KRYŽDIRBYSTĖ (KRYŽIŲ LIETUVA). I dalis

Antanas Stravinskas

Tarptautinė SNO Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) 2001 metais Lietuvos kryždirbystę įtraukė į nematerialių pasaulio paveldo objektų sąrašą. Šis ypatingos reikšmės aktas buvo padarytas todėl, kad Lietuva, kaip nė viena kita Europos (ir pasaulio) šalis, jau daug šimtmečių puoselėja išskirtinai gražią ir prasmingą kryžių statymo tradiciją. Dėl šios priežasties Lietuva dar XIX a. buvo pavadinta kryžių šalimi (kryžių žeme). Artimesniam susipažinimui su autoriais, rašiusiais kryžių statymo, jų kilmės ir puošybos klausimais, turėtų pasitarnauti ir ši nedidelė bibliografinė apžvalga, toli gražu nepilna, nes publikacijos paskirtis ir apžvalgos apimtis reikalauja glausto referavimo, todėl riboja ne tik autorių, bet ir darbų - straipsnių, monografijų ir kt. - skaičių. Norisi tikėti, kad šis rašinys paskatins malonius interneto svetainės lankytojus labiau susidomėti konkrečiomis kryždirbystės problemomis (trumpai jos bus aptariamos ir šios publikacijos pabaigoje).

Antanas Stravinskas Danutės Mukienės nuotr.

 

Kryžių statymas Lietuvoje buvo ir tebėra sąlygojamas daugelio įvairių priežasčių, paskatų ir intensijų. Anot Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko prof. Vacio Miliaus, kryžiai pirmiausia yra žmonių tikėjimo pasireiškimas. Kryžių statymo tradiciją jis grupuoja taip: kryžių statymas susijęs:

1. su atskiro asmens ar šeimos gyvenimu,

2. su kaimo bendruomenės ar jos dalies pasaulietinių ir religinių sambūrių veikla,

3. atskirų tautos dalių ar visos tautos gyvenimo tarpsniais, o ypač tautos pergyventais istorinių lūžių metais (žr. literatūros sąrašą, 22)

Lietuvoje daugiausiai išplitęs lotyniško tipo kryžius (arba kryželis) yra svarbiausias katalikų bendruomenės tikėjimo ženklas ir priklausomai nuo to, kaip mes į jį žiūrėsime, jis gali turėti daugialypę prasmę bei reikšmę. Jeigu į jį žiūrėsime tikėjimo akimis, tai, kaip minėjome, kryžius bus svarbiausias krikščionių (katalikų) tikėjimo ženklas. Jei vilties - tai kryžius bus mūsų atpirkimo, išganymo ir prisikėlimo ženklas. O jeigu į jį pažvelgsime meilės akimis - tai kryžius bus Dievo ir žmogaus Meilės simbolis. Taigi šis Lietuvoje nuo seno pamėgtas kryžius jungia savyje tris pačias svarbiausias krikščionybės kategorijas: tikėjimą, viltį ir meilę (žr. literatūros sąrašą, 18).

Lotyniško tipo kryžius (kryžiaus ženklas) yra plačiai sutinkamas ir kasdieniniame žmonių gyvenime bei įvairiuose kalendoriniuose, šeimos papročiuose, o tuo labiau - religinių švenčių ir apeigų metu.

Istorikai apie lietuviškų kryžių statymą pirmąsias žinias suranda tik iš XVI a., nors faktiškai lotyniško tipo kryžiai Lietuvoje labiau išplito XIV ir XV a., įvedus krikščionybę (1383 m. Lietuvoje ir 1413 m. apkrikštijus Žemaitiją).

Tradicija statyti kryžius ir juos gausiai bei įvairiai puošti Lietuvoje yra gili ir palyginti sena. Manome, kad į nematerialų paveldą įeina ne tik pati kryžių statymo tradicija, bet ir visa bendro pobūdžio literatūra, mininti ir aprašanti šį išskirtinį, sakytume unikalų kryžių statymo Lietuvoje paprotį. Literatūra lietuvių, lenkų, baltarusių, italų, anglų ir kitomis kalbomis yra gana gausi ir įvairi. Todėl šioje apžvalgoje sustosime tik prie kai kurių autorių ir jų minčių apie kryždirbystę Lietuvoje, o straipsnio pabaigoje pateiksime pagrindinės panaudotos literatūros sąrašą.

***

Vienas iš anksčiausiai rašiusių apie kryžių statymo paprotį Lietuvoje (Žemaitijoje) buvo kunigas ir etnografas L. A. Jucevičius. Jis dar XIX a. pirmoje pusėje (1840 m.) gražiais žodžiais pasveikinęs žemaičius-kiemionis (kaimietis, kaimo gyventojas, žmogus, kilęs iš kaimo), trumpai aprašė jų gyvenamąsias trobas, pilnas grūdų ir linų klėtis (svirnelius), toliau rašė:

„Visa Žemaičių žemė, iš pažiūros imant, keleivio akiai teikia kuo gražiausių vaizdų: visur pakelėj dideli, gražiai išstatyti sodžiai, prie kiekvienų namų, lygiai pono, lygiai prasto žmogelio, yra darželis bei sodelis ir stovi medinis kryžius, tikėjimo vėliava, to krašto žmonių dievobaimingumo ženklas. Kryžius paprastai stovi gale trobos, figūra (krucifiksas arba Nukryžiuotojo statulėlė kryžiuje arba koplytėlėje) į langus; tatai mūsų sodžiaus žmonėms akivaizdžiai primena, jog visus darbus, ir blogus ir gerus, visada regi Dievas... Pakelėse taip pat yra kryžių, bet daugiausia tinkasi (tenka) matyti dideli stulpai su spintute (nameliu) (koplytėle) viršuje, o toje spintutėje stovi statulėlė - šventasis Jonas Krikštytojas, Žemaičių (dabar Telšių) vyskupijos globėjas.“ Tačiau bene svarbiausias L. A. Jucevičiaus pastebėjimas buvo tai, kad „Kryžių palei kelią [buvo] taip tanku, jog nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių. Teisingai tą šalį (Lietuvą) galima pavadinti kryžių ir kunigų kraštu...“ (žr. literatūros sąrašą, 13).

Tą nepaprastą kryžių gausumą taip pat pastebėjo (ir juo stebėjosi) A. Römeris, M. Gadonas ir kiti Žemaitijos bei visos Lietuvos ankstyvieji kryždirbystės tyrinėtojai.

Ypatingą reikšmę mes čia teikiame Mykolo Eustachijaus Brenšteino (M. E. Brensztejn), lenkų ir lietuvių kultūros istoriko, bibliotekininko ir publicisto darbui „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“, paskelbtam 1906 m. Šiame darbe jis ne tik kruopščiai sumini už jį ankstesnius tyrinėtojus, bet svarbiausia atidžiai išnagrinėjo tuometinę kryždirbystės temą, pabrėždamas seną šio krašto paprotį statyti ne tik kryžminius (lotyniško tipo), bet ir įvairius stogastulpius, koplytstulpius ir kitokio pavidalo paminklus su kaltinėmis geležinėmis užbaigomis - kryžiais ir kryželiais. Kaip tik M. E. Brenšteinas pirmasis atkreipė dėmesį į čia minimus kaltinius kryžius ir pirmasis taip plačiai atskleidė jų įvairovę bei grožį sakydamas, jog sunku patikėti, kad visa tai sukurta (nukalta) paprastose kaimų kalvėse ir kad juose taip gausu išmonės ir fantazijos (laisvas vertimas iš lenkų kalbos). Šiomis jo mintimis vėliau naudojosi ir kiti kryžių tyrinėtojai (P. Galaunė, K. Čerbulėnas ir kiti) (žr. literatūros sąrašą, 3).

Apie Vilnijos krašto, o tiksliau apie Lydos, Trakų apskričių medinius, tik šiam kraštui būdingus kryžius pirmasis dar 1903 m. rašė kitas lenkų archeologas ir etnologas Vandalinas Šukie(e)vičius (W. Szukiewicz) (žr. literatūros sąrašą, 30). Jis suformulavo keletą postulatų, kuriuose itin pabrėžė seną lietuvių pomėgį statyti ir savitai puošti kryžius. Jie sudaro tarsi kokią etnografinę ribą tarp lietuvių ir baltarusių kryžių statymo papročių. Kai kuriuose šio krašto kryžiuose matome darnią medžio (kartais akmens) jungtį su dailiais geležiniais kryželiais. Dar kiti Pietryčių Lietuvos mediniai kryžiai būdavo „puošiami” mažomis priejuostelėmis (aukomis), o įvairių švenčių progomis ir gėlėmis (gėlių vainikais).

Kaip pastebėjo V. Šukievičius kryžių statymo paprotys yra atėjęs iš seno ir gilaus šio krašto žmonių tikėjimo ir didelės mirusiųjų pagarbos. Minėtas L. A. Jucevičius ir kiti tyrėjai pastebėjo nepaprastą žmonių pagarbą jau pastatytiems ir pašventintiems kryžiams prie kelių, kryžkelių ir namų. Žmonės anksčiau (iki XX a. vidurio) eidami ar važiuodami pro kryžius būtinai nukeldavo kepures ir net pasimelsdavo. Tik sovietinės bei ateistinės propagandos įtakoje žmonės iš pradžių vengė, o paskui pamažu ir atprato taip elgtis. Be to, ne tik caro pareigūnai, bet ir „buldozeriniai” ateistai aršiai kovojo su kryžių statymo tradicija (žr. literatūros sąrašą, 23, 24).

Tai ryškiai liudija Kryžių kalno naikinimo istorija. Vien tik per 1968 m. vajų buvo sunaikinti keli šimtai kryžių. O tokių kryžių naikinimo vajų visoje Lietuvoje buvo ne vienas ir ne du (žr. literatūros sąrašą, 24). Tačiau lietuvių tautos, ypač tikinčiųjų, atkaklumas bei ryžtas ir toliau statyti (ar atstatyti!) kryžius nugalėjo. Šiandien Kryžių kalnas tapo žymia pranciškonų vienuolijos ir visos Lietuvos šventviete. Į tai atkreipė savo maloningą dėmesį popiežius Jonas Paulius II-asis, ne tik pastatydinęs savąjį kryžių, bet ir šią šventvietę pavadindamas dabarties (naujųjų laikų) koliziejumi.

II dalis

 

Panaudotos literatūros sąrašas

1. [Baltrušaitis J.] Lithuanian folk art by Jurgis Baltrušaitis. PH.D. 1948: iliustr.
2. Bezzenberger A. Über Grabkreuzformen // Mitteilungen der litauschen Litterarischen Geselschaft. Heidelberg, 1887. T. 2.

3. Brensztejn M. Krzyže i kapliczki žmudskie // Materialy antropologiczno-archeologiczne I etnograficzne. Kraków. 1906. T. 9.
4. Buračas B. Kryždirbystė Lietuvoje. V., 1998: iliustr.

5. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. V., 1993.
6. Čerbulėnas K. Lietuviškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė-meninė charakteristika // LTSR architektūros klausimai. V., 1960. T. 6.

7. Galaunė P. Lietuvių kryžiai. K., 1926: iliustr. (Čiurlionies galerija. Leid. Nr. 1).

8. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas: Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. K., 1930: iliustr. (Faksimil. leidinys. V., 1988.-301 p.: iliustr.)

9. Gimbutas J. Mažosios Lietuvos krikštų formos // Lituanistikos darbai. Chicago. 1966. T. 1.

10. [Gimbutienė M.] Gimbutas M. Ancient symbolism in Lithuanian folk art. Philadelphia. 1958. 148 p.: iliustr.

11. Grinius J. Lietuvių kryžiai ir koplytėlės // LKMA metraštis. T. 5. Roma. 1970. 182 p.: iliustr.

12. Jasėnas K. Visuotinė meno istorija. Mintauja. 1929. T. 1 [Architektūra]: iliustr.
13. Jucevičius L. A. Raštai. V., 1959 (iš lenkų kalbos vertė D. Urbas).
14. Kynas A. Krikščioniškų ženklų tipologija ir paplitimo arealas Lietuvoje XIV-XX amžiuje // Liaudies kultūra. 2002. Nr. 2: iliustr.

15. Končius I. Žemaičių kryžiai ir koplytėlės. Chicago: Tėviškėlė. 1965. 176 p.: iliustr.

16. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter. K., 1931. Nr. 2 ir kiti nr.

17. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių klausimu // Gimtasai kraštas. 1944 (1996). Nr. 32.
18. Kontrimas Č. Lietuvos geležiniai kryžiai. V., 1991. 223 p.: iliustr.

19. Kostkevičiūtė I. Vincas Svirskis. V., Vaga, 1966. 173 p.: iliustr.

20. Martinaitis M., Žemaitytė Z. Ipolitas Užkurnys. V., 1987.-174 p.: iliustr.

21. Matusas J. Kaip seni lietuviški kryžiai ir koplytstulpiai // Aidai. 1959. Nr. 10.
22. Milius V. Kodėl statyti ir statomi kryžiai ir koplytėlės // Liaudies kultūra. 1992. Nr. 5: iliustr.

23. Misius K. Rusijos caro valdžios požiūris į kryžius Lietuvoje // Liaudies kultūra. 1995. Nr. 1: iliustr.

24. Nukentėję paminklai / sudarė ir red. M. Skirmantienė ir J. Varnauskas. V., 1994.-243[2]p.: iliustr.

25. Petrauskaitė Ž. „Važiavau kryžių rinkti” [A. Varnas] // Liaudies kultūra. 1999. Nr. 4: iliustr.

26. Petrulis J. Žemaitytė Z. Trys dievdirbių kartos // Kultūros barai. 1966. Nr. 4: iliustr.

27. Petrulis J. Žemaitytė Z. Žaismingųjų „saulučių” kūrėjai // Kultūros barai. 1966. Nr. 7: iliustr.
28. Salvatori G. L’art Rustique et Populaire en Lituanie. Milano. 1925: iliustr.
29. Stravinskas A. Krikščioniškoji lietuviškų kryžių simbolika // LKMA XVI suvažiavimo darbai. V., 1996. T. 16: iliustr.

30. Szukiewicz W. Krzyže zdobne w gubernji Wileńskie // Wisla. 1903. T. VII: iliustr.
31. Varnas A. Lietuvių kryžiai // Baras. K., 1925. Kn. 5.
32. Žemaitytė Z. Adomas Varnas: gyvenimas ir kūryba. Monografija. V., 1998. 308 p.: iliustr.
33. Žemaitytė Z. Lionginas Šepka. V., 1984. [47] p.: iliustr.

34. Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. Monografija. V., 1988. 244 [1] p.: iliustr.
35. Žemaitytė Z. Saulėmis švytintys paminklai // Mokslas ir Lietuva. 1991. Nr. 2: iliustr.