-
Pirmieji straipsniai apie Lietuvos
memorialinius paminklus, kaip ir apskritai apie lietuvių liaudies meną,
pasirodė spaudoje gana vėlai - XIX a. viduryje.
Vienas iš pirmųjų Žemaitijos krašto tyrėjų buvo kunigas L. A.
Jucevičius (51; 52 *
). Jis nurodė, jog šį kraštą daro savitą
gausūs mediniai kryžiai dideli stulpai su koplytėlėmis, stovintys
prie kiekvieno namo ir prie kelių. dideli stulpai su koplytėlėmis,
stovintys prie kiekvieno namo ir prie kelių. Pateikdamas keletą
kryžių piešinių, trumpai apie tai užsiminė A. Römeris (96). Panašiai
yra pažymėjęs ir M. Gadonas, 1846 m. aprašydamas Telšių apskritį
(33). Originalias ir skirtingas Mažosios Lietuvos vyrų ir moterų kapų
kryžių (ženklų) formas nedideliame straipsnyje aptarė A.
Becenbergeris (17).
- XIX a. antrojoje pusėje (po 1863 m.
sukilimo) spaudoje iškilo lietuviškų kryžių statymui nepalanki
diskusija, kuri truko kelis dešimtmečius. Faktiškai ši diskusija
buvo vienas iš Lietuvos rusifikavimo politikos aspektų. To meto
spaudoje šiuo klausimu rašė F. Stavrovičius, I. Kotovičius (133) ir
kiti autoriai.
- Pirmą platesnę studiją Žemaičių
kryžiai ir koplytėlės 1906 m. parašė lenkų ir lietuvių
kultūros bei etnografijos tyrėjas, gimęs ir kurį laiką gyvenęs
Telšiuose, M. Brenšteinas (18).
- Trumpai aptaręs krikščionybės įvedimo
Lietuvoje aplinkybes, M. Brenšteinas nurodo žemaičių paprotį s
tatyti
stogastulpius, koplytėles ir kryžius įvairiose vietose ir įvairiomis
progomis. Stogastulpių statymą jis kildina iš pagoniško papročio
statyti medines statulas. Jau M. Brenšteinas nurodė, jog Žemaitijos
kryžius dėl jų įvairaus dydžio ir puošybos esą sunku tipizuoti.
Ilgiau jis sustojo prie koplytėlių ir išskyrė penkis jų tipus. M.
Brenšteinas pirmasis atkreipė dėmesį į geležines koplytėlių
viršūnes ir nurodė
menines jų ypatybes. Be to, jis domėjosi ir tų viršūnių
ornamentika. Vėliau šiomis M. Brenšteino mintimis naudojosi ne vienas
lietuvių liaudies meno tyrėjas (P. Galaunė, K. Čerbulėnas, A.
Mikėnaitė ir kt.).
- M. Brenšteinas, rašydamas savo studiją,
jau naudojosi L. A. Jucevičiaus, M. Gadono, I. Kraševskio ir kitų
autorių darbais. Ypač vertingi jo paties žemaitiškų kryžių ir
koplytėlių piešiniai, iš kurių jis sudarė 64 lenteles ir pridėjo
jas prie teksto. Tomis iliustracijomis naudojosi J. Basanavičius ir kai
kurie kiti lietuviškų kryžių tyrėjai. Naudojomės ir mes, kaip
vertinga lyginamąja medžiaga.
- Krokuvos Mokslų akademijos Antropologijos
komisijos Etnografijos sekcijos sekretorius B. Ginet-Pilsudskis 1916 m.
parašė darbą Lietuvių kryžiai (43). Šiame straipsnyje ryški
tendencija lietuviškų kryžių kilmę sieti su lenkiškų kryžių
įtaka mūsų kryžiams ir ypač skulptūroms. Tačiau
pripažįstama, jog kryžių statymo gausumu, jų puošybos originalumu
Lietuva skiriasi ir nuo Lenkijos, ir nuo Baltarusijos. Koplytėlės
formas B. Ginet-Pilsudskis kildina iš kryžiaus. Be to, jis pastebėjo,
kad kiekvieno rajono ar net parapijos kryžiams ir koplytėlėms
būdingos savos formos, didingumas ir kitokios išskirtinės ypatybės.
- Prisimindamas M. Brenšteino tyrimą, ir
jis užsimena apie geležines kryžių viršūnes, papuoštas kryželiais
su trimituojančio arkangelo ar gaidžio formos vėjarodėmis, pažymi
tų viršūnių fantazijos turtingumą ir linijų kilnumą.
- Autorius mini barbarišką M. Muravjovo
1864 m. birželio 8 d. draudimą statyti ar atstatyti kryžius. Jo
nuomone, po šio draudimo, o ypač XIX a. pab.-XX a. pr. kryžiai
praranda senosios ornamentikos (puošybos) bruožus. Prie straipsnio
pridėta Žemaitijos kryžių ir koplytėlių su geležinėmis
viršūnėmis piešinių. Pirmiausia minėtinas J. Basanavičiaus
darbas Iš gyvenimo vėlių bei velnių, kuriame daug dėmesio
skiriama nekrokulto ir mitologijos klausimams. Anot autoriaus,
krikščionybė Prūsijoje, Latvijoje ir Lietuvoje buvo įvesta anksčiau
čia išpažintą pagonišką tikybą pakeitus krikščioniška, t. y.
vietoj pagoniškų šventovių pastačius krikščioniškas bažnyčias.
Tas pat esą pasakytina ir apie memorialinius paminklus: pagoniški
stulpai pakeisti krikščioniškais kryžiais. J. Basanavičius pateikia
daug argumentų, rodančių, kaip buvo sunku išnaikinti tą pagonišką
mąstymą, kuris lietuviškose dainose ir raudose išliko net iki jo
laikų.
- Lietuvių dailės draugijos leidinys Lietuvių
kryžiai, išleistas 1912 m., buvo pirmasis lietuviškų meninių
kryžių albumas. (Tik daug vėliau - 1926 m.- išėjo panašus Lietuvos
kryžių fotoalbumas, sudarytas dailininko A. Varno.) Albumą sudarė
dailininko A. Jaroševičiaus piešiniai ir trumputė prakalba, kurioje
jis nurodė, jog jau seniai domisi paprastų žmonių padirbtais
kryžiais, jų formų savotiškumu ir originalumu. Tie kryžiai buvo
nupiešti 1904-1911 m. Kauno gubernijoje, daugiausia Panevėžio ir
Šiaulių apskrityse, ir šiek tiek Vilniaus gubernijoje (15, 36).
Plačią studiją Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje šiam
albumui parengė lietuvių tautos atgimimo patriarchas J. Basanavičius
(15, 5-33).
- Šiame darbe J. Basanavičius pirmiausia
pasisako prieš daugelio kronikų stengimąsi sumenkinti tautinę
pagonišką lietuvių kultūrą. Nurodydamas nemaža autorių ir daugelį
analogijų, jis iškelia ne tik lietuvių kalbos, bet ir apskritai
dvasinės bei materialinės lietuvių kultūros senumą, vertę ir
originalumą.
- Meniškų kryžių kilmę J. Basanavičius
grindžia žmogaus sielos nemarumu, labai ištobulintu nekrokultu. Mintį
apie akmeninių stovylų pavidalo paminklų statymą didikams,
Lietuvos kunigaikščiams jis remia, tiesa, ginčytinomis kai kurių
tyrėjų analogijomis. Menkesniems žmonėms, jo manymu, buvo
statomi maži ir daugiausia mediniai paminklai (15, 14). Čia jis
pateikė 6 M. Brenšteino ir kitų krikštų (stulpų-lentų) piešinius
(15, 15), kuriuos perpiešė ir C. Kontrimas. (Jie įdėti ir į šį
leidinį.)
- Apskritai seniausios formos kapų paminklu
J. Basanavičius laiko stulpą, iš kurio išsirutulioję ir kiti
sudėtingesni (stoguoti) paminklai. Čia jis remiasi ne tik
Karelijos-Suomijos, Baltarusijos, Rusijos ir kitų kraštų analogijomis,
bet ir M. Brenšteino bei A. Jaroševičiaus piešiniais.
- Antrasis J. Basanavičiaus argumentas,
rodąs lietuvių (taip pat ir kitų tautų) memorialinių paminklų
senumą, yra archajiška jų ornamentika. Iš daugelio ornamentų jis
ypač išskiria ratelius ir segmentines žvaigždes, kuriuos lygina su
kitų šalių analogiškais pavyzdžiais. J. Basanavičius atskirai mini
ir geležinius kryželius, šiek tiek dėmesio skiria kryžiaus ženklo
evoliucijai.
- Mažai kam žinoma J. Basanavičiaus 1913
m. studija Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba
ir kultūra (13). Tais laikais tai buvo labai motyvuotas atsakymas M.
Brenšteinui ir J. Totoraičiui į studijos Lietuvių kryžiai
archeologijos šviesoje kritiką. Čia jis taip pat remiasi daugeliu
autorių, daugeliu archeologijos faktų ir bando pakankamai argumentuotai
įrodyti, jog ne tik geometriniai, bet ir daugelis kitų, o ypač dangaus
kūnų (saulės, mėnulio, žvaigždžių) ornamentų atėjo iki mūsų
laikų tradicijų perdavimo būdu. Vienintelį dalyką jis pats sutinka
taisyti šioje studijoje - tvirtinime, jog tie visi kryžiai yra tai
likučiai senovinės lietuvių dailės, žodį kryžiai pridera
pakeisti žodžiu stogastulpiai, atskiriant tokiu būdu
pastaruosius nuo tikrųjų (13, 80-81).
- Vertėtų paminėti dar vieną J.
Basanavičiaus darbą Iš senovės lietuvių mitologijos (14).
Remdamasis J. Lasickio ir kitų autorių nurodytais mitologiniais dievų
vardais, jis pritaria P. Dusburgo žodžiams apie senovės prūsus, kad
šie visoje gamtoje matę dievystę: saulėje, mėnesyje,
žvaigždėse, griausme, paukščiuose, taip pat gyvuliuose, net
rupūžėje; jie turėję šventas girias (alkus), laukus ir vandenis
(14, 4). Ypač J. Basanavičius akcentuoja medžių ir alkų garbinimą,
aptaria ne tik pagonių dievų, bet ir kai
kurių krikščionių šventųjų analogiškas funkcijas.
- Muziejininkas ir menotyrininkas A.
Rūkštelė (dabar gyvena JAV) iki 1940 m. išleido 2 darbus, kuriuose,
be kitų tautodailės sričių, rašo ir apie Lietuvos kryžius (98; 99).
- A. Rūkštelės Lietuvių tautodailėje
tam skirtas ištisas skyrius. Beje, išnašoje autorius nurodo, jog
mintys dėl kryžių atsiradimo ir išsirutuliojimo imtos iš P.
Galaunės Vytauto Didžiojo universitete skaitytos paskaitos
(tiksliau-iš P. Galaunės skaitytų paskaitų). Šiame darbe jis
pripažįsta senovės medžių kultą ir pagonišką kryžių kilmę.
Koplytėlių ir stogastulpių kryžius jis, kaip ir P. Galaunė, kildina
iš paprasto stulpo.
- Vilniaus
kryžiuose, parašytuose 1937 m., A. Rūkštelė aptaria
būdingiausias Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos
medinių kryžių ypatybes, pateikia kryžių iliustracijų ir
rekomenduoja atgaivinti seną kryžių statymo tradiciją. Kryžius
pataria skirti lenkų okupuotam Vilniaus kraštui atminti.
- Kitaip A. Rūkštelė traktuoja
lietuvišką kryžių kilmę pokario darbuose, išleistuose JAV. Jis
oponuoja V. Sukevičiui, J. Basanavičiui, P. Galaunei ir kitiems,
teigdamas, jog kryžių kilmė grynai krikščioniška, o turtingą
geležinių kryžių ornamentiką jis sieja su monstrancijų puošyba ir
jų įtaka Lietuvos kalvių kryžių kalybai (97). Panašių teiginių
esama ir kituose A. Rūkštelės straipsniuose, išspausdintuose Lietuvių
enciklopedijoje bei kt. leidiniuose.
- 1929 m. lenkiškame dienraštyje Kauno
diena (Dzien Kowenski) išspausdintas didelis Žemaitijos
liaudies meno tyrėjo J. Perkovskio straipsnis Apie žemaičių ir
lenkų pakelių kryžius ir koplytėles (84). Jame autorius daugiausia
kalba apie medinius paminklus, tačiau gana dažnai mini ir geležines
jų viršūnes. Jis remiasi M. Brenšteinu, F. Kšivda-Polkovskiu, J.
Viktoru ir kitais autoriais. J. Perkovskis sutinka su M. Brenšteinu, kad
seniausiu Žemaitijos kryžiumi laikytinas stogastulpis, kuris baigiasi
medine ar geležine viršūne - kryželiu. Jis pripažįsta, kad
Lenkijoje panašūs kryžiai (stulpai) yra grubesnės, ne tokios
meniškos formos, nors esama ir tokių, kurie savo puošyba panašūs į
monstrancijas. Ten kryžiaus tipas esąs kiek kitoks, nors ir
analogiškas žemaitiškam stogastulpiui. Jis, beje, kaip akmeninis
paminklas, pasitaiko ir kituose Europos kraštuose (Alpėse, Tirolyje,
Rumunijoje ir kitur) ir net Vakarų Rusijoje (84, Nr. 130, 2).
- Daug vietos J. Perkovskis skiria kryžių
ornamentikai. Seniausiais jis laiko geometrinius ornamentus. Be jų,
nurodo dangaus kūnų, augalinius ir gyvūninius motyvus. Atskirai
aptariamas pusmėnulis, kuris pasitaiko ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos
bei Rusijos kryžiuose. Straipsnio pabaigoje pateikiama bibliografija.
- Dailininko, muziejininko ir menotyrininko
P. Galaunės studija Lietuvių liaudies menas (35), kurios išėjo
jau trys leidimai, ir toliau lieka svarbiausiu lietuvių tautodailės
tyrimo darbu. Joje daug vietos skiriama ir kryžiams. P. Galaunė
pagrįstai teigia, jog Lietuva išsiskiria iš kitų kraštų ne tik
kryžių gausumu, bet ir jų meninių formų įvairumu. Tai pasakytina ir
apie medinius, ir apie geležinius Lietuvos kryžius.
- P. Galaunė nurodė kiek kitokią nei V.
Šukevičiaus, M. Brenšteino, J. Basanavičiaus ir kai kurių kitų
nuomonę dėl lietuviškų kryžių kilmės ir jų puošybos, pateikė
koplytstulpių prototipų piešinių. Knygon įdėta suomių, vengrų bei
rusų antkapinių stulpų analogiškų pavyzdžių. P. Galaunė manė,
jog keturšonis antkapinis stulpas ilgainiui virto koplytstulpiu, o kryžminis
kryžius, jo nuomone, išsirutuliojo iš stogastulpio. Apskritai visus
medinius kryžius jis suskirstė į 3 grupes: stogastulpius,
koplytstulpius ir kryžmiškus kryžius. Juos kildino, kaip ir J.
Basanavičius, iš senovės lietuvių nekrokulto. P. Galaunė
savikritiškai pripažino, kad jo sudaryta kryžių tipizacija neapima
ištisų laikotarpių ir regionų kryžių ypatybių, bet drauge manė,
kad nėra padaręs didelių klaidų (35, 130).
- Manytume, kad iš esmės teisinga P.
Galaunės mintis, jog ir mediniai, ir geležiniai kryžiai yra žilosios
senovės (pagonybės) religinės simbolikos liekana. Jo nuomone, ryškiai
išplėtotos kryžmos atsiradusios ne anksčiau kaip XVIII a. pab., o
geležinių užbaigų prototipais buvusios medinės saulės (35, 229).
Iki šiol tebelieka ginčytinas P. Galaunės ir kitų autorių teiginys,
jog kryžiuose ir koplytėlėse naudota ir apskritai lietuvių liaudies
skulptūra jokių ryšių su senovės lietuvių religijos formomis
neturėjo ir jos kilmė esanti krikščioniška (35, 156-163). Čia
matytume tam tikrą kryžių ir skulptūrų kilmės aiškinimo
prieštaravimą. Stogastulpių, koplytstulpių ir medinių kryžių
architektūrines formas P. Galaunė kruopščiai suklasifikavo, o
geležinių kryžių viršūnių - keturiose piešinių lentelėse
pateikė tik būdingiausius pavyzdžius. (Šiandien, kai muziejuose
sukaupta tūkstančiai geležinių kryžių, jų piešinių ir
nuotraukų, tokių analogiškų variantų žinome dar daugiau - šį
faktą patvirtina ir Č. Kontrimo piešiniai, - juos suklasifikuoti dar
sunkiau.)
- Aptardamas geležies dirbinius, P.
Galaunė pirmiausia nagrinėjo geležies apdirbimo būdus ir metalo
plastikos ypatybes, o tada - kryžių formą ir ornamentiką. Šis darbas
- tai kol kas bene vienintelis toks glaustas, tikslus ir aiškus
lietuviškų geležinių kryžių meninis bei technologinis įvertinimas.
- Po J. Basanavičiaus, A. Rūkštelės, J.
Perkovskio ir P. Galaunės darbų svarbiausi, be abejo, muziejininko,
architektūros istoriko ir lietuvių liaudies meno tyrėjo K. Čerbulėno
straipsniai (22; 23; 24). Jis ypač domėjosi Mažosios Lietuvos ir
apskritai Lietuvos memorialiniais paminklais, jų pobūdžiu,
kilme, formomis ir tautiniu elementu lietuvių kryžiuose (23; 24).
- Svarbiausias K. Čerbulėno, kaip ir
daugelio kitų autorių, teiginys yra tai, jog antkapinių paminklų
kilmė daug ankstesnė nei krikščionybės įvedimas Lietuvoje -
siekianti pagonybės laikus. Jis, kaip ir J. Basanavičius, manė, jog
šie paminklai atsirado dėl išplėtoto nekrokulto. Memorialinių
paminklų
evoliuciją ir jų formų įvairovę jis taip pat kildino iš
stulpo-lentos formos. Pagoniška šių paminklų kilme jis visiškai
neabejojo.
- Nagrinėdamas tautinį lietuviškų
kryžių pobūdį, K. Čerbulėnas rėmėsi jau minėtais M. Brenšteino,
J. Basanavičiaus, P. Galaunės, J. Perkovskio, taip pat A. Miežinskio
bei kitų darbais. Ypač išsami lietuviškų memorialinių paminklų
kilmės ir raidos studija paskelbta 1966 m. (22). Šiame straipsnyje jis publikuoja daugelį metų brandintas mintis. Turbūt
svarbiausia, kad lietuviškus kryžius jis traktuoja kaip sudėtinę
lietuvių liaudies mažųjų architektūros formų dalį. Tokią nuomonę
liudija ne tik jo vieno darbai, bet ir parašyti su bendraautoriais (25).
- Iš esmės teisingai ir kritiškai
pasisakydamas dėl memorialinių paminklų kilmės, K. Čerbulėnas, kaip
ir kiti pokario autoriai, atidavė laiko duoklę vadinamajam
marksistiniam liaudies meno vertinimui. Jis galbūt pernelyg griežtai ir
schemiškai suformulavo dvi priešingas nuomones dėl memorialinių paminklų kilmės, vadindamas jas 1) kosmopolitine-klerikaline ir 2)
regionine-paprotine (22, 99). Na o ypač jis kritikavo J. Griniaus
mintį, kad Mažosios Lietuvos paminklams didelę įtaką turėjo
vokiečių kolonistų menas (22, 99, 100).
- Mažosios Lietuvos krikštų formas,
žemaičių kryžius bei koplytėles nagrinėjo ir žinomas
architektūros tyrėjas, gyvenantis JAV, J. Gimbutas (39; 40). Jis
pateikė vos ne dešimties įvairių autorių nuomones dėl krikštų
(stelų) kilmės ir su jais polemizavo. Be kitų, J. Gimbutas mini
žinomą rusų etnografą ir mitologą P. Kušnerį (Knyševą),
kuris nesutiko su J. Basanavičiaus išvadomis dėl krikštų formos bei
simbolikos. Mat P. Kušneris (Knyševas) nepastebėjęs, jog tai ne J.
Basanavičiaus, o A. T. Kuršaičio ir G. Friolicho
nuomonė. P. Kušneris (Knyševas) teigiąs: krikštai esą ne žmogaus,
o senovėje aukotų žvėrių kailių pavidalo (39, 29; 107, 181).
Krikštai, kaip konservatyvių religinių papročių išraiška, galėję
išlaikyti savo pavidalą per daugelį šimtmečių ir išlikti dar iš
pagonybės laikų.
- J. Gimbutas išskiria tris krikštų
tipus: 1) gamtinių pavidalų stelos, 2) kryžminiai krikštai arba
kryželiai ir 3) urnos pavidalo plokštės. Toliau jis smulkiau aptaria
krikštų formas ir jų variantus.
- G. Friolichas, kaip ir A. Becenbergeris,
krikštus (lentines stelas) vadino ne kryžiais, bet kapų ženklais, o
tai kaip tik bylotų apie seną jų kilmę. Savo straipsnį J. Gimbutas
baigė labai atsargia išvada: krikštų problema kol kas neišspręsta.
- Iš daugelio archeologės M.
Alseikaitės-Gimbutienės darbų, skirtų senosios Europos ir baltų
(lietuvių) kultūrai, religijai ir papročiams, ypač pažymėtinas jos
veikalas Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene (41). šiame
darbe ji aptaria daug įvairių simbolių, kurie nuo akmens amžiaus
laikų buvo naudojami įvairiose liaudies meno srityse, o vėliau ir
medinių bei geležinių kryžių puošyboje. Autorė ypač pabrėžia
mintį, kad liaudies menas - tai ne tik įvairūs raštai (ornamentai),
išraiškingumas ir spalva, bet ir simboliuose užkoduotas praėjusių
amžių palikimas. Ji visiškai pagrįstai teigia, jog pirmykščio meno
šaltinis buvo religija, o gal butų dar tiksliau - mitologija. Vėliau
senieji (pagoniški) simboliai susiliejo su krikščioniška simbolika.
Todėl lietuviški stogastulpiai, koplytstulpiai ir kryžiai, taip pat ir
jų geležinės viršūnės yra nepaprastai turtingi ikikrikščioniškų
ir krikščioniškų simbolių.
- Autorė analizuoja dangaus ir žemės,
kirvio, roplių, paukščių, įvairių augalų, taip pat akmenų,
kalnelių (kalvelių) ir stogastulpių simboliką. Pasak M. Gimbutienės,
tiek senoji, tiek visuotinė stogastulpio ir kryžiaus prasmė - saugoti
gyvybės galias (41, 123).
- Dera paminėti ir A. Mikėnaitės
parengtą Lietuvos dailės muziejaus katalogą (76). Įvadinėje jo
dalyje autorė aptaria senas kalvystės tradicijas Lietuvoje. Kalbamojo
pobūdžio kalybos darbai (geležiniai kryžiai) kadaise, ypač XIX a.,
buvo atliekami visoje Lietuvoje, o iki šiol daugiausia jų išliko Žemaitijoje. Toliau nurodoma, kad, priklausomai nuo metalo plastikos
ypatybių ir kalimo būdų, šie paminklai pasižymi įdomiais
ažūriškai sukomponuotais ornamentais. Dėl kryžių ir jų geležinių
viršūnių kilmės A. Mikėnaitė laikosi tradicinio pagoniškojo P.
Galaunės ir kai kurių kitų autorių požiūrio. Drauge ji nurodo, jog
tose geležinėse viršūnėse susipynė stiprios senovės tradicijos ir
krikščionybės laikų simbolika. Kryžiuose atsispindi daugelio epochų
bruožai (76, 8). Vertingiausia šio katalogo dalis - geležinių
kryžių
viršūnių nuotraukos, piešiniai ir jų anotacijos.
- Parengtas ir analogiškas Lietuvos
istorijos ir etnografijos muziejuje saugomų XIV-XXa. pirmosios pusės
kalvių dirbinių katalogas, kurį sudarė S. Bernotienė ir 0.
Mažeikienė (16).
- Prie žymiausių ir išsamiausių
aptariamos temos darbų priklauso J. Griniaus studija Lietuvių
kryžiai ir koplytėlės (45). Ji susideda iš penkių skyrių.
Pirmajame skyriuje minima, jog po 1863 m. sukilimo rusų valdžia
uždraudė statyti kryžius ir koplytėles. Tai buvusi viena iš Lietuvos
rusifikavimo formų. Na o po Antrojo pasaulinio karo ši liūdna istorija
pasikartojo: sovietinės okupacijos metais daug tokių Lietuvos paminklų
buvo sunaikinta (45, 29-31).
- Antrasis šios studijos skyrius skirtas
įvairių lietuviškų kryžių ir koplytėlių kilmės teorijų
kritikai. Iš esmės autorius atmeta J. Basanavičiaus, P. Galaunės, M.
Gimbutienės ir kitų nuomonę dėl pagoniškos jų kilmės ir nurodo tik
vieną - krikščionišką - jų kilmę, ornamentiką bei simboliką.
Anot autoriaus, kryžius ir koplytėles galėjo sukurti tik
krikščioniškos metafizikos aspiracijos žmonės. Kitur jis
pripažįsta, kad lietuviškų kryžių kūrybai galėjo turėti įtakos
XVII-XVIII a. Lietuvoje susikryžiavusi Rytų (Rusijos) ir Vakarų
Europos religinė kultūra ir vėlyvojo baroko menas.
- J. Grinius ypač domisi kryžių ir
koplytėlių forma bei jų raida, klasifikacija, taip pat simbolika bei
ornamentika. Atskirai aptariami bibliniai ir liturginiai katalikų
bažnyčios simboliai.
- Originalią lietuviško koplytstulpio
genezę pateikė JAV gyvenantis kunigas V. Bagdanavičius (8). Autorius
pritarė minčiai, kad lietuviškame kryžiuje (koplytstulpyje)
susitelkę daug įvairių religinių simbolių. Jame yra saulės
simbolika, nugalėjusi mėnulio simboliką; stalas, kaip altorius aukoms;
- stulpas ir stogas su sava religine
simbolika. Šią simboliką autorius sieja su senąja Europos religija,
arba megalitine kultūra. Tarp akmeninio paminklo ir monoteistinės
religijos autorius nemato konflikto. Kad jo nėra, liudijąs ir
lietuviškas akmeninis stogastulpis, t. y. paminklas, iš kurio
išsirutuliojęs
krikščioniškas kryžius. Tarp akmeninio menhyro ir lietuviško
kryžiaus autorius randa daug sąsajų. Viena iš jų - ir menhyrai, ir
lietuviški kryžiai buvo statomi ne tik kapinėse, bet ir laukuose, prie
kelių.
- Autorius duoda daug pavyzdžių,
įrodinėdamas, jog akmeninis arba medinis stulpas, ypač jo smaigalys,
taip pat ir stogo kraigas esą senojo kulto objektai, o jų sintezė-tai
lietuviško stogastulpio raidos išdava.
- Lietuvoje išties būta daug mitologinių
apeiginių akmenų, o nuo XIX a. ir gana aukštų akmeninių obeliskų
(stulpakryžių). Kai kurie iš jų (ypač Aukštaitijoje) turėjo kaltas
geležines viršūnes.
- Minėtini žinomo semiotiko bei mitologo
A. J. Greimo veikalai Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir
žmones. Nors čia tiesiogiai apie memorialinius paminklus nekalbama,
kai kurios mintys apie mirusiųjų deginimo paprotį, mitologinį kalvį
Teliavelį ir saulės kultą susijusios ir su nagrinėjama tema (44).
- Tarp darbščiausių pastarojo laikotarpio
etnografų - P. Dundulienė. Kai kurių jos darbų išvados artimos šio
įvado mintims (28; 29; 30 ir kt.).
- Lietuvių memorialinius paminklus savo
knygose ir straipsniuose ne kartą nagrinėjo vienas iš produktyviausių
lietuvių mitologijos tyrėjų N. Vėlius (118; 120 ir kt).
- Nustatant, tiesa, dar gana provizoriškai,
spėjamą kai kurių geležinių kryžių datavimą, naudotasi J. Gimbuto
studijomis (37; 38) ir dideliu enciklopedinio pobūdžio B. Kviklio 6
tomų veikalu Lietuvos bažnyčios (68). Dažniausiai remtasi
paskutiniais bažnyčių (koplyčių, varpinių) statymo ar jų bokštų
remonto bei perstatymo metais. Naudotasi įvairiomis enciklopedijomis ir
kitais informacijos šaltiniais.
- Baigiant toli gražu neišsamią
bibliografinę apžvalgą, būtina pasakyti, kad šio įvado pamatą
sudaro dailininko Č. Kontrimo sukaupta medžiaga.
