Skulptūra (I dalis). Kristus, nešantis Kryžių

Tekstas iš Pauliaus Galaunės knygos „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi 
pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201 
(Originalo kalba netaisyta)

Nešąs kryžių Kristus vaizduojamas ilgais raudonais rūbais, su Kristus erškėčių vainiku ant galvos. nuo nešamo ant pečių kryžiaus naštos susilenkęs.
Šio siužeto statulėlių prototipu galime laikyti panašią statulą mūro koplytėlėje Šnipiškų, Vilniaus priemiesty, netoli šv. Rapolo bažnyčios. Apie tos statulos atsiradimą Šnipiškių koplytėlėje pasakoja mums ir padavimai. Kadangi su mūsų liaudies skulptūros siužetais susijusių įvairių padavimų mes teturime labai mažai, tai, manome, nenusidėsime padavę čia padavimą, kuriuo mūsų liaudis apipynė Kristaus, nešančio kryžių, statulos atsiradimą Šnipiškio koplytėlėje. O, pasak to padavimo, įvyko taip: Kalnely. kur dabar stovi koplytėlė su statula, XVII. amžiuje kažin koks Šnipiškio gyventojas pastatydino mūro stulpą, o ant jo šv. Jono Nepomukos medinę statulą. Kadangi statula niekuo nebuvo apsaugota
nuo lietaus ir sniego, tai greit supuvo. o mūro stulpas iširo. Kai 1703 m. buvo pastatyta šv. Rapolo bažnyčia. tai jėzuitai po kelerių metų kalnelyje išmūrijo didesnį stulpą su koplytėle, kad apsaugotų naują šv. Jono Nepomukos statulę, kuria jėzuitų vyresnysis liepė išdrožti medyj ir nutapyti žinomam Vilniuje skulptoriui Jonui¹⁶⁴). už darbą sulygęs 8 muštuosius talerius.
Skulptorius iš karto negalėjęs tos figūros išdrožti, nes turėjo ilgesnį laika išvažiuoti. Sugrįžęs norėjo pradėti darbą, bet tuo laiku. 1710. m., Vilniuje prasidėjo baisiausias maras. kada šį miestą lankęs.
Prieš tai buvo baisus badas, kurį aprašė liudytojas Zaluskis. „Pas mus, rašo jis. skurdas, kurio nei matyti nei istorijoj skaityti panašaus neteko. ... liepos mėnesy vienas Rokita su draugais ėmė laidoti mirusius ir jau nuo liepos mėn. (1709. m.) iki didžiojo šeštadienio (1710. m.) užrašė 22.862 palaidotus... Kai randa padvėsusį arklį. arba kur perkrinta, žmonės miniomis susibėga. plėšia jį, stveria ir ėda. Šunys, katės kur surasdami skanėsį stveria. Kartais bėga į kaimus, padega tvartus ir apdegusius pririštus galvijus taip suėda. Ties Vilnium vyras su žmona pirmą mažiausią sūnų užmušė, paskui antrą, beveik septynerių metų išvirė ir suėdė. Kiti lavonus ėda“.
Dėl baisaus bado žmonės iš kaimų masėmis traukė į Vilnių; užplūdę gatves, baisiai šaukė duonos ir tūkstančiai jų mirė. Krūvos lavonų užtvėrė gatves, turgavietes ir kiemus. Pačiame Vilniuje tuomet
mirė 30 tūkstančių krikščionių ir 3.700 žydų. Baisių vaizdų darė miestas, perpildytas žmonėmis, staugiančiais iš bado ir baisiose kančiose mirštančiais gatvėse. Epidemija ir badas taip ištuštino Vilnių, kad daugely namų nepaliko nė gyvos dvasios. Tokių namų žmonės bijojo ir jie 40 metų stovėjo tušti.
Kas tik galėjo, bėgo iš apkrėsto miesto. Norėjo tą padaryti ir skulptorius Jonas su savo šeima iš žmonos ir trijų vaikų, kad apsisaugotų nuo maro baisenybių. Bet vieną naktį, sapne ar tikrumoje, to
skulptorius tikrai negalėjo pasakyti, pasirodė jam raudonais rūbais Kristus, nešąs kryžių, ir tarė jam:
- Jonai, iš medžio drožki greičiau statulą, bet tokią, o ne kitokią, kaip čia mane matai. Nei tavęs nei tavo namų joks maras nepalies, jei manęs paklausysi. Atsiminki!
Skulptorius pasiliko Vilniuje, tuojau pradėjo dirbti ir po metų išdrožė nešančio kryžių Kristaus statulą. Per visą maro laiką niekas jo namuose nesusirgo, nors aplinkui šimtai žmonių išmirė.
Kai epidemija pasibaigė ir tėvai jėzuitai sugrįžo į Vilnių, Jonas prašė, kad priimtų jo išdrožtą statulą ir pastatytų koplytėlėje ant stulpo. Net sutiko paimti ir mažesnį atlyginimą. Tačiau jos nepriėmė, nes stulpas buvo paskirtas pastatyti šv. Jono Nepomuko statulai.
Netrukus po to vienam vienuoliui, labai kitų brolių gerbiamam seneliui, pasirodė Kristus ir reikalavo, kad būtu priimta iš skulptoriaus statula. Senelis kreipėsi į ekonomą, kunigą Sempinskį, kuris nuvedė jį pas vyresnįjį kunigą Paukštę. Šis, išklausęs pasakojimą apie regėtą Kristų ir matydamas senelio  susijaudinimą. liepė statulą priimti ir skulptoriui atlyginti pagal sutartį. Kadangi kunigas Paukštė neturėjo teisės statyti statulos ant stulpo be leidimo savo vyresnybės, tai statula buvo pastatyta bažnytinių rūbų sandėlyje.
Beveik metai prabėgo, kai vieną dieną vienuolis Antanas Richteris, tvarkydamas sandėlį, išgirdo balsą:
- Ar ilgai dar mane laikysite kalėti tame urve?
Suprato brolis, kad šis balsas eina iš Kristaus lūpų, nes sandėlyj be jo nieko kito nebuvo. Išsigandęs nubėgo pas vyresnįjį, kuriam papasakojo šį atsitikimą. Dėl to įvykio statula buvo 1720. m. gegužės mėn. 9. d. su didelėmis iškilmėmis pastatyta¹⁶⁵). Nuo 1847. m. statula laikoma stebuklinga. Kad ši statula yra prototipas šios rūšies mūsų liaudies medinėms statulėlėms, abejoti netenka. Tai nėra atskiras Kristaus kančios momentas, nes šio siužeto statulėlė yra vartojama viena, o ne grupinio pavidalo, kaip matome stacijų koplytėlėse.

Grįžimas į I-ąją P. Galaunės straipsnio apie senąsias lietuvių skulptūras dalį. („Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi  pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201)