- Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra buvo dirbama
iš medžio, polichromuojama ir statoma į mažosios memorialinės
architektūros paminklus: stogastulpius, koplytstulpius, kryžmiškus
kryžius, koplytėles. Kada ji buvo pradėta drožti ir statyti į
šiuos paminklus, konkrečių duomenų neturime. Apie pirmuosius
memorialinius paminklus žinių turime iš XV a., kai jie buvo
pradėti statyti mirusiesiems atminti. Sembos vyskupas M. Jungė 1426
m. uždraudė juos statyti, o pastatytus liepė sunaikinti. XVII a.
liaudies skulptūras pradėta statyti ne tik mirusiesiems atminti, bet
ir svarbiems gyvenimo įvykiams pažymėti.
- Lietuvių liaudies skulptūroje dominuoja
krikščioniškoji ikonografija. Tačiau lietuvio valstiečio sąmonę
krikščionybė pasiekė vėlai, nes lietuviai buvo pakrikštyti tik
XIV a. pab. XV a. pradžioje. Iš pradžių krikščionybė Lietuvoje
dar nerado sau tinkamos dirvos, tiktai po religinių kovų, kurios
pakirto ilgai tvėrusias pagonybės šaknis, pradėjo reikštis
krikščionybės įtaka, ypač sustiprėjusi po kontrreformacijos
pergalės ir katalikybės įsitvirtinimo Lietuvoje. Tačiau ji dar
ilgai negalėjo pakirsti valstiečio sąmonėje įsišaknijusio ir
plačiausiai paplitusio tikėjimo, aprėpiančio gaivališkus gamtos
reiškinius, pirmapradžius jos elementus, nuo dangaus šviesulių iki
lauko žolelių (1). Visa gamta lietuviui buvo sudvasinta. Žmogus
jautė priklausomybę nuo gamtos ir savaip su ja bendravo. Tokių
duomenų nemažai užfiksuota XVI a. istorijos šaltiniuose (M.
Mažvydas, J. Lasickis ir kt.). Archeologas V. Urbanavičius rašo:
Visą XVII amžių, o gal ir XVIII amžiaus pradžioje lietuviai
tikėjo po senovei (2; 17). Pirmiausia, krikščionybė turėjo
prisitaikyti prie vietinių tradicijų, įsipindama į jų legendas,
atgaivindama senąjį tikėjimą.
- Apie lietuvių liaudies skulptūros kilmę yra
susidariusios dvi skirtingos nuomonės. P. Galaunė rašė: ...
romantikai J. Kraševskis, L. Kšyvickis, M. Brenšteinas, J.
Basanavičius, M. Kaminskis mano, kad mūsų skulptūra, be abejo, yra
sukrikščioninta stabmeldystės liekana. Kiti gi - analitikai, prof.
M. Miežinskis, T. Klimas; prof. Aug. Janulaitis, prof. I. Jonynas
mano, kad lietuviai stabų pavidalo dievų neturėjo, todėl mūsų
liaudies skulptūra yra krikščionybės įtakos padarinys. (3;
156).
- Tradicinės liaudies skulptūros kilmės klausimas ir
šiandien domina tyrinėtojus. Prie teigiančių stabų buvimą
Lietuvoje priskirtini A. Kancedikas (4; 17), A. Širmulis (5; 82), R
Dundulienė (6; 37), o kiti autoriai, kaip J. Jurginis, R Galaunė yra
priešingos nuomonės. Istorikas J. Jurginis rašo: Jeigu lietuviai
būtų turėję pagoniškų dievų stabų, tai įvedant
krikščionybę, XIV-XV a., kada buvo naikinama pagonybė bei jos
likučiai, krikštytojai būtų daužę ar kaip kitaip naikinę jų
stabus ir šventyklas ir didžiuodamiesi tai aprašę. (7; 10). P.
Galaunė teigia, kad ... nepaveldėję iš praeities žmogaus
pavidalu kuriamų dievų ir žmogaus figūros vaizdavimo tradicijos
(tai liudija ir archeologiniai, ir istoriniai duomenys), medžio
drožėjai skulptūrą pirmą kartą galėjo pamatyti tik
bažnyčiose. XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios bažnytinės
skulptūros pavyzdžių iki mūsų laikų išliko tik vienas kitas.
Daugiau jų pasirodo XVII-XVIII a. bažnyčiose." (8, 39).
- Pirmosios žinios apie liaudies skulptūrą yra
išlikusios iš XVIII a., kai Lietuvos bažnyčios vadovai pradėjo
drausti statulėles bei paveikslus statyti į koplytėles. Žemaičių
vyskupas Antanas Tiškevičius draudė liaudies menininkams jas
dirbti, nes statulėlėse vaizduojamų šventųjų išvaizda neatitiko
bažnyčios reikalavimų. Savo knygoje Synodus Mednicensis seu
Samogitiae 1752 m. apie liaudies vaizduojamąją dailę jis rašė
taip: Labai daug kur po Žemaitiją bastosi neišmokslinti
skulptoriai, ar teisingiau pasakius, atvaizdų gamintojai, kurie savo
priemonėmis daro šventųjų atvaizdus, popieriuje padaro ne tiek
šventųjų paveikslus, kiek Lernos pabaisas, nesilaikydami nei kokių
šventų tradicijų, padėties ir išvaizdos, iš viso pasibaisėjimą
sukeliančias, ir pigia kaina įbrukami paprastiems žmonėms,
prievarta jiems įkiša. Iš ten kyla palanki medžiaga artimų
sektantų pajuokai. Vietos klebonai tepaaiškina, iškelia juos
viešumon ir konfiskuoja, nebent gaus mūsų specialų leidimą.
(9; 28-29).
- Skulptūros raidai šis konfliktas turėjo didelę
reikšmę. Atskirta nuo bažnyčios, ji išvengė pastarosios
suvaržymų, ji vystėsi daugiau ar mažiau savarankiškai (10; 9).
- Memorialiniai paminklai su skulptūromis buvo
paplitę visoje Lietuvoje, ypač daug jų buvo XIX a.-XX
amžiaus pradžioje. Juos statė įvairiomis progomis: praėjus
karams, ištikus nederliams, po liaudies sukilimų, norėdami šeimoje
susilaukti vaikų, gimus šeimoje kūdikiui, paėmus sūnų į
rekrutus, mirus šeimos nariui, išvykus į Ameriką ir pan. Paminklus
statė, kad atbaidytų nuo sodybų bei laukų piktąsias dvasias,
kurių buvimu dar vis tikėta. Stogastulpiai, koplytstulpiai,
koplytėlės, stovinčios ant žemės, akmenų, prikaltos prie
medžių kamienų, kryžmiški kryžiai užpildė laukus, miškus,
upelių pakrantes, kapines, šventorius, piliakalnius, kryžkeles,
sodybas bei kaimus. Sodybų koplytėlėse dažnai pristatydavo tiek
skulptūrų, kiek šeimoje buvo narių. Tai šeimos globėjai ir
užtarėjai patronai, židinio bei turto saugotojai, jų vardai
atitikdavo šeimos narių vardus. Tik nedaugelis skulptūrų buvo
talpinamos ir interjere, kaip, pavyzdžiui, Nukryžiuotasis,
Rūpintojėlis, Šv. Jurgis, Šv. Agota.
- Apie memorialinių paminklų su skulptūromis
gausumą mūsų krašte vaizdžiai rašė vyskupas M. Valančius: Didelej
megst kryžiusi, stata jus kožnami kiemi, pas bažniczes, ant kielusi
ir ant kapajs. Ant daugel kapu rasi daugiau ne 40 križiu. Kami vien
upalis tek, par keli, stata sztulpą su stovilu Šv. Jona Nepamuceną.
(11; 265).
- Stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles statė ne
tik atskiros šeimos, bet dažnai ir visas kaimas arba keletas kaimų
kartu. Puošnaus kryžiaus ar koplytstulpio su skulptūromis XIX a.
antroje pusėje neturėjo tik viena kita sodyba. Pasak etnografo V.
Šukevičiaus, Vilniaus apylinkių kapinėse buvo tiek daug kryžių,
kad neliko vietos nei medeliui, nei krūmeliui pasodinti. L.
Jucevičius tą pačią mintį pakartojo rašydamas apie Žemaitiją.
XIX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje memorialinių paminklų buvę taip
tanku, jog tarpas nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių.
(12; 368). Apie skulptūrų gausumą rašė ir M. Brenšteinas: Kiekvienoje
koplytėlėje knibždėte knibžda šventųjų figūros. Jos krinta į
akis savo spalvingumu. (13; 11).
- Prieš šiuos kuklius liaudies menininkų sukurtus
paminklus bei skulptūras buvo nuolat kovojama. Paminklus žuvusiems
1863 metų sukilimo dalyviams pagerbti generalgubernatorius M.
Muravjovas 1864 m. uždraudė statyti. Tačiau memorialinių paminklų
su skulptūromis nesumažėjo. Jie statyti slapta.
- XX a. pirmoje pusėje memorialiniai paminklai su
skulptūromis daugelio rašytojų, etnografų, dailininkų buvo
įvertinti kaip saviti lietuvių nacionalinės kultūros meno
paminklai. Liaudies skulptūras dievukus, kaip meno kūrinius,
pirmieji įvertino R Galaunė ir M. Vorobjovas. M. Vorobjovas 1939m.
parašė straipsnį Mūsų dievukai ir jų vertinimas, kurį
1939 m. atspausdino Lietuvos aidas. Tačiau ir tada kai kurie
meno kritikai ir menotyrininkai nepripažino jų meninės vertės. Jie
žiūrėjo į liaudies skulptūras kaip į techniškai bejėgį,
nesubrandintą meną. Prie tokių priklausė Ig. Šlapelis, J.
Grinius. Ypač dogmatiškai vertino A. Jakštas. Jis rašė: Šiandien
kryžius dėl daugelio lietuvių iš ženklo išganymo pakito į
ženklą tuštybės. Žmonės kalba, kad kryžius Baltraus labai
gražus - na palauk, aš padarysiu dar puikesnį. Anot mūsų, tikrai
be jokios nuovokos statymas kryžių ne tiktai nekelia naudos mūsų
kraštui, net daro nemažą blogį, ant galo ir patys naujai statyti
kryžiai nekuriose vietose tai, dieve mylėk, žiūrint iš tolo
regis, kad tai kažkokie pagoniški stovylai arba tam tyčia pramintos
baidyklės. Mat mūsų dievdirbiai norėdami kits kitą pralenkti,
pridirbo lietuviams kryžių, kurie pirma niekam ni sapnuoti
nesisapnavo. Kryždirbiai turi daryti kryžius ne tik iš savo galvos,
bet pagal paveikslą jiems duotą ir dangiškos valdžios
užtvirtintą. Įstatynėjimas būdelių su paveikslais šventųjų į
medžius turi būti visiškai užgintas. (14,132-134).
- Tuo tarpu priešingos nuomonės buvo meno istorikas
K. Jasėnas: Jei mūsų šalis religinga ir ideali, tai nemažai
prie to prisidėjo mūsų dievukai. Jie sukaupė tikinčiųjų mintis,
įleido sveikus syvus į visuomenės kūną, išpopuliarino
šventųjų legendas, išauklėjo mūsų liaudį. Tos groteskinės
figūros daugiau mums davė negu gausiai auksuotos altorių statulos.
Jos buvo centrinė ašis apie kurią sukosi tikybinio gyvenimo ratas
ir sukūrė reikšmingą šalies vaizdą. Be jo mūsų kraštas
niekados nebūtų pasiektas to idealizmo laipsnio, kuriame jį dabar
matome. (15; 515). Šie pavyzdžiai rodo, kokių prieštaringų
nuomonių XX a. būta vertinant lietuvių liaudies skulptūras. XX a.
memorialiniai paminklai su skulptūromis pradeda nykti. Tai užfiksavo
ir Ig. Končius. Jis 1912 m. Žemaitijos keliais, registruodamas
memorialinius paminklus, nuvažiavo 218 kilometrų. Antrą kartą tą
patį kelią pakartojo 1932 m. Pirmą kartą užregistravo 730
objektų, o antrą kartą - 382. Taigi per 20 metų dingo 348
paminklai (16; 68).
- XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje, sparčiai
vystantis industrinei gamybai, į kaimo buitį vis labiau skverbiasi
fabrikiniai gaminiai, nieko bendra neturintys su etninės kultūros
bruožais. Liaudies menininkų gamintus raižinius keičia fabrikų
gamybos oleodrukai, medinius Nukryžiuotuosius - kryžiai ir
Nukryžiuotieji mūkelės, lieti iš metalo (ketaus, alavo).
Žmonių požiūris irgi keičiasi. Kraštotyrininkas B. Buračas 1939
m. rašė: Prieš 30-40 metų akmeniniams ir geležiniams kryžiams
tokios pagarbos kaip mediniams kryžiams nebuvo, nes buvo tikima, jog
tikras ir šventas yra tik medinis kryžius. Dar neseniai žmonės
tikėjo, jog ant geležinių ir akmeninių kryžių neina jokia
šventenybė ir jų nereikia bučiuoti, nė melstis ar kitokią
pagarbą atiduoti, kaipo nešventiems daiktams." (17; 353).
- Mūsų liaudies koplytėlės, kryžiai su
skulptūromis tarybų valdžios metais buvo negailestingai naikinami,
todėl šių tradicinių paminklų šiandien mažai belikę.
- Memorialiniai paminklai su juose patalpintomis
skulptūromis buvo savitas lietuviško peizažo akcentas. Jie,
papildydami juos supančią gamtą ir susiliedami su ja, sudarė
vientisą nedalomą visumą, suteikė kraštovaizdžiui tam tikros
romantiškos, lyrinės nuotaikos, dvasingumo, paslaptingumo.
Statulėlės, išimtos iš autentiškos aplinkos ir patalpintos į
muziejų saugyklas bei ekspozicijų sales, nebeteko savo pirminio
išraiškingumo, dalies emocinio krūvio, tam tikro tiesioginio
ryšio, tikrosios skulptūrų paskirties suvokimo, būdingo šiems
paminklams, stovintiems gamtoje.
- Lietuvių liaudies tradicinės skulptūros autoriai,
kaip ir raižinių bei tapybos, kūrė pagal krikščioniškąją
ikonografiją. Temų pasirinkimą ar jų apribojimą lėmė
istorinės, ekonominės bei socialinės krašto sąlygos. Liaudies
menininkas krikščioniškąją ikonografiją suprato savaip ir pagal
savo suvokimą, mąstyseną ir išgyvenimus ją interpretavo.
Žvelgdami į liaudies skulptūrą matome ryškius sinkretizmo
požymius. Iš protėvių paveldėti kultūros klodai siejasi su
transformuota krikščionybe. Temos, kurios buvo pasirinktos, -
artimos valstiečių buičiai, jų išgyvenimams.
- Lietuvių liaudies skulptūrų temos, vyravusios
XVIII-XX a. pirmoje pusėje, savo ištakomis siekia ankstyvesnius
laikus. Feodalinės epochos visuomeninė sąmonė dar ilgai buvo gyva,
jos raida lėtesnė, daugeliu atveju atsiliekanti nuo istorinių
pasikeitimų. Baudžiavinis valstiečių išnaudojimas, slogi
priespauda, menki materialiniai ištekliai, ūkiniai sukrėtimai,
stichinės nelaimės, užsitęsę varginantys karai būdavo lydimi ir
kitų negandų: badmečių, epidemijų ir pan. Pavergti valstiečiai
suprato savo socialinę padėtį. Skausmo, kalvarijų temos jiems buvo
labai artimos, suprantamos. Jos valstiečiams priminė pono dvare bei
bažnyčioje patirtas nuoskaudas. Jau nuo XVI a. dvarininkai turėjo
neribotą galią valstiečiams. XVII-XVIII a. labai plačiai buvo
naudojamos paties pono arba tijūno valstiečiams skirtos bausmės,
pavyzdžiui, žmonių akivaizdoje baudžiauninko išplakimas
rykštėmis, pririšimas prie stulpo, įdėjimas į kaladę ir pan.
(18; 257). Panašius faktus yra aprašęs ir vyskupas M. Valančius:
Senowie klebonaj pajutusi ir kokienor wargdieniej parawijo
szwentomis dienomis į bažniczę nejtąnt, žwejotęnt, darbą
dirbant ir su židajs į kieli wažuojęnt, luob par deszimtininkus
atwedinti į szpitolę, keleta dienų badu stapinti, ant gala kaip wen
rejkient kajli iszdirbusis, numon atleisti. (11; 214). Apie
įvairias kitas nuodėmes bei nusižengimus prieš moralę rašė: ...
gebėjo apmowusis sziaudu kepuri nedelos dienomis wadioti po
bažniczą it meszka arba ties bažniczes durimis už kaklą
prikiergti prisienas, kad žmones iejdamis ir iszejdamis isz
bažniczes stebietumes. Dar kartajs pas bažniczes duris wisiems
matąnt luob riksztiemis kaltusius rvoti. (11; 215).
- Patirtos nuoskaudos ir skriaudos savaip formavo
valstietišką psichiką. Krikščioniškos skausmo, kalvarijų temos
buvo tapatinamos su realiais išgyvenimais, sunkia buitimi. Buvo
sakoma: Kristus kentėjo kaip ir mes kad kenčiame.
- Dievdirbiams susipažinti su krikščioniška
ikonografija padėjo bažnyčiose matyti įvairūs paveikslai. Jie
skaitė vyskupo Motiejaus Valančiaus Šventųjų gyvenimo
aprašymus, matė maldaknygėse graviruotus šventųjų paveikslus,
kurių vaizdavimo būde persipina viduramžių ir liaudiškas stiliai.
Skulptūros kupinos meninės formos primityvumo, naivumo, specifinės
liaudies raižybos technikos, nes margaspalviai atvaizdai veikė
liaudies menininką ir siejosi su senąja medžio drožybos tradicija
(19). Tačiau skulptūros įgavo savitą išraiškos būdą bei
interpretavimą.
- Iš krikščioniškos ikonografijos temų liaudies
skulptūroje plačiai paplito Kristaus figūros vaizdavimas:
Nukryžiuotojo (Mūkos, Mūkelės), Kristaus Nazariečio, Kristaus,
nešančio kryžių, Rūpintojėlio, Kristaus apraudojimo temos.
- Lietuvoje ypatingą vietą užėmė Šv. Marijos
garbinimas. Ši tema gausiai atsispindėjo ir liaudies skulptūroje.
Marija Mergelė vaizduojama pamynusi žaltį gundytoją - blogio
simbolį. Marija Maloningoji su iš rankų spinduliuojančia šviesa -
tai idealizuotas taurumo simbolis. Skausmingoji (Sopulingoji) saugojo
nuo nelaimių. Ji, kaip ir Marija Pietoje, neretai vaizduojama su
skausmo simboliais - septyniais kalavijais. Pietos Marija
(Skausmingoji), laikanti nuo kryžiaus nuimtą Kristaus kūną -
motinos meilės ir kančios simbolis. Skausmingųjų skulptūrėlėms
prikaldavo prie krūtinės širdis, pervertas septyniais kalavijais,
ant galvos uždėdavo karūną.
- Lietuvių liaudies skulptūroje paplito ir kiti
šventieji. Tai įvairūs globėjai, užtarėjai, valstiečio turto
saugotojai. Mėgstamos buvo Šv. Jono Nepomuko, Šv. Jono
Krikštytojo, Šv. Izidoriaus, Šv. Jurgio, Šv. Kazimiero, Šv.
Pranciškaus, Šv. Roko, Šv. Agotos, Šv. Florijono, Šv. Antano,
Šv. Kotrynos, Šv. Petro, Šv. Povilo ir kitų šventųjų
statulėlės. Šie šventieji buvo vaizduojami pavieniui arba
grupinėse kompozicijose, pavyzdžiui, Šv. Jurgio, Šv. Izidoriaus -
Kristaus apraudojimo scenose. Be to, retkarčiais sutinkame
pavaizduotus velnius, kurie atstovauja blogio idėjai.
- Liaudies menininkai savitai suprato
krikščioniškąją ikonografiją ir pagal savo pasaulėjautą ją
interpretavo. Jų tikėjime būta nemažai liaudiško naivumo,
panteistinių pradų, primityvaus, liaudiškos fantazijos sukurto
antgamtinio pasaulio įsivaizdavimo. Kiek nutoldami nuo religinio
turinio, jie skulptūros paskirtį tapatino su savo patriarchalinės
šeimos moralės principais ir kategorijomis. Vaizduodami jiems
artimas temas, išreiškė savo ar artimųjų skriaudas bei
lūkesčius.
- Praeityje iš visų vaizdinės dailės šakų
skulptūra buvo prieinamiausia liaudies meistro nuotaikų ir
pažiūrų reiškimo forma. Figūros dažnai vaizduojamos
atsižvelgiant į šventųjų hierarchiją, iškilmingu, konstruktyviu
stiliumi. Iš jų dvelkia didelis dvasingumas.
- Liaudies skulptūra buvo kuriama iš medžio,
daugiausia iš liepos, beržo, alksnio, kartais - ąžuolo. Meno
istorikas J. Baltrušaitis, aptardamas lietuvių liaudies skulptūrą,
rašė: Visų pirma, ji priklauso miškui. Statulėlės išsaugo
šakų rieves ir šviežiai išdrožto medžio kvapą. Iki mūsų
dienų dievukai nepasikeitė. Šį pastovumą paaiškina ištikimybė
juos pagimdžiusiam pasauliui. (10; 10).
- Liaudies skulptoriai dirbo skulptūras su dideliu
pasišventimu, vedami intuicijos, kūrybinio polėkio ir savo vidinio
dvasingumo.
- Keletas liaudies meistrų dirbo ne tik medines, bet
ir akmenines skulptūras. Atskiroms medinių skulptūrų dalims bei
detalėms kartais buvo naudojamas metalas, pavyzdžiui, Nukryžiuotojo
iš Utenos r. Daugailių bažnyčios strėnos apkaltos metalu
(LM-747), Utenos r., Sudeikių apyl. Šv. Jono Nepomuko statulėlės
apsiaustas metalinis - skardinis (LM-817). Metalas buvo naudojamas
aureolėms, spinduliams, kartais karūnoms ir pan. Tai baroko įtaka.
Tačiau pagrindinė medžiaga buvo medis.
- Liaudies menininkas giliai jautė medžio prigimtį,
jo natūralias savybes ir mokėjo jas tinkamai panaudoti. Medis yra
jautri ir išraiškinga medžiaga. Jis daro kūrinį gyvą.
Statulėlėse panaudotas medžio gabalas toliau gyvena savo menine
išraiška. Medžio pažinimas buvo įaugęs į lietuvio pasąmonę.
Jis susijęs su tam tikru sakraliniu jausmu. Medis lietuvį lydėjo
nuo gimimo iki mirties. Medis buvo pagrindinė medžiaga, iš kurios
statomi pastatai, dirbami baldai, darbo įrankiai, buičiai skirti
reikmenys ir pan. Medis ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai šildė
kaimo žmogų.
- Liaudies skulptoriai, dirbdami statulėles, naudojo
paprasčiausius įrankius - kirvį, peilį, skaptuką, kaltą. Meninė
skulptūros išraiška priklausė nuo autoriaus sugebėjimo, talento.
Tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje Monzoje (Italija) 1925 m.
apie lietuvių liaudies skulptūrą buvo rašoma: ... Puoštinės
medžio statulėlės yra nepaprastai įdomios tiek meno, tiek
etnografijos atžvilgiu. Jų dirbimo naivumas yra aiškiame
priešingume, aiškiame kontraste su jų išreiškimo galia. Gilus
jausmas vedė šiuos drovius bevardžius dailides, kuriuose atsispindi
visos rasės siela. Naivus kaimiečio drožiko menas tuose pirmuose
plastikos reiškiniuose prisistato nesulaikomos sąjaudos pavidalu.
(3; 199-200). O švedų etnologas prof. S. Eriksonas, susipažinęs su
lietuvių liaudies skulptūra, yra pasakęs: ... tiek daug
kultūros bruožų, tiek daug jos dvasios momentų, kad visa tai mus
daugiau supažindina su tauta, nekaip šių laikų subjektyvūs
menininkai galėtų padaryti, jeigu jiems būtų pavesta parodyti
tautos kultūrinė sąmonė. (20; 30).
- NUORODOS:
- 1. Čiurlionis M. K. // Lietuvos žinios. - 1908. -
Nr. 862.
- 2. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai
Lietuvos archeologijos duomenimis (XV-XVIII a.) // Senieji tikėjimai
naujausių tyrinėjimų šviesoje. - V, 1971. - P. 17.
- 3. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. - Kaunas,
1930.
- 4. KancedikasA. Litovskaja narodnaja skulptūra. -
Moskva, 1974.
- 5. Širmulis A. Prielaidos lietuvių skulptūros
ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai. - 1983. - Nr. 5.
- 6. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių
tikėjimuose. - V, 1979.
- 7. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės
santykiai Lietuvoje. - V, 1976.
- 8. Galaunė P. Apie lietuvių liaudies skulptūrą //
Kūryba. - V., 1974. - II.
9. Lietuvių kryžiai. - V., 1912 / Iš lotynų kalbos vertė J.
Maceika.
- 10. Baltrušartis J. Lietuvių liaudies skulptūra //
Mokslas ir gyvenimas. - 1991. - Nr. 4.
- 11. Wołonczewskis M. K. Žemajtiu Wiskupiste. -V.,
1848. - Dalis II.
- 12. Jucevičius L. Raštai. - V, 1959.
- 13. Brensztejn M. Kryze i kapliczki Žmudzki //
Materialy do sztuki ludowej na Litwie. - Kroków, 1906.
- 14. JakštasA. Keletas žodžių apie mūsų
kryžius. // Židinys. - 1935. - IV. 8-9.
- 15. Jasėnas K. Visuotinė meno istorija. - Mintauja,
1937. - III t.
- 16. Končius Ig. Žemaičių padangės kryžių ir
koplytėlių statistika // Soter.-1953.-Nr. 2 (17).
- 17. Buračas B. Dievdirbys Jonas Orvidas// Naujoji
Romuva. - Kaunas, 1939. - Nr. 16(438).
- 18. Lietuvos istorija. -V, 1957. - T. 1.
- 19. Kostkevičiūtė I. Vincas Svirskis. - V, 1966.
- 20. Galaunė P. Lietuvių liaudies skulptūros
problemos. - K., 1932.
- 21. Vorobjovas M. Mūsų dievukai ir jų vertinimas.
// Lietuvos Aidas. Kultūros priedas. - 1939. - Nr. 194-196.
- 22. Mykolaitis-Putinas V. Mano mėnesiai.
Rūpintojėlis. - V, 1973.
- 23. Mūsų tautosaka. IX k. - Kaunas, 1935.
- 24. Balys J. Lietuvių liaudies sakmės. - Kaunas.,
1940.
- 25. Baltrušaitis J. Skulptūra. // Menotyra. - 1994.
- Nr. - 1.
