Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje 

(Jonas Basanavičius. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970. P. 124-155). 
I dalis  II dalis

(Originalo kalba netaisyta)

II dalis

• Dėstymas

• Išnašos

DĖSTYMAS

Ant A. Jaroševičiaus piešinių eglaitės, rods, nerandame, užtat ją turime ant vieno kryžiaus Brenšteino rinkinyje (X, 18). Tas ornamentas, kurį taip dažnai ant juostų matome, yra jau ant vieno akmeninio įrankio, rasto Gaidžių k., Ežerėnų apskr. (Kauno muziejuje po Nr. 234), išreikštas, kaip ir ant įvairiausių daiktų ne tik senovės prūsų, lietuvių kapuose⁷⁰, bet ir toli pietų link nuo Lietuvos pas įvairias
tautas, kaip senovės dakus⁷¹, trakus⁷² ant Balkanų pusiasalio, Graikijoje⁷³, ant Kipro salos⁷⁴ ir M. Azijoje pas trojanus⁷⁵ ir kapadokus⁷⁶. Kripučių, kuriomis taip mėgsta lietuvės dabinti savo juostas, dažnai randame ir ant kryžių (11; 23; 122; 133; 141; 151: 241;291; 43; 463; 531; 722); su jomis, rodos, yra tolygus tasai „pjūkladančių“ ornamentas, kuriuo matome  daugiausia lentų kraštus išpjaustytus (pav. 91; 10; 45; 47 ir k.). Ir šituodu ornamentu siekia proistorijos laikų. Mes jų randame ant įvairių daiktų kaip senovės prūsų bei lietuvių kapuose⁷⁷, taip ir kitur Europoje ir M, Azijoje. Taip juos randame pas minėtuosius dakus⁷⁸, pas trakus ant Balkanų pusiasalio⁷⁹.  Graikijoje⁸⁰, ant Kipro salos ⁸¹, Trojoje⁸², Karijoje ir Kapadokijoje ⁸³. Toliau, juostų ornamentų - „langučių“ - randame ir ant kryžių (123; 151; 232, 28); jie randasi sen. prūsų bei lietuvių kapuose⁸⁴, kaip ir ant įvairių daiktų Dakijoje⁸⁵, Trakijoje ⁸⁶, Graikijoje⁸⁷, ant Kipro salos⁸⁸, Trojoje ir Frigijoje⁸⁹.

Ir mylimasis kryžių ornamentas ,,ratelis" (8; 231; 241,2; 3l2; 331), kaip rodo kapų radiniai, yra  proistorinių laikų ornamentas, nes mes juo randame dabinta įvairius daiktus prūsų⁹⁰ kapuose, taip pat Dakijoje ⁹¹, Trakijoje ⁹², Trojoje ⁹³ ir Kapadokijoj ⁹⁴. Koplytėlių lentų, kryžių kraštus dažnai dabinta „pusiauračiu“ arba „lankeliu“ (21; 29; 34; 49; 50; 51 ir k.). Ir šitą ornamentą matome ant prūsų kapuose rastų puodų⁹⁵, ant įvairių daiktų Dakijoje⁹⁶, Kryme⁹⁷, ant Balkanų pusiasalio⁹⁸ ir t.t.

Iš geometrinių ornamentų, rodos, plačiausiai yra Lietuvoje vartojamas, ypač ant įvairiausių medžio  dirbinių, kaip ir ant kryžių, ratelių rūšies ornamentas, segmentais į 6 dalis padalintas, žvaigždės pavidalo (Jar. 124; 211; 351; 492; 452; 51; 551; 561; 641 69; Br. XLIX). Jisai yra vienas seniausių dailėje ornamentas, randamas jau pas ašurius⁹⁹, ant kapų monumentų pas frigus^100, pas karus ¹⁰¹ bei lidus¹⁰², Maž. Azijoje ir Mikėnų kapuose Graikijoje ¹⁰³. Visus aukščiau minėtus ornamentus randame dar Ašurijoje, Persijoje ir net Egipte ant įvairiausių daiktų ¹⁰⁴. Prie geometrinių reikia dar priskirti „riestinius“ ornamentus, kuriuos ant kryžių randame tai prastos S literos forma (ll2; 291), tai vėl labai komplikuota (17; 201,2, 21; 222; 311; 331; 351; 36; 373; 38; 41; 42; 75) su įvairiais priedais. Tą ornamentą taip pat randame lietuvių kapuose¹⁰⁵, kaip ir senovės Dakijoje^106, Trakijoje¹⁰⁷, Kryme¹⁰⁸, Mikėnų kapuose ¹⁰⁹ Graikijoje, Trojoje ¹¹⁰ ir Kapadokijoje ¹¹¹. Prie spiralių ornamentų derėtų priskirti dar virvutės kurių, rods, retai randame ant kryžių (43), kaip ir pynutės (123; 151; 483), bet ir jų jau užeiname ant prūsų kapuose atrastų daiktų ¹¹², kaip ir kitur Europoje ant puodų ir k., pav., ant Balkanų¹¹³ pusiasalio, Kryme ^114, pietinėje Graikijoj ¹¹⁵, ant Kipro salos¹¹⁶ ir t.t. Kad tie vytinių virvių ornamentai senovėje buvo labai Lietuvoje mėgiami ir dažnai vartojami, rodo visi tie iš žalvario vyti ir pinti daiktai, kaip apykaklių rinkės, apyrankės, segelės ir k., prūsų, lietuvių, kaip ir kitų tautų kapuose randami ¹¹⁷. Virvių-spiralių ornamentų randame ne tik pačių kryžių (302), bet dar dažniau koplytėlių stulpelius (piliorėlius) dabintus (12-16; 22; 291; 382; 412; 42; 463) tokiu pat būdu, kaip prie tūlo rymėno Maince rastos kapų koplyčios ^118.

Palyginus su geometriniais, augalų ornamentai ant kryžių yra gana retai pastebimi (371; 38; 43; 471,3; 50; 712; 785) ir menkokai išsiplėtoję. Svarbiausia iš jų visų yra tai roželė (rosetė) ne tik dėl to, kad ji dažniausiai kaip ant kryžių (Jar. l1; 361; 561; 611; 641; Br. XVII, 30; XXXIII, 42; XXXV, 57), taip ir ant įvairių daiktų randasi, bet ir todėlei, jog ji, rodos, jau gilioje senovėje buvo prūsams ¹¹⁹ pažįstama, ir
ne tik Europoje, pav., sen. Dakijoje bei Panonijoj ¹²⁰ ant Balkanų pusiasalio ¹²¹, Krymewi, piet.¹¹² Graikijoje ^123, ant Kipro salos ¹²⁴, bet ir Azijoje trojanų ¹²⁵, frigų bei lidų ^126, kapadokų ¹²⁷, siriečių bei ašurių ¹²⁸ labai vartojama rūbams ir k. daiktams dabinti.

Dar mažiau randame ornamentų iš gyvūnų. Ant A. Jaroševičiaus pieštųjų kryžių užeiname tik du: būtent žalčių (50) ir paukščių (361; 43; 49); pastarųjų, kaip jau aukščiau minėta, matome ir ant Prūsų lietuvių paminklų (pav. 7). Gyvūnai ornamentikoje vartota ir kitų tautų senovėje, pav., Graikijoje ir k. Be to, reikėtų dar atkreipti atydą į tuos „dangaus kūnus", kuriais ir lietuvių mėgiama savo koplytėlės ir kryžiai dabinti. Saulė, mėnuo ir žvaigždės (21 3; 62; 73, 92, 211; 222; 32, 1; 251, 2; 261a; 30; 31; 34; 35; 50; 513; 542; 65), kurias ant tų paminklų kaipo ornamentą regime, randame jau iš dalies ir ant prūsų dirbinių išreikšta ¹²⁹, nekalbant jau apie kitas tautas, kaip dakus ¹³⁰, lidus ¹³¹ , getus (kheta), ašurius, egiptėnus¹³², ant kurių įvairių paminklų tuos dangaus kūnus dažnai išreikštus matome.

Lietuvių kryžių ornamentika, palyginus ją su proistorinių laikų, nebūtų dar pilnai aprašyta, jei čia mes praleistume tuos daugiausia geležinius kryželius, kurie dabina koplytėlių bei didelių medinių kryžių viršų.

Kryžius, šiandien krikščionystės simbolas, buvo išrastas dar daug šimtų metų prieš krikščionystės atsiradimą. Jam davė pradžią dar giliausioje senovėje ugnies ženklas, svastika. Ant ašurių skulptūrų 133 saulė yra išreiškiama skritulio pavidalu su spinduliuotu kryžiumi viduryje. Ant ašurių saro Ašurnazilpalio sūnaus Samas-vulio krūtinės matome kabant kryželį¹³⁴, kaip jis šiandien krikščionių nešiojama. Ant tūlo kito ašurių saro kaklarinkės (collier) kabo drauge su kitais amuletais ir kryželis ¹³⁵; ant saro Sargono bareljefo prie auskaro matome kryželio pavidalą ¹³⁶.

Ne tik pas įvairias tautas ant įvairiausių dirbinių iš molio, žalvario ir t.t. randame išreikštą didesnių bei mažesnių kryželių, kurie vėliau, regis, virto ornamentikos elementu, jie buvo gerai pažįstami ir lietuviams¹³⁷ dar stabmeldžių metu. Tai žinant, galima manyti, kad ir senovėje ant kapų paminklų stulpų su įvairiomis koplytėlėmis buvo vartojami iš dalies ornamentikos motyvu, iš dalies tikybos, saulės kulto simboliu visokio didumo kryželiai. Tatai, rodos, patvirtina ir šios dienos tų kryželių palyginimas su randamaisiais ant senovės monumentų kryželiais. Taip, pav., Jaroš. 83 kryželis su plačia aureole aplinkui yra, be abejo, tolygus su ašurių aukščiau minėtuoju saulės simboliu ir, kaip anasai, išreiškia
saulę ties mėnesiu. Lygiu būdu prie šito tipo pridera visi tie kryželiai su aureole, kurie už jos turi kitų kryžiukų (202; 271; 311; 34; 69; 70 ir k.) arba įvairių spindulių (222; 23; 25; 33; 39; 43; 52; 64 ir k.). Tos rūšies kryželiams stiliaus prototipų randame jau trakiškųjų dakų ¹³⁸, trojanų ¹³⁹ ir k. Maž. Azijos, pietinės Graikijos ¹⁴⁰ ir Kipro ¹⁴¹ salos gyventojų dailėje.

Kalbant apie kryželius, negalima tylomis praeiti, nors keliais žodžiais nepaminėjus, pro tuos jųjų taip įvairaus pavidalo spindulius, kurie su šios dienos bažnyčiose matomaisiais beveik nieko bendro neturi. Dažniausiai tarp jų randame kripučių, kryželių, iečių (Br. VIII; LI) ir k. stilizuotų geometrinių ir augmenų ornamentų, prie kurių reikia priskirti lapai ir dygiai, kurie savo formoje turi gilios proistorinių laikų senovės motyvą. Taip, pav., ant trijų stulpų (Jar. 5; 22; 26) randame išreikštą, be abejo, saulės diską (ratila), papiro ar loto spinduliais gėlių pavidalu, kaip tat matome ant stilizuotų egiptėnų ¹⁴²  monumentų. Dygių spinduliai prie koplytėlės 111 (palyg. 191; 411,3; 663; Br. XX, 36) yra taip
lygiai padaryti, kaip mes juos matome apie senovės dievų, •pav., Apolono ¹⁴³, ir apie tulų Rymo¹⁴⁴ ir k. imperatorių galvas.

Kapų paminklų ornamentikos apžvalgą tuo tarpu manau baigti dažnai prie koplytėlių randamaisiais varpeliais, kankalėliais ir kitomis įvairios formos pakabėlėmis (71; 102; 124: 16; 1912; 242: 26; 341; 372 42; 44; 581; 604; Br. XXII), kurios, prie tų paminklų kabodamos, savo skambėjimu, barškėjimu, vėjui pučiant, išleidžia įvairių muzikos tonų ir kartais pertraukia klaikią, liūdną kapų tylą.

Ir varpeliai su kankalėliais - ne krikščionių kultūros išradinys: jie, kaip archeologija rodo, buvo jau vartojami ilgus metus prieš krikščionystei atsirandant. Kapuose ant Kipro salos ¹⁴⁵, Kryme ¹⁴⁶ iš senesnių už krikščionystę laikų atrasta varpelių; juos matome nešiojant ir ant dakų gyvulių kaklų ¹⁴⁷. Ir stabmeldystės laikų lietuviams varpeliai buvo žinomi: jų rasta prūsų ir senovės lietuvių kapuose ¹⁴⁸. Anot Laskovskio ¹⁴⁹, Žemaičiuose dar XVI metašimtyje manyta, kad „Warpulis is esse putatur, qui sonitum ante et post tonitru in aere fecit" [„manoma, kad Varpulis yra tas dievas, kuris garsu apreiškia griaustinį prisiartinant ir nutolstant"].
Kaip Laskovskis ¹⁵⁰, taip ir XVII metašim. rašytojas M. Pretorijus ¹⁵¹ pasakoja, tų laikų suaugusios lietuvaitės (nubiles puellae) nešiojusios prie rūbų prikabintus kankalėlius, kurių ne vienas ir jų kapuose rasta ¹⁵². Skambalėlių šiandien prie kapų paminklų, įvairiomis stovylėlėmis papuoštų, kabinimas primena mums žilos senovės Dodonos ažuolyną, kur garbinta dievas (Zenv Dwdwnatov) [Dzeus Dodonatos], prie kurio statulos kaboję kankalėliai (tintinabula) ir, vėjui pučiant, skambėję, arba, Plinijaus 103 žodžiais sakant. „vento agitata longe sonitus referant".

Tiek tuo tarpu apie Lietuvos kryžių ornamentus. Nors autoriui gerai žinoma, jog proistorijos laikais visoje Europoje viešpatavo ta pati ornamentika, bet jis čia tyčia sunaudojo tik archeologijos literatūrą apie senovės Dakiją, Balkanų pusiasalį, Graikiją ir Maž. Aziją, iš kur senovės Rytų krašto kultūra tiesiausiu keliu galėjo būt Lietuvon atnešta.

Aš tyčiomis taip ilgai buvau sustojęs ties p. A. Jaroševičiaus nupieštaisiais lietuvių „kryžiais", kad tikriau parodžius, jog jie taip savo pavidalu, taip ir ornamentika maža teturi savyje krikščionių dailės žymių ir kaip daug vėl juose esama senovės lietuvių su nekrokultu susirišusios dailės likučių. Jei mes dabar sutiktume, kad, dar prieš įvedant Lietuvoje krikščionystę, šitoki stogastulpiai, prasti ir su koplytėlėmis, jau buvo ant kapų ir prie kelių statomi, turėtume teisę manyt, jog tuomet po stogeliais prie stulpų ir koplytėlėse buvo statomi tautos dievai, dievaičiai ar kokie šventieji - kitaip būt negalėjo. Kad dievų bei dievaičių ir įvairių šventųjų senovės Lietuvoje turėta, tam žinių nestinga.
Dargi žinomi yra vardai taip vienų, taip ir kitų. Lygiai taip, kaip šios dienos krikščionių visi šventieji yra iš nekrokulto kilę, taip, be abejo, turėjo būt ir pas lietuvius senovėje. Tai patvirtina ir toki Lietuvos kunigaikščių ir kunigaikštienių vardai, kaip Erma, Pogezana(?), Pojata(?), Kernas, Speras, pagaliaus - Birutė, kuriuos mirusius, kaipo šventuosius, garbino. Dar apie 1591 m. rašęs J. Bretkūnas¹⁵⁴ tvirtino, jog lietuviai tuomet garbinę savo dievus, „deiwes ir numirusius szwentuosius", kurių vardai, labai gaila, šiandien nežinomi. Ex officio įvedus krikščionystę ir deginti lavonus uždraudus, kada pradėjo statyt ant kapų kryžius - „krikštus", kaipo naujos tikybos ženklus, senovės stogastulpiai, rodos, tik pritaikyti prie krikščionių kulto. Viršum stogelių, kur seniau rasit tik saulę, mėnesį ir žvaigždes tedėjo,
ėmė statyti ir kryželių, tačiau dažnai taip juos supindami su anų emblemomis, kaip mes juos dar šiandien matome.
Stogelių pastogėse ir koplytėlėse pradėjo statyt įvairius krikščionių šventuosius, tačiau patsai paminklo tipas - stulpas su visa ornamentika, kaip buvo seniau, taip ir dabar krikščionystės metu tas pats liko, tik prie kitos tikybos sąlygų prisitaikęs. Tie patys „kryžiadirbiai"- ar kaip juos senovėje vadindavo - arba jų sekėjai, kurie seniau statydavo „stabmeldžiams", dabar ėmė dirbti „krikščionims" kapų ir k. paminklus, bet, laikydamiesi dailės tradicijos, jie juos dirbo pagal senus pavyzdžius. Rods, tautos „šventieji", kuriuos katalikų dvasiškija persekiojo, nuo tų paminklų buvo pašalinti, bet iš senovės lietuvių kulto saulė, mėnuo, žvaigždės, žalčiai ant tų paminklų buvo palikti tarytum tik ornamentikos motyvų rolėje. Nors tokiu būdu kapų paminklai krikščioniškais tapo, tačiau jie toli neatsiskyrė ir nuo senovės
lietuvių nekrokulto, taip ilgai patvėrusio. Senovėje lietuvių garbinamieji saulė, mėnuo, žvaigždės dar turi ant tų paminklų savo emblemas; ant jų matome žalčius, kuriuos taip gerbė senovėje; ant jųjų tupintieji paukšteliai savo čiulbėjimu ramina kapuose gulinčiųjų vėles, įvairūs skambalėliai suteikia joms muzikos garsų...
Tačiau, nežiūrint to paminklų prisitaikymo kiek galint prie krikščioniškojo kulto reikalavimų, vis dėlto jųjų nekrikščioniška simbolika ilgainiui turėjo vienur kitur atkreipti savęspi katalikų dvasininkijos akis. Nėra tad ko stebėtis, jei ir Zambijos vyskupas Mykolas dar XV metašimtyje buvo liepęs juos naikinti, o prūsus bausti už tokių paminklų antkapių statymą. Ir Žemaičiuose buvo atkreiptos į juos akys ir liepta persekioti netikusieji kryžiadirbių darbai. Žemaičių būtent vyskupas Ant. Tiškevičius savo knygoje „Synodus Mednicensis seu Samogitiae" 1752 m. rašė ¹⁵⁵: „Plurimis in locis per Samogitiam divagantur imperitissimi scuiptores, an verius Iconoclastae et Iconomachi, qui proprio arte effigies Sanctorum moliantur, in papyro eformant, non tam speciem Divorum, quam monstra Lernaea ab omni sacra traditione, habitu, gestuque, extoto se abhorrentia, vili autem pretio simplicioribus obtrudentes graviter eis imponunt, unde optata pullulat materia multis vicinorum sectariorum cachinnis.
Parochi locorurn arguant, increpent tales et confiscent, misi specialem a Nobis produxerint licentiam." [„Daug kur po Žemaitiją klaidžioja nemokšos skulptoriai ar, tikriau pasakius, šventųjų paveikslų dirbėjai, kurie savo išmone daro šventųjų paveikslus, taip sakant, ant popieriaus sukuria ne palaimintųjų atvaizdus, o Lernos baidykles, atstumiančias savo išvaizda ir poza. Tačiau už pigią kainą juos įkiša pa-
prastiems žmonėms, tuo būdu baisiai juos apgaudinėdami. Ir čia ir ta geidaujama gausi medžiaga bažnyčios tarnų pajuokai. Todėl tų vietų klebonai tegu tai aiškina per pamokslus, tegu juos bara ir atima tuos darbus, jei iš mūsų nebus gavę atskiro leidimo."]

Vertas pastebėti šio paliepimo faktas, kad Žemaičių vyskupui krito į akis ne tiek nekrikščioniškos formos stogastulpiai su savo koplytėlėmis ir jų ornamentika, kiek netikusiai išdrožtos šventųjų stovylėlės. Nors nežinoma, koks buvo čia kalbamojo įsakymo galas, bet jis atspėjamas: vislab buvo veltui! Apie tai liudija daugelyje vietų dar šiandien menko darbo šventųjų paveikslėliai, tečiau tokio darbo, kurio visiškai pakanka tikybos jausmams tų, kurių ryžtasi statydinties tokius paminklus.

Tiškevičiaus laikų (rnir. 1762 m.) teturime tik vieną tokį nupieštą stogastulpį paminklą (1760 m. Br. II, 3); visi kiti, kaip M. Brenšteino, taip ir A. Jaroševičiaus rinkinyje, rodos, bus kilę jau iš vėlesnių laikų. Pas Brenšteiną yra dar vienas kryžius (XXVII) iš XVIII metašimčio (17 m.). Deja, Jaroševičiaus rinkinyje dažniausiai visiškai nėra pažymėta metų prie kryžių, todėl sunku pažinti jų senumas, nors tarp jų,
rodos, yra labai senų. Neturint datų, tų dailės paminklų tyrinėtojui bus labai sunku ką nors ištirti tiek apie jų stiliaus, tiek ir ornamentikos evoliuciją - to reikia labai gailėties. Bet vis dėlto ilgainiui, be abejo, turės atsirasti koks mokslo vyras, kuris lietuvių kryžiais, savo forma ir ornamentais tiek daug naujų motyvų dailėn įnešančiais, plačiau užsiims ir juos tobuliau, negu man galima buvo, ištirs. O to jie būtent labai yra verti, nes .juose sulig šiol liekti didi prosenovinės lietuvių tautadailės dalis.

Lietuvos kryžiams tyrinėti aš čia stengiausi padėti pamatan tik pirmuosius archeologijos akmenis; ateitis suteiks jų, be abejo, dar daugiau, kada bus surinkta ir apskelbta daugiau materialo. Man tuo tarpu pakanka suradus, jog tie visi kryžiai yra tai likučiai senovinės lietuvių dailės, kuri, dėl istorijos atsitikimų žuvus visoms Lietuvoje kultūros šakoms, kaipo nekrokulto dalis, prisišliejus prie numirėlių, ir
liko ant jųjų kapų.

Atgimusios Lietuvos vaikams priderėtų, p. Jaroševičiaus pėdomis žengiant, nors nupiešti ir aprašyti visus tuos kapų paminklus, kurie lig šiol Įvairiose vietose likę, o juose randamuosius motyvus sunaudoti dailės reikalams. Galop - visus šios rūšies paminklus, pilnus originalumo ir užimančius taip svarbią, taip žymią vietą visų kitų Europos tautų dailėje, reikėtų kiek tik galima apsaugoti, kad neišnyktų.

Aetas volat!..

 

1912 m. sausio m.

Vilniuj

IŠNAŠOS

1 Sabolevskyj. Gdie žila Litva? Izviestija Imper. Akademija nauk, 1911, p.ir sek.

2 Jaroszewicz. Obraz Litwy.I, p. 66;Stryjkowski Kronika. I, p. 220, 235.

3 Dainos, p. 54: „Die Litauer sind das liederreichste Volk der Erde.”

4 Neue Prsuss. Provinzial-Blätter. Bd. X, p. 256: „Ausgebildet, und wenn der Gang der dem Littauervolke, das einst mit Russen, Polen und Tataren kämpfte, eine andere Rolle zugetheilt hätte, würde die Sprache bei dem Reichthum ihrer Formen und ihrer Fähigkeit für jedes Versmass in Gedicht und Rede ausserordentliches geleistet haben."

5 Handbuch d. lit. Sprache. II. Vorrede, p. VII.

6 Nouvelle Gėographie Universelle. Paris, 1880, T. V, p. 431.

7 O początkach narodu i języka litewskiego, p. 146, 154, 196

8 Litwa. I, p. 91. 

9. Pismo zbiorowe Wilenskie na r. 1862, p. 188.
10 Sitzungsberichte d. Altertumsgesell. ,,Prussia". 1909, Heft 22 p. 502; Müller. Nordische  Altertumskunde. I, p. 205.

11 Germania, cap. 45.
12 „Prussia". Heft 22, p. 540-2.

13 Ostpreuss. Grabhügel. I, p. 133, 139, 176; Schriffen d. Physical.-ökonom. Gesellsch. in Konigsberg. 1881, p. 36; Ostpreuss. Gräberfelder, p. 88, 227.

14 Beröringer mellem de finske og de baltiske (litauisk-lettiske) Sprog. Kobenhavn, 1890; Leetberg. Leedu-Läti sénad Eesti keeles. Eesti kirjanduse Seltsi. Austaraamat, III, p. 45.

15 Gesch. Preussens. I, p. 484.

16 Schriften d. Naturforsch. Gesellschaft in Danzig. 1878, p. 170.

17 Schriften d. Nat. Gesell. 1878, p. 171.

18 Correspondenzblatt d. Deutsch. Gesell. fūr Anthropologie, Ethnol. u. Urgesch. 1872, p. 10.

19 „Prussia". 1900, Heft 21, p. 65

20 Über die Gliederung der Urgeschichte Ostpreussens, p. 7 Schriften d. Phys.- ökonom. Gesell. 1888, p. 23.

21 Chron. terr. Pruss. Script. rer. Prus. I, p. 52. .

22 Ostpreuss. Grabhügel. I, 27.

23 Grewingk. Über die heidn. Gräber Russ.-Litauens, p. 48, 142, 182, 232; SanncKn HMnep. pyccK. apxeoJi. 06m. 1899, X, p. 299.

24 „Prussia". Heft 21, p. 66.

25 Neue Preuss. Provinzial-Blätter. VI, p. 346.

26 De reb. Geticis. V, p. 25.

27 De situ Daniae, cap. 227.

28 Chron. slavor. I, cap. 1.

29 Apie mozūrus: G r u n a u. Preuss. Chron. I, p. 68; L u c a s David. Preuss. Chron. I, p. 52; Narbutt. Dzieje nar. lit. III, p. 65; Kraszewski. Litwa. I, p. 439, 465; apie gudus: Adam Bremen. De situ Daniae, cap. 224.

30 Epistola pastoralis. Vilnae, 1737, p. 87.

31 Synodus dioec. Miedn., p. 55.

32 Slg. Księga Metryk Pogrzebowych Kościoia Parafialnego R.-Katolickiego Swiadoskiego od roku 1795. Užrašas - 21 Juli 1795.

33 B a l i n s k i. Dawna Akademia Wilenska, p. 439-45.

34 Constitutiones Synodarum Dioecesis Vilnensis diversis temporibus celebratarum. Vilnae, 1633 (puslapiai nenumeruoti).

35 Epistola pastoralis. Vilnae, 1710, p. 29.

36 List Pasterski bisk. Wilen. Jana Nepomucena Korwin-Kossakowskiego z d. 1 czerwca 1800 r.

37 B a s a n a v i č i u s. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Prakalba, p, XXV.

38 K o j a ł o w i c z. Histor. Litvan. I, p. 38-45; S t r y j k o w s k i. Kronika. I, p. 87, 245; Kodex Olszewski. Kronika lit, p. 7. 

39 Narbutt. Pomniki do dziej. lit, p. 2.

40 K o j a ł o w i c z. Op. cit. I, p. 76.

41 L i s s a u e r. Die prähistor. Denkmäler der Provinz Westpreussen, p. 50; W e i g e l. Bildwerke aus altslav. Zeit. Braunschweig, 1892; Hartmann. Becherstatuen in Ostpreussen (Archiv t. Anthropologie. Bd. XXI, p. 252); Bezzenberger. Über einige Steindenkmäler in Ostpreussen. Sitzungsber. d. Altert. Geseli. „Prussia". Heft 17, p. 45, Taf. II-V.

42 Humann u. Puchstein. Reise in Kleinasien u. Nordsyrien. Atlas. Taf. XV-XVII, XXI-XXVI.

43 Mi er z y ń sk i. Mythol. Lituan. Monum. II, p. 132.
44 Mitteilungen d. litau. lit. Gesell. II, p. 24; Sitzber. d. Altertum Gesell. „Prussia". 18 Heft, p. 6, Taf. V.

45 Mitteil. d. lit. lit. Gesell. II, p. 382.

46 Litauen, p. 174.

47 Die Bau. u. Kunstdenkmaler in Litauen, p. 39.

48 Mitteil. d. lit. 1. Gesell. II, p. 336, ir Beiträge zur Volkskunde d. preuss. Litauens. Taf. 5-6.

49 Nicolai Damasceni fragmenta. Historici graeci minores ed. Dindorfii. I, p. 152.

50 Lietopis priepod. Niestora po Lavr. spisku. Moskva, 1864, p. 6; Solobjob. Istorija Rossii. T. I, p. 62.

51 Beiträge z. Volkskunde, p. 15.

52 Žiūr. apie turkų ir arabų kapų paminklus. A s b o t h. Bosnien u. die Herzegowina, p. 121, 428; K a n i t z. Donau-Bulgarien. I.p.6, Taf. prie p. 222; Hö r n e s. Natur u. Urgeschichte d. Mensch. II, p. 465. Apie čiuvašų: Matierialy po etnografii Possii. C.-Peterburg, 1910, I, p. 81 ir sek.

53 H e in. „Die Todtenbretter im Bömerwalde" ir „Die geograph. Verbreitung der Todtenbretter". Mitteilungen d. Anthropolog. Gesellschaft in Wien. XXI, p. 25 ir sek., Taf. II; XXIV, p. 211.

54 Ihna. Kalevalan laulumailta Elias Lönnrotin poluilla Vienan Karjalassa. Helsingissä, 1911, p. 91, 94, 98, 197; Izviestija Imper. Archeologič. Kommissii, vyp. 38, p. 119-122.

55 Ihna. Op. cit., p. 122.

56 Torma. Ethnographische Analogien, Taf. III.

57 Jurkovič. Prace lidu našeho. Videń, Seš. I, n. 4; IV, n. 38.

58 Kanitz. Serbien, p. 121.

59 Hein. Op. cit. Mitteilungen d. Anthrop. Gesell. XXIV, Taf. I, Fig. 2, 3; M e n g h i n. Hausschmuck, Kreuzen u. Bildstöcke im Mittelgebirge von Tisens (Südtirol), p. 8.

60 Brensztejn. Krzyże i kapliczki żmudzkie. Kraków, 1906.

61 M e n g h i n, Hausschmuck, Kreuzen u. Bildstöcke, p. 14.

62 Torma. Ethnogr. Analogien. Taf. III, n. 38.

63 Jahreshefte d. Österreich. Archäolog. Institutes, II. Beiblatt, p. 52 ir sek.; III. Beibl., p. 70 ir sek.; V, 294 ir sek.; Beibl., p. 94 ir sek.; VI, p. 139; Beibl., 94 ir sek.; Furtwängler. Tropaion von Adamklissi. Taf. VIII-XI; S y b e 1. Weltgesc.d.Kunst im Altertum, p. 129, 228, 245, 246, 371; Asboth. Bosnien u. d. Her-
zegowina, p. 19 ir sek.; K a n i t z. Römische Studien in Serbien, P. 11, 76, 79, 139; Perrot et Chipiez. Histoire de l'art dans l'antiquité, t. VIII, p. 133, 661.

64 Sybel. 'Weltgeschichte, p. 129; Furtwängler. Tropaion.
Taf. VIII, 1, 2; IX, 3.

65 Jahreshefte d. Österr. Arch. Instit. II, p. 33; Perrot et Chipiez. Histoire de l'art, t. VIII, p. 225, 325.

66 Germania, cap. 45.

67Daremberg et Saglio. Diction. d. antiquit. grec. e rom., fig., 134.

68 Apie „tautadailę" IV-je lietuvių dailės parodoje. „Viltis", 1910, Nr. 40-44.

69 Žiūr. S t a s s o f. L'ornament slave et oriental d'aprés les manuscrits anciens et modernes. S.-Pétersburg, 1887.

70 Tischler. Graberfelder. III, Taf. VII, 3, 15; Ostpreuss. Altertümer, Taf. II, XIV; B e r e n d t. Die pomerell. Gesichtsurnen, Taf. I, IV; Nachtrag. z. d. pomer. Gesichtsurnen. I, II, IV; „Prussia". 19 Heft, Taf. VI.

71 H a m p e 1. Alterthümer der Bronzezeit in Ungarn. Taf. XX V. LI; Wosinsky. Das prähistor. Schanzwerk von Lengyel. Taf. IX; Teutsch. Mitteilungen d. prähist. Commission d. Kais. Akad. d. 1 Bd., p. 372.

72 Hörnes. Urgeschichte d. bildend. Kunst. Taf. V; Wissenschaftlich. Mitteilungen ans Bosnien u. Herzegowina. I, p. 37; IIi, 100, 110, 113; IV, p. 43, 45; V, p. 7; VI, p. 140.

73 Schliemann. Mykenae, p. 79; Tiryns, p. 147, 149, 154,163,

74 C e s n o 1 a. Cypern. Taf. IV, LXXXIX.
75 Schliemann. Ilios, p. 246, 264, 338, 402 ir sek. Troja. p. 148; Schmidt. Trojan. Altertūmer, p. 105, 106, 109, 118 ir k.

76 C h a n t r e. Mission en Cappadoce, p. 79.

77 Tischler. Ostpr. Altertüm. XXIII, XXX, XXVII; I, II, IV, XIV, XIX, XX, XXII; Gräberfelder, III, Taf. VI; Ostpr. Grabhügel. II, Taf. 11; Berendt. Nachtrag. I, II; ,,Prussia", 19 Heft, Taf, II, V, VI, XV, 2 

78 Hampel. Op. c, III, IV, X, XVIII, XIX, XXXIV, XLV1; H ö r n e s. Urg. d. bild. Kunst, XXV ir sek., G o o s s. Archiv. d. Verrein. f. Siebenbürg. Landeskunde. Bd. XIII, Taf. VI, VII; Toc i l e s c o. Das Monument von Adamklissi, p. 96; W o s i n s k y. D. präh. Schanzwerk. VIII, XXV, XXVIII, XLI, XLII.

79 Hörnes. Urgesch. d. bil. Kunst. IV, VI, XX, XXVI; Urgesch. d. Menschen, p. 537 ir sek.; Wissensch. Mitteil. aus. Bosn. I, p. 138; III, p. 75, 78, 85 ir sek.; IV, p. 42, 44, 88, 89; V, p. 10, 1-15; VI, p. 131 ir k.

80 Schliemann. Myken, p. 74, 119, 163; Tiryns, p. 147, 153; Taf. XXVI.

81Cesnola. Cypern, XIII, LXVIII; H e r r m a n n. Das Gräbrfeld von Marion auf Cypern, p. 27.

82 Schliemann. Ilios, p. 246, 333, 400 ir sek.; S c h m i d t, Troj. Alter., p. 103, 109, 111, 121 ir sek. D ö r p f e 1 d. Troja u. Ilion, p. 251.

83 Chantre. Miss. en Capad., p. 35, 84, 122; planch. IX, VIII, XII, XIV; Perrot and Chipiez. History of art in Phrygia, Lydia, Caria and Lycia, p. 325.

84 Tischler. Ostpr. Altertüm. IV, XX, XXII, XXIII. Berendt. Nachtrag. I, p. 40.

85 Hampel. Op cit, LXXXI, LXXXIII ir k.; Wosinsky. Op. c., VIII; G o o s s. Op. c., VI, VII; L i p p. Die Graberfelder von Krszthely, p. 95.

86 H ö r n e s. Urgesch. d. b. K. Taf. 3; Wissenschaftl. Mitt. a. Bosn. IV, p. 8; VIII, p. 33.

87 Schliemann. Myken, p. 352; Tiryns, p. 144.

88 Heibig. Das homer. Epos, p. 120; Cesnola, LXXXIX, XCII.

89 Schliemann. Ilios, p.337, 415; Perrot and Chipiez. History of art in Phrygia etc., p. 81, 95, 102.

90 Tischler. Ostpreus. Alter. III, p. 3; VII, p. 23; XI, p. 19.

91 Hampel, XXV; W o s i n s k y, VII, XXVIII; H ö r n e s. Urgesch. d. b. K. Taf. XXV ir sek.

92 Hörnes. Urgesch. Taf. XXI; Wissensch. Mitt a. Bosn. 1; 171; IV, p. 41, 58.

93 Schliemann. Ilios, p. 317, 476; S c h m i d t. Troj. Alt.: 119, 132, 133, 145.

94 Chantre. Mission, p. 35. planche XI, 4.

95 Berendt. Die pomerel. Gesichtsurn. IV, p. 26, 27, Nachtrag. I, p. 3.

96 H ö r n e s. Urgesch. Taf. XXVI; G o o s s. Taf. VI, VII; H a mpel, Taf. XX, LXXIV, XCII; Teutsch. L. c., p. 385.

97 Reinach. Antiquités du Bosphore cimmerien. pl. LVIII. LIX, LXI ir k.

98 Wissensch. Mtteil. a Bosn. I, p. 80, 171, 177; III, p. 221, 222; VI, 85.

99 B e z ol d. Ninive und Babylon, p. 18, 19 ir k.

100 Perrot and Chipiez. History of art in Phrygia. etc., p. 95, 99.

101 Perrot a. C h i p i e z. Op. c., p. 326.

102 Hörnes. Urgeschichte d. Mensch. II, p, 359.

103 Schliemann. Mykenae, p. 105, 228, 365, 371.

104 Ašurijoje; Chipiez et Perrot. Histoire de l'art, t. II, p. 201, 290, 316, 321, 322, 293; Persijoje: id., t. IV, p. 513, 525, 527, 532 ir sek., 868, 875; Egipte: id., t. I, p. 806 ir sek. 809, 825, 827, planche XII, XIV.

105 Tischler. Ostpreus. Alter. XII; „Prussia". 19 Heft, Taf. II, III, VI.

106 T e u t s c h. 1. c., p. 369; W o s i n s k y, XXIII; L i p p. Op. c., p. 99 ir sek.; H ö r n e s. Urgesch. d. K. XXV ir sek., T o c i l e s c o. Das Monum. v. Adamklissi, p. 35 ir sek., 83 ir sek.; C i c h o r i u s.
Die Reliefs der Trajansäule, Taf. LXXII.

107 Hörnes. Urgesch. d. b. K., VI, XXXVI; Wissensch. Miti. aus Bosn. I, p. 80, 153; III, p. 73; VI, p. 45.

108 R e i n a c h. Op. c., XXXVII.

109 Schliemann. Myken, p. 58, 91, 110; S c h u c h h a r d t. Schliemanns Ausgrabungen, p. 201.

110 Schmidt. Trojan. Altertüm., p. 124, 164, 168, 177, 187.

111 Chantre. Op. c., 84, pl. XI, 2.

112Tischler. Ostpr. Alt. III, IV; „Prussia", 19 Heft, Taf., VIII.

113 Wissensch. Mitt. a Bosnien. III. p. 22-3.

114 Reinach. Op. c., XXXIII-XXXV;

115 D r e r u p. Homer, p. 81.

116 Helbig. Das homerische Epos, p. 120: .C e s n o l a. Cypern LIl, LIV.

117 T i s c h 1 e r. Ostpr. Alter. III-VI, XV. D o w g i r d. Melžynkapas pod Jasnogórka, tab. IV ir k.; T y s z k i e w i cz. O;kurhanach, tabl. IV-VII; Liucinskyj mogilnik, tab. I, II, VIII. Drievnosti Sieviero-Zapadn. kraja, tab. IV, V.

118 F u r t w ä n g 1 e r. Tropaion. Taf. XI, 1.

119 Berendt. Nachtrag. II, p. 47.

120 Hörnes. Urgesch. d. b. K. Taf. XXV ir sek.; L i p p. Op. cit.. p. 109, 118 ir k.; H a m p e 1. Alterthümer, LXX.

121 Hörnes. Urgesch. d. b. K. Taf. IV, XXXVI. Urgesch. d. Mensch. II, p. 313.

122 Reinach, pl. XIII, 3; XXII, 5; XXIX, 2: XXXVII, 4.

123 Schliemann. Myken, p. 123, 200, 215; 270, 281, 302 ir k, Hörnes. Urgesch. d. Mensch. II, p. 224.

124 Cesnola. Cypern. Taf. IV, XIX, XXXV, LI, LV, LXIX; Helbig. Das homer. Epos, p. 120; Drerup. Homer, p. 59, 76.

125 Schliemann. Ilios, p. 384, 555, n. 1809.

126 Perrot and Chipiez. History, p. 99, 288. 299.

127 Chantre. Mission, p. 158, pl. IV, 14: S y b e 1. Weltgesch d. Kunst, p. 76; Humann und Puchstein. Reisen, Taf. XLV1.

128 H i l p r e c h t. Explorations in Bible Lands, p. 80, 82; M a sp e r o. Histoire ancienne des peupl. de l'Orient classique. I, p. 557: II p 153, 619; Perrot et Chipiez. Hist. de l'art. II. p. 251. 261, 267, 306.

129 Žvaigždė: Tischler. Ostpr. Alter. XI, p. ). 16.

130 Hampel. Alterthümer, XXII, LXXXI, Cl ir k.; Antonescu. Cultur Cabirilor in Dacia, tab. II, VI, VII ir sek.; Hampel. Thrak vallasbeli emlek., p. 13 ir sek., T o c i 1 e s c o. Das Monum. v. Adamkl., p. 57; C i c h o r i u s. Die Reliefs d. Trajansäule, Taf XL; Drerup. Homer, p. 16.

131 B u r e s c h. Aus Lydien, p. 69, 74 ir k.

132 Bezold. Ninive u. Babylon, p. 45, 53, 57, 59, 62 ir k.; Hilprecht. Explorations, p. 270; M a s p e r o. Histoir. ancien. I, p. 79, 555, 621, 657, 659, 662, 681, 690; Humann und P u c hstein. Reisen in Klein-Asien. u. Nordsyrien. Taf. XLVI.

133 H i 1 p r e c h t. Explorations, p. 270; M a s p e r o. Hist. anc. l. |p. 657.

134 Perrot et Chipiez. Histoire de l'art. II, p. 621, fig. 306.

135 Id. Op. cit. II, p. 765, 766.

136 Id. Op. cit. II, p. 631, fig. 308.

137 Tyszkiewicz. O kurhanach. Tabl. X-XII.

138 W o s i n s k y. Das präh. Schanzwerk von Lengyel. Taf. XXV ir sek.: Wissensch. Mitt. aus Bosnien. I, p. 124; III, p. 111, 112; VI, p. 16, 134.

139 S c hliemann. Ilios, p. 459, n. 1831 ir sek.; S c h m i d t. Trojan. Altertümer. Taf. I; C h a n t r e. Mission, pl. XI, 3; Hum a n n und P u c h s t e i n. Reisen. Taf, XXXIX, XL.

140 Schuchhardt. Schliemanns Ausgrabungen, p. 218, 219, 270.

141 Cesnola. Cypern. Taf. VI, XIV, XXXVII.

142 W o e n i g. Die Pflanzen im alten Aegypten, p. 47 ir sek. 67 ir sek.; Sybel. Weltgesch. d, Kunst, p. 53.

143 Humann u. Puchstein. Reisen. Taf. XXXVIII.
144 B a r t h e 1 e m y. Nouv. manuel compr. de numismatique an-

cienne, pl. 6, n. 207: Imhoof-Blumer. Portratköpfe auf d. antiken Münzen. Taf. III, 87.

145 C e s n o 1 a. Cypern. Taf. X.

146 Rei n a ch. Antiquit. d. Bosph., pl. XXXI.

147 C i c h o r i u s. Die Reliefs d. Trajansäule. Text. II, 369,
Taf. LXXVI.

148 Sitzungsber. d. Altert. Gesell. ,,Prussia". 1890, Taf. III.

149 L a s i c i i. De diis Samagitarum, ed. Mannhardt, p. 13.

150 L a s i c i i. Op. c., p. 22.

151 Deliciae prussicae, p. 69.

152 Tyszkiewicz. O kurhanach, tabl. III. IV. VI. VII.

153 Naturalis historia, XXXVII. 92; slg.Strabo, VII, fragm. 3.

154 Slg. „Auszra", 1885, p. 402.

155 Synodus Mednic. s. Samogit, Vilnae, 1752, p. 13