Moksliniai tyrinėjimai

 

LIAUDIŠKŲ MEMORIALINIŲ PAMINKLŲ KILMĖ
IR JŲ ARCHITEKTŪRINĖ-MENINĖ CHARAKTERISTIKA. I dalis 

KLEMENSO ČERBULĖNO to paties pavadinimo straipsnio, išspausdinto knygoje „Lietuvos TSR architektūros klausimai“, t. 3. V., 1966, santrauka. Rašydamas šį straipsnį, autorius naudojosi Lietuvos dailės ir kraštotyros muziejų rinkiniais, kraštotyrininko Balio Buračo kruopščiai ir dalykiškai 
surinkta gausia (2150) memorialinių paminklų fototeka. 
Teksto skirstymas į skyrius – sąlyginis, sudarytas kuriant tinklapius

Kryždirbystės ištakų vertinimai (tyrinėjimai, tyrinėtojai, teorijos)

Lietuvių liaudies mažųjų formų architektūroje labai reikšminga vietą užima memorialiniai paminklai, kurie gausiai buvo statomi pakelėse, sodybose ir aikštėse, kapinėse mirusiems atminti, svarbiems šeimos
bei visuomeniniams įvykiams prisiminti arba reikšmingų įvykių vietoms pažymėti.
XIX a. pirma kartą į juos atkreipė dėmesį daugelis lietuvių liaudies kultūros tyrinėtojų [1]. Daugelyje straipsnių ir studijų buvo vertinamas įvairių Lietuvos vietų memorialinių paminklų (krikštų, stogastulpių, koplytstulpių ir pan.) architektūrinis-meninis formų, siluetų ir dekoracijos pobūdis, keliami aiškūs jų regioniniai kompozicijos bruožai.
Nuo XX a. pradžios susidomėjimas šiais mažųjų formų architektūros pavyzdžiais dar labiau padidėjo [2]. Pradėta juos tipizuoti, nagrinėti ir vertinti visos lietuvių gyvenamosios teritorijos mastu [3].
Autorius pamini, kad nepriklausomos Lietuvos metais į mažųjų formų architektūrą buvo laikomi svarbiausiais liaudies meno ir kultūros pavyzdžiais. Tuo laikotarpiu plačiai buvo kultivuojamas vadinamasis rūpintojėlio motyvas [4].
Liaudies memorialinių paminklų genezės klausimu yra dvi griežtai skirtingos nuomonės: 
1) kosmopolitinė-klerikalinė, teigianti, kad liaudies paminklų statyba Lietuvoje išplito katalikų bažnyčiai ir religijai veikiant, o jų architektūrinės-meninės formos yra atneštinės iš Vakarų Europos šalių; 
2) regioninė-paprotinė, aiškinanti paminklų kilmę kaip šio krašto gyventojų įsitikinimų, papročių, meninės kūrybos, buities ir gyvenimo sąlygų padarinį.
Pirmosios nuomonės šalininkai yra B. Ginet-Pilsudskis [5], A. Rūkštelė 6], J. Grinius [7], A. Mažiulis ir kiti. Jie iškelia katalikų bažnyčios ir religijos „neabejotiną indėlį” liaudies meninei kultūrai, neigia liaudies ilgaamžės meninės kūrybos pasiekimus ir nurodo, kad memorialiniai paminklai Lietuvoje yra katalikų bažnyčios ir religijos poveikio produktas. A. Rūkštelė net pažymi, kad lietuvių liaudis, tenkindamasi „kasdieniniu medžiaginiu minimumu”, daugiau žiūrėjo į dvasinio gyvenimo turtinimą, ir kryžiai esąs „liaudies religinės dvasios įkūnijimas medžiagoje“.
Kai kurie užsienyje gyvenantys tyrinėtojai taip pat, paneigdami lietuvių memorialinių paminklų architektūrinės-meninės formos regioninį liaudiškumą, kategoriškai pažymi, kad jų formos yra atneštinės iš Vakarų Europos šalių, pirmiausia iš Vokietijos. J. Grinius teigia, kad net seniausi, be jokių krikščioniškos ikonografijos simbolių profiliuotų lentų lietuvių memorialiniai paminklai (vadinamieji krikštai) turi aiškią vokiečių civilizacijos įtaką [8]. Jo nuomone, šie paminklai į Mažąją Lietuvą buvo atnešti vokiečių kolonistų iš Zalcburgo, Vestfalijos arba Alpių kraštų [9]. Tai atsitiko XVIII a., kai šis kraštas buvo karo, bado ir maro smarkiai nusiaubtas, o vokiečių kolonistai atsikėlė į ištuštėjusius žemės plotus.
Tokie samprotavimai ir išvados moraliai paremia seną, vokiečių teritorinius grobimus pateisinančią teoriją, teigiančią, kad vokiečių kolonistai į Rytprūsius ir apskritai į Rytus atsikėlė kaip „kultūros skleidėjai“ į neapgyventą arba mažai gyvenamą teritoriją.
Kosmopolitinės-klerikalinės teorijos šalininkai, norėdami paneigti šių paminklų seną ir vietinę paprotinę kilmę, teigia, kad liaudies memorialiniai paminklai Lietuvoje atsiradę vėlai: net labai senų formų neaukšti, profiliuotų lentų paminklai išplito tik XVIII a., o stulpiniai paminklai-stogastulpiai, koplytstulpiai ir t.t. - dar vėliau. A. Rūkštelė, laikydamas kryžių su altorėliu kryžmoje pirmuoju tipu, tuo pat netiesiogiai nurodo vėlyvą liaudies tradicinių stulpinių paminklų kilmę, nes tokių konstrukcijų ir formų paminklai Lietuvoje susiformavo tik XIX a., bažnyčiai veikiant.
Tiesa, dar anksčiau dalis tyrinėtojų (J. Basanavičius, P. Galaunė) laikėsi nuomonės, kad liaudies memorialiniai paminklai Lietuvoje formavosi žiloje senovėje ir jų pagrindinės architektūrinės-meninės formos yra šio krašto darbščios ir talentingos liaudies kūrybinių ieškojimų rezultatas.
Dabar naujai sukaupta dokumentinė-rašytinė, tautosakinė ir eksponatinė medžiaga leidžia patikslinti ir nurodyti, kad liaudies paminklai Lietuvoje atsirado ne XVIII-XIX a., bet žymiai anksčiau, negu išplito šiame krašte krikščionybė. Dar pirmykštėje bendruomenėje randame akmens ir žemės paminklus-pilkapius arba kelių eilių akmens vainikus kapuose mirusiems atminti. Apie liaudies medinius antkapinius paminklus kalba jau XVI a. autorius J. Lasickis, vaizdžiai aprašęs žemaičių gyvenimą, buitį, papročius ir tradicijas [10]. Seną „krikštų” statybą pažymi ir buvusios Prūsijos (dabar Kaliningrado srities) lietuvių dainos, kuriose apdainuojamas tėvų ar vaikų skausmas, mirusiųjų atminimas [11]“. O tokios dainos atsirado ne XVIII-XIX a., bet gerokai anksčiau.
Tokia versija dėl lietuviškų memorialinių paminklų vokiškos kilmės visiškai atitinka bendrąją užsienio lietuvių istoriografijos kryptį: manoma, kad Pabaltijo tautų kultūra, architektūra ir dailė neturi nieko regioninio, yra tik Vakarų Europos įtakų rezultatas ir gali būti nagrinėjama tik Vakarų Europos kultūros istorijos kontekste.
Vietinę-paprotinę antkapinių-memorialinių paminklų kilmę aiškiai pažymi dažni katalikų ir protestantų bažnytinių dignitorių bei pasaulietinės valdžios draudimai juos statyti. Tokie draudimai buvusioje Prūsijoje, Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje buvo išleisti įvairiu laiku ir įvairiomis progomis. Jie labai vaizdžiai rodo, kaip bažnytiniai ir pasaulietiniai hierarchai kirtingų religinių įsitikinimų, aštriai kovojo prieš Pabaltijo tautų kultūros regioninius ir nacionalinius reiškinius, savybes.
Galima suminėti visą eilę nuostatų, išleistų XV-IX a. ir draudžiančių statyti vietinių, liaudiškų formų memorialinius paminklus. Patys pirmieji tokie žinomi draudimai buvo išleisti buvusiems Prūsijos gyventojams. Pavyzdžiui, 1426 metais Sambijos vyskupas Mykolas Jungė uždraudė ant kapų statyti vietos meistrų darbo antkapinius paminklus, o pastatytus liepė naikinti [12]. XVII a. draudimai statyti vietos meistrų darbo liaudiškus paminklus žinomi Latvijoje. 1630 metais švedų generalgubernatorius Johanas Skytte išleido latvių valstiečiams įsakymą, draudžiantį statyti koplytėles, kryžius ir prie jų atlikti aukas bei kitokias paprotines apeigas; pastatytus paminklus įsakė naikinti [13]. 1650 metais instrukcijoje nurodoma, kad būtų naikinamos visos tradicinės koplytėlės, šventieji krūmai ir kryžiai [14]. 1693 m. išleistas nuostatas pažymi, kad reikia sunaikinti latvių valstiečių vietiniams papročiams tarnaujančius kryžius, gojus, krūmus, medžius, akmenis ir pan. [15]. Tokie pat griežti draudimai dėl tradicinių paminklų statybos buvo išleisti 1641 metais ir 1645 metais Estijoje [16]. Šie paminklų statybos draudimai vaizdžiai rodo, kad vadinamieji stulpai, lentos, krikštai, koplytėlės, kryžiai ir kt. turėjo vietines, liaudiškas formas, regioninius puošybos būdus, nes kitaip nebūtų suprantamas šių draudimų priežastis. Apskritai krikščionių bažnyčia nebuvo priešinga krikščioniškų antkapinių ir memorialinių paminklų statybai. Juos ne tik leido statyti, bet ir propagavo jų statyba. Pagaliau paminklų statybos draudimai Latvijoje ir Estijoje nebuvo protestantų kovos prieš katalikybę pasekmė. Tai buvo tiek katalikų, tiek protestantų bažnyčios dignitorių ir tuometinės vokiečių bei švedų okupacinės valdžios institucijų kova prieš vietinę liaudies kultūrą, prieš vietinius liaudies papročius, tradicijas, kultūros savitumus.
Savo publikacijoje autorius plačiai rašo apie vokiečių ordino plėšikiškus žygius į Lietuvą XIII-XIV a., plėšikavimus [17], prievarta apkrikštytų žmonių pasipriešinimą [18]. 
K. Čerbulėnas rašo, kad stiprią kovą prieš vietinius papročius ir kultūrą Lietuvoje katalikų bažnyčios hierarchai išvystė XVIII a. 1737 metais žemaičių vyskupas J. M. Karpis griežtai uždraudė vietinius laidojimo papročius, 1752 metais tai pakartojo vyskupas A. Tiškevičius. Tais pačiais metais bažnytiniai hierarchai pradėjo kovą ir prieš liaudies meną. Buvo uždrausta dirbti ir statyti liaudies meistrų darbo skulptūras, o jas statančius įsakyta be pasigailėjimo bausti [19]. Katalikų bažnyčia Lietuvoje dažnai rodė priešiškumą liaudies kultūrai ir XIX a. Šiuo atžvilgiu jos interesai dažnai sutapdavo su carizmo interesais. XIX a. kova prieš liaudiškų formų, vietinių meistrų statytus memorialinius paminklus įsijungė caro valdžia Lietuvoje.
Priežastys buvo politinės. XIX a. antroje pusėje, po 1863 metų valstiečių sukilimo pralaimėjimo, lietuvių liaudis masiškai pradėjo statyti įvairiose vietose liaudiškų formų memorialinius paminklus sukilimo kovoms, kritusiems kovotojams atminti. Caro valdžia Lietuvoje atkreipė į tai dėmesį, ir 1864 metais generalgubernatoriaus M. L. Muravjovo įsakymu buvo griežtai uždrausta nešventintose vietose liaudiškų memorialinių paminklų statyba ir jų taisymas.
Dvasininkijos požiūrį į šių paminklų statybą charakterizuoja kun. A. Dambrausko-Jakšto 1891 m. straipsnis, koneveikiantis šių paminklų liaudiškas architektūrines formas, meninį pobūdį, regionines savybes [20]. „Žiūrint isztolo regis, kad tai kasžin kokie pagoniszki stovylai arba tamtyczia pramanytos baidyklės... Dvasiszka valdžia tur neatidėtinai pasirūpinti apie įstatymus, apsklenbenczius: kas, kur, kaip ir kokius kryžius gal statyti... Iszniktu teipo-gi Lietuvoje kryžei-karikaturos, kurių ant nelaimės kasmet vis daugiaus atsiranda...“ [21]. Tokie pasisakymai akivaizdžiai rodo, kad kai kurie dvasininkai, kaip ir carizmas, buvo priešiški šių paminklų, neturinčių nieko arba labai mažai ką bendro su katalikybe,
statybai.
Tokie įvairūs draudimai ir persekiojimai statyti tradicinius liaudies meistrų darbo paminklus Lietuvoje ir visame Pabaltijyje istoriškai patvirtina jų vietinę-paprotinę kilmę Bažnyčios nuolatinė kova prieš paminklų
regionines menines ypatybes vertė vietinius meistrus į paminklų architektūrines-menines formas įpinti daugiau ar mažiau krikščioniškų atributų.
Dėl to paprasti kryžmiški kryžiai arba kryžiai su altorėliais ir su gausiais krikščionių ikonografijos simboliais laikytini vėliausiais memorialinių paminklų tipais. Pažymėtina, kad šiuose vėlesnės kilmės paminkluose mažiausiai yra originalių ir gaivių, liaudiškų idėjinių-emocinių bruožų, taip pat dažnai jų architektūrinis-meninis grožis krikščioniškos interpretacijos yra sudarkytas. Vietinių, liaudiškų meno savybių memorialiniai paminklai, priešingai, yra įdomiausi ne tik Pabaltijyje, bet vieni iš originaliausių
ir Europoje.
 
 
Lietuvių liaudies tradiciniai memorialiniai paminklai daugiausia yra mediniai (eglės, pušies, maumedžio, ąžuolo, liepos ir pan.) [22]. Nedaug sutinkama liaudiškai interpretuotų paminklų iš vientisų akmens gabalų ar iš plytų, akmens mūro. Nuo XIX a. pradžios plačiau pradėjo plisti geležiniai kryžiai ir medinių paminklų geležinės viršūnės. Pagal naudojamas medžiagas susidarė skirtingos paminklų architektūrinės-meninės formos, jų pobūdis.
Liaudiškai interpretuoti plytų-akmens mūro paminklai yra labai paprastų formų, be aiškių stilinių bruožų. Jie yra 3-6 m aukščio su nišomis skulptūroms, tinkuoti arba turi žaismingą natūralią plytų ir akmenų skirtingų atspalvių faktūrą.
Liaudies meistrų darbo antkapiniai paminklai ištisai iš akmens yra lakoniškų formų. Pasitaiko keturkampių, aptašytų akmenų pjedestalų su įstatytomis geležinėmis, ažiūrinėmis, ornamentuotomis kryžmėmis arba ištiso akmens, pailgų, keturkampių paminklų su nišomis medinėms skulptūroms. Kai kurie paminklai kryžmiškos formos, kiti antkapiniai akmens paminklai turi iškaltas grybų, žuvų, širdies, paukščių ir žmonių nedideles plastinių figūrų formas su aiškiai pabrėžtais, tačiau mažai aptašytais siluetais. Tokių akmeninių plastinių figūrų plokštumos neretai paįvairintos metriškai ar ritmiškai išdėstytomis vertikaliomis ir horizontaliomis išdrožomis. Įdomios savo formų lakoniškumu yra širdies ir grybų motyvų figūros.
Senesni akmeniniai paminklai paprastai yra nedidelių matmenų. Tokių akmeninių paminklų talentingas meistras buvo Juozas Gedminas (Radviliškio raj.) [22 a].
 
Geležiniams paminklams būdingas ažūro ornamentinis įvairumas, grakštumas, raštų išdėstymo aiškumas, atlikimo meistriškumas. Formų subtiliu grožiu ir liaudiškumu ypač pasižymi medinių paminklų geležinės viršūnė.
Čia kryžma, krypučių, įvairių lenktų linijų spindulių, taip pat rūtų lapelių, lelijų bei ramunių motyvų ir pan. apsupta, beveik visai išnyksta. Patį kompozicijos centrą sudaro saulės arba širdies motyvas su lakoniškai interpretuotu pusmėnuliu apačioje. Talentingai atlikti antkapinių ir memorialinių paminklų viršūnių ažūrai rodo nuostabią liaudies kalvių metalo plastikos meninę, kūrybinę fantaziją. Tokių geležinių viršūnių ornamentinių kompozicijų matome kulto pastatuose, vartuose. Meniniu atžvilgiu šias geležines viršūnes galime palyginti su lenkų, ukrainiečių, koplytėlių ir kulto pastatų viršūnėmis [23], tačiau ten retai jos yra taip sudėtingai ornamentuojamos, kaip Lietuvoje.
 
 
Mediniai memorialiniai paminklai gausiausi Lietuvoje. Pagal konstrukcijos ir architektūrinės formos ypatybes jie yra lentiniai („krikštai“), stulpiniai (stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai) ir dėžiniai (koplytėlės ant žemės, prie medžių).
Lentiniai paminklai daromi iš 2-5 cm storio lentų, yra žemi (1-2 m aukščio). Tačiau jie labai įdomūs ir originalūs savo profiliuotais siluetais, ornamentų motyvais.
Stulpiniai paminklai turi vertikalų (5-8 m, kartais ir didesnio aukščio) ir 20-40 cm storio stiebą, kuris viršuje užbaigtas turtingai papuoštomis koplytėlėmis, stogeliais. Vertikalaus dėžinio pobūdžio  paminklai, sukalti iš lentų ar išskobti iš kamieno, yra 0,3-3,0 m (retai daugiau) aukščio, nesudėtingų formų bei santūrios puošybos.
Šios lentinių, stulpinių ir dėžinių konstrukcijų ir formų paminklų grupės turi daug įvairiausių tipų ir variantų, dažnai daugiau ar mažiau skirtingų atskirose Lietuvos etnografinėse srityse arba net apylinkėse [24].
Paminklų įvairumą bene daugiausia nulėmė atskiri talentingi meistrai, kurių XIX ir XX a. pradžioje iš tikrųjų buvo gausu Lietuvoje. Kai kurie iš jų (pavyzdžiui, Vincas Svirskis - XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia) išvystė net savitus medinių paminklų tipus, kuriuos neretai pakartojo ir kiti apylinkės memorialinių paminklų meistrai.
V. Svirskio darbo paminklai pasižymi labai kompaktiška, vientisa skulptūrų jungtimi su stiebu. Bareljefiškai interpretuotos figūros, jų kompozicinės grupės yra įvairių, dinamiškų siluetų ir linijų. Dvasininkai V. Svirskio darbo paminklus labai peikė, sakė „juos esant bereikalingais balvonais apkarstytus“ [25]. Jo kūryba veikė daugelį apylinkės meistrų, pavyzdžiui, J. Samuolį ir kitus).
 
 
Liaudies meistrų sukurtus medinius memorialinius paminklus įvairiais požiūriais mėgino tipizuoti daugelis ankstesnių tyrinėtojų, tačiau jų sudarytos paminklų tipų lentelės dažnai buvo nepilnos, neapėmė visos lietuvių gyvenamos teritorijos; neretai tipizacijos pagrindu buvo imama viena kuri
etnografinė sritis ar net apylinkė. Pavyzdžiui, V. Šukevičius ėmė nedidelį Panemunės užkampį, perkirstą Merkio upės [26], M. Brenšteinas tipizavo vien žemaičių kryžius ir koplytėles [27]. J. Basanavičius jau mėgino duoti visos Lietuvos teritorijos paminklų tipizaciją [28]. Pirmasis pilną ir originalų memorialinių paminklų grupavimą pateikė P. Galaunė [29]. Jo sudaryta tipizacijos lentelė apima gausius paminklų tipus ir variantus visos lietuvių gyvenamos teritorijos mastu. Tai labai svarbus indėlis, vertinant lietuvių
memorialinius paminklus.
Tačiau, dalykiškai peržvelgę į įvairių tyrinėtojų lietuvių paminklų architektūrinį-meninį vertinimą ir tipizacijos schemas, matome, kad dažnai įvertinami ne visi paminklai, neaprėpiamos visos pagrindinės memorialinių paminklų grupės, tipai, variantai arba sudaromi nepagrįstai dideli jų skaičiai. Ne visada įvertinimo ir tipizacijos pagrindu imama konstrukcijos ir architektūrinių formų visuma, dažnai kaip esminiai skir-
tumai iškeliamos detalės, puošybos elementai, jų savybės. Dėl to čia mėginama pateikti pagrindinių memorialinių paminklų apibendrintą meninį-architektūrinį įvertinimą ir tipizaciją, pagrįstą konstrukcijos, formos ypatybėmis, o taip pat apžvelgti paminklų istorinės raidos specifiką.
 
 
Lietuvių liaudies mediniai memorialiniai paminklai skiriami į 5 pagrindinius tipus:
1) profiliuotų lentų paminklai,
2) stogastulpiai,
3) koplytstulpiai,
4) kryžiai (1-3 kryžmomis),
5) koplytėlės.
Ši tipų schema apima visus lentinius, stulpinius ir dėžinius memorialinius paminklus, kuriuos
savo ruožtu dėl konstrukcijos ir formos įvairumo dar galima skirstyti į visą eilę variantų pagal daugiau ar mažiau skirtingesnę architektūrinių-meninių formų, dekoratyvinių motyvų ir kompozicijos interpretaciją.
 
Paprasčiausios formos ir beveik neturintys jokių krikščioniškos simbolikos atributų yra lentiniai paminklai (8, 9 pav.), plačiai žinomi Baltijos pajūrio zonoje. Šie lentiniai paminklai turi įvairius ir vaizdžius siluetus, lentų pakraščių profilius. Jų kontūrų formose kompaktiškai įvedami širdies, paukščių, žirgelių galvų, stilizuotų arba sugeometrintų gėlių motyvai, arba pagaliau, kaip aiškina P. I. Kušneris [30], tarytum ištemptų gyvulių odų siluetai. Plačiai čia naudojami ir geometriniai ornamentai.
Kai kurie profiliuotų lentų paminklai savo formomis ir ornamentų motyvais neretai primena stogų galų lėkius. Profiliuotų lentų paminkluose ornamentai atliekami plastiškai interpretuotu kiaurapjūviu (daugiausia) arba tapyba (dažniau gėlės). Pati paminklų visumos ir ornamentų motyvų kompozicija yra simetrinė. Panaudoti motyvai grupuojami pagal tam tikrą tvarką: paminklo centre įvedamas siluetinis arba įbrėžtas paviršiuje širdies motyvas, kur įrašomi posakiai, žinios apie mirusįjį. Paukščiukų (gegučių, balandžių) motyvai paskirstomi paminklinių lentų pakraščiais, kai kurie iš jų paminklo viršuje pritvirtinami ant vingrios vielos, juda. Reti žirgelių motyvai, kaip ir lėkiuose, paskirstomi simetriškai į priešingas puses [31].
Profiliuotų lentų paminklams polichrominis dažymas suteikia didesnio dekoratyvumo. Spalvos turtingos, sodrios, neretai kontrastingos. Daugiausia naudojamos šios spalvos [32]: raudona, geltona, mėlyna, balta, žalia, juoda - įvairių niuansų spalvos. Lentų plokštumose spalvos dažnai paskirstomos maždaug tokia tvarka: fonas - mėlynas, rečiau juodas, tapyti gėlių lapeliai ir stiebeliai -žali (skirtingų niuansų), žiedai - raudoni arba gelsvi, pakraščių linijos, užrašai - dažnai baltos spalvos; paukštelių ir žirgelių motyvai - skirtingų, intensyvesnių tonų. Atskiros spalvos kartais turi simbolinę prasmę: reiškia liūdesį, pagarbą, meilę ir pan.[33]. Įvairesnė spalvų gama pasitaiko tuose lentiniuose antkapiniuose paminkluose, kuriuose naudojami augaliniai ir gyvūniniai ornamentai, kituose pasitenkinama viena-dviem spalvomis.
 
 
Gausiai Lietuvoje paplitę stogastulpiai pasižymi įvairiais ir įdomiais siluetais, vertikaliu ritmu (iki 7-8 m aukščio) ir gana turtinga, ažūrine.
giliai liaudiškai interpretuota abstrakcinių-geometrinių arba susintetintų, geometrizuotų) gamtos formų ornamentika. Stogastulpių architektūrinių formų prototipai buvo neaukšti (1-3 m aukščio) antkapiniai stulpai su skląstomis (tarytum stogeliais) viršuje, be kryžmų ar su kryžmomis ir skląstomis kartu [34]. A. Becenbergerio nuomone, skląstos stulpiniuose paminkluose atsiradusios, sekant moterų nešiojamų skepetaičių forma: seniau tokie paminklai buvo statomi tik ant moterų kapų, ant vyrų kapų - paprasti kryžminiai krikštai. Tokie neaukšti stulpiniai paminklai su skląstomis plačiai buvo paplitę Lietuvos pajūrio rajonuose, taip pat iš dalies vidurio Aukštaitijoje. Pažymėtina, kad tokie stulpiniai paminklai su skląstomis viršuje buvo sena ir bendra Europos tautų memorialinių paminklų statybos liaudiška tradicija: panašios konstrukcijos ir formos paminklai buvo plačiai paplitę latvių [35], suomių [36], rusų [37], rumunų [38], austrų [39] ir kitose rytų bei Vakarų Europos tautose. Kitur šie antkapiniai paminklai sustingo senose, primityviose savo architektūrinėse formose, bet Lietuvoje jie ilgainiui išsivystė į aukštus, kelių tarpsnių stogastulpius su iš visų pusių atviromis, dažnai puošniomis koplytėlėmis ar stoginukais, turinčiais grakščiai profiliuotas ar ornamentuotas atramas.
Pirminiai, neaukšti antkapiniai stulpai turėjo įvairiai ir dekoratyviškai profiliuotus stiebus. Rytų Lietuvoje tokie neaukšti, profiliuoti stulpai kartais būdavo be kryžmos ir sklastų, bet viršuje turėdavo tik geležinę,
ažūrinę saulės, pusmėnulio ir dekoratyvinių spindulių motyvais išsiskiriančią viršūnę [40]. Tokios puošnios, ažūrinės geležinės viršūnės ir įvairūs stiebų profiliai yra taip pat būdingi elementai aukštiems stogastulpiams; Jų konstrukcijos pagrindas yra stiebas, viršuje apjuostas viena-trimis koplytėlėmis skulptūroms laikyti.
Stogastulpiai pagal jų konstrukciją ir formą skirstomi į šiuos variantus:

1) vienaaukščiai (su viena koplytėle), vienpusiai arba dvipusiai su dviem kampuose lenktomis atramomis stogeliui laikyti;
2) vienaaukščiai, tripusiai-keturpusiai su keturiomis kampinėmis profiliuotomis atramomis (kolonėlėmis) stogeliui;
3) dviaukščiai (su dviem koplytėlėmis), keturpusiai (iš visų keturių stiebo pusių) su kampinėmis dekoratyviškai lenktomis atramomis;
4) triaukščiai, keturpusiai su kampinėmis atramomis stogastulpiai. Jų aukštuose (koplytėlėse) turtingai panaudotos, plokščiu kiaurapiūviu atliktos, geometrinių ir stilizuotų augalinių-gyvūninių ornamentų kompozicijos, pasižyminčios aiškumu, dekoratyvumu, giliu liaudiškumu. Stogastulpiai yra savitai įdomūs į viršų mažėjančių ornamentuotų aukštų-koplytėlių skulptūroms laikyti ritmika. Aukšti, vertikalia siluetų dinamika pasižymintys stogastulpiai, itin gyvai įsijungia į kraštovaizdį.
 
I dalies išnašos:
1 Taip XIX a. rašė L. Jucewicz, Rysy Żmujdzi, Wilno, 1840 ir Wspomnienia Żmujdzi, Wilno, 1842; toliau M. Gadon, Opis powiatu telszewskiego, Wilno, 1846;
A. Römer, Ubiore włoscian i krzyże na Żmujdzi, Tygodnik Illustrowany, Nr. 40, 1.860, Warszawa; O.Ставровичь, По поваду придорожных юбилейных столов, Виленскiй Вестник, No 62, 1868, Вилна;
A. Bezzenberger, Ueber Grabkreuzformen, Mitteilungen litauschen Litt. Geselischaft, II t., 1887, Königsberg; jis plačiai paliete Maž. Lietuvos paminklus.
2 Apie paminklus buvo atspausdinta visa eilė straipsnių tuometinėje periodinėje lietuvių ir lenkų spaudoje, o taip pat buvo išleista atskirų leidinių. Minėtini šie: W. Szukiewicz, Krzyże zdobne w gubernji Wileńskiej, Wisla, VII t., 1903, Warszawa:
M. Brensztein, Krzyże i kapliczki źmudzkie, Materyaly antropologiczno-archeologicznc i etnograficzne, IX t., 1907, w Krakowie; Fr. Krzywda-Polkowśki, Krzyże na Litwie, Kraków, 1909 (leidinys serijos Materyaly wydawnictwo towarzystwa „Polska sztuka stosowana“ w Krakowie, zeszyt II, 1909); F. Ginet-Pilsudzki, Les croix lithuaniennes, Extrait des archives suisses des traditions populaires, XX t., 1916; Lietuvių kryžiai, surinko A. Jaroševičius, įžangą parašė J. Basanavičius, Vilnius, 1912; G. Salvatori, Rustic and popular art in Lithuania, Milano, 1925, leidinys buvo išleistas Italų, prancūzų ir anglų kalbomis; J.Perkowski. O krzyżach i kapliczkach przydrożnych żmudzkich i polskich, „Dzień Kowieński“, Nr. 130-147, 1929, Kaunas.
3 P. Galaunė, Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930.
4 К. Корсакас, Если мы хотим двигаться вперед, «Дружба народов», 8, Август. 1962, р. 253-261.
5B. Ginet-Pilsudzki, Les Croix lithuaniennes, Extrait des archives suisses des traditions populaires, XX t., 1916.
6 A. Rūkštelė, Vilniaus kryžiai, Kaunas, 1937.
7 J. Grinius, Die Herkunft der litauischen Kreuze, Commentationes Balticae. Bonn, 1957, p. 51-93.
8 J. Grinius, ten pat.
9 Tokia versija dėl lietuviškų memorialinių paminklų vokiškos kilmės visiškai atitinka bendrąjį buržuazinių emigrantų istoriografijos kryptį: manoma, kad Pabaltijo tautų kultūra, architektūra ir dailė neturi nieko regioninio, yra tik vakarų Europos įtakų rezultatas ir gali būti nagrinėjama tik vakarų Europos kultūros istorijos kontekste (plg. C. Червоная,Против фалъсификации истории искусства Советской Прибалтики, <<Искусство>> .No 12, cтp. 70-73, 1961, Mocквa; taip pat „Pergalė“, Nr. 4, 1962, Vilnius).
10 W. Mannhardt, Letto-Preussische Götterlehre, Riga, 1936, p. 357, „Kriksthos cruces in tumulis sepultorum custodit“.
11V. Kalvaitis, Prūsijos lietuvių dainos, Tilžė, 1905; čia jis nurodo nemaža dainų, kuriose minimi „krikštai“, pavyzdžiui:
Ant aukšto kalnelio
Tėvelis nueidamas,
Krikštelį glostydamas:
- Kelk, kelk, sūnyti,
Kelk, kelk, jaunasis,
Kelk, šerk bėrą žirgelį.
(p. 268)
arba:
Kapužį prieidama,
Krikštelį glostydama:
- Kelk, kelk, man motinėle,
Nuprausk man burnelę...
(p. 267)
12 Plg. W. Mannhardt, Letto-Preussische Götterlehre, p. 157-160 (Articuli per Prutenos tenendi et erronei contra fidem abiciendi -„Item ut nullam crucem circa sepulchra mortuorum locent“...
13 W. Mannhardt, Letto-Preussische Götterlehre, p. 491-492; dass etliche Clausen, Capelien und Creutzen hin und wieder im Lande sein sollen. . . „gahr herunter reissen sollen“.
14 W. Mannahrdt, ten pat, p. 494; „Alle abgöttische Capellen, heilige Busche und Creuz sollen ganzlich destruiret und zerstört“...
15 W. Mannhardt, ten pat, p. 508; „die Bauern von dem Aberglauben und der Abgötterei abzumahnen und die dabei dienenden Dinge, Kreuze, Haine, Büsche, Bäume, Steine w. dgl. niederzureiszen“...
16 W. Mannhardt, ten pat, p. 503, išnasa**; „dasz hier wie anderswo bei den Hägebüschen, Seulen, Pfosten, Creutzen und Capellen grewliche Superstition und Abgötterey getrieben werde“... (1641 m.); „wie die Kreuze und Pfosten, die Herrschaft doch abhauen und die Opferer vertreiben lassen sollte“... (1645 m.).
17 Lietuvos TSR istorija, I, p. 128.
18 Apie senuosius lietuvių papročius, tradicijas liaudies buityje XV-XIX a. rašė daugelis autorių; J. Dlugosz (XV a.), Opera Omnia, XIII t, Liber undecimus, Cracoviae, 1876 / 77; mini jis puotas mirusiems; M. Mažvydas (XVI a.), Catechismusa prasty szadei, 1547, įžangoje mini išlikusias mitologines tradicijas; apie plačiai paplitusius XVI a. buityje senuosius papročius ir tradicijas kalba J. Lasicius, De diis Samagitarum... (W. Mannhardt, Letto-Preussische Götterlehre, Riga, 1936, p. 358-365); apie išlikusius XVII-XVIII a. lietuvių papročius ir tradicijas, priešingas krikščionybei, kalba M. Praetorius, Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubühne, 1871, Berlin, taip pat P. Lepner, Der preussische Littauer, 1744, Danzig; XIX a. apie senuosius lietuvių papročius kalba J. N. Korwin-Kossakowski, List pasterski biskupa Wilenskiego Jana Nepomucena Korwin-Kossakowskiego z d. 1 czerwca 1800;
taip pat C. Cappe1er, Kaip senieji lietuvininkai gyveno, 1904, Heidelberg.
19 Synodus dioccesis Miednicensis seu Samogitiae, Vilnae, 1752, p. 13.
211 A. Jakštas, Keletas žodžių apie musų kryžius, „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga“, 1891, Nr. 20 (spalio mėn.). Šis straipsnis be jokių komentarų buvo atspausdintas buržuazinės diktatūros laikais klerikaliniame „Židinio“ žurnale (1935 m. rugpiūčio-rugsėjo mėn. Nr. 8-9). Toks straipsnio be komentarų atspausdinimas rodo, kad Lietuvos klerikalai pritarė straipsnio mintims ir toliau laikėsi priešiškų pozicijų liaudies kūrybos, liaudies dailės atžvilgiais.
21 Kun. A. Dambrauskas-Jakštas, pasitarnaudamas kapitalistų interesams, nurodo net fabrikanto Rekošo įmonę Kaune, kur galima užsisakyti ketinius kryžius.
22 Pajūrio rajonuose medžiagos parinkimas turėjo net tam tikros prasmės: vyrų antkapiniams paminklams buvo parenkamas vyriškos giminės medis-ąžuolas, maumedis, moterų - eglė, pušis, liepa ir pan.
22a J. Petru1is, Nirtaičių „Keistuolis“, „Meno saviveikla“, Nr. 11, 1964.
23 В. Сiчииский, Дёревянi дзвiницi i церквi Галицько Украiнi, Львов. 1925, p.49.
24 Plg. M. Brensztejn, Krzyże i kapliczki żmudzkie, p. 8.
25 B. Buračas, Kryždirbys Vincas Svirskis, „Naujoji Romuva“, Nr. 12, 1939, Kaunas; taip pat A. Mikėnaitė, Kai kurie Vinco Svirskio ir jo sekėjų kūrybos bruožai, „Gimtasai kraštas“, Nr. 31, p. 126-136. Apie talentingus liaudies meistrus yra surinkta labai mažai duomenų. Kraštotyrininkai turėtų atkreipti į tai rimtą dėmesį.
26 W. Szukiewicz, Krzyże zdobne w gubernji Wilenskiej, p. 699-706; jis skirstė kryžius į penkis tipus; 1) šešiašonės koplytėlės, 2) keturkampiai rėmai, 3) keturkampiai remai su žvaigždės, širdies, nimbų apvedimais, 4) koplytėlės su keturiomis kolonėlėmis, 5) neaukšti kryžiai arba altorėliai su paremtu keturiomis kolonėlėmis piramidiniu stogeliu.
27 M. Brensztejn, Krzyże i kapliczki Żmudzkie, p. 1-16, jis skirstė paminklus į penkis tipus: 1) stogeliniai kryžiai, 2) skryninės koplytėlės, 3) namų formos koplytėlės, 4) mažos koplytėlės prie medžio, 5) kryžmiški kryžiai.
28 J. Basanavičius, Apie „tautodailę“ IV lietuvių dailės parodoje, „Viltis“, Nr. 40-44, 1910; skirstė į 6 pagrindines grupes: 1) stogastulpius, 2) koplytstulpius, 3) koplytkryžius, 4) koplytėles prie medžių, 5) paprastus kryžius, 6) kryžius prastastogius.
29 P. Galaunė, Lietuvių liaudies menas, p. 124-125; paminklus skirsto į tris grupes: 1) stogastulpius, 2) koplytstulpius, 3) kryžmiškus kryžius. Atskira mažųjų formų architektūros šaka P. Galaunė laikė koplytėles. Stogastulpius pagal stogelio formos keitimąsi skirsto į 7 tipus, o koplytstulpius pagal nišų skaičių ir jų formas - į 12 tipų, kryžius pagal puošybą kryžmos aplinkoje - į 4 tipus, o koplylėlės - į 3 tipus.
30 П. И. Кушнер (Кнышев), Этнические территории и этнические границы, Москва, 1951; čia plačiai ir įdomiai aiškinama šių paminklų genezė, forma ir prasmė.
31 Plg. Kl. Čerbulėnas, Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai, 1938.
32 Plg. V. Kalvaitis, Prūsijos lietuvių dainos, p. 64.
33 Pig. M. Skrusits, Ueber die ehemalige lettische Farbenkunst, Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prusia, XXI sąs., p. 212, Königsberg, 1900.
34 Plg. L. Passarge, Aus Baltischen Landen, 'Königsberg, 1878, p. 266; 2A. Boetticher, Die Bau-und Kunstdenkmäler der Prowinz Ostpreuszen, VIII sąs., p. 58, Königsberg, 1898; A. Bezzenberger, Ueber Grabkreuzformen, Mitteilungen litauischen Litter. Gesellschaft, II t., p. 26-7, Königsberg, 1887.
35 „Latvijas Saule“, Nr. 5, 1926, p. 449.
36 P. Galaunė, Lietuvių liaudies menas, p. 107.
37 Б. И. Дунаев, Деревянное зодчество северо-востока Костромской губернии, Москва, 1815.
38 J. Basanavičius, Lietuvių kryžiai archaiologijos šviesoje, p. 17.
39 J. Basanavičius, ten pat, p. 18.
40 Tokios formos paminklo iš Traupio km., Ukmergės aps., piešinį yra padaręs K. Šimonis. Pirmą kartą jį paskelbė P. Galaunė („Lietuvių liaudies menas“, p. 106).

II dalis

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine