kapinėse. Jų vidinė ir išorinė erdvė gausiai ornamentuota. Prie postamento kryžma puošiama tulpės ir jos lapų ornamentu. Kryžmos „pažastyse“ dažnai yra lelijos žiedo ornamentas. Vidinėje erdvėje horizontaliai ir vertikaliai išdėstyti “S“ ir “C“ raidžių ornamentai, sukto į virvutę metalo motyvas, lapelių, širdies formos motyvas, rožės žiedo dekoras (6 pav.). Tai, kad jie yra paplitę Žagarės - Skaistgirio apylinkėse (keletas jų užfiksuota Joniškyje), leidžia manyti, jog Žagarė buvo jų kaldinimo vieta. Keli šių kryžių egzemplioriai yra žinomi Joniškyje ir Gruzdžiuose. Pagal išlikusius įrašus, jie daugiausia datuojami XX a. 2-3 dešimtmečiu, bet kartais (nors retai) aptinkami ir XX a. viduryje (1943 m., Kalnelis).

6 pav.: Žagarės Raktuvės kapinių kapo kryžius. Dydžiai: kryžiaus - 220x125 cm, postamentas - 23x65x28 cm. Ž. Miškinytės piešinys.

 

5 pogrupio (netipiniai) kryžiai

 

Penkto pogrupio kryžiams priskiriami dvistiebiai netipiniai kryžiai, kuriuose jungiami skirtingi ornamentai - augalinis, geometrinis, “S“ ir “C“ raidžių, „žalčiukų“, platesnių metalo juostų komponavimo į kryžiaus vidinę erdvę dekoro motyvai. Išplatėjanti kryžmos dalis ryškiai paaukštinta įmantriom „kojelėm“, arba išorėje puošta tulpės žiedo dekoru. Šie kryžiai, pagal išlikusius įrašus, datuojami XIX a. 8 dešimtmečiu - XX a. 1-2 dešimtmečiu, bet kartais aptinkami ir XX a. viduryje - 2 pusėje. Panašių kryžių yra Kuršėnų, Micaičių, Gruzdžių (Šiaulių raj.) ir Vaiguvos (Kelmės raj.) kapinėse (7 pav.). Panašus kryžiaus vidaus užpildymo “žalčiukų” motyvas yra užfiksuotas Pakruojo m. kapinėse.

Keturi to paties ornamento kryžiai užfiksuoti - Skaistgiryje, Kalnelyje, Blauzdžiūnuose ir vienas saugomas JIKM. Galima daryti prielaidą, jog juos kaldino vienas meistras.

 

7 pav.: Gasčiūnų kapinių koplyčios kapinių kapo kryžius. Dydžiai: kryžius - 145x84 cm, postamentas - 58x48x22 cm. Įrašas: „KUNIGAS / ŽILINSKAS / FLAVIJUS / 1883 † 1944 / 25 m. klebonavo / Gasčiūnuos“. A. Šakarnytės piešinys.

 

Įrašai ant kryžių postamentų

 

Išlikę kryžių postamentų įrašai skirstomi į statistinius, konstatuojamuosius, tragiškai žuvusių, mirusių mirties aplinkybių aprašymus, mirusiųjų kreipimąsi į gyvuosius. Statistiniuose įrašuose yra užrašomos mirusiųjų pavardės, vardai, gimimo ir mirties datos, amžius. Konstatuojančiuose įrašuose atsispindi paskutinės poilsio vietos ir Dievo valios akcentai. Pvz.: “čion visų ir mano vieta, ašaroms žmonių aplieta“, arba “Viešpatie, teesie tavo valia“. Mirties aplinkybių aprašymo įrašams priskiriami tokie įrašai kaip „Nužudyta per priešo rankas“. Mirusiųjų kreipimosi į gyvuosius įrašams - “Kaip jūs gyvenate, gyvenau ir aš/ Kuo aš palikau, paliksite ir jūs“.

Remiantis surinkta medžiaga, galima teigti, kad metaliniai kryžiai mūsų rajone pradėti statyti nuo XIX a. 2 pusės.

 

Tvorelės

 

Išlikę nemažai kapo tvorelių, kurios yra sudėtinė kapo dalis. Jų paskirtis - pažymėti tikslią šeimos kapo teritoriją, kad nedrumstų mirusiųjų ramybės svetimi. Kapo tvorele atskiriamos ir pažymimos „savų“ kapų teritorijos ribos. Kai kur kapo tvorelė su kaltiniu kryžiumi sudaro išbaigtą kompoziciją. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje puošnios geležinės kapo tvorelės neretai buvo pasiturinčiųjų privilegija. Miestelių kapinėse tokios tvorelės išliko iki šių dienų ant kunigų, dvarininkų bei kitų turtingųjų kapų. Kaltinės tvorelės, kaip ir antkapiniai kryžiai, paplito nuo XIX a. vidurio.

Kapo tvorelės labai skiriasi ornamentika, ilgiu ir plotu. Dydžiu išsiskiria Žagarės liuteronų kapinėse esančios tvorelės. Jų ilgis svyruoja nuo 240 cm iki 525 cm, o plotis - nuo 260-610 cm. Tvorelių ornamentika labai įvairi - nuo paprastų neornamentuotų virbų iki sudėtingo ornamento.

Tvorelių varteliai yra vienvėriai arba dvivėriai, ornamentu neišsiskiriantys iš tvorelės visumos.

Jeigu kryžių ornamentikoje aiškiai dominuoja 1 grupės kryžiai, tai kapo tvorelių ornamentai išsiskiria žymiai didesne raštų interpretacija. Dažniausiai tvorelių dekore vyrauja “S“ ir “C“ raidės formos ornamentas, tačiau ir jų komponavimas yra labai skirtingas. Aplankius 24 kapines, neaptikta tvorelių, kurių dekoras kartotųsi. Vienų tvorelių ornamentas išdėstytas viršutinėje, vidurinėje viršutinėje ir apatinėje dalyse, kitų - per vidurį, kartais gausiai ornamentuota yra visa tvorelė. Išskirtinos tvorelės, kurių ornamento kompozicija priminė korį.

Sudėtingo ornamento tvorelė buvo aptikta Žagarės Raktuvės kapinėse. Ją sudarė skirtingi 6 aukščių strypai, užbaigti bumbulais ir liepsnelių imitacija, jos viršų puošė girliandos ir kutai. Dvivėrius vartus puošė pusapvalė karūna, virš kurios yra iškilus kryželis (8 pav.).

8 pav.: Žagarės Raktuvės kapinių kapo tvorelės fragmentas. Dydžiai: 290x307x134 cm. Įrašas: „A†A Jokuba Julijonos Skripkų ir jų šeimynos iš Stungių kapas 1911 m.“ V. Stiopinaitės piešinys.

Daugumos kapinių tvorelių kampinių strypų vyraujantis ornamentas - lelijos žiedo imitacija. Pasitaikė ir rutulio, apversto kūgio ar liepsnos formos ornamentų. Kalnelio kaimo kapinaitėse buvo rastos 2 kapo tvorelės, kurių kampinius strypus puošė kankorėžio motyvo ornamentas. Dažnai vienos tvorelės strypai yra nevienodo aukščio. Jų viršūnės neretai suplotos į lapą ar liepsnelę primenantį ornamentą (9 pav.).

9 pav.: Joniškio miesto senųjų kapinių kapo tvorelės fragmentas. Dydžiai: 262x240x112 cm. S. Trumpulytės piešinys.

Yra aptiktos dvi tvorelės, kurių yra žinoma nukalimo vieta ir kalviai. Viena jų iš Kalnelio kapinių. Ant jos prikabinta lentelė su užrašu I.BEZOMOWICZ/ SZAWLE (10, 11pav.). Kita yra iš Joniškio senųjų kapinių.

 

 

 

 

10 pav.: Kalnelio kaimo kapinių kapo tvorelė su įrašu „BEZOMOWICZ/ SZAWLE“. Dydžiai: 250x213x113 cm. E.Vasiliausko nuotrauka.

 

 

 

 

 

 

 

 

11 pav.:. Kalnelio kaimo kapinių kapo tvorelės fragmentas su įrašu „BEZOMOWICZ / SZAWLE“ fragmentas. E.Vasiliausko nuotrauka.

 

Išvados

 

Per 2002 - 2003 m. buvo aplankytos 26 rajono kapinaitės, nupiešti 228 kryžių, 87 tvorelių, kapinių vartų ir koplyčių fragmentų piešiniai (tuo pačiu metu muziejininkai atliko 600 objektų fotofiksaciją).

Metaliniai kaltiniai kryžiai Joniškio rajone yra skirstomi į 3 grupes (3 grupė dar į 5 pogrupius):

grupė - XIX a. pabaiga - XX a. 1 pradžia.

grupė - XIX a. pabaiga - XX a. 1 dešimtmetis, bet yra aptinkami ir 3 dešimtmetyje.

3 grupė skirstoma į 5 pogrupius:

3.1. pogrupis - XIX a. pabaiga - XX a. 1-2 dešimtmetis.

3.2. pogrupis - kadangi ant jų įrašų nėra, tai apsunkina jų datavimą.

3.3. pogrupis - XIX a. pabaiga - XX a. pradžia, pasitaiko ir XX a. pabaigos.

3.4. pogrupis - XX a. 2-3 dešimtmetis, reč3.5. iau aptinkami ir XX a. viduryje.

3.6. pogrupis - XIX a. 8 dešimtmetis. - XX a. 1-2 dešimtmetis, bet kartais aptinkami ir XX a. viduryje - 2 pusėje.

Ekspedicijos metu užfiksuota 87 kaltinių metalinių, įvairiai dekoruotų tvorelių, datuojamų XIX a. pabaiga - XX a. 1 puse.

Ištyrus rajono kaltinių kryžių ornamentus, galima daryti šias išvadas:

1. Nedaug aptikta kryžių, kurių ornamentai simbolizuotų saulę ar mėnulį ir šie ornamentai būtų išdėstyti kryžiaus viršutinėje dalyje apie kryžmą;

2. Kryžiai-saulutės puošia daugiausia kapinių vartus ir koplyčių stogus;

3. Daugelyje rajono kapinių dominuoja pirmos grupės kryžiai, vienstiebiai, kurių ornamente vyrauja modifikuota “S” raidė, o kryžmų viršūnės puoštos saikingai, iš visumos neišsiskiriančiu ornamentu;

4. Antroje vietoje būtų kryžiai, kurių ornamentai geometriniai: rombo, apskritimo, trikampio, keturkampio formos. Šie ornamentai jungiami su modifikuotų “C” ir “S” raidžių ornamentais, taikant veidrodinį simetrijos principą;

5. Palyginus su kitais Lietuvos regionais, ypatingai dažni barokinio ornamento kryžiai. Jų gausu Žagarės Raktuvės kapinėse. Tokio tipo kryžių taip pat yra Skaistgirio, Kalnelio, Kriukų, Joniškio miesto kapinėse. Žagarė XIX a pabaigoje - XX a. pradžioje buvo svarbus amatų ir prekybos centras. Tai leidžia manyti, jog šie kryžiai buvo nukaldinti Žagarėje.

6. Puošnumu išsiskiria dvistiebiai netipinio ornamento kryžiai. Ornamentuota tiek vidinė, tiek išorinė erdvė. Tarpusavyje derinami “C” bei “S” raidės ornamentai su augaliniais (lelijos žiedo, tulpės lapo ir žiedo, rožės pumpuro), širdies ir sukto į virvelę metalo motyvais;

7. Lyginant su kitais Lietuvos regionais Joniškio krašto (ir šiaurės Lietuvos) kryžių ornamentai yra labiau giminingi nei, pavyzdžiui, Suvalkijos ar Dzūkijos regionų. Rasti analogiško ornamento kryžiai, rodantys, kad meistras galėjo būti tas pats žmogus. Pavyzdžiui, Kalnelio kapinių kryžiaus ornamentas analogiškas Gruzdžių kapinių kryžiui, Skaistgirio - Žagarės Raktuvės, Joniškio - Kriukų, Skaistgirio - Vaiguvos (Kelmės raj.), Žagarės - Vegerių (Akmenės raj.).

Literatūra:

1. Zabulytė- Sapijanskienė J., XIX a. pab. - XX a. pr. geležiniai antkapiniai kryžiai, Liaudies Kultūra, 2000, Nr. 5, p. 28.

2. Kontrimas Č., Lietuvos geležiniai kryžiai, Vilnius, 1991, p. 31-39.

3. Alekna R., Pakruojo apylinkių geležinių kryžių ornamentika, Žiemgalos krašto praeitis, Kaunas, 1999, T. 2, p. 147-151.

4. Baristaitė R., Petrikauskas A., Šiaulių senosios (Talšos) kapinės, Šiauliai, 1999.

5. Krivickas J., Gruzdžių, Šiupylių, Jokūbaičių, Valdomų kapinės, Gruzdžiai, Vilnius, 1999, p. 117-146.

6. Misius K., Rusijos caro valdžios požiūris į kryžius Lietuvoje, Liaudies kultūra, 1995, Nr. 1, p. 41-47.

7. Stravinskas S., Lietuvos kalvės, Liaudies kultūra, 1994, Nr. 6, p. 26-32.; Stravinskas S., Metalo plastika Klaipėdos krašto paminkluose, Liaudies kultūra, 1995, Nr. 6, p. 46-49.

8. Kašinskas V., Meldžiu lankytoją sukalbėti tris „Amžiną atilsį...“, Liaudies kultūra, 1998, Nr. 5, p. 43-53.

9. Blažys K., Kapčiamiesčio kryžiai, Liaudies kultūra, 1994, Nr. 5, p. 55-56.

10. Jonaitytė Ž., Kapų tvorelės Lietuvos miestelių kapinėse XIX a. pab. - XX a., Liaudies kultūra, 2001, Nr. 5, p. 33-40.

11. Purvinienė M., Klaipėdos krašto antkapiniai paminklai XX a.: etninių bruožų raida, Liaudies kultūra, 2002, Nr. 5, p. 27-32.

12. Zabulytė-Sapijanskienė J., XIX a. pabaigos - XX a. pradžios geležiniai … p. 27-35.

13. Etnografija. Metraštis, Mažosios architektūros paminklų geležinės viršūnės. Antkapiniai geležiniai kryžiai, Vilnius, 2002, Nr. 12, p. 125, pav.: 206-209.

14. Geležinių kulto ir memorialinių paminklų viršūnių rinkinys Šiaulių “Aušros” muziejuje. Šiauliai, 2003, p. 44, 67, 81, 95, 96.

15. Osipova I., Muziejaus ekspedicija sulaukė žiniasklaidos dėmesio, Sidabrė, 2002 07 27 d., Nr. 69, p. 7.; Idem, Projekto rezultatus įprasmins katalogas, Sidabrė, 2003 06 18 d., Nr. 48, p. 3.; Idem, Ripskytė L., Ekspedicijoje domėtasi kryždirbių menu, Šiaulių kraštas, liep. 25 d., p. 17.; Idem, Moksleiviai fiksuoja senuosius kryžius, Šiaulių kraštas, 2003 06 18 d., Nr. 140(3505), p. 15.; Petrulienė D., Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus kraštotyros ekspedicijos edukacija, Muziejininkystės biuletenis, 2002, Nr. 5-6, p. 63.

16. Petrulienė D., Joniškio krašto sakralinės kalvystės paminklai, Šiauliai, 2003.

17. Lietuvių liaudies menas. Mažoji architektūra, Vilnius, 1992, p. 7.

18. Usočiovaitė E., Dangaus ir žemės simboliai lietuvių ornamentuose, Dangaus ir žemės simboliai, Vilnius, 1995, p. 60.

19. Šliavas J., Žiemgalių pėdsakais, Vilnius, 1996, p. 198.

20. Milius V., Kodėl statyti ir statomi kryžiai ir koplytėlės, Liaudies kultūra, 1992, Nr. 5, p. 22.

21. Ibid., p. 22.

22. Ibid., p. 23.

23. Ibid., p. 24.

24. Ibid., p. 26-27.

25. Osipova I., Ekspedicijos metu aptiktas vienas iš seniausių metalo kryžių, Sidabrė (Joniškis), 2002 liep. 10 d., Nr. 64., p. 3.

26. Alekna R., Pakruojo … p. 147.

27. Zabulytė-Sapijanskienė J., XIX a. pabaigos - XX a. pradžios … p. 32.

28. Ibid, p. 32.

29. Ibid, p. 32-33.

30. Ibid, p. 33.

31. 2003 m. vykusios Kriukų ekspedicijos metu surinkti duomenys, užrašė Daliutė Petrulienė, pateikėjos - J. Bernotaitė, gim. 1943 m. Kriukuose ir M. Kazlauskienė, gim. 1923 m., Kriukų sen., Skakų km.

32. Alekna R., Pakruojo … p. 147.

33. Vaidogas G., Ikikrikščioniškosios kryžių kilmės teorijų apžvalga, Liaudies kultūra, 1993, Nr. 6, p. 17.

34. Ibid., p. 17.

35. Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1968, t. 13, p. 192.

36. Vaidogas G., Ikikrikščioniškosios ... p. 14.

37. Ibid, p. 20.

38. Kapinės įkurtos piliakalnyje 1801 m. Tuo pačiu metu buvo pastatyta ir medinė koplyčia, kapinės aptvertos akmenine mūrine tvora., žr. Vasiliauskas E., Raktuvės piliakalnis. Archeologiniai tyrinėjimai, Žiemgala, 2002, Nr. 1, p. 5. Pasak žagarietės kraštotyrininkės R. Vaitkienės, Žagarės bažnyčios archyve yra aptikta duomenų, kad Žagarės Raktuvės kapinės jau veikė 1725 m. Autorė dėkoja už suteiktą informaciją.

39. Veterinarijos gydytojas Laurynas Lopas, Vilnius, 2002, p. 25, 37.

40. Kontrimas Č., Lietuvos ... p. 136.

41. Alekna R., Pakruojo … pav.: 1: 5-8.

42. Baristaitė R., Petrikauskas A., Šiaulių senosios (Talšos) kapinės, Šiauliai, 1999, p. 70.

43. Krivickas J, Tamošaitis R, Urbonienė J., Istorijos ir kultūros paveldas, Kuršėnai, Klaipėda, 2003, p. 468-469.

44. Krivickas J., Gruzdžių, ... p. 133.

45. Kontrimas Č., Op. Cit., p. 157.

46. Lietuvių liaudies … pav. 642.

47. Krivickas J., Urbonienė J., Tamošaitis R., Istorijos … p. 472.;

48. Lietuvių liaudies … pav. 644.;

49. Baristaitė R., Petrikauskas A., Šiaulių... p. 73.;

50. Etnografija... pav.: 346-349.

51. Baristaitė R., Petrikauskas A., Šiaulių ... p. 73.

52. Alekna R., Pakruojo … pav.: 1: 10.

53. Krivickas J., Gruzdžių, ... p.127, 129, 138.

54. Kontrimas Č., Lietuvos ... p. 160, pav. 262.

55. Alekna R., Pakruojo …pav.: 1: 11, 12, 15, 16.;

56. Krivickas J., Gruzdžių, ... p. 126, 128, 137, 141.;

57. Krivickas J., Tamošaitis R., Urbonienė J., Istorijos ... p. 471.;

58. Lietuvių liaudies ... pav.: 677.;

59. Kontrimas Č., Lietuvos ... p. 136.;

60. Krivickas J., Gruzdžių, ... p. 141.;

61. Krivickas J., Tamošaitis R., Urbonienė J., ... p. 133, 470.

62. Kontrimas Č., Lietuvos ... p. 72.

63. Etnografija... pav.: 363.
64. Petrulienė D., Joniškio krašto... , pav. 77, 82.

65. Kašinskas V., Meldžiu lankytoją sukalbėti tris „Amžiną atilsį...“, Liaudies kultūra, 1998, Nr. 5, p. 53.

66. Jonaitytė Ž., Kapų tvorelės ... p. 33.

67. Ibid.

68. Anot V. Girininkienės, Gasčiūnų kaimo tvorelė ir kryžius pastatyti apie 1910 m. Autorė dėkoja už suteiktą informaciją.