Skulptūra (I dalis). Šv. Jurgis 

Tekstas iš Pauliaus Galaunės knygos „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų 
plėtojimosi pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201 
(Originalo kalba netaisyta)

Pauliaus Galaunės piešiniai

Mūsų liaudies grupinėj skulptūroj be nebus gražiausios šv. Jurgio statulėlės. Jos ir sukomponuotos gana vykusiai, ir nudažytos ryškiomis spalvomis, ir jose daugiau įdėta meninio užsimojimo. Jas randame dažniausiai koplytėlėse ant stiebo po vieną ar šalia kitų šventųjų statulėlių. Šv. Jurgis visuomet vaizduojamas ant žirgo, po kurio kojomis slibinas, šv. Jurgio duriamas ietimi į gerklę, greta stovi ar klūpo maldingai sudėjusi rankas bei iš knygos besimeldžianti karalaitė, kartais dar prie karalaitės yra rūmo ar bažnyčios architektūrinis motyvas. Labai retai šv. Jurgis tevaizduojamas stačiai ant slibino pasilipęs ir duriąs ietimi (p. Končius matė tokią statulėlę prie pat Šateikių, žemaičiuose¹⁸¹). šv. Jurgis ant žirgo joja paprastai į dešinę pusę ir tik retkarčiais tevaizduojamas jojąs į kairę.
P. Galaunės piešinys

Siužeto kilmė 

Dėl šios grupės siužeto reikia pasakyti, kad jis nei specifiškai kuriai nors vakarų Europos daliai žinomas nei krikščioniškosios simbolikos padaras. Jis yra populiarus tarp krikščionių ir magometonų didesniojoj  Europos dalyje ir visoje priekinėj Azijoj. Šiose šalyse šv. Jurgio vaizdavimas yra paveldėtas kartu su senovės kultūra ir primesta senovės legenda apie Persėjų ir Andromedą. Paveldėtas gali būti iš dalies savo vardo ir laiko šventimo funkcijų ir savybių, kurios senovės populiarios dievybės, susijusios su žemdirbyste ir derlingumu, dėka. Šias pastarąsias savybes jis nešė su savim į visas šalis, kur tik prasiskverbdavo jo gerbimas. Jo įsivaizdavimas daugelyj atvejų susiliedavo su vietiniu senovės stabmeldžių dievybių vaizdais, turinčiais ryšį su žeme, jos derlingumu ir gyvuliais.

Legenda, susijusi su šv. Jurgiu, yra tolimos prieškrikščioniškos kilmės, o legenda kovos su slibinu yra paplitusi daugely šalių. Seniausios žinios apie ją pareina iš Babilono - Murduk ir Tiamat ir senovės Indijos - Krišna ir gyvatė Kalija, Indra ir Achibei Vritra. Iš klasinio laikotarpio žinoma daug tos pačios legendos atpasakojimų; daugiausia jų žinomos: Apolonas ir Pitonas, Gerkulesas ir Hidra. Belerofonas ir Chimera, Persėjus, gelbstintis Andromedą. Ta legenda pateko ir į krikščionybę ir, kaip žinome, ne vienas šv. Jurgis su ja yra susijęs.

Šv. Jurgio, sėdinčio ant žirgo ir nugalinčio slibiną, vaizdavimo tipas nėra krikščioniškos minties. Raitelio, nugalinčio priešą arba kurį žvėrį, vaizdavimas, matyti, yra rytų kilimo. Taip krikščionybės laikotarpyj, tarp ko kito, dažnai buvo vaizduojami sasanidų valdovai, Rymiečiuos buvo paplitęs siužetas, kuris dažnai buvo iškalamas ant mirusių karžygių akmens antkapinių plytų ir vaizduojąs raitelį, nugalintį priešą, perblokštą ant žemės prie arklio kojų. Panašiai atvaizduotas raitelis ant dipticho, esančio Luvre ir vadinamo „Konstantinas Tikėjimo Globėjas".

Belerofono su Chimera kovos siužetas dažnai buvo vaizduojamas senovės mene ir aptinkamas net po to, kai krikščionybė buvo Įsigalėjusi; tą liudija dramblio kaule išpjaustytas (Berlyno muziejuje)  Belerofono, sėdinčio ant Pegaso ir nugalinčio Chimerą, vaizdas.

Rymiečių karžygių pavidalo raitelius, nugalinčius fantastinius sutvėrimus, mes matome ant dramblio kaulo reljefų, įstatytų į Aacheno soboro sakyklą; jie, Strzygovskio nuomone. yra vėlybesnio egiptiečių darbo.

Galop, mes matome, kad šis pilietinis raitelio vaizdavimo tipas perėjo į krikščionišką bažnytinį meną. Egipte ir Abisinijoj daug šventųjų atvaizduotų sėdinčių ant arklių.

Visos šios legendos apie kovą su slibinu (drakonu, smaku) turėjo simbolinės reikšmės, o tokio siužeto vaizdavimas, kaip, pavyzdžiui, raito Choruso, nugalinčio krokodilo pavidalo Setę - Tifoną, simbolizavo dviejų pradų kovą ir šviesos, gėrio, tvarkos nugalėjimą prieš tamsą, piktą, chaosą. Tas pats nugalėjimo simbolis matyti siužete, kuris buvo iškalamas žuvusių karžygių antkapinėse plytose; taip ir  Strzygovskis aiškina minėtą raitelį Luvro diptiche, kur jis neranda pamato nepripažinti Konstantino Didžiojo, to karžygio ir krikščionybės platintojo. Šis tikėjimo nugalėjimo netikėjimo simbolis, susijęs su karžygio vaizdavimu, perėjo į krikščionybę. Ta prasme buvo vaizduojamų Egipte daug sėdinčių ant arklių šventųjų. kurių pats populiariausias atstovas ir yra šv. Jurgis¹⁸²).

Šv. Jurgio siužeto traktavimas krikščioniškoj ikonografijoj ir mūsų statulėlėse

Bet, parėjęs į krikščionybę, jis, aišku, įgavo tam tikrų  krikščioniškos simbolikos atributų. Kitaip sakant, krikščioniškoji ikonografija jam vaizduoti nustatė tam tikrus  dėsnius. Šie dėsniai yra tokie: šv. Jurgis turi būti vaizduojamas su šarvais ir raudonu apsiaustu bejojąs ant greitai bėgančio žirgo ir besmeigiąs ilga ietimi slibiną, besiraitantį po žirgo kojomis. Be to, šv. Jurgis turi balta vėliavą su raudonu kryžių viduryje¹⁸³). Kadangi liaudies skulptūra siužetus, kaip jau matėm, greičiausiai yra gavusi iš bažnyčių, tai ir šv. Jurgį, rodos, turėtų taip vaizduoti, kaip liepia krikščionybė. Bet tie mūsų skulptoriai, ypač pamėgę šv. Jurgio vaizdavimą, beveik visuomet nuo anų krikščioniškosios ikonografijos reikalavimų nutolo. Nė vienas jų neturi vėliavos su kryžiumi, o tik kartais mažą kryželį tematome ieties viršūnėje. Greičiausiai tas vėliavos kryžius čia bus nukeltas į šv. Jurgio apsiaustą, M. Breinšteinas¹⁸⁴) visiškai neklysta, manydamas, kad šis reiškinys tikrai yra kryžiaus reminiscencija ant kryžiuočių apsiausto. Tūli asmenys mano, kad šis ant apsiausto kryžius yra ne kas kita, kaip šv. Jurgio skydas su kryžiumi185). Su tuo mes negalime sutikti dėl šių samprotavimų: apskritimas arba ovalas, apsupąs kryžių ant šv. Jurgio apsiausto, yra per mažas, kad mes galėtumėm jį laikyti skydu; jis yra perdaug toli nuo peties ir su šia pastarąja nieku nesurištas, tuo tarpu toje pat statulėlėje visi kiti elementai yra labai tampriai susieti įvairiomis natūralistinėmis priemonėmis: apynasris padarytas iš odos, grandinėliai, apynasrio paskirų dalių sujungimui - iš vėlos, net gi pentinai padaryti, tad kaip gi prileistum, kad tokia svarbi apsiginklavimo dalis, kaip skydas, kabėtų ore; be to, tie apsiausto kryžiai būna ir be apskritimų, tiesiog ant apsiausto išpjaustyti bei nutapyti. Antra vertus, kartais tokius pat kryžius matome ir ant šv. Jurgio krūtinės. Todėl šį reiškinį laikome lietuvišku šv. Jurgio traktavimo savotiškumu, neaptinkamu šv. Jurgio vaizdavime kitur. Tokį jį pamėgo Lietuva, žemdirbių šalis, kaipo ūkio gerovės patroną.

Grįžimas į I-ąją P. Galaunės straipsnio apie senąsias lietuvių skulptūras dalį. („Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi  pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201):