Skulptūra

 

(Tinklapis tvarkomas)

LIETUVIŲ LIAUDIES TRADICINĖ SKULPTŪRA
Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių
II dalis
Pirmą kartą tekstas publikuotas „Liaudies kultūros“ žurnale. 1995 m. Nr. 1, p. 5-17

Teksto autorė Akvilė Mikėnaitė. Nuotraukos iš leidinio

 

„Šv. Izidorius“. LDM LM 2317

Skulptūros „Skausmingoji Dievo motina“ fragmentas. 
LDM  Lv 109
„Skausmingoji Dievo motina. LDM  Lv 109
 „Pieta“. XIX a. LDM, LM 35  Skulptūros „Pieta“ (XIX a.) fragmentas. 
LDM, LM 35
Skulptūros „Jėzus su kryziumi“ fragmentas. LDM LM 3228 „Šv. Jurgis“. LDM LM22124 
Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra buvo dirbama iš medžio, polichromuojama ir statoma į mažosios memorialinės architektūros paminklus: stogastulpius, koplytstulpius, kryžmiškus kryžius, koplytėles. Kada ji buvo pradėta drožti ir statyti į šiuos paminklus, konkrečių duomenų neturime. Apie pirmuosius memorialinius paminklus žinių turime iš XV a., kai jie buvo pradėti statyti mirusiesiems atminti. Sembos vyskupas M. Jungė 1426 m. uždraudė juos statyti, o pastatytus liepė sunaikinti. XVII a. liaudies skulptūras pradėta statyti ne tik mirusiesiems atminti, bet ir svarbiems gyvenimo įvykiams pažymėti.
Lietuvių liaudies skulptūroje dominuoja krikščioniškoji ikonografija. Tačiau lietuvio valstiečio sąmonę krikščionybė pasiekė vėlai, nes lietuviai buvo pakrikštyti tik XIV a. pab. XV a. pradžioje. Iš pradžių krikščionybė Lietuvoje dar nerado sau tinkamos dirvos, tiktai po religinių kovų, kurios pakirto ilgai tvėrusias pagonybės šaknis, pradėjo reikštis krikščionybės įtaka, ypač sustiprėjusi po kontrreformacijos pergalės ir katalikybės įsitvirtinimo Lietuvoje. Tačiau ji dar ilgai negalėjo pakirsti valstiečio sąmonėje įsišaknijusio ir plačiausiai paplitusio tikėjimo, aprėpiančio gaivališkus gamtos reiškinius, pirmapradžius jos elementus, nuo dangaus šviesulių iki lauko žolelių (1). Visa gamta lietuviui buvo sudvasinta. Žmogus jautė priklausomybę nuo gamtos ir savaip su ja bendravo. Tokių duomenų nemažai užfiksuota XVI a. istorijos šaltiniuose (M. Mažvydas, J. Lasickis ir kt.). Archeologas V. Urbanavičius rašo: “Visą XVII amžių, o gal ir XVIII amžiaus pradžioje lietuviai tikėjo po senovei” (2; 17). Pirmiausia, krikščionybė turėjo prisitaikyti prie vietinių tradicijų, įsipindama į jų legendas, atgaivindama senąjį tikėjimą.
Apie lietuvių liaudies skulptūros kilmę yra susidariusios dvi skirtingos nuomonės. P. Galaunė rašė: “... romantikai J. Kraševskis, L. Kšyvickis, M. Brenšteinas, J. Basanavičius, M. Kaminskis mano, kad mūsų skulptūra, be abejo, yra sukrikščioninta stabmeldystės liekana. Kiti gi - analitikai, prof. M. Miežinskis, T. Klimas; prof. Aug. Janulaitis, prof. I. Jonynas mano, kad lietuviai stabų pavidalo dievų neturėjo, todėl mūsų liaudies skulptūra yra krikščionybės įtakos padarinys.” (3; 156).
Tradicinės liaudies skulptūros kilmės klausimas ir šiandien domina tyrinėtojus. Prie teigiančių stabų buvimą Lietuvoje priskirtini A. Kancedikas (4; 17), A. Širmulis (5; 82), R Dundulienė (6; 37), o kiti autoriai, kaip J. Jurginis, R Galaunė yra priešingos nuomonės. Istorikas J. Jurginis rašo: “Jeigu lietuviai būtų turėję pagoniškų dievų stabų, tai įvedant krikščionybę, XIV-XV a., kada buvo naikinama pagonybė bei jos likučiai, krikštytojai būtų daužę ar kaip kitaip naikinę jų stabus ir šventyklas ir didžiuodamiesi tai aprašę.” (7; 10). P. Galaunė teigia, kad “... nepaveldėję iš praeities žmogaus pavidalu kuriamų dievų ir žmogaus figūros vaizdavimo tradicijos (tai liudija ir archeologiniai, ir istoriniai duomenys), medžio drožėjai skulptūrą pirmą kartą galėjo pamatyti tik bažnyčiose. XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios bažnytinės skulptūros pavyzdžių iki mūsų laikų išliko tik vienas kitas. Daugiau jų pasirodo XVII-XVIII a. bažnyčiose." (8, 39).
Pirmosios žinios apie liaudies skulptūrą yra išlikusios iš XVIII a., kai Lietuvos bažnyčios vadovai pradėjo drausti statulėles bei paveikslus statyti į koplytėles. Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius draudė liaudies menininkams jas dirbti, nes statulėlėse vaizduojamų šventųjų išvaizda neatitiko bažnyčios reikalavimų. Savo knygoje “Synodus Mednicensis seu Samogitiae” 1752 m. apie liaudies vaizduojamąją dailę jis rašė taip: “Labai daug kur po Žemaitiją bastosi neišmokslinti skulptoriai, ar teisingiau pasakius, atvaizdų gamintojai, kurie savo priemonėmis daro šventųjų atvaizdus, popieriuje padaro ne tiek šventųjų paveikslus, kiek Lernos pabaisas, nesilaikydami nei kokių šventų tradicijų, padėties ir išvaizdos, iš viso pasibaisėjimą sukeliančias, ir pigia kaina įbrukami paprastiems žmonėms, prievarta jiems įkiša. Iš ten kyla palanki medžiaga artimų sektantų pajuokai. Vietos klebonai tepaaiškina, iškelia juos viešumon ir konfiskuoja, nebent gaus mūsų specialų leidimą.” (9; 28-29).
Skulptūros raidai šis konfliktas turėjo didelę reikšmę. Atskirta nuo bažnyčios, ji išvengė pastarosios suvaržymų, ji vystėsi daugiau ar mažiau savarankiškai (10; 9).
Memorialiniai paminklai su skulptūromis buvo paplitę visoje Lietuvoje, ypač daug jų buvo XIX a.-XX amžiaus pradžioje. Juos statė įvairiomis progomis: praėjus karams, ištikus nederliams, po liaudies sukilimų, norėdami šeimoje susilaukti vaikų, gimus šeimoje kūdikiui, paėmus sūnų į rekrutus, mirus šeimos nariui, išvykus į Ameriką ir pan. Paminklus statė, kad atbaidytų nuo sodybų bei laukų piktąsias dvasias, kurių buvimu dar vis tikėta. Stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės, stovinčios ant žemės, akmenų, prikaltos prie medžių kamienų, kryžmiški kryžiai užpildė laukus, miškus, upelių pakrantes, kapines, šventorius, piliakalnius, kryžkeles, sodybas bei kaimus. Sodybų koplytėlėse dažnai pristatydavo tiek skulptūrų, kiek šeimoje buvo narių. Tai šeimos globėjai ir užtarėjai “patronai”, židinio bei turto saugotojai, jų vardai atitikdavo šeimos narių vardus. Tik nedaugelis skulptūrų buvo talpinamos ir interjere, kaip, pavyzdžiui, Nukryžiuotasis, Rūpintojėlis, Šv. Jurgis, Šv. Agota.
Apie memorialinių paminklų su skulptūromis gausumą mūsų krašte vaizdžiai rašė vyskupas M. Valančius: “Didelej megst kryžiusi, stata jus kožnami kiemi, pas bažniczes, ant kielusi ir ant kapajs. Ant daugel kapu rasi daugiau ne 40 križiu. Kami vien upalis tek, par keli, stata sztulpą su stovilu Šv. Jona Nepamuceną.” (11; 265).
Stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles statė ne tik atskiros šeimos, bet dažnai ir visas kaimas arba keletas kaimų kartu. Puošnaus kryžiaus ar koplytstulpio su skulptūromis XIX a. antroje pusėje neturėjo tik viena kita sodyba. Pasak etnografo V. Šukevičiaus, Vilniaus apylinkių kapinėse buvo tiek daug kryžių, kad neliko vietos nei medeliui, nei krūmeliui pasodinti. L. Jucevičius tą pačią mintį pakartojo rašydamas apie Žemaitiją. XIX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje memorialinių paminklų buvę “taip tanku, jog tarpas nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių.” (12; 368). Apie skulptūrų gausumą rašė ir M. Brenšteinas: “Kiekvienoje koplytėlėje knibždėte knibžda šventųjų figūros. Jos krinta į akis savo spalvingumu.” (13; 11).
Prieš šiuos kuklius liaudies menininkų sukurtus paminklus bei skulptūras buvo nuolat kovojama. Paminklus žuvusiems 1863 metų sukilimo dalyviams pagerbti generalgubernatorius M. Muravjovas 1864 m. uždraudė statyti. Tačiau memorialinių paminklų su skulptūromis nesumažėjo. Jie statyti slapta.
XX a. pirmoje pusėje memorialiniai paminklai su skulptūromis daugelio rašytojų, etnografų, dailininkų buvo įvertinti kaip saviti lietuvių nacionalinės kultūros meno paminklai. Liaudies skulptūras “dievukus”, kaip meno kūrinius, pirmieji įvertino R Galaunė ir M. Vorobjovas. M. Vorobjovas 1939m. parašė straipsnį “Mūsų dievukai ir jų vertinimas”, kurį 1939 m. atspausdino “Lietuvos aidas”. Tačiau ir tada kai kurie meno kritikai ir menotyrininkai nepripažino jų meninės vertės. Jie žiūrėjo į liaudies skulptūras kaip į techniškai bejėgį, nesubrandintą meną. Prie tokių priklausė Ig. Šlapelis, J. Grinius. Ypač dogmatiškai vertino A. Jakštas. Jis rašė: “Šiandien kryžius dėl daugelio lietuvių iš ženklo išganymo pakito į ženklą tuštybės. Žmonės kalba, kad kryžius Baltraus labai gražus - na palauk, aš padarysiu dar puikesnį. Anot mūsų, tikrai be jokios nuovokos statymas kryžių ne tiktai nekelia naudos mūsų kraštui, net daro nemažą blogį, ant galo ir patys naujai statyti kryžiai nekuriose vietose tai, dieve mylėk, žiūrint iš tolo regis, kad tai kažkokie pagoniški stovylai arba tam tyčia pramintos baidyklės. Mat mūsų dievdirbiai norėdami kits kitą pralenkti, pridirbo lietuviams kryžių, kurie pirma niekam ni sapnuoti nesisapnavo. Kryždirbiai turi daryti kryžius ne tik iš savo galvos, bet pagal paveikslą jiems duotą ir dangiškos valdžios užtvirtintą. Įstatynėjimas būdelių su paveikslais šventųjų į medžius turi būti visiškai užgintas.” (14,132-134).
Tuo tarpu priešingos nuomonės buvo meno istorikas K. Jasėnas: “Jei mūsų šalis religinga ir ideali, tai nemažai prie to prisidėjo mūsų dievukai. Jie sukaupė tikinčiųjų mintis, įleido sveikus syvus į visuomenės kūną, išpopuliarino šventųjų legendas, išauklėjo mūsų liaudį. Tos groteskinės figūros daugiau mums davė negu gausiai auksuotos altorių statulos. Jos buvo centrinė ašis apie kurią sukosi tikybinio gyvenimo ratas ir sukūrė reikšmingą šalies vaizdą. Be jo mūsų kraštas niekados nebūtų pasiektas to idealizmo laipsnio, kuriame jį dabar matome.” (15; 515). Šie pavyzdžiai rodo, kokių prieštaringų nuomonių XX a. būta vertinant lietuvių liaudies skulptūras. XX a. memorialiniai paminklai su skulptūromis pradeda nykti. Tai užfiksavo ir Ig. Končius. Jis 1912 m. Žemaitijos keliais, registruodamas memorialinius paminklus, nuvažiavo 218 kilometrų. Antrą kartą tą patį kelią pakartojo 1932 m. Pirmą kartą užregistravo 730 objektų, o antrą kartą - 382. Taigi per 20 metų dingo 348 paminklai (16; 68).
XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje, sparčiai vystantis industrinei gamybai, į kaimo buitį vis labiau skverbiasi fabrikiniai gaminiai, nieko bendra neturintys su etninės kultūros bruožais. Liaudies menininkų gamintus raižinius keičia fabrikų gamybos oleodrukai, medinius Nukryžiuotuosius - kryžiai ir Nukryžiuotieji “mūkelės”, lieti iš metalo (ketaus, alavo). Žmonių požiūris irgi keičiasi. Kraštotyrininkas B. Buračas 1939 m. rašė: “Prieš 30-40 metų akmeniniams ir geležiniams kryžiams tokios pagarbos kaip mediniams kryžiams nebuvo, nes buvo tikima, jog tikras ir šventas yra tik medinis kryžius. Dar neseniai žmonės tikėjo, jog ant geležinių ir akmeninių kryžių neina jokia šventenybė ir jų nereikia bučiuoti, nė melstis ar kitokią pagarbą atiduoti, kaipo nešventiems daiktams." (17; 353).
Mūsų liaudies koplytėlės, kryžiai su skulptūromis tarybų valdžios metais buvo negailestingai naikinami, todėl šių tradicinių paminklų šiandien mažai belikę.
Memorialiniai paminklai su juose patalpintomis skulptūromis buvo savitas lietuviško peizažo akcentas. Jie, papildydami juos supančią gamtą ir susiliedami su ja, sudarė vientisą nedalomą visumą, suteikė kraštovaizdžiui tam tikros romantiškos, lyrinės nuotaikos, dvasingumo, paslaptingumo. Statulėlės, išimtos iš autentiškos aplinkos ir patalpintos į muziejų saugyklas bei ekspozicijų sales, nebeteko savo pirminio išraiškingumo, dalies emocinio krūvio, tam tikro tiesioginio ryšio, tikrosios skulptūrų paskirties suvokimo, būdingo šiems paminklams, stovintiems gamtoje.
Lietuvių liaudies tradicinės skulptūros autoriai, kaip ir raižinių bei tapybos, kūrė pagal krikščioniškąją ikonografiją. Temų pasirinkimą ar jų apribojimą lėmė istorinės, ekonominės bei socialinės krašto sąlygos. Liaudies menininkas krikščioniškąją ikonografiją suprato savaip ir pagal savo suvokimą, mąstyseną ir išgyvenimus ją interpretavo. Žvelgdami į liaudies skulptūrą matome ryškius sinkretizmo požymius. Iš protėvių paveldėti kultūros klodai siejasi su transformuota krikščionybe. Temos, kurios buvo pasirinktos, - artimos valstiečių buičiai, jų išgyvenimams.
Lietuvių liaudies skulptūrų temos, vyravusios XVIII-XX a. pirmoje pusėje, savo ištakomis siekia ankstyvesnius laikus. Feodalinės epochos visuomeninė sąmonė dar ilgai buvo gyva, jos raida lėtesnė, daugeliu atveju atsiliekanti nuo istorinių pasikeitimų. Baudžiavinis valstiečių išnaudojimas, slogi priespauda, menki materialiniai ištekliai, ūkiniai sukrėtimai, stichinės nelaimės, užsitęsę varginantys karai būdavo lydimi ir kitų negandų: badmečių, epidemijų ir pan. Pavergti valstiečiai suprato savo socialinę padėtį. Skausmo, kalvarijų temos jiems buvo labai artimos, suprantamos. Jos valstiečiams priminė pono dvare bei bažnyčioje patirtas nuoskaudas. Jau nuo XVI a. dvarininkai turėjo neribotą galią valstiečiams. XVII-XVIII a. labai plačiai buvo naudojamos paties pono arba tijūno valstiečiams skirtos bausmės, pavyzdžiui, žmonių akivaizdoje baudžiauninko išplakimas rykštėmis, pririšimas prie stulpo, įdėjimas į kaladę ir pan. (18; 257). Panašius faktus yra aprašęs ir vyskupas M. Valančius: “Senowie klebonaj pajutusi ir kokienor wargdieniej parawijo szwentomis dienomis į bažniczę nejtąnt, žwejotęnt, darbą dirbant ir su židajs į kieli wažuojęnt, luob par deszimtininkus atwedinti į szpitolę, keleta dienų badu stapinti, ant gala kaip wen rejkient kajli iszdirbusis, numon atleisti.” (11; 214). Apie įvairias kitas nuodėmes bei nusižengimus prieš moralę rašė: “... gebėjo apmowusis sziaudu kepuri nedelos dienomis wadioti po bažniczą it meszka arba ties bažniczes durimis už kaklą prikiergti prisienas, kad žmones iejdamis ir iszejdamis isz bažniczes stebietumes. Dar kartajs pas bažniczes duris wisiems matąnt luob riksztiemis kaltusius rvoti.” (11; 215).
Patirtos nuoskaudos ir skriaudos savaip formavo valstietišką psichiką. Krikščioniškos skausmo, kalvarijų temos buvo tapatinamos su realiais išgyvenimais, sunkia buitimi. Buvo sakoma: “Kristus kentėjo kaip ir mes kad kenčiame.”
Dievdirbiams susipažinti su krikščioniška ikonografija padėjo bažnyčiose matyti įvairūs paveikslai. Jie skaitė vyskupo Motiejaus Valančiaus “Šventųjų gyvenimo aprašymus”, matė maldaknygėse graviruotus šventųjų paveikslus, kurių vaizdavimo būde persipina viduramžių ir liaudiškas stiliai. Skulptūros kupinos meninės formos primityvumo, naivumo, specifinės liaudies raižybos technikos, nes margaspalviai atvaizdai veikė liaudies menininką ir siejosi su senąja medžio drožybos tradicija (19). Tačiau skulptūros įgavo savitą išraiškos būdą bei interpretavimą.
Iš krikščioniškos ikonografijos temų liaudies skulptūroje plačiai paplito Kristaus figūros vaizdavimas: Nukryžiuotojo (Mūkos, Mūkelės), Kristaus Nazariečio, Kristaus, nešančio kryžių, Rūpintojėlio, Kristaus apraudojimo temos.
Lietuvoje ypatingą vietą užėmė Šv. Marijos garbinimas. Ši tema gausiai atsispindėjo ir liaudies skulptūroje. Marija Mergelė vaizduojama pamynusi žaltį gundytoją - blogio simbolį. Marija Maloningoji su iš rankų spinduliuojančia šviesa - tai idealizuotas taurumo simbolis. Skausmingoji (Sopulingoji) saugojo nuo nelaimių. Ji, kaip ir Marija Pietoje, neretai vaizduojama su skausmo simboliais - septyniais kalavijais. Pietos Marija (Skausmingoji), laikanti nuo kryžiaus nuimtą Kristaus kūną - motinos meilės ir kančios simbolis. Skausmingųjų skulptūrėlėms prikaldavo prie krūtinės širdis, pervertas septyniais kalavijais, ant galvos uždėdavo karūną.
Lietuvių liaudies skulptūroje paplito ir kiti šventieji. Tai įvairūs globėjai, užtarėjai, valstiečio turto saugotojai. Mėgstamos buvo Šv. Jono Nepomuko, Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Izidoriaus, Šv. Jurgio, Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus, Šv. Roko, Šv. Agotos, Šv. Florijono, Šv. Antano, Šv. Kotrynos, Šv. Petro, Šv. Povilo ir kitų šventųjų statulėlės. Šie šventieji buvo vaizduojami pavieniui arba grupinėse kompozicijose, pavyzdžiui, Šv. Jurgio, Šv. Izidoriaus - Kristaus apraudojimo scenose. Be to, retkarčiais sutinkame pavaizduotus velnius, kurie atstovauja blogio idėjai.
Liaudies menininkai savitai suprato krikščioniškąją ikonografiją ir pagal savo pasaulėjautą ją interpretavo. Jų tikėjime būta nemažai liaudiško naivumo, panteistinių pradų, primityvaus, liaudiškos fantazijos sukurto antgamtinio pasaulio įsivaizdavimo. Kiek nutoldami nuo religinio turinio, jie skulptūros paskirtį tapatino su savo patriarchalinės šeimos moralės principais ir kategorijomis. Vaizduodami jiems artimas temas, išreiškė savo ar artimųjų skriaudas bei lūkesčius.
Praeityje iš visų vaizdinės dailės šakų skulptūra buvo prieinamiausia liaudies meistro nuotaikų ir pažiūrų reiškimo forma. Figūros dažnai vaizduojamos atsižvelgiant į šventųjų hierarchiją, iškilmingu, konstruktyviu stiliumi. Iš jų dvelkia didelis dvasingumas.
Liaudies skulptūra buvo kuriama iš medžio, daugiausia iš liepos, beržo, alksnio, kartais - ąžuolo. Meno istorikas J. Baltrušaitis, aptardamas lietuvių liaudies skulptūrą, rašė: “Visų pirma, ji priklauso miškui. Statulėlės išsaugo šakų rieves ir šviežiai išdrožto medžio kvapą. Iki mūsų dienų dievukai nepasikeitė. Šį pastovumą paaiškina ištikimybė juos pagimdžiusiam pasauliui.” (10; 10).
Liaudies skulptoriai dirbo skulptūras su dideliu pasišventimu, vedami intuicijos, kūrybinio polėkio ir savo vidinio dvasingumo.
Keletas liaudies meistrų dirbo ne tik medines, bet ir akmenines skulptūras. Atskiroms medinių skulptūrų dalims bei detalėms kartais buvo naudojamas metalas, pavyzdžiui, Nukryžiuotojo iš Utenos r. Daugailių bažnyčios strėnos apkaltos metalu (LM-747), Utenos r., Sudeikių apyl. Šv. Jono Nepomuko statulėlės apsiaustas metalinis - skardinis (LM-817). Metalas buvo naudojamas aureolėms, spinduliams, kartais karūnoms ir pan. Tai baroko įtaka. Tačiau pagrindinė medžiaga buvo medis.
Liaudies menininkas giliai jautė medžio prigimtį, jo natūralias savybes ir mokėjo jas tinkamai panaudoti. Medis yra jautri ir išraiškinga medžiaga. Jis daro kūrinį gyvą. Statulėlėse panaudotas medžio gabalas toliau gyvena savo menine išraiška. Medžio pažinimas buvo įaugęs į lietuvio pasąmonę. Jis susijęs su tam tikru sakraliniu jausmu. Medis lietuvį lydėjo nuo gimimo iki mirties. Medis buvo pagrindinė medžiaga, iš kurios statomi pastatai, dirbami baldai, darbo įrankiai, buičiai skirti reikmenys ir pan. Medis ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai šildė kaimo žmogų.
Liaudies skulptoriai, dirbdami statulėles, naudojo paprasčiausius įrankius - kirvį, peilį, skaptuką, kaltą. Meninė skulptūros išraiška priklausė nuo autoriaus sugebėjimo, talento. Tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje Monzoje (Italija) 1925 m. apie lietuvių liaudies skulptūrą buvo rašoma: “... Puoštinės medžio statulėlės yra nepaprastai įdomios tiek meno, tiek etnografijos atžvilgiu. Jų dirbimo naivumas yra aiškiame priešingume, aiškiame kontraste su jų išreiškimo galia. Gilus jausmas vedė šiuos drovius bevardžius dailides, kuriuose atsispindi visos rasės siela. Naivus kaimiečio drožiko menas tuose pirmuose plastikos reiškiniuose prisistato nesulaikomos sąjaudos pavidalu.” (3; 199-200). O švedų etnologas prof. S. Eriksonas, susipažinęs su lietuvių liaudies skulptūra, yra pasakęs: “... tiek daug kultūros bruožų, tiek daug jos dvasios momentų, kad visa tai mus daugiau supažindina su tauta, nekaip šių laikų subjektyvūs menininkai galėtų padaryti, jeigu jiems būtų pavesta parodyti tautos kultūrinė sąmonė.” (20; 30).
NUORODOS:
1. Čiurlionis M. K. // Lietuvos žinios. - 1908. - Nr. 862.
2. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvos archeologijos duomenimis (XV-XVIII a.) // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. - V, 1971. - P. 17.
3. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. - Kaunas, 1930.
4. KancedikasA. Litovskaja narodnaja skulptūra. - Moskva, 1974.
5. Širmulis A. Prielaidos lietuvių skulptūros ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai. - 1983. - Nr. 5.
6. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. - V, 1979.
7. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. - V, 1976.
8. Galaunė P. Apie lietuvių liaudies skulptūrą // Kūryba. - V., 1974. - II.
9. Lietuvių kryžiai. - V., 1912 / Iš lotynų kalbos vertė J. Maceika.
10. Baltrušartis J. Lietuvių liaudies skulptūra // Mokslas ir gyvenimas. - 1991. - Nr. 4.
11. Wołonczewskis M. K. Žemajtiu Wiskupiste. -V., 1848. - Dalis II.
12. Jucevičius L. Raštai. - V, 1959.
13. Brensztejn M. Kryze i kapliczki Žmudzki // Materialy do sztuki ludowej na Litwie. - Kroków, 1906.
14. JakštasA. Keletas žodžių apie mūsų kryžius. // Židinys. - 1935. - IV. 8-9.
15. Jasėnas K. Visuotinė meno istorija. - Mintauja, 1937. - III t.
16. Končius Ig. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter.-1953.-Nr. 2 (17).
17. Buračas B. Dievdirbys Jonas Orvidas// Naujoji Romuva. - Kaunas, 1939. - Nr. 16(438).
18. Lietuvos istorija. -V, 1957. - T. 1.
19. Kostkevičiūtė I. Vincas Svirskis. - V, 1966.
20. Galaunė P. Lietuvių liaudies skulptūros problemos. - K., 1932.
21. Vorobjovas M. Mūsų dievukai ir jų vertinimas. // Lietuvos Aidas. Kultūros priedas. - 1939. - Nr. 194-196.
22. Mykolaitis-Putinas V. Mano mėnesiai. Rūpintojėlis. - V, 1973.
23. Mūsų tautosaka. IX k. - Kaunas, 1935.
24. Balys J. Lietuvių liaudies sakmės. - Kaunas., 1940.
25. Baltrušaitis J. Skulptūra. // Menotyra. - 1994. - Nr. - 1.

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine