Skulptūra (I dalis). Rūpintojėlis

Tekstas iš Pauliaus Galaunės knygos „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų 
plėtojimosi pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201 
(Originalo kalba netaisyta)

Rūpintojėlis 

Dažniausiai pasitaikančių Rūpintojėlių skulptūrų piešiniai.  Iliustracijos iš Pauliaus Galaunės knygos „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“.  Vilnius, „Mokslas“, 1988. P. 169-174. Piešiniai Pauliaus Galaunės

Kristaus Rūpintojėlio vaizdas lietuvių liaudies labai mėgstamas ir dažnai sutinkamas tiek paprastose, tiek ypač miškų koplytėlėse, pakabintose prie medžių kamienų. Tik vienas atsitikimas tėra žinomas, kada Rūpintojėlis buvo perkeltas į bažnyčią. Vyskupas Valančius savo „Žemaičių vyskupystėj“ rašo: „stovylėlė sėdinčio Kristaus, kurį buvo ties Laukiemė, 1818 m. pagarsėjo stebuklais, dėlko buvo pernešta Laukiemio bažnyčion, nuo kurio laiko daug žmonių; eina į Laukiemę ir čia gauna visokių Dievo malonių“¹⁵⁰). Nors Rūpintojėlį galime laikyti simbolinančiu kontempliacinę tautos susikaupusią nuotaiką ir jos būdą, tačiau laikyti jo grynai lietuvių liaudies skulptorių kūrybos vaisium negalime. Toks berymančio pasirėmusio alkūne ant kelio ir giliai susimąsčiusio Kristaus kai kurių vakarų Europos
tautų vaizdavimas yra žinomas jau XV. amžiuje. Vokietijoje jis vadinamas „Der Schmerzensmann“, Prancūzijoj (Bretanijoj) - „Penseur“¹⁵¹).
Iš mums žinomos ir prieinamos literatūros vakarų Europos medžio skulptūros klausimu seniausią tokį Kristaus vaizdavimą randame medinėje Mykolo von Hagenau darbo statulėlėje iš 1500. m.¹⁵²). Iš paduodamo čia tos statulėlės piešinio (85) greta mūsų Rūpintojėlio statulėlės, esančios Čiurlionio galerijos rinkiniuose, matome, kad mūsų statulėlės siužetas beveik nieku nesiskiria nuo anos. Šiuo tuo skiriasi tipizacija ir meniškų formų traktavimu. Be to, vakarų Europoj toks Kristaus vaizdavimas buvo vartojamas kaipo iliustracija taip vadinamoms Pasijoms. Gražiausia jų, gal, bus vieno žymiausių vokiečių raižytojo, Albrechto Diurerio¹⁵³).

Statulėlės pavidalo Rūpintojėlį turi ir Lenkija. Vadina jį: „Chrystus Frasobliwy“, „- Boleściwy“, „-Bolejący“, „Chrystus Dumający“, „Święta Turbacija“¹⁵⁴). Vienas lenkų liaudies meno žinovas. W. Matlakowskis, tokias statulėles Podhaliuje taip aprašo: „ .Kartais sėdi(mūro koplytėlėje) vargingas, tikrai kaimiškai suprastas Kristus, kurio viena ranka iš nuovargio nusvirusi ant vieno kelio, o antros rankos alkūne atsirėmęs į antrą kelia, ir delnu parėmęs veidą su neišpasakojamu liūdesiu, kuris griebia žmogui už širdies“¹⁵⁵). A. Chętnik'o žiniomis, ypač daug tų statulėlių vartojama pas kurpius: „Visame girių
(Kurpių) plote aptinkame „Kristaus Rūpintojėlio“ (Chrystusa frasobliwego) statulas, padarytas iš medžio, stovinčias koplytėlėse, arba bažnyčių prieangiuose, arba ant stulpų su stogeliais viršuje“¹⁵⁶).

Matome panašių Rūpintojėlių Podoliuje, Gudijoj¹⁵⁷) ir net Rusijoj, ypač jos tolimose šiaurės rytų dalyse, Viatkos gubernijoj¹⁵⁸). Todėl mes savintis šio siužeto negalime. Jis, gal būt, kitur apipinamas kitokiomis liaudies legendomis, negu mūsų krašte, kiek mums teko susekti, nelabai kuo tesiskiriančiomis. Apie tai tarsime keletą žodžių panagrinėję statulėlės simbolinę prasmę.

Rūpintojėlio simbolinė prasmė 

 Kuris Kristaus gyvenimo momentas. yra vaizduojamas Rūpintojėlio statulėlėse? Beveik visur, kur jos yra vartojamos, pilnai išbaigta tų statulėlių kompozicija, kaip matėme, vaizduoja Kristų sėdintį ant kurio paaukštinimo, pasilenkusį, dažniausiai dešiniąja ranka pasirėmusį galvą, o kairiąją padėjusį ant kelio, su erškėčiu vainiku ant galvos, kraujo lašais ant veido ir kūno, su pilnu liūdesio veidu. Evangelijoje atrandame bent kiek panašų momentą. kai surištam Kristui uždėjo ant galvos erškėčių vainiką, apvilko raudonu apsiaustu, į dešinę ranką įdėjo nendrę ir mušė jį per galvą. Bet visi tie Rūpintojėliai šio momento neatitinka: Kristus dažniausiai apnuogintas ir tik strėnos perrištos, rankoje nieko nelaiko. Taigi, atspėti Rūpintojėliuose vaizduojamojo momento paslaptį ir padeda mums liaudies legendos. Žemaičiai sako, kad Kristus čia vaizduojamas ne per savo kančias, bet po prisikėlimo nužengęs žemėn. - „Jėzus nuliūdo, tvaną padaręs; gailėjos žmones nubaudęs“¹⁵⁹). Viena lenkų legenda sako, kad Kristus keliavo per pasaulį su erškėčių karūna, o išvargęs kelionėje atsisėdo ant akmenų prie kelio ir graudžiai apsiverkė. Dėkingi už tas ašaras žmonės pradėjo jį vaizduoti ne baudžiantį, bet gailestingą Dievą¹⁶⁰). Ir tikrai, nė vienoje kitoj statulėlėj tie mūsų liaudies skulptoriai neįdėjo tiek realistinės  išraiškos pajautimo, kaip Rūpintojėlio statulėlėje, kur kartais matomas beribis nuliūdimas, tas dar daugiau pabrėžia. kodėl Rūpintojėlis kartais vadinamas Smūtkeliu.

Ar ir vakarų Europoj viduramžyj panašiomis legendomis buvo aiškinamas „Schmerzensmann“, „Penseur“ siužetas, dėl literatūros stokos mes susekti negalėjome, bet kad ir ten ne Evangelijos momentas juose buvo vaizduojamas, abejoti netenka.

Nors siužeto pagrindinės idėjos ir bendros, tačiau kiekviena tauta įneša į jį krislelį savotiškos kūrybinės nuotaikos, pasireiškiančios tam tikru to siužeto interpretavimu. Taip antai lenkai Rūpintojėlį kartais vaizduoja viena koja pasirėmusį ant kaukolės. Tokią interpretaciją jie aiškina šiuo apokrifu: „Kai Golgotoje kankintojai kasė į žemę kankinimo medį, Kristus, pavargęs kryžių benešdamas, atsisėdo ant akmens, o ranka pasirėmęs galvą susirūpino žmonių pykčiu, pamatė žemėje Adomo kaulus ir kaukolę, tą visų nuodėmių žemėje protėvį“¹⁶¹). Rusai vaizduoja jį viena koja prikaltą grandiniais prie sėdynės. Bet niekur mes Rūpintojėlio vaizdavime nematome tiek variantų, kaip Lietuvoje. Čia Kristus vaizduojamas visiškai taip, kaip ir aprašyta pagrindiniame tipe; čia tokia pat poza, bet su raudonu apsiaustu, užmestu ant pečių; čia vėl visas aprengtas raudonais rūbais; čia dešine ranka atsirėmęs ne ant kelio, o greta stovinčio stulpelio. Nekalbant apie išvaizdą, kuri visiškai atitinka Evangelijos momentą, liaudies vis tiek vadinamas Rūpintojėliu. Ir, gal, nė viena kita tauta neturi tiek daug tų statulėlių, kiek ne tik visa Lietuva, bet vieni žemaičiai. Kaip vėliau pamatysime, tų statulėlių meninis formų traktavimas liudija, kad iš tikrųjų Lietuva turi tesės laikyti Rūpintojėlį savo tautos sielos kontempliacija.

Kaip šis skulptūrinis siužetas pateko į Lietuvą, galime tik spėlioti, nes kurių dokumentiškų įrodymų šiam klausimui nušviesti neturime. Galėjo jis tiesiog atkeliauti iš Vokietijos, galėjo ir per Lenkiją.
Šį pastarąjį spėjimą patvirtina ir tas faktas, kad lietuvių liaudis tokį Kristaus vaizdavimą dažniau vadina „Smūtkeliu“ (iš lenkiško - Smutek), negu Rūpintojėliu. Gal, per Lietuvą šis siužetas nukeliavo į tolimas Rusijos sritis - Kostromos, Permės gubernijas. Taip yra linkę manyti ir rusų meno istorininkai¹⁶²).

Be Kristaus vaizdavimo Rūpintojėlio pavidale dar yra šie trys Jo vaizdavimo siužetai: Jėzus iš Nazarėno, Nešąs kryžių Kristus ir Kristaus krikštas.

Grįžimas į I-ąją P. Galaunės straipsnio apie senąsias lietuvių skulptūras dalį. („Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi  pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201):