Moksliniai tyrinėjimai

 

Tyrimų apžvalga

Česlovas Kontrimas (parengė Antanas Stravinskas). „Lietuvos geležiniai kryžiai“. Vilnius, „Mintis“, 1991. P. 7-13

Česlovas Kontrimas. Nuotrauka iš Č. Kontrimo knygos „Lietuvos geležiniai kryžiai“Pirmieji straipsniai apie Lietuvos memorialinius paminklus, kaip ir apskritai apie lietuvių liaudies meną, pasirodė spaudoje gana vėlai - XIX a. viduryje.
Vienas iš pirmųjų Žemaitijos krašto tyrėjų buvo kunigas L. A. Jucevičius (51; 52
* ). Jis nurodė, jog šį kraštą daro savitą gausūs mediniai kryžiai dideli stulpai su koplytėlėmis, stovintys prie kiekvieno namo ir prie kelių. dideli stulpai su koplytėlėmis, stovintys prie kiekvieno namo ir prie kelių. Pateikdamas  keletą kryžių piešinių, trumpai apie tai užsiminė A. Römeris (96). Panašiai yra pažymėjęs ir M. Gadonas, 1846 m. aprašydamas Telšių apskritį (33). Originalias ir skirtingas Mažosios Lietuvos vyrų ir moterų kapų kryžių (ženklų) formas nedideliame straipsnyje aptarė A. Becenbergeris (17).
XIX a. antrojoje pusėje (po 1863 m. sukilimo) spaudoje iškilo lietuviškų kryžių statymui nepalanki diskusija, kuri truko kelis dešimtmečius. Faktiškai ši „diskusija“ buvo vienas iš Lietuvos rusifikavimo politikos aspektų. To meto spaudoje šiuo klausimu rašė F. Stavrovičius, I. Kotovičius (133) ir kiti autoriai.
Pirmą platesnę studiją „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ 1906 m. parašė lenkų ir lietuvių kultūros bei etnografijos tyrėjas, gimęs ir kurį laiką gyvenęs Telšiuose, M. Brenšteinas (18).
Trumpai aptaręs krikščionybės įvedimo Lietuvoje aplinkybes, M. Brenšteinas nurodo žemaičių paprotį sČ. Kontrimo knygos „Lietuvos geležiniai kryžiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1991) viršelistatyti stogastulpius, koplytėles ir kryžius įvairiose vietose ir įvairiomis progomis. Stogastulpių statymą jis kildina iš pagoniško papročio statyti medines statulas. Jau M. Brenšteinas nurodė, jog Žemaitijos kryžius dėl jų įvairaus dydžio ir puošybos esą sunku tipizuoti. Ilgiau jis sustojo prie koplytėlių ir išskyrė penkis jų tipus. M. Brenšteinas pirmasis atkreipė dėmesį į geležines koplytėlių viršūnes ir nurodė
menines jų ypatybes. Be to, jis domėjosi ir tų viršūnių ornamentika. Vėliau šiomis M. Brenšteino mintimis naudojosi ne vienas lietuvių liaudies meno tyrėjas (P. Galaunė, K. Čerbulėnas, A. Mikėnaitė ir kt.).
M. Brenšteinas, rašydamas savo studiją, jau naudojosi L. A. Jucevičiaus, M. Gadono, I. Kraševskio ir kitų autorių darbais. Ypač vertingi jo paties žemaitiškų kryžių ir koplytėlių piešiniai, iš kurių jis sudarė 64 lenteles ir pridėjo jas prie teksto. Tomis iliustracijomis naudojosi J. Basanavičius ir kai kurie kiti lietuviškų kryžių tyrėjai. Naudojomės ir mes, kaip vertinga lyginamąja medžiaga.
Krokuvos Mokslų akademijos Antropologijos komisijos Etnografijos sekcijos sekretorius B. Ginet-Pilsudskis 1916 m. parašė darbą „Lietuvių kryžiai“ (43). Šiame straipsnyje ryški tendencija lietuviškų kryžių kilmę sieti su lenkiškų kryžių įtaka mūsų kryžiams ir ypač skulptūroms. Tačiau
pripažįstama, jog kryžių statymo gausumu, jų puošybos originalumu Lietuva skiriasi ir nuo Lenkijos, ir nuo Baltarusijos. Koplytėlės formas B. Ginet-Pilsudskis kildina iš kryžiaus. Be to, jis pastebėjo, kad kiekvieno rajono ar net parapijos kryžiams ir koplytėlėms būdingos savos formos, didingumas ir kitokios išskirtinės ypatybės.
Prisimindamas M. Brenšteino tyrimą, ir jis užsimena apie geležines kryžių viršūnes, papuoštas kryželiais su trimituojančio arkangelo ar gaidžio formos vėjarodėmis, pažymi tų viršūnių fantazijos turtingumą ir linijų kilnumą.
Autorius mini barbarišką M. Muravjovo 1864 m. birželio 8 d. draudimą statyti ar atstatyti kryžius. Jo nuomone, po šio draudimo, o ypač XIX a. pab.-XX a. pr. kryžiai praranda senosios ornamentikos (puošybos) bruožus. Prie straipsnio pridėta Žemaitijos kryžių ir koplytėlių su geležinėmis viršūnėmis piešinių. Pirmiausia minėtinas J. Basanavičiaus darbas „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, kuriame daug dėmesio skiriama nekrokulto ir mitologijos klausimams. Anot autoriaus, krikščionybė Prūsijoje, Latvijoje ir Lietuvoje buvo įvesta anksčiau čia išpažintą pagonišką tikybą pakeitus krikščioniška, t. y. vietoj pagoniškų šventovių pastačius krikščioniškas bažnyčias. Tas pat esą pasakytina ir apie memorialinius paminklus: pagoniški stulpai pakeisti krikščioniškais kryžiais. J. Basanavičius pateikia daug argumentų, rodančių, kaip buvo sunku išnaikinti tą pagonišką mąstymą, kuris lietuviškose dainose ir raudose išliko net iki jo laikų.
Lietuvių dailės draugijos leidinys „Lietuvių kryžiai“, išleistas 1912 m., buvo pirmasis lietuviškų meninių kryžių albumas. (Tik daug vėliau - 1926 m.- išėjo panašus Lietuvos kryžių fotoalbumas, sudarytas dailininko A. Varno.) Albumą sudarė dailininko A. Jaroševičiaus piešiniai ir trumputė prakalba, kurioje jis nurodė, jog jau seniai domisi paprastų žmonių padirbtais kryžiais, jų formų savotiškumu ir originalumu. Tie kryžiai buvo nupiešti 1904-1911 m. Kauno gubernijoje, daugiausia Panevėžio ir Šiaulių apskrityse, ir šiek tiek Vilniaus gubernijoje (15, 36). Plačią studiją „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje“ šiam albumui parengė lietuvių tautos atgimimo patriarchas J. Basanavičius (15, 5-33).
Šiame darbe J. Basanavičius pirmiausia pasisako prieš daugelio kronikų stengimąsi sumenkinti tautinę pagonišką lietuvių kultūrą. Nurodydamas nemaža autorių ir daugelį analogijų, jis iškelia ne tik lietuvių kalbos, bet ir apskritai dvasinės bei materialinės lietuvių kultūros senumą, vertę ir originalumą.
Meniškų kryžių kilmę J. Basanavičius grindžia žmogaus sielos nemarumu, labai ištobulintu nekrokultu. Mintį apie „akmeninių stovylų“ pavidalo paminklų statymą didikams, Lietuvos kunigaikščiams jis remia, tiesa, ginčytinomis kai kurių tyrėjų analogijomis. „Menkesniems“ žmonėms, jo manymu, buvo statomi maži ir daugiausia mediniai paminklai (15, 14). Čia jis pateikė 6 M. Brenšteino ir kitų krikštų (stulpų-lentų) piešinius (15, 15), kuriuos perpiešė ir C. Kontrimas. (Jie įdėti ir į šį leidinį.)
Apskritai seniausios formos kapų paminklu J. Basanavičius laiko stulpą, iš kurio išsirutulioję ir kiti sudėtingesni („stoguoti“) paminklai. Čia jis remiasi ne tik Karelijos-Suomijos, Baltarusijos, Rusijos ir kitų kraštų analogijomis, bet ir M. Brenšteino bei A. Jaroševičiaus piešiniais.
Antrasis J. Basanavičiaus argumentas, rodąs lietuvių (taip pat ir kitų tautų) memorialinių paminklų senumą, yra archajiška jų ornamentika. Iš daugelio ornamentų jis ypač išskiria ratelius ir segmentines žvaigždes, kuriuos lygina su kitų šalių analogiškais pavyzdžiais. J. Basanavičius atskirai mini ir geležinius kryželius, šiek tiek dėmesio skiria kryžiaus ženklo evoliucijai.
Mažai kam žinoma J. Basanavičiaus 1913 m. studija „Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra“ (13). Tais laikais tai buvo labai motyvuotas atsakymas M. Brenšteinui ir J. Totoraičiui į studijos „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje“ kritiką. Čia jis taip pat remiasi daugeliu autorių, daugeliu archeologijos faktų ir bando pakankamai argumentuotai įrodyti, jog ne tik geometriniai, bet ir daugelis kitų, o ypač dangaus kūnų (saulės, mėnulio, žvaigždžių) ornamentų atėjo iki mūsų laikų tradicijų perdavimo būdu. Vienintelį dalyką jis pats sutinka taisyti šioje studijoje - tvirtinime, „jog tie visi kryžiai yra tai likučiai senovinės lietuvių dailės“, žodį „kryžiai“ pridera pakeisti žodžiu „stogastulpiai“, atskiriant tokiu būdu pastaruosius nuo tikrųjų“ (13, 80-81).
Vertėtų paminėti dar vieną J. Basanavičiaus darbą „Iš senovės lietuvių mitologijos“ (14). Remdamasis J. Lasickio ir kitų autorių nurodytais mitologiniais dievų vardais, jis pritaria P. Dusburgo žodžiams apie senovės prūsus, kad šie visoje gamtoje matę dievystę: „saulėje, mėnesyje, žvaigždėse, griausme, paukščiuose, taip pat gyvuliuose, net rupūžėje; jie turėję šventas girias (alkus), laukus ir vandenis“ (14, 4). Ypač J. Basanavičius akcentuoja medžių ir alkų garbinimą, aptaria ne tik pagonių dievų, bet ir kai
kurių krikščionių šventųjų analogiškas funkcijas.
Muziejininkas ir menotyrininkas A. Rūkštelė (dabar gyvena JAV) iki 1940 m. išleido 2 darbus, kuriuose, be kitų tautodailės sričių, rašo ir apie Lietuvos kryžius (98; 99).
A. Rūkštelės „Lietuvių tautodailėje“ tam skirtas ištisas skyrius. Beje, išnašoje autorius nurodo, jog mintys dėl kryžių atsiradimo ir išsirutuliojimo imtos iš P. Galaunės Vytauto Didžiojo universitete skaitytos paskaitos (tiksliau-iš P. Galaunės skaitytų paskaitų). Šiame darbe jis pripažįsta senovės medžių kultą ir pagonišką kryžių kilmę. Koplytėlių ir stogastulpių kryžius jis, kaip ir P. Galaunė, kildina iš paprasto stulpo.
„Vilniaus kryžiuose“, parašytuose 1937 m., A. Rūkštelė aptaria būdingiausias Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos medinių kryžių ypatybes, pateikia kryžių iliustracijų ir rekomenduoja atgaivinti seną kryžių statymo tradiciją. Kryžius pataria skirti lenkų okupuotam Vilniaus kraštui atminti.
Kitaip A. Rūkštelė traktuoja lietuvišką kryžių kilmę pokario darbuose, išleistuose JAV. Jis oponuoja V. Sukevičiui, J. Basanavičiui, P. Galaunei ir kitiems, teigdamas, jog kryžių kilmė grynai krikščioniška, o turtingą geležinių kryžių ornamentiką jis sieja su monstrancijų puošyba ir jų įtaka Lietuvos kalvių kryžių kalybai (97). Panašių teiginių esama ir kituose A. Rūkštelės straipsniuose, išspausdintuose „Lietuvių enciklopedijoje“ bei kt. leidiniuose.
1929 m. lenkiškame dienraštyje „Kauno diena“ („Dzien Kowenski“) išspausdintas didelis Žemaitijos liaudies meno tyrėjo J. Perkovskio straipsnis „Apie žemaičių ir lenkų pakelių kryžius ir koplytėles“ (84). Jame autorius daugiausia kalba apie medinius paminklus, tačiau gana dažnai mini ir geležines jų viršūnes. Jis remiasi M. Brenšteinu, F. Kšivda-Polkovskiu, J. Viktoru ir kitais autoriais. J. Perkovskis sutinka su M. Brenšteinu, kad seniausiu Žemaitijos kryžiumi laikytinas stogastulpis, kuris baigiasi medine ar geležine viršūne - kryželiu. Jis pripažįsta, kad Lenkijoje panašūs kryžiai (stulpai) yra grubesnės, ne tokios meniškos formos, nors esama ir tokių, kurie savo puošyba panašūs į monstrancijas. Ten kryžiaus tipas esąs kiek kitoks, nors ir analogiškas žemaitiškam stogastulpiui. Jis, beje, kaip akmeninis paminklas, pasitaiko ir kituose Europos kraštuose (Alpėse, Tirolyje, Rumunijoje ir kitur) ir net Vakarų Rusijoje (84, Nr. 130, 2).
Daug vietos J. Perkovskis skiria kryžių ornamentikai. Seniausiais jis laiko geometrinius ornamentus. Be jų, nurodo dangaus kūnų, augalinius ir gyvūninius motyvus. Atskirai aptariamas pusmėnulis, kuris pasitaiko ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos bei Rusijos kryžiuose. Straipsnio pabaigoje pateikiama bibliografija.
Dailininko, muziejininko ir menotyrininko P. Galaunės studija „Lietuvių liaudies menas“ (35), kurios išėjo jau trys leidimai, ir toliau lieka svarbiausiu lietuvių tautodailės tyrimo darbu. Joje daug vietos skiriama ir kryžiams. P. Galaunė pagrįstai teigia, jog Lietuva išsiskiria iš kitų kraštų ne tik kryžių gausumu, bet ir jų meninių formų įvairumu. Tai pasakytina ir apie medinius, ir apie geležinius Lietuvos kryžius.
P. Galaunė nurodė kiek kitokią nei V. Šukevičiaus, M. Brenšteino, J. Basanavičiaus ir kai kurių kitų nuomonę dėl lietuviškų kryžių kilmės ir jų puošybos, pateikė koplytstulpių prototipų piešinių. Knygon įdėta suomių, vengrų bei rusų antkapinių stulpų analogiškų pavyzdžių. P. Galaunė manė, jog keturšonis antkapinis stulpas ilgainiui virto koplytstulpiu, o kryžminis kryžius, jo nuomone, išsirutuliojo iš stogastulpio. Apskritai visus medinius kryžius jis suskirstė į 3 grupes: stogastulpius, koplytstulpius ir kryžmiškus kryžius. Juos kildino, kaip ir J. Basanavičius, iš senovės lietuvių nekrokulto. P. Galaunė savikritiškai pripažino, kad jo sudaryta kryžių tipizacija neapima ištisų laikotarpių ir regionų kryžių ypatybių, bet drauge manė, kad nėra padaręs didelių klaidų (35, 130).
Manytume, kad iš esmės teisinga P. Galaunės mintis, jog ir mediniai, ir geležiniai kryžiai yra žilosios senovės (pagonybės) religinės simbolikos liekana. Jo nuomone, ryškiai išplėtotos kryžmos atsiradusios ne anksčiau kaip XVIII a. pab., o geležinių užbaigų prototipais buvusios medinės saulės (35, 229). Iki šiol tebelieka ginčytinas P. Galaunės ir kitų autorių teiginys, jog kryžiuose ir koplytėlėse naudota ir apskritai lietuvių liaudies skulptūra jokių ryšių su senovės lietuvių religijos formomis neturėjo ir jos kilmė esanti krikščioniška (35, 156-163). Čia matytume tam tikrą kryžių ir skulptūrų kilmės aiškinimo prieštaravimą. Stogastulpių, koplytstulpių ir medinių kryžių architektūrines formas P. Galaunė  kruopščiai suklasifikavo, o geležinių kryžių viršūnių - keturiose piešinių lentelėse pateikė tik būdingiausius pavyzdžius. (Šiandien, kai muziejuose sukaupta tūkstančiai geležinių kryžių, jų piešinių ir nuotraukų, tokių analogiškų variantų žinome dar daugiau - šį faktą patvirtina ir Č. Kontrimo piešiniai, - juos suklasifikuoti dar sunkiau.)
Aptardamas geležies dirbinius, P. Galaunė pirmiausia nagrinėjo geležies apdirbimo būdus ir metalo plastikos ypatybes, o tada - kryžių formą ir ornamentiką. Šis darbas - tai kol kas bene vienintelis toks glaustas, tikslus ir aiškus lietuviškų geležinių kryžių meninis bei technologinis įvertinimas.
Po J. Basanavičiaus, A. Rūkštelės, J. Perkovskio ir P. Galaunės darbų svarbiausi, be abejo, muziejininko, architektūros istoriko ir lietuvių liaudies meno tyrėjo K. Čerbulėno straipsniai (22; 23; 24). Jis ypač domėjosi Mažosios Lietuvos ir apskritai Lietuvos memorialiniais paminklais, jų pobūdžiu, kilme, formomis ir tautiniu elementu lietuvių kryžiuose (23; 24).
Svarbiausias K. Čerbulėno, kaip ir daugelio kitų autorių, teiginys yra tai, jog antkapinių paminklų kilmė daug ankstesnė nei krikščionybės įvedimas Lietuvoje - siekianti pagonybės laikus. Jis, kaip ir J. Basanavičius, manė, jog šie paminklai atsirado dėl išplėtoto nekrokulto. Memorialinių paminklų evoliuciją ir jų formų įvairovę jis taip pat kildino iš stulpo-lentos formos. Pagoniška šių paminklų kilme jis visiškai neabejojo.
Nagrinėdamas tautinį lietuviškų kryžių pobūdį, K. Čerbulėnas rėmėsi jau minėtais M. Brenšteino, J. Basanavičiaus, P. Galaunės, J. Perkovskio, taip pat A. Miežinskio bei kitų darbais. Ypač išsami lietuviškų memorialinių paminklų kilmės ir raidos studija paskelbta 1966 m. (22). Šiame straipsnyje jis publikuoja daugelį metų brandintas mintis. Turbūt svarbiausia, kad lietuviškus kryžius jis traktuoja kaip sudėtinę lietuvių liaudies mažųjų architektūros formų dalį. Tokią nuomonę liudija ne tik jo vieno darbai, bet ir parašyti su bendraautoriais (25).
Iš esmės teisingai ir kritiškai pasisakydamas dėl memorialinių paminklų kilmės, K. Čerbulėnas, kaip ir kiti pokario autoriai, atidavė laiko duoklę vadinamajam marksistiniam liaudies meno vertinimui. Jis galbūt pernelyg griežtai ir schemiškai suformulavo dvi priešingas nuomones dėl memorialinių paminklų kilmės, vadindamas jas 1) kosmopolitine-klerikaline ir 2) regionine-paprotine (22, 99). Na o ypač jis kritikavo J. Griniaus mintį, kad Mažosios Lietuvos paminklams didelę įtaką turėjo vokiečių kolonistų menas (22, 99, 100).
Mažosios Lietuvos krikštų formas, žemaičių kryžius bei koplytėles nagrinėjo ir žinomas architektūros tyrėjas, gyvenantis JAV, J. Gimbutas (39; 40). Jis pateikė vos ne dešimties įvairių autorių nuomones dėl krikštų (stelų) kilmės ir su jais polemizavo. Be kitų, J. Gimbutas mini žinomą rusų etnografą ir mitologą P. Kušnerį (Knyševą), kuris nesutiko su J. Basanavičiaus išvadomis dėl krikštų formos bei simbolikos. Mat P. Kušneris (Knyševas) nepastebėjęs, jog tai ne J. Basanavičiaus, o A. T. Kuršaičio ir G. Friolicho nuomonė. P. Kušneris (Knyševas) teigiąs: krikštai esą ne žmogaus, o senovėje aukotų žvėrių kailių pavidalo (39, 29; 107, 181). Krikštai, kaip konservatyvių religinių papročių išraiška, galėję išlaikyti savo pavidalą per daugelį šimtmečių ir išlikti dar iš pagonybės laikų.
J. Gimbutas išskiria tris krikštų tipus: 1) gamtinių pavidalų stelos, 2) kryžminiai krikštai arba kryželiai ir 3) urnos pavidalo plokštės. Toliau jis smulkiau aptaria krikštų formas ir jų variantus.
G. Friolichas, kaip ir A. Becenbergeris, krikštus (lentines stelas) vadino ne kryžiais, bet kapų ženklais, o tai kaip tik bylotų apie seną jų kilmę. Savo straipsnį J. Gimbutas baigė labai atsargia išvada: krikštų problema kol kas neišspręsta.
Iš daugelio archeologės M. Alseikaitės-Gimbutienės darbų, skirtų senosios Europos ir baltų (lietuvių) kultūrai, religijai ir papročiams, ypač pažymėtinas jos veikalas „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (41). šiame darbe ji aptaria daug įvairių simbolių, kurie nuo akmens amžiaus laikų buvo naudojami įvairiose liaudies meno srityse, o vėliau ir medinių bei geležinių kryžių puošyboje. Autorė ypač pabrėžia mintį, kad liaudies menas - tai ne tik įvairūs raštai (ornamentai), išraiškingumas ir spalva, bet ir simboliuose užkoduotas praėjusių amžių palikimas. Ji visiškai pagrįstai teigia, jog pirmykščio meno šaltinis buvo religija, o gal butų dar tiksliau - mitologija. Vėliau senieji (pagoniški) simboliai susiliejo su krikščioniška simbolika. Todėl lietuviški stogastulpiai, koplytstulpiai ir kryžiai, taip pat ir jų geležinės viršūnės yra nepaprastai turtingi ikikrikščioniškų ir krikščioniškų simbolių.
Autorė analizuoja dangaus ir žemės, kirvio, roplių, paukščių, įvairių augalų, taip pat akmenų, kalnelių (kalvelių) ir stogastulpių simboliką. Pasak M. Gimbutienės, tiek senoji, tiek visuotinė stogastulpio ir kryžiaus prasmė - saugoti gyvybės galias (41, 123).
Dera paminėti ir A. Mikėnaitės parengtą Lietuvos dailės muziejaus katalogą (76). Įvadinėje jo dalyje autorė aptaria senas kalvystės tradicijas Lietuvoje. Kalbamojo pobūdžio kalybos darbai (geležiniai kryžiai) kadaise, ypač XIX a., buvo atliekami visoje Lietuvoje, o iki šiol daugiausia jų išliko Žemaitijoje. Toliau nurodoma, kad, priklausomai nuo metalo plastikos ypatybių ir kalimo būdų, šie paminklai pasižymi įdomiais ažūriškai sukomponuotais ornamentais. Dėl kryžių ir jų geležinių viršūnių kilmės A. Mikėnaitė laikosi tradicinio pagoniškojo P. Galaunės ir kai kurių kitų autorių požiūrio. Drauge ji nurodo, jog tose geležinėse viršūnėse susipynė stiprios senovės tradicijos ir krikščionybės laikų simbolika. Kryžiuose atsispindi daugelio epochų bruožai (76, 8). Vertingiausia šio katalogo dalis - geležinių kryžių
viršūnių nuotraukos, piešiniai ir jų anotacijos.
Parengtas ir analogiškas Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje saugomų XIV-XXa. pirmosios pusės kalvių dirbinių katalogas, kurį sudarė S. Bernotienė ir 0. Mažeikienė (16).
Prie žymiausių ir išsamiausių aptariamos temos darbų priklauso J. Griniaus studija „Lietuvių kryžiai ir koplytėlės“ (45). Ji susideda iš penkių skyrių. Pirmajame skyriuje minima, jog po 1863 m. sukilimo rusų valdžia uždraudė statyti kryžius ir koplytėles. Tai buvusi viena iš Lietuvos rusifikavimo formų. Na o po Antrojo pasaulinio karo ši liūdna istorija pasikartojo: sovietinės okupacijos metais daug tokių Lietuvos paminklų buvo sunaikinta (45, 29-31).
Antrasis šios studijos skyrius skirtas įvairių lietuviškų kryžių ir koplytėlių kilmės teorijų kritikai. Iš esmės autorius atmeta J. Basanavičiaus, P. Galaunės, M. Gimbutienės ir kitų nuomonę dėl pagoniškos jų kilmės ir nurodo tik vieną - krikščionišką - jų kilmę, ornamentiką bei simboliką. Anot autoriaus, kryžius ir koplytėles galėjo sukurti tik krikščioniškos metafizikos aspiracijos žmonės. Kitur jis pripažįsta, kad lietuviškų kryžių kūrybai galėjo turėti įtakos XVII-XVIII a. Lietuvoje susikryžiavusi Rytų (Rusijos) ir Vakarų Europos religinė kultūra ir vėlyvojo baroko menas.
J. Grinius ypač domisi kryžių ir koplytėlių forma bei jų raida, klasifikacija, taip pat simbolika bei ornamentika. Atskirai aptariami bibliniai ir liturginiai katalikų bažnyčios simboliai.
Originalią lietuviško koplytstulpio genezę pateikė JAV gyvenantis kunigas V. Bagdanavičius (8). Autorius pritarė minčiai, kad lietuviškame kryžiuje (koplytstulpyje) susitelkę daug įvairių religinių simbolių. Jame yra saulės simbolika, nugalėjusi mėnulio simboliką; stalas, kaip altorius aukoms;
stulpas ir stogas su sava religine simbolika. Šią simboliką autorius sieja su senąja Europos religija, arba megalitine kultūra. Tarp akmeninio paminklo ir monoteistinės religijos autorius nemato konflikto. Kad jo nėra, liudijąs ir lietuviškas akmeninis stogastulpis, t. y. paminklas, iš kurio išsirutuliojęs
krikščioniškas kryžius. Tarp akmeninio menhyro ir lietuviško kryžiaus autorius randa daug sąsajų. Viena iš jų - ir menhyrai, ir lietuviški kryžiai buvo statomi ne tik kapinėse, bet ir laukuose, prie kelių.
Autorius duoda daug pavyzdžių, įrodinėdamas, jog akmeninis arba medinis stulpas, ypač jo smaigalys, taip pat ir stogo kraigas esą senojo kulto objektai, o jų sintezė-tai lietuviško stogastulpio raidos išdava.
Lietuvoje išties būta daug mitologinių apeiginių akmenų, o nuo XIX a. ir gana aukštų akmeninių obeliskų (stulpakryžių). Kai kurie iš jų (ypač Aukštaitijoje) turėjo kaltas geležines viršūnes.
Minėtini žinomo semiotiko bei mitologo A. J. Greimo veikalai „Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones“. Nors čia tiesiogiai apie memorialinius paminklus nekalbama, kai kurios mintys apie mirusiųjų deginimo paprotį, mitologinį kalvį Teliavelį ir saulės kultą susijusios ir su nagrinėjama tema (44).
Tarp darbščiausių pastarojo laikotarpio etnografų - P. Dundulienė. Kai kurių jos darbų išvados artimos šio įvado mintims (28; 29; 30 ir kt.).
Lietuvių memorialinius paminklus savo knygose ir straipsniuose ne kartą nagrinėjo vienas iš produktyviausių lietuvių mitologijos tyrėjų N. Vėlius (118; 120 ir kt).
Nustatant, tiesa, dar gana provizoriškai, spėjamą kai kurių geležinių kryžių datavimą, naudotasi J. Gimbuto studijomis (37; 38) ir dideliu enciklopedinio pobūdžio B. Kviklio 6 tomų veikalu „Lietuvos bažnyčios“ (68). Dažniausiai remtasi paskutiniais bažnyčių (koplyčių, varpinių) statymo ar jų bokštų remonto bei perstatymo metais. Naudotasi įvairiomis enciklopedijomis ir kitais informacijos šaltiniais.
Baigiant toli gražu neišsamią bibliografinę apžvalgą, būtina pasakyti, kad šio įvado pamatą sudaro dailininko Č. Kontrimo sukaupta medžiaga.

Č. Kontrimo knygoje „Lietuvos geležiniai kryžiai“ minimos literatūros sąrašas:

1. Adomonis T., Čerbulėnas K. Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija. - T. I. -V., 1987.
2. Alekna A. Katalikų bažnyčia Lietuvoje. - K., 1936.
3. Alekna R. Kalvių darbo antkapiniai paminklai Ramygalos apylinkių kapinėse//Kraštotyra. - V., 1969.
4. Alekna R. Vidurio Lietuvos XIX a. Pabaigos - XX a. pradžios geležinių memorialinių paminklų ornamentikos bruožai // MADA. - T. 3. - 1979.
5. Almanienė J. Kelmės miesto senosios kapinės (1978 -1979) // MA IIES. - B. 903;
ta pati. Tytuvėnų, miestelio kapinės (1977) // Ten pat. - B. 754.
6. Alseikaitė-Gimbutienė M. Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje // Gimtasai kraštas. - 1943. - Nr. 31.
7. Alseikaitė-Gimbutienė M. Pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas Lietuvoje proistoriniais laikais // Gimtasai kraštas. - 1942. - Kn. V (sąs. 30).
8. Bagdanavičius V. Lietuviško koplytstulpio genezės klausimu (paskaita, mašinraštis), 1971.
9. Balys S. Liaudies ornamentai ir kryžių kilmė // Margutis. - 1957. - Nr. 6 - 7.
10. Balys J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta. - Čikaga, 1966.
11. Balys J. Saulinės dainos // Gimtasai kraštas. - 1934. - Nr. 31.
12. Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. - K., 1928.
13. Basanavičius ]. Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra. - V., 1913.
14. Basanavičius J. Iš senovės lietuvių mitologijos. - V., 1926.
15. Basanavičius J. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje // Lietuvių kryžiai / Surinko A. Jaroševičius. - V., 1912.
16. Bernotienė S., Mažeikienė O. XIV - XX a. 1 pusės kalvių dirbiniai. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. - V., 1990 (mašinraštis).
17. Bezzenberger A. Über Grabkreuzformen // Mitteilungen der litauischen Litterarischen Gesellschaft. - T. II. - Heidelberg, 1887.
18. Brensztejn M. Krzyże i kapliczki żmudskie // Materiały antropologiczne-archeologiczne i etnograficzne. - T. IX. - Kraków, 1906.
19. Brückner A. Starożytna Litwa. - Pojezierze-Olsztyn, 1979.
20. Budreckis A. Senovės lietuvių tikėjimas ir lietuvių priešinimasis krikščionybei // Lietuva ir krikščionybė (Keturios paskaitos). - Toronto, 1987.
21. Buzas J. Dotnuvos apylinkės kapinės // Kraštotyra. - V., 1975.
22. Čerbulėnas K, Liaudiškų memorialinių paminklų kilmė ir jų architektūrinė-meninė charakteristika // Lietuvos TSR architektūros klausimai. - T. III. - V., 1966.
23. Čerbulėnas K. Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai // Naujoji romuva. -1938. - Nr. 1-2.
24. Čerbulėnas K. Tautinis elementas lietuvių kryžiuose // Naujoji romuva. - 1938. - Nr. 4-5.
25. Čerbulėnas K, Bielinskis F., Šešelgis K. Mažoji architektūra. - Kn. I. - Lietuvių liaudies menas. - V., 1966.
26. Čerbulėnas K., Zubovas V. Lietuvos vėlyvojo baroko architektūros bruožai // Lietuvos TSR architektūros klausimai. - T. II. - V., 1964.
27. Čilvinaitė M. Kam stato ir kaip brangina žmonės kryžius ir koplyčias // Gimtasai kraštas. - 1938. - Nr. 3-4.
28. Dundulienė P. Lietuvių etnografija, - V., 1982.
29. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. - V., 1979.
30. Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje. - V., 1989.
31. Dundulienė P. Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. -V., 979.
32. Encyklopedyja Powszechna. - T. XVI. - Warszawa, 1864.
33. G [adon] M. Opisanie Powiatu Telszewskiego w gubernii Kowienskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem polożonego. - Wilno, 1846.
34. Galaunė P. Lietuvių kryžiai (Čiurlionies Galerijos leidinys Nr. 1). - K., 1926.
35. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. - K., 1930.
36. Giedrienė R. Senojo nekrokulto apraiškos XX amž. lietuvių kapinėse ir jų priežiūros papročiuose // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. - V., 1977.
37. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika // L.K.M. Akademijos metraštis. - T. V. - Roma, 1970.
38. Gimbutas J. Lietuvos bažnyčių statytojai XIX-XX amž. // L.K.M. Akademijos suvažiavimo darbai. - T. IX. - Roma, 1982.
39. Gimbutas J. Mažosios Lietuvos krikštų formos // Lituanistikos darbai. - T. I. - Chicago, 1966.
40. Gimbutas J. Pasakojimai apie žemaičių kryžius ir koplytėles // Aidai. - 1965. - Nr. 5.
41. Gimbutas M. Ancient symbolism in Lithuanian Folk Art // Memoirs of the American Folklore Society. - Vol. 49. - Philadelphia, 1958 (naudotasi A. Andriuškevičiaus vertimu į lietuvių kalbą).
42. Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. - V., 1985.
43. Ginet-Pilsudzki B. Les croix lithuanienes // Extrait des archives suisses des traditions populaires. - T. XX. - 1916 (naudotasi K. Galaunienės ir J. Kontrimienės vertimais į lietuvių kalbą).
44. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. - Vilnius -Chicago, 1990.
45. Grinius J. Lietuvių kryžiai ir koplytėlės // L.K.M. Akademijos metraštis. - Roma, 1970.
46. Grinius J. Vilniaus meno paminklai. - K., 1940.
47. Ivinskis Z. Medžių kultas lietuvių religijoje // Soter. - 1938. - Nr. 2(27); 1939. - Nr. (1) 28.
48. Ivinskis Z. Senasis lietuvių tikėjimas (atspaudas iš „Kūrybos“ 1944 m. Nr. 3).-K., 1944.
49. Ivinskis Z. Senovės lietuvių religijos bibliografija (atspaudas iš „Soter“). - K., 1938.
50.Jakštas A. Keletas žodžių apie mūsų kryžius // Židinys. - 1935. - Nr. 8-9.
51. Jucevičius L. A. Raštai. - V., 1959.
52. Jucewicz L. A. Rysy Żmuidzi. - Wilno, 1840.
53. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. - V., 1976.
54. Jurginis J., Lukšaitė I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. - V., 1981.
55. Kauno architektūra. - V., 1990 (mašinraštis).
56. Kaveckis M. S. Nyksta šventosios Žemaitijos rūpintojėlių mistika // Naujoji romuva. - 1937. - Nr. 12.
57. Kitkauskas N., Dzikas L. Žemutinės pilies Karalių rūmai // Kultūros barai. -
1988. - Nr. 6, 7, 8.
58. Kynas A. Vėjas ir jo reliktai liaudies mene // Mokslas ir gyvenimas. - 1989. - Nr. 8.
59. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter. - 1931. - Nr. 2; 1933. - Nr. 2; 1934. - Nr. 2; 1936. - Nr. 1; 1937. - Nr. 1, 2; 1938. - Nr. 1.
60. Končius I. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Gimtasai kraštas. -
1943. - Nr. 31.
61. Kontrimas Č. Apie lietuvių liaudies memorialinius paminklus ir jų geležines viršūnes (mašinraštis).-T. I. - K., 1984.
62. Kontrimas Č. Geležinės viršūnės // Kultūros barai. - 1989. - Nr. 8.
63. Kostkevičiutė I. Vincas Svirskis, - V., 1966.
64. Krzywda-Polkowski F. Krzyże na Litwie // Materialy wydawnictwo towarzystwa „Polska sztuka stasowana“. - D. II. - Kraków, 1909.
65. Kulikauskas P. Iš metalų panaudojimo Lietuvoje istorijos // Iš lietuvių kultūros istorijos. - T.II. - V., 1959.
66. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. - Kn. I. - Lietuvių liaudies menas. - V., 1958.
67. Kulikauskienė R., Rimantienė R. Senovės lietuvių papuošalai. - Kn. II. - Lietuvių liaudies menas. - V., 1966.
68. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. - T. I - VL - Chicago, 1980-1987.
69. Lasickis J. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus. - V., 1969.
70. Lietuvių enciklopedija. - Boston, t. XIII. - 1958; t. XV. - 1968.
71. Lietuvių etnografijos bruožai. - V., 1961.
72. Mannhardt W. Letto-Preubische Götterlehre. - Riga, 1936.
73. Mažiulis A. Lietuvos kryžius ir jo kilmė // Aidai. - 1951. - Nr. 2.
74. Mažiulis A. Saulės dievinimo atošvaistės Pasarčių krašte // Gimtasai kraštas. - 1943. - Nr. 31.
75. Mickevičius J. Liaudies menininkas Antanas Klanius-Klanevičius // Kraštotyra. -V., 1975.
76. Mikėnaitė A. Lietuvių liaudies geležinės kulto ir memorialinių paminklų viršūnės. LTSR dailės muziejaus katalogas. - V., 1971.
77. Mikšys Ž. Pastabos dėl koplytėlių ir kryžių forminių elementų // Aidai. - 1957. - Nr. 8.
78. Milius V. Kapinės - etnografinių tyrimų objektas // Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 metais. - V., 1972.
79. Milius V. Klaipėdiečių antkapinių paminklų įrašai // Kraštotyra. - V., 1986.
80. Milius V. Miestelių kapinės // Lietuvos miestelis (Lietuvos TSR liaudies buities muziejaus metodinė-mokslinė medžiaga). - Rumšiškės, 1986.
81. Milius V. Rokiškio rajono kaimų ir miestelių kapinės // Etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1979 ir 1980 metais. - V., 1981.
82. Moszynski K. Kultūra ludowa slowian. - D. I-H. - Warszawa, 1967, 1968.
83. Perkovskis J. Ornamentas, forma ir simbolika Žemaitijos liaudies mene (mašinraštis, vertimas į lietuvių kalbą; parašyta iki 1940 m.).
84. Perkowski J. O krzyżach i kapliczkach przydrożnych żmudskich i polskich // Dzień Koweński. - 1929. - Nr. 130-147.
85. Petrulis J. Senieji liaudies menininkai // Mokslas ir gyvenimas. - 1965. - Nr. 10.
86. Petrulis J., Žemaitytė Z. Žaismingųjų saulučių kūrėjai // Kultūros barai. - 1966. - Nr. 7.
87. Pocius Z. Kapinės ir antkapiniai paminklai // Merkinė. - V., 1970.
88. Puzinas J. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. - K., 1938.
89. Reallexikon der Urgeschichte. - T. VII. - Berlin, 1926.
90. Reinfuss R. Ludowe kowalstwo artystyczne w Polsce. - Wrocław, 1983.
91. Rimantienė R. Akmens amžiaus tikėjimai Lietuvoje // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. - V., 1977.
92. Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. - V., 1984.
93. Rimantienė R. Nida. - V., 1989.
94. Rimantienė R. Šventoji, I. Narvos kultūros gyvenvietės. - V., 1979.
95. Rimantienė R. Šventoji, II. Pamarių kultūros gyvenvietės. - V., 1980.
96. Römer A. Ubiore wloscian i krzyże na żmujdzi // Tygodnik Ilustrowany. - 1860. - Nr. 40.
97. Rūkštelė A. Lietuvių kryžiai. Jų kilmės aiškinimai ir trūkumai // Draugas.-
1957. - Kovo 9.
98. Rūkštetė A. Lietuvių tautodailė. - K., 1929.
99. Rūkštelė A. Vilniaus kryžiai. - K., [1937].
100. Salvatori G. L'art Rustique et Populaire en Lithuanie. - Milano, 1925 (naudotasi J. Kontrimienės vertimu į lietuvių kalbą).
101. Stravinskas A. Nagingų kalvių šeima // Kultūros barai. - 1967. - Nr. 12.
102. Šešelgis K. Mažoji architektūra. - Kn. II.-Lietuvių liaudies menas. - V., 1990.
103. Širmulis A. Liaudies kūrybos tradicijų keliu // Menotyra. - T. X.-V., 1981.
104. Šlrmulis A. Prakalbinti akmenys // Kultūros barai. - 1971. - Nr. 10.
105. Širmulis A. Prielaidos lietuvių liaudies skulptūros ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai, - Kn. 5. - V., 1983.
106. Šlapelis I. R. - K. Bažnyčios meno istorija. - K., 1935.
107. Šliavas J. Ar teisingai vadiname // Kraštotyra. - V., 1975.
108. Šliavas J. Žeimelio apylinkės. - K., 1985.
109. Szukiewicz W. Krzyże zdobne w gubernji Wilenskiej // Wisla. - T. VII. - Warszawa, 1903.
110. Szukiewicz W. Wykopalisko urny z ornamentem swastikowym // Materialy antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne. - T. IX. - Kraków, 1907.
111. Tarybų Lietuvos enciklopedija. - T. l-IV. - V., 1985-1988.
112. Tautavičienė B. III-XVI a. sidabriniai ir sidabru puošti dirbiniai. LTSR istorijos ir etnografijos muziejaus katalogas. - V., 1981.
113. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvoje archeologijos duomenimis (XVI-XVIII amž.) // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. - V., 1977.
114. Urbanavičius V. Šventaragio slėnis: legendos ir faktai // Kultūros barai. -
1987. - Nr. 12.
115. Vaitkunskienė L. Archeologiniai duomenys apie gyvulių kultą žemaičių religijoje m. e. 1 tūkstantmečio viduryje // MADA. - T. 3. - 1985.
116. Vaitkunskienė L. Mitologiniai ir ritualiniai simboliai m. e. 1 tūkstantmečio vidurio Lietuvos metalo plastikoje // MADA. - T. 3. - 1986.
117. Varnas A. Lietuvos kryžiai (albumas). - T. 1. - K., 1926.
118. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. - V., 1987.
119. Vėlius N. Kaip baltai laidojo mirusiuosius // Kultūros barai. - 1988. - Nr. 1.
120. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. - V., 1983.
121. Vėlius N. Senovės lietuvių religija ir mitologija // Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. - V., 1986.
122. Vilniaus architektūra. - V., 1985.
123. Vyšniauskaitė A. Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a.-XX a. pirmaisiais dešimtmečiais // Iš lietuvių kultūros istorijos, III. - V., 1961.
124. Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuviai IX-XII amžiais. - V., 1970.
125. Wilke G. Die Religion der Indogermanen in archaeologischer Beleuchtung. - Leipzig, 1923.
126. Zubovas V. Lietuvos XVII a. architektūra ir vietinių tradicijų raida //' LTSR architektūros klausimai, III. - V., 1966.
127. Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. - V., 1988.
128.Žemaitytė Z. Saulėmis švytintys paminklai (mašinraštis).
129.Žemaitytė Z. Senoji Žemaitijos liaudies skulptūra ir jos meistrai // Dailėtyra (straipsnių rinkinys). - V., 1981.
130. Žemaitytė Z. Tautodailė // XX a. lietuvių dailės istorija, I. - V., 1982.
131. Григалавичене Э., Маркявичюс А. Древнейшие металлические изделия в Литве. - Вильнюс, 1980.
132. Иванов В. В., Топоров В. Н. Балтийская мифология // Энциклопедия: Мифы народов мира. - Т. I - М., 1987.
133. Котович И. Как смотреть на обычай ставить кресты при дорогах, площадях, полях и др. открытых местах Северо-Западного края России? // Виленский Вестник. - Вильна, 1868. - № 77-78.
134. Кушнер (Кнышев) П. И. Этнические территории и этнические границы. - М., 1951.
135. Лосев А. Символ. Философская энциклопедия, - Г. 5. - М., 1970.
136. Рыбаков Б. А. Язычество древней Руси. - М., 1987.
137. Рыбаков Б. А. Язычество древних славян. - М., 1981.
138. Стравинскас А. Солнышки // Декоративное искусство. - М., 1969. - № 136.
139. Ширмулис А. Литовские народные мастера каменных мемориальных произведений XIX в .// Мепо»уга, 13. - V., 1985.
140. Токарев С. А. Ранние формы религии и их развитие. - М., 1964.
141. Энциклопедический словарь. - Т. XVI A. - С. Петербург, 1895.

* Čia ir toliau duodamos nuorodos į literatūros sąrašą, kuris yra įvado gale. Pirmasis skaitmuo rodo literatūros sąrašo eilės numerį, antrasis (romėniškas) - leidinio tomą ar dalį. Skaitmenys po kablelių žymi tų darbų puslapius. Vieną darbą nuo kito skiria kabliataškiai.

 

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine