KRYŽDIRBYSTĖ (KRYŽIŲ LIETUVA). II DALIS

Kryžių kalnas. Mečislovo Sakalausko nuotrauka

Antanas Stravinskas

Sovietmečio laikais dėl barbariško vietinės valdžios ir kai kurių kolaborantų elgesio nukentėjo daug kultūros (daugiausiai istorijos) paminklų. Tarp jų buvo nugriauti ir daugelis smulkiosios liaudies architektūros paminklų (kryžių, koplytstulpių ir kitų). Laimei, kad daugelis jų buvo atstatyti ir dabar rūpestingai prižiūrimi (žr. literatūros sąrašą, 24).

Būtina nors trumpai sustoti prie dar vieno XX a. pradžios (1912 m.) leidinio-albumo „Lietuvių kryžiai”. Jį sudarė dailininkas Antanas Jaroševičius (1870-1956), o platų įvadą šiam leidiniui parašė dr. Jonas Basanavičius (1851-1927), kuriam labai rūpėjo pagrįsti seną ikikrikščionišką lietuviškų kryžių (stulpų) statymo paprotį. Ypač jis rėmėsi archaiška kryžių puošimo ornamentika. Tačiau ne visi kryžių tyrinėtojai su šia jo nuomone sutiko. Pats nuosekliausias iš jų - dr. Jonas Grinius. Be kitų reikšmingų darbų, jis 1960 m. išspausdino solidų veikalą „Lietuvių kryžiai ir koplytėlės”. Šiame darbe jis, be krikščioniškos kryžių kilmės, dar nagrinėja jų simboliką bei ornamentiką, o taip pat ir kitas su kryždirbyste susijusias temas (žr. literatūros sąrašą, 11).

Kitame šių tyrinėjimų poliaus gale - įžymioji archeologė ir etnologė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (1921-1994). Ji dar 1958 m. paskelbė vieną iš daugelio darbų „Ancient Symbolism in Lithuanian Folk Art”, kuriame ji nedvejodama kryžių atsiradimą ir jų vystymąsi siejo su proistorės dirbinių puošyba. Dar kiti (P. Galaunė, K. Čerbulėnas, K. Šešelgis ir kt.) tiesiog rėmė (ir rėmėsi) šią teoriją (žr. literatūros sąrašą 6, 7, 8).

Albumo „Lietuvių kryžiai“ sudarytojui dail. A. Jaroševičiui rūpėjo pats kryžių statymo ir jų nykimo faktas. Jis, matydamas kaip sparčiai nyksta tradiciniai (mediniai) kryžiai ir kaip greitai juos keičia fabrikinės gamybos (dažniausiai ketiniai?) „be jokio dailumo“ kryžiai, jau nuo 1904 iki 1911 m. ėmė juos piešti ir kiek įmanoma tiksliau juos pavaizduoti. Su tais lietuviškų kryžių piešiniais A. Jaroševičius dalyvavo ne vienoje lietuvių dailės parodoje, o 1912 m. Lietuvių dailės draugija tą jo sudarytą albumą išleido. Beje, toks didelis ir puošnus kryžių albumas tai buvo bene pirmasis tokio pobūdžio leidinys (albumo įvadas ir paaiškinamieji tekstai išversti į prancūzų kalbą ir taip minimas leidinys, o tuo pačiu ir lietuviški kryžiai, tapo prieinamas ir platesnei Europos meno visuomenei). Tiesa, šiame albume buvo sudėti ne visos Lietuvos, o daugiausiai Panevėžio, Šiaulių ir šiek tiek Vilnijos (Pietryčių Lietuvos) kryžiai. Šį lietuviškų kryžių albumą aukštai įvertino menotyrininkas kun. Kazys Jasėnas (1867-1954), dar 1927 m. savo veikale „Visuotinė meno istorija“ ir pateikė originalių minčių kryžių kilmės ir jų puošybos (ornamentikos) klausimu (žr. literatūros sąrašą, 12).

Kryžių statymo tradicijai, o ypač Lietuvos kryždirbystės tyrinėjimui daug nusipelnė plačiai žinomas atkaklus žemaitis prof. Ignas Končius (1886-1975). Jis dar 1912 m. pradėjo išskirtinės reikšmės žygį per savo gimtąją Žemaitiją, registruodamas ir, kiek leido to meto aplinkybės, aprašydamas visus pakelių kryžius ir koplytėles, skaičiuodamas šventuosius (skulptūrėles), tarsi dar kartą, jau dokumentaliai, patvirtindamas nepaprastą kryžių gausumą bei jų įvairovę. Šis pagal savo pobūdį ir sumanymą unikalus prof. I. Končiaus darbas, siautėjant I-ajam pasauliniams karui, kurį laiką buvo nutrūkęs, bet XX a. ketvirtajame dešimtmetyje (1932 m.) vėl buvo atnaujintas ir su pertraukomis tęsėsi beveik iki II-ojo pasaulinio karo. Šia svarbia kryždirbystės tema prof. I. Končius parašė keletą įdomių straipsnių, paremtų konkrečiais skaičiais, ir dar prieš karą juos paskelbė populiariame to meto mokslo leidinyje „Soter” ir vieninteliame tų laikų kraštotyros žurnale „Gimtasai kraštas“ (žr. literatūros sąrašą, 16, 17).

Jau po II-ojo pasaulinio karo (1965 m.), tarsi vainikuodamas savo ilgametį darbą, prof. I. Končius parašė savotišką savo prisiminimų esė „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“. Šiame darbe jis dar kartą sugrįžo į jaunystėje pamėgto kryždirbystės tyrimo vietas ir su jam būdingu pastabumu bei kruopštumu aprašė ne vien įsimintinas kai kurias keliones, bet ir daugelį jam, kaip žemaičiui, brangių šventųjų (dievaičių), kurie dažniausiai yra neatsiejamai susiję su kryždirbyste. Jis pagal pakelėse stovėjusius kryžius ir koplytėles gana tiksliai nustatė ir tam tikrą šiam kraštui būdingą jų populiarumo hierarchiją. Pirmoji vieta (ir beveik pusšimtis procentų - 42,8%) sudarė kryžiai, o greta jų (ir po jų) antroji vieta (22,7%) atiteko Šventajai Mergelei (Dievo Gimdytojai). Savo nepaprastu populiarumu trečioje vietoje (9,3%) atsidūrė Žemaitijoje labai mėgiamas Šv. Jonelis (literatūroje labiau žinomas Jonas Nepomukas). Po jo išsirikiavo Žemaitijoje taip pat labai mėgiami dievaičiai - Šv. Jurgis - gyvulių globėjas, Šv. Rokas - keliautojų (keleivių) „patronas” (globėjas, užtarėjas), Šv. Izidorius (sėjėjas), Šv. Florijonas (Pliurelis) - nuo gaisrų saugotojas ir kiti. O štai Šv. Jono Krikštytojo, kaip sako pats knygos autorius, nepamatysi nei sodybose, nei kapuose. Žemaičiai jo skulptūras mėgo statyti prie upelių ar kitokio vandens.

Koplytėlių vidų žemaitės nuo seno puošdavo audiniais (mezginiais), karoliais ir popieriaus karpiniais (panašiai kaip garbingiausią trobos kertę).

Žymus Lietuvos dailininkas Adomas Varnas (1879-1979) taip pat labai anksti (1921 m.) pradėjo domėtis ir fotografuoti gražiausius lietuviškus kryžius. Vykdydamas šią kilnią misiją, jis įsigijęs „forduką”, apkeliavo beveik visą Lietuvą ir dar suspėjo nufotografuoti unikalius (beje, dažnai jau begriūvančius) medinius kryžius. Neaplenkė jis ir dailių kaltinių (geležinių) kryžių. Šitaip „gimė” didžiulis (daugiau kaip 2000 vnt.) jo kryžių rinkinys. Į šį kryžių rinkinį jis priglaudė B. Buračo ir kitų fotografų įamžintus kryžius (tai liudija pvz., A. Varno ir B. Buračo archyvai bei susirašinėjimai). Žydrė Petrauskaitė, rašydama apie dail. A. Varno pasišventimą apvažiuoti visą Lietuvą ir užfiksuoti (nufotografuoti) bent daugumą gražiausių lietuviškų kryžių ir cituodama patį dailininką straipsnyje „Važiavau kryžių rinkti...“ taip nusakė neatidėliotiną jo gyvenimo uždavinį - reikia: „susigriebti ir juo greičiausiai gelbėti juos (kryžius) tautiniam kultūros istorijos reikalui, tautiniam menui, bendram tautų mokslo reikalui, gelbėti jas (tas liekanas) visais įmanomais būdais - renkant ir konservuojant originalus, fotografuojant juos (kryžius), kaip jie dar kiokso gamtoje, kapuose, šventoriuose, kiemuose, prie kryžkelių ir t.t.” (žr. literatūros sąrašą, 25). Antrinant autoriui, reikia pasakyti, kad dail. A. Varnas čia išsakytą priesaiką (credo) šventai vykdė.

Jis dar 1926 m. rankiniu būdu sudarė specialius albumus ir pavadino juos prancūzų kalba „Croix Lithuaniennes collection A. Varnas”. Tai buvo savotiškai unikalūs lietuviškų kryžių rinkinio albumai-katalogai. Tais pačiais 1926 metais jis išleido du nedidelius kryžių albumus.

Dar 1925 m. P. Galaunės paremtas ir paragintas, dail. A. Varnas dalyvavo Moncoje (Italija, Monza) antrojoje tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje. Be kitų lietuvių liaudies meno objektų, jis eksponavo nemažą (berods 80) Lietuvos kryžių rinkinį, kuris susilaukė labai didelio meninės visuomenės susidomėjimo ir įvertinimo. Antai, italų menotyrininkas L. Kaljo Lietuvos kryžius įvardino kaip labai originalius ir tikrai pirmapradiškus dirbinius, priklausančius prie rečiausių bei tipiškiausių Europos tautų liaudies meno reiškinių, o kitas italų menotyrininkas G. Salvator’is pažymėjo nepaprastą Lietuvos kryždirbių ir dievdirbių talentą ir meninę jėgą. Kai kuriuos lietuviškų kryžių ornamentus jis lygino net su senovės graikų ornamentais. Ta proga jis išleido specialią studiją, kuri buvo išspausdinta ne tik italų, bet ir anglų bei prancūzų kalbomis (žr. literatūros sąrašą, 28). Čia galima nurodyti ir tai, kad prie tarptautinio lietuviškų kryžių (ir kitų liaudies meno šakų) populiarumo prisidėjo ir tarpukaryje P. Galaunės, J. Savicko, A. Tamošaičio, J. Baltrušaičio iniciatyva rengtos lietuvių liaudies meno parodos Norvegijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir kitur.

Vienas iš tokių tarptautiniu mastu Lietuvą ir jos kryždirbystę garsinusių žmonių buvo žinomo poeto Jurgio Baltrušaičio sūnus Jurgis (1903-1987). Dar prieškario metais jis dėstė

Kauno Vytauto Didžiojo universitete visuotinę meno istoriją. Jo pastangomis 1935 m. Trokadero etnografijos muziejuje (Paryžius) buvo surengta Pabaltijo tautų liaudies meno paroda, kuri išgarsino ir Lietuvos vardą. Parodos dėka 1940 m. jis parengė knygą „Lietuvių liaudies menas”, kurioje, be kitų temų, buvo atskiras skyrius „Kryžiai ir koplytėlės“. Ir tik po Antrojo pasaulinio karo (1948 m. ) ši knyga pasirodė anglų kalba, o 1969 m. - prancūzų kalba: „Lietuvių liaudies meno elementai“. Šitaip J. Baltrušaitis Lietuvos kryždirbystę (ir kitas lietuvių liaudies meno šakas) pristatė visuomenei plačiame Europos ir meno kultūros kontekste (vertėjos iš prancūzų kalbos R. Babavičiūtės (1990 m.) pastaba. Minėtoje knygoje skyrių apie kryžius ir koplytėles jis pradeda pabrėždamas, jog Lietuva yra ne tik medinių bažnyčių, bet ir kryžių žemė. Žmonės „Juos stato pakelėse, prie šaltinių, ant kapų, piliakalnių (pvz., minėtas Kryžių kalnas), nuošaliose ar dažnai lankomose vietose. Tie kryžiai, o ypač koplytėlės esą įvairiausių pavidalų: stogeliniai (grybo formos), žibintų (koplytėlių), kryžminiai (su koplytėlėmis ir be jų). Kiekvienas jų tipas turi daugybę variantų (P. Galaunė priskaičiavo 66 tipus). Vienos koplytėlės būdavo kalamos prie medžių, kitos statomos ant žemės, trečios - pakylėtos ant akmenų ar stulpų. Kaip nurodo knygos autorius, - ypač mėgęs klasikines architektūros formas, - vienos koplytėlės turi daug špylių, smailių, laužytų arkų, primenančių viduramžių stiliaus cimborijų ir vitražų architektūrą”, o kitų koplytėlių, turinčių gotikines, klasikines formas, jas meistras komponuoja laisvai pagal savo skonį. (Atkreipkite dėmesį į originalią terminiją - A. S.)

Minimas autorius tiksliai pastebėjo, kad „Dažnai koplytėlių, kaip ir stulpų (stogastulpių) kryžių, bažnyčių viršuje iškyla kaltos geležies ornamentai. Jie atsirado vėliau, negu mediniai saulės diskai, tačiau išsaugojo pastarųjų tradicijas“. J. Baltrušaitis lygina juos su panašiais Airijoje sutinkamais kryžių puošybos elementais. Taigi, šio autoriaus dėka lietuviškų kryžių puošyba dar kartą įgavo tarptautinį ir, visų pirma, Europos tautų liaudies meno puošnumo skambesį.

Į Lietuvos kryždirbystę proteguojančių žmonių būrį būtina įrašyti Garbės kraštotyrininką (1964 m.) ir nusipelniusį kultūros veikėją (1969 m.), fotografą ir etnografą Balį Buračą (1897-1972). Tai plačiai žinomos Buračų giminės atstovas, kilęs iš Radviliškio rajono Siderių kaimo. Dar 1994 m. akad. A. Buračas, kalbėdamas apie dėdę Balį, paminėjo ir kitus du jo brolius - Bronių (drožėją-restauratorių) ir Joną (tapytoją), kurie, galima sakyti, būdami paaugliai dalyvavo (tiesa, ne visose) pirmosiose lietuvių dailės parodose XX a. pr. Iš visų brolių ypač išsiskyrė Balys. Jis buvo mokytojas ir kartu visą savo gyvenimą atidavė kilniam kraštotyros darbui. Balys su pamėgtu savo „draugu” dviračiu apkeliavo beveik visą Lietuvą, bet itin mėgo lankytis kryžiais ir dievdirbiais turtingoje Žemaitijoje. Jis labai anksti (1920 m.) susidomėjo originalia kryždirbio Vinco Svirskio kūryba ir jo gyvenimu (plačiau skaitykite menotyrininkės dr. I. Kostkevičiūtės straipsnį). Po to - ir daugelio kitų dievdirbių bei kyždirbių biografijos, jų darbų nuotraukos. Iš viso jų būta arti 100. Kai kuriuos jų B. Buračas detaliai aprašė savo nuotraukų inventorinėse knygose, o apie kitus - daugelyje straipsnių tarpukario Lietuvos periodinėje spaudoje, trečius paminėjo savo kruopščiai rašytuose kelionių dienoraščiuose. Jis vienodai rūpestingai rašė ne tik apie talentingus liaudies menininkus, bet ir užrašė daug kalendorinių, darbo papročių ir šeimos švenčių. Malonu pasakyti, kad jau pradėti leisti jo nufotografuotų kryžių albumai ir užrašyti tekstai. Iš jo perspausdintų tekstų labiausiai vertėtų paminėti šiuos: „Žemaičių dievdirbiai“, „Jaunimo kryžiai“, „Kryžkelių kryžiai“ ir daugelį kitų. Viename jų („Lietuvos kryžiai“) jis rašo: „Lietuva - gražiųjų kryžių žemė, josios takus, kelius ir kryžkeles puošia šimtai lietuviškų kryžių, kokių niekur pasauly nepamatysi“. Jis gana tiksliai apibūdino ir tą sunkiai aprašomą ar žodžiais nusakomą kryžių statymo draudimų „Golgotą“. Vienok žmonės buvo atkaklūs. Nepaisydami jokių draudimų ar net baudų, jie ir toliau statė jų „širdžiai brangius kryžius“.

B. Buračas ne tik aprašė ir fotografavo tuos dailiuosius kryžius, bet ir protegavo jų statybą, remontą, atnaujinimą Lietuvos pakelėse ir sodybose (panašiai kaip tai darė A. Rūkštelė dar 1937 m., ragindamas statyti Lietuvoje vadinamuosius Vilniaus kryžius. B. Buračas rašė: „Lietuviškieji kryžiai - tai mūsų tautos dailės paminklai ir krašto papuošalai. Jie mums primena gražiausius laisvės laikus, tautos vargus ir nelaimes, išgyventas svetimųjų priespaudoje“ (žr. literatūros sąrašą, 5). Jis nepamiršo ir nuo seno pagerbtųjų (šventų) medžių, nes apie juos jau kalbama lietuvių liaudies dainose, pasakose ir padavimuose. O Lietuvos dievdirbiai ir kryždirbiai padarė daugelį mažų namelių (koplytėlių), kuriuos ir įkeldavo į tų šventųjų medžių kamienus, stovinčius prie kelių, net ūksmingose giriose. Į tas ir didesnes koplytėles dievdirbiai pristatė įvairių šventųjų statulėlių. Dažnai (ypač Žemaitijoje) tas koplytėles ir jose talpinamas skulptūrėles mėgo dažyti įvairiomis spalvomis, ypač balta ir mėlyna (žydra). Pačias koplytėles pripildydavo ne tik dievaičiais, bet, kaip jau minėta, - audiniais ir karpiniais.

B. Buračas nuoširdžiai ragino ypač jaunimą susirūpinti spėriai nykstančiais kryžiais. Pirmiausia būtina sutaisyti senus ir jau apleistus kryžius. Jeigu anksčiau (XIX-XX a. pr.) gana dažnai kaimo jaunimas (vyrai ir merginos) „visi susidėję garbingoje kaimo vietoje (kartais pačiame kaimo viduryje - A. S.) pasistatydavo gražiausią kryžių“, tai dabar (XX a. vid.) jų (ypač medinių kryžių) skaičius dėl nepastovių (nepalankių) oro atmainų ir dėl žmonių abuojumo ėmė sparčiai nykti (žr. literatūros sąrašą, 5).

Aprašant ar tiesiog įvertinant ir išaukštinant kryždirbių ir ypač dievdirbių gebėjimą dabinti ir taip gana įvairų mūsų krašto gamtovaizdį išties nepaprastai originaliais, meniškais paminklais, daug nusipelnė menotyrininkė Zita Žemaitytė ir dažnas jos bendraautorius, kraštotyrininkas ir muziejininkas Juozas Petrulis (1904-1975). Beje, Z. Žemaitytė yra ne tik daugelio straipsnių, bet ir puikių dviejų stambių monografijų - „Paulius Galaunė“ (1988) ir „Adomas Varnas: gyvenimas ir kūryba“ (1998), o taip pat keletos mažesnių biografinių leidinių autorė: „Lionginas Šepka“ (1894), „Ipolitas Užkurnys“ (1987; su bendraautoriumi M. Martinaičiu) ir kt. Šiuose ir kituose savo darbuose ji vaizdingai, emocionaliai ir gyvai nupiešė daugelio talentingų liaudies menininkų, kryždirbių ir dievdirbių gyvenimą ir subtiliai bei įžvalgiai parodė jų tiesioginį ryšį su kryždirbystės tradicija, ateinančia iš senovės ir iki pat nepriklausomybę atgavusios Lietuvos laikų. Iš karto po 1991 m. šia tema ji parašė platų, daugelio darbo metų rezultatus apibendrinantį straipsnį „Saulėmis švytintys paminklai“, kuriame ji dar kartą prikėlė iš užmaršties daugelio asmenybių nuopelnus Lietuvos kryždirbystei. Šis straipsnis - tai tarytumei faktais paremtas žvilgsnis į ilgą Lietuvos kryždirbystės kelią (žr. literatūros sąrašą, 35).

Šiais paminklais (kryžiais) žavėjosi ir juos pavaizdavo (paveiksluose ar piešiniuose) daugelis Lietuvos dailininkų. Tarp pirmųjų buvo M. K. Čiurlionis, Kšyvda-Polkovskis (Krzywda Polkowski), A. Rėmeris (Römer), K. Šimonis, A. Jaroševičius, A. Varnas, A. Žmuidzinavičius, J. Perkovskis, K. Petrikaitė-Tulienė ir daugelis kitų.

Prie tautinio tapatumo šaknų ieškančių menininkų reikia priskirti XX a. antros pusės- XXI a. pradžios dailininkus. Tarp jų, galbūt, pirmiausiai galima paminėti žinomą dailininką akvarelistą ir pedagogą Česlovą Kontrimą (1902-1988). Jis daugiau kaip prieš 50 metų susidomėjo mažąja liaudies architektūra (kryžiais) ir dažnai su savo mokiniais iš natūros ir įvairių leidinių nupiešė kelis šimtus įvairiausio pavidalo geležinių kryžių ir kitokių memorialinių paminklų. 1991 m. „Minties“ leidykla išleido jo ilgų metų darbą „Lietuvos geležiniai kryžiai“. Šios knygos įvadinėje dalyje ypač akcentuojamas nepaprastas geležinių kryžių įvairumas ir jų puošybos (ornamentikos) turtingumas, o žiūrint iš toliau - gerai matomas jų ažūriškumas ir „lengvumas“. Pagal tautosakininko ir mitologo Norberto Vėliaus (1938-1996) naudotą priešpriešą „žemai - aukštai“ tai būtų tarsi amžinai gyvuojantis ir niekad nesibaigiantis pasaulio medžio ryšys tarp žemės ir dangaus... (Beje, savoknygų viršelius N. Vėlius taip pat mėgo puošti kaltinių geležinių kryžių siluetais). Ši Č. Kontrimo knyga - vaizdingi pasakojimai apie įvairių Lietuvos regionų (įskaitant Klaipėdos kraštą ir Mažąją Lietuvą) unikalų kryždirbystės paveldą.

Dar 1930 m. P. Galaunė, rašydamas knygą apie lietuvių liaudies meną ir ypač apie kaltinius geležinius kryžius, jis taip pat akcentavo neapsakomą tų kryžių įvairovę, bei jų variantų gausumą. Jis pripažino (ir prisipažino), kad „tų variacijų negalima nei išskaičiuoti, nei aprašyti, o tuo labiau juos tinkamai (ir galutinai!?) suklasifikuoti. Į tą monografiją jis įdėjo tik nedidelę dalelę tada surinktų gražiausių kryžių piešinių (žr. literatūros sąrašą, 8).

Palyginimui reikia pasakyti, kad ir kaimynai lenkai, ir baltarusiai mėgino klasifikuoti kryžius, bet iki galo šio sunkaus ir sudėtingo darbo taip ir nėra padarę. Tačiau dar M. Brenšteinas vėliau - P. Galaunė, čia minėtas Č. Kontrimas ir kai kurie kiti mėgino tai padaryti. Geriausiu atveju jiems pasisekė suskirstyti kryžius pagal regionus arba pagal kryžiuose vyraujančią ornamentiką ir simboliką. Pvz., Dzūkijos (Pietryčių Lietuvos) kryžiai išsiskiria iš kitų Lietuvos kryžių labai savita ir čia nuo seno mėgiama Kristaus kančios atributika, karpytos skardos puošyba ir kt.

Mūsų supratimu šį nelengvą darbą pagaliau (2002 m.) užbaigė padaryti dailininkas Arūnas Kynas (žr. literatūros sąrašą, 14).

Jis, be daugelio kitų straipsnių, pagaliau paskelbė kryžiuose įkūnytą krikščioniškų ženklų tipologiją, kurios pamatą sudaro Vakarų (Romos, lotyniško) ir Rytų (Graikijos ir Bizantijos) kryžių struktūros ir jų puošybos įvairovė, pradedant XIII-XIV a. ir baigiant XIX-XX a. A. Kynas pateikia ne tik lietuviškųjų geležinių kryžių ir jų puošmenų klasifikacines lenteles, bet ir kruopščiai sudarytas kryžių ir jų ornamentikos paplitimo schemas ir žemėlapius. Straipsnyje yra aptariami katalikiški (lotyniško tipo), lygių kryžmų (bizantiški), dvigubi nelygiakryžmiai, daugiakryžmiai ir kitokio pavidalo kryžiai bei gausi ir įvairi jų ornamentika.

Čia mes smulkiau nenagrinėsime tų paminklų (kryžių) struktūros ir jų puošybos elementų. Tai padarys atskirų lietuvių liaudies meno šakų tyrinėtojai. Tik nurodysime dominuojančius kryžių puošybos elementus (ornamentus): bene pats seniausias ir populiariausias iš jų - tai geometrinis; po jo eina augalinis (ypač būdingas Aukštaitijoje); rečiau pasitaiko gyvūninis motyvas ir gana mėgiami (ypač Žemaitijoje) dangaus kūnų motyvai, sietini su senąją baltų (lietuvių) mitologija.

Tenka tik apgailestauti, kad patys naujausi, jau po II-ojo pasaulinio karo pastatyti kryžiai, gana dažnai nebeturi tradicinių, lietuvių tautai būdingų puošmenų. O jeigu puošiami - tai dažniausiai geometriniais-esiniais (raidžių C ir S pavidalo) puošmenimis ir jau nebeskiriamas dėmesys tų kryžių regioniniams savitumams.

Svarbiausia, matyt, yra tai, kad sukaupta medžiaga, ypač per pastarąjį dešimtmetį, sudaro galimybę spausdinti vertingiausių ir gražiausių Lietuvos kryžių albumus ar kitokius leidinius, kurie supažindina visuomenę su Lietuvos kryžiais ir jų statymo tradicijomis.

Lietuvos kryžiai sudaro nematerialaus kultūros paveldo aukso fondą, su kuriuo gana plačiai pažinčiai lankytojus kviečia ir šios interneto svetainės kūrėjai.

I dalis

 

Panaudotos literatūros sąrašas:

1. [Baltrušaitis J.] Lithuanian folk art by Jurgis Baltrušaitis. PH.D. 1948: iliustr.
2. Bezzenberger A. Über Grabkreuzformen // Mitteilungen der litauschen Litterarischen Geselschaft. Heidelberg, 1887. T. 2.

3. Brensztejn M. Krzyže i kapliczki žmudskie // Materialy antropologiczno-archeologiczne I etnograficzne. Kraków. 1906. T. 9.
4. Buračas B. Kryždirbystė Lietuvoje. V., 1998: iliustr.

5. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. V., 1993.
6. Čerbulėnas K. Lietuviškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė-meninė charakteristika // LTSR architektūros klausimai. V., 1960. T. 6.

7. Galaunė P. Lietuvių kryžiai. K., 1926: iliustr. (Čiurlionies galerija. Leid. Nr. 1).

8. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas: Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. K., 1930: iliustr. (Faksimil. leidinys. V., 1988.-301 p.: iliustr.)

9. Gimbutas J. Mažosios Lietuvos krikštų formos // Lituanistikos darbai. Chicago. 1966. T. 1.

10. [Gimbutienė M.] Gimbutas M. Ancient symbolism in Lithuanian folk art. Philadelphia. 1958. 148 p.: iliustr.

11. Grinius J. Lietuvių kryžiai ir koplytėlės // LKMA metraštis. T. 5. Roma. 1970. 182 p.: iliustr.

12. Jasėnas K. Visuotinė meno istorija. Mintauja. 1929. T. 1 [Architektūra]: iliustr.
13. Jucevičius L. A. Raštai. V., 1959 (iš lenkų kalbos vertė D. Urbas).
14. Kynas A. Krikščioniškų ženklų tipologija ir paplitimo arealas Lietuvoje XIV-XX amžiuje // Liaudies kultūra. 2002. Nr. 2: iliustr.

15. Končius I. Žemaičių kryžiai ir koplytėlės. Chicago: Tėviškėlė. 1965. 176 p.: iliustr.

16. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter. K., 1931. Nr. 2 ir kiti nr.

17. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių klausimu // Gimtasai kraštas. 1944 (1996). Nr. 32.
18. Kontrimas Č. Lietuvos geležiniai kryžiai. V., 1991. 223 p.: iliustr.

19. Kostkevičiūtė I. Vincas Svirskis. V., Vaga, 1966. 173 p.: iliustr.

20. Martinaitis M., Žemaitytė Z. Ipolitas Užkurnys. V., 1987.-174 p.: iliustr.

21. Matusas J. Kaip seni lietuviški kryžiai ir koplytstulpiai // Aidai. 1959. Nr. 10.
22. Milius V. Kodėl statyti ir statomi kryžiai ir koplytėlės // Liaudies kultūra. 1992. Nr. 5: iliustr.

23. Misius K. Rusijos caro valdžios požiūris į kryžius Lietuvoje // Liaudies kultūra. 1995. Nr. 1: iliustr.

24. Nukentėję paminklai / sudarė ir red. M. Skirmantienė ir J. Varnauskas. V., 1994.-243[2]p.: iliustr.

25. Petrauskaitė Ž. „Važiavau kryžių rinkti” [A. Varnas] // Liaudies kultūra. 1999. Nr. 4: iliustr.

26. Petrulis J. Žemaitytė Z. Trys dievdirbių kartos // Kultūros barai. 1966. Nr. 4: iliustr.

27. Petrulis J. Žemaitytė Z. Žaismingųjų „saulučių” kūrėjai // Kultūros barai. 1966. Nr. 7: iliustr.
28. Salvatori G. L’art Rustique et Populaire en Lituanie. Milano. 1925: iliustr.
29. Stravinskas A. Krikščioniškoji lietuviškų kryžių simbolika // LKMA XVI suvažiavimo darbai. V., 1996. T. 16: iliustr.

30. Szukiewicz W. Krzyže zdobne w gubernji Wileńskie // Wisla. 1903. T. VII: iliustr.
31. Varnas A. Lietuvių kryžiai // Baras. K., 1925. Kn. 5.
32. Žemaitytė Z. Adomas Varnas: gyvenimas ir kūryba. Monografija. V., 1998. 308 p.: iliustr.
33. Žemaitytė Z. Lionginas Šepka. V., 1984. [47] p.: iliustr.

34. Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. Monografija. V., 1988. 244 [1] p.: iliustr.. 

35. Žemaitytė Z. Saulėmis švytintys paminklai // Mokslas ir Lietuva. 1991. Nr. 2: iliustr.