LIAUDIŠKŲ MEMORIALINIŲ PAMINKLŲ KILMĖ
IR JŲ ARCHITEKTŪRINĖ-MENINĖ CHARAKTERISTIKA. II dalis

KLEMENSO ČERBULĖNO to paties pavadinimo straipsnio, išspausdinto knygoje „Lietuvos TSR architektūros klausimai“, t. 3. V., 1966, santrauka. Rašydamas šį straipsnį, autorius naudojosi 
Lietuvos dailės ir kraštotyros muziejų rinkiniais, kraštotyrininko Balio Buračo 
kruopščiai ir dalykiškai surinkta gausia (2150) memorialinių paminklų fototeka. 
Teksto skirstymas į skyrius – sąlyginis, sudarytas kuriant tinklapius

Koplytstulpiai Kryžiai  Koplytėlės

Išvados II dalies išnašos

Koplytstulpiai

 

Gausią memorialinių paminklų grupę Lietuvoje sudarė koplytstulpiai, žymiai vėlesni savo kilme ir mažiau originalūs, negu stogastulpiai. Daugiausia jie paplitę Vakarų Lietuvoje, taip pat jų pasitaiko Šiaulių, Panevėžio, Biržų ir Rokiškio rajonuose. Jų konstrukciją sudaro maždaug iki 3-4 m aukščio stiebai, ant kurių viršaus pritvirtinamos ornamentuotos, atviros ir dažnai įstiklintos iš vienos-keturių pusių koplytėlės arba pačiame stiebe išskobtos viena-dvi nišos skulptūroms. Koplytstulpiai užbaigti ažūrinėmis, geležinėmis viršūnėmis. Konstrukcijos ir formos atžvilgiais koplytstulpiai skirstomi į šiuos variantus:

 

1) koplytstulpiai su išskobtomis stiebuose viena-dviem nišom skulptūroms pastatyti; 

2) koplytstulpiai su keturkampėmis arba nuožulnėjančiomis į apačią koplytėlėmis ant stiebų, atdaromis iš vienos pusės;

3) keturkampės koplytėlės ant stiebų, atdaros iš visų keturių-aštuonių pusių, su laužytais, keturšlaičiais (retai apskritais) stogeliais, laikomais kampinių kolonėlių;

4) koplytstulpiai su keturkampėmis koplytėlėmis ir skulptūromis ant jų stogelių;

5) koplytstulpiai su atviromis iš visų pusių skulptūromis ant stiebų, be stogelių arba su vienos-keturių kolonėlių laikomais stogeliais.

Koplytstulpių architektūrinės-meninės formos turi daug baroko arba klasicizmo stiliaus bruožų ir yra panašios į mūrines stulpines koplytėles, kurių statyba buvo labai išplitusi XVII-XIX a. Lietuvoje. Tokie stiliniai mūriniai paminklai galėjo veikti koplytstulpių formas, kaip ir koplytstulpiai stilinių mūrinių antkapinių ir memorialinių paminklų formų liaudišką interpretavimą. Žinoma, stiliniai mūriniai paminklai nebuvo būdingi tik Lietuvos barokui ir klasicizmui. Jų buvo Lenkijoje [41], Austrijoje, Šiaurės Italijoje, Prancūzijoje [42] ir t. t; stiliniai mūriniai paminklai atspindi bendrus baroko arba klasicizmo bruožus, bet skirtingi paminklų siluetai, proporcijos ir puošyba [43].

Liaudies mediniai koplytstulpiai, palyginus su stilinėmis koplytėlėmis, yra daug įvairesni, puošnesni plokščio kiaurapiūvio, reljefinės ar kontūrinės technikos ornamentų motyvais, kompozicija, spalvomis. Jų architektūrinį-meninį pobūdį sudaro ne tik ornamentai, bet ir stiebų profiliavimas, koplytėlių forma. Koplytstulpiai savo siluetais kraštovaizdyje skamba gana monumentaliai.

 

Kryžiai

 

Gausi visoje Lietuvos teritorijoje paplitusi liaudies medinių memorialinių paminklų grupė - tai vienos - dviejų - trijų kryžmų kryžiai, neretai jungiantys kai kurias stogastulpių ir koplytstulpių konstrukcijos bei formos ypatybes. Jie vystėsi iš stogastulpių su paslėpta konstrukcine kryžma stogeliui laikyti, vėliau išsivysčiusia į atvirą, turtingai apsuptą augalinių, geometrinių ornamentų ažūru.

Mediniai kryžiai skirstomi į kelis pagrindinius variantus:

1) kryžiai su įvairių formų koplytėlėmis kryžmose;

2) kryžiai su įvairiai paskirstytais apie kryžmą arba prie stiebo šono plokščio kiaurapiūvio geometriniais, augalinia;s ornamentais arba krikščionių simbolikos atributais;

3) kryžiai su dviem-trim kryžmomis.

Tarp jų pažymėtini vėlesnės (XIX a.) kilmės kryžiai su altorėliais [44], tipiškai imituojantys bažnyčių orderines altorių formas. Puošnūs ir įdomūs yra kryžiai su gausia ažūrine geometrinių ar augalinių motyvų ornamentika kryžmos aplinkoje. Jiems savita giliai liaudiška, originali puošybos motyvų, ažūro kompozicijos išraiška. Dažnai liaudies meistrai ornamentų kompozicijos įvairumu ir sudėtingumu beveik paslepia kryžmą. Mažiau liaudiški yra kryžiai su ikonografiniais simboliais (ietimi, ragotine, kopėčiomis ir t. t.) iš šonų. Kryžiai yra aukšti (iki 9 m ir daugiau), architektūros ir gamtos peizaže jie nuskamba disonansu, nes neturi tų giliai liaudiškų meninių bruožų, pavyzdžiui, subtilaus stogastulpių grožio, gyvai besijungiančio su gamtine aplinka, kraštovaizdžiu.

 

Koplytėlės

 

Įvairios, bet nesudėtingos architektūrinėmis formomis yra koplytėlės, kurios konstrukcijos, formos ir vietos atžvilgiais skirstomos į dvi pagrindines grupes:

1) koplytėles, stovinčias ant žemės, ant atskirų akmenų ar
ant glaustai pamūrytų pamatų;

2) koplytėles, pritvirtintas prie medžių.

Pirmosios koplytėlės plačiausiai išplitusios Žemaitijoje. Jos yra keturkampio ploto ir tūrio - su įvairių formų stogeliais, vienaaukštės ar dviaukštės. Kai kurios koplytėlės miniatiūriškai imituoja varpinių bei bažnyčių architektūrines formas. Yra originalių baublinio tipo koplytėlių, išskobtų iš medžio kamienų. Barokinio tipo ir paprastosios - keturkampės - koplytėlės yra lakoniškų formų, liaudiškos, o dviaukštės ir varpinių-bažnyčių formas miniatiūriškai atkartojančios koplytėlės turi daug neogotinių, barokinių ar klasicizmo bruožų, perimtų iš mūrinės architektūros. Jų formos sudėtingos, ne visada liaudiškos, siluetai įvairūs ir dažnai dinamiški.
Koplytėlės atviros tik iš priešakio arba trijų šonų; kartais sutinkame visai atvirų koplytėlių. Koplytėlių aukštis - nuo 1 m iki 3 m, o kartais net daugiau. Dažnai jos yra įstiklintos. Prie medžių pritvirtintos koplytėlės plačiai išplitusios visoje Lietuvoje. Jos paprastai yra nedidelės, ne daugiau kaip 0,5 m
aukščio. Meninėmis formomis jos artimos koplytstulpių, rečiau stogastulpių, kryžių koplytėlėms. Koplytėlės prie medžių yra paprastų, stačiakampių dėželių arba altorėlių formos, santūriai papuoštos ornamentais. Kai kurios iš jų primena medines, gausiai kiaurapiūvio technika ornamentuotas rankš-
luostines. Altorėlių formos koplytėlės turi nemažai neogotinių arba baroko bruožų (kolonos, stogelių siluetai ir t.t.). Koplytėlės prie medžių, reikia manyti, yra sena tradicija, turėjusi gilią paprotinę, mitologinę reikšmę (minimi šaltiniuose „šventi gojai, medžiai“ ir pan.).

Medinių memorialinių paminklų architektūrinės-meninės formos, jų liaudiškumas yra netolygios reikšmės. Originaliausi, giliai meniški ir liaudiški yra profiliuotų lentų paminklai, stogastulpiai, iš dalies koplytstulpiai, baublinės koplytėlės. Dvasininkų pastangos padaryti šiuos paminklus „grynai katalikiškais“ nedavė reikiamų rezultatų: jie iš esmės išliko liaudiški, lietuviški. Tiesa, dvasininkai pasiekė, kad liaudies meistrai įvestų kai kurių krikščionių ikonografijos simbolių, atributų ir elementų, tačiau jie ir toliau liko originalūs, netapo katalikiškai kosmopolitiniai. Tuo tarpu kryžiuose ir daugelyje ant žemės stovinčių koplytėlių mažiausiai matome liaudiškų kompozicijos bruožų. Šie paminklai, būdami vėlesnės kilmės, turi bendrumų su kitų kraštų panašiais paminklais, o taip pat turi daugiau krikščioniškos ikonografijos simbolių.

Išvados

Memorialiniuose paminkluose panaudotos įvairių ornamentų kompozicijos, jų atlikimo būdai padeda geriau suprasti liaudies meno esmę, kompozicijos principus ir priemones, taikomas priklausomai nuo daikto mastelio, proporcijų. Liaudies paminkluose gausiai naudojami abstrakciniu-geometrinių linijų, susintetinti ir stilizuoti gamtos formų motyvai (augaliniai, gyvūniniai, visatos kūnų) [45] ar krikščioniškos ikonografijos siimboliai ir atributai (monstrancijos, kielikai, ragotinės ir kt). Tačiau krikščioniškieji motyvai retai tematomi grynai liaudiškų ornamentų kompozicijos paminkluose.

Paminklų ornamentai atliekami įvairia technika:

1) daugiausia plokščiu kiaurapiūviu,

2) mažiau kontūriniu jraižymu,

3) reljefine drožyba,

4) polichromine tapyba.

Iš geometrinių ornamentų paminkluose matome lenktųjų ir tiesiųjų liniju motyvų: įvairių riestinių, langelių, ratelių, krypučių, trikampėlių, puslankių, spiralių arba virvutės formos ir t. t. Jie įkomponuojami pačių pamnklų stiebų pakraščiuose, tarp kolonėlių. Čia labai dekoratyviškai grupuojama puslankių, lankelių, ratukų motyvų ažūras. Koplytėlių kolonėlės įgauna spiralės, virvutės formas arba įvairiai profiliuotus ir lenktus S motyvus. Pažymėtina, kad pačios kolonėlės yra ne tiek konstrukcinės stogeliui laikyti dalys, kiek atramos pakraštinėms ornamentų prikaltėms.

Su geometriniais lenktųjų linijų ornamentais dažnai jungiami augaliniai motyvai: įvairių formų lapeliai su tiesiais bei lenktais stiebeliais, gėlių žiedai, pumpurai, gėlės vazonėliuose. Augaliniai motyvai, atliekami
kiaurapiūvio arba plokščio reljefo technikomis, yra griežtai stilizuojami net geometrinami, tuo tarpu atliekami tapybiniu būdu lubų plokštumose augaliniai motyvai nuosaikiai sintetinami. Iš augalinių motyvų atpažįstami lelijos ir iš dalies ramunės motyvai, tačiau daugiausia jų formos labiau fantastinės. Augaliniai motyvai kiaurapiūvio ir kontūro technikomis panaudojami koplytėlių, taip pat stiebų šonuose arba kampuose ir kryžmos aplinkos vainikuose. Tapybiniais žolynais marginamos stiebų plokštumos, koplytėlių lubos. Augalinių motyvų interpretavimas, jų kompozicijos būdai, spalvos dažnai yra panašios arba net tolygios baldų bei langinių, durų polichrominei tapybai. Paminklų dažymui, ornamentų tapybai daugiausia naudojama balta, žalia, mėlyna, raudona ir kitos spalvos. Paminkluose kaip daugiaspalviai akcentai dažnai yra liaudies meistrų darbo polichrominės skulptūros.

Antkapinių ir memorialinių paminklų ornamentų kompozicijose negausiai naudojami gyvūniniai motyvai: stilizuoti paukščiukai ir itin originalūs žalčiai. Paukščiukų motyvai (iš atpažįstamų - gegutės, balandžiai)
galėjo praeityje turėti simbolinės prasmės, galėjo reikšti skausmą (gegutės motyvai) arba simbolizuoti meilę, pagarbą mirusiajam ir t.t. Yra žinoma, pavyzdžiui, kad XVII a. ant vyrų kapų buvo statomos žirgo pavidalo išpjautos lentos, o ant moterų - paukščio [46]. Vėliau ši paukščių motyvų reikšmė išnyko, ir paukščiukai paminkluose įgavo grynai dekoratyvinę reikšmę, o žirgelių motyvai visai išnyko Paukščiukai grupuojami koplytėlių stogelių pašlaitėmis ir kolonėlių papėdėse.

Atskiruose paminkluose paukščiukų būna nuo 4 iki 10 ir net daugiau, stilizuotų, labai apibendrintų formų. Savo pozomis, siluetais paukščiukai yra įvairūs ir jų interpretacijos nėra pagrindo jungti su krikščioniška simbolika. Tai grynai ornamentinis, liaudiškai suprastas motyvas.
Labai ryškiai šią gyvūninių motyvų liaudišką, ornamentinę prasmę rodo žalčio motyvo paplitimas paminklų puošyboje. Krikščionių ikonografijoje žaltys interpretuojamas kaip pikto simbolis ir vaizduojamas prie figūrų kojų [47]. Lietuvių liaudies memorialiniuose paminkluose žalčių motyvai, at-
likti plastiškai arba kontūriškai, kompaktiškai įpinami į ornamentų kompozicijas kaip jų neatskiriama dalis, kaip ornamentų motyvas, nieko bendro neturįs su krikščioniška simbolika. Tai labai originalus, niekur kitur nepasitaikantis žalčių motyvų interpretavimas lietuvių liaudies paminkluose [48].

Liaudiška gyvūninių ornamentų memorialiniuose paminkluose kilmė rodo tai, kad iš gyvūninių ornamentų paminkluose nematyti būdingų krikščioniškai simbolikai motyvų, pavyzdžiui, gaidžių, kurie dažni kitų kraštų kryžiuose [49].

Gausiai paminkluose išplitę susintetinti visatos kūnai: saulės, pusmėnulio ir žvaigždžių motyvai. Jie atliekami kiaurapiūvine arba kontūrinio įraižymo technika. Ypač meistriškai visatos kūnų motyvai įkomponuoti paminklų ažūrinėse geležinėse viršūnėse. Čia glaudžiai į kompozicinę vienumą jungiama spinduliuojanti saulė, pusmėnulis, žvaigždutės, dažnai kartu su geometriniais-augaliniais motyvais. Tokia jų interpretacija paminkluose yra giliai liaudiška, nepasikartojanti kituose kraštuose.

Memorialiniuose paminkluose ornamentai paskirstomi metrine, dažniausiai ritmine tvarka, prisilaikant grynosios arba pusiausvyros simetrijos kompozicinių principų. Asimetriškai paskirstytų ornamentų motyvų paminkluose pasitaiko labai retai.

Įvairus paminklų ornamentų motyvai bei jų kompozicijos, sąlygojant atlikimo technikai ir medžiagos savybėms, pasikartoja gyvenamųjų namų, klėčių architektūrinėse-dekoratyvinėse formose (skliautuose, languose, prieangiuose ir prieklėčiuose ir pan.), taip pat namų ūkio rikiuose, namų buities daiktuose (rankšluostinėse, šaukštdėtėse, tapytose skryniose ir pan.). Tačiau paminklai, palyginti su pastatais ir buitiniais medžio dirbiniais, turi kur kas turtingesnę ornamentiką, įvairesnių formų ir sudėtingesnių kompozicijų. Tokie turtingi puošybinių motyvų deriniai paminkluose turi giliai meninį-emocinį poveikį.

***

Įvairūs lietuvių memorialiniai paminklai, mažai turėdami iš kitur atneštinių formų bei primestinių krikščionių ikonografinės simbolikos elementų, pasižymi nepaneigiamomis ir aiškiomis  regioninėmis-liaudiškomis architektūrinių-meninių formų kompozicijomis, giliai tektonišku dekoratyvumu ir aukšta menine kultūra.

Memorialiniai paminklai, kaip vertingas liaudies mažųjų formų architektūros palikimas, neturėtų būti pamiršti ir palikti išnykimui. Meniškai vertingesni ir žinomesnių meistrų pavyzdžiai turėtų būti patikimai apsaugoti pagal veikiančius Respublikoje paminklų apsaugos įstatymus, kiti suvežti i dailės ir kraštotyros muziejus, o turtingos liaudiškų memorialinių paminklų formos, ornamentai ir jų deriniai moksliškai inventorizuoti ir pagaliau visapusiškai (…) įvertinti. Atsimintina, kad šie paminklai yra labai vertinga, nepamirštama medžiaga lietuvių liaudies kultūros, architektūros - meno istorijai ir teorijai [50]. Taip pat memorialinių paminklų konstrukcijos, meninės formos, proporcijos ir ritmas, kompozicijos įvairumas ir visumos kompozicinė tektonika bei saikas yra svarbi pagalbinė medžiaga naujajai mažųjų formų architektūros kūrybai, dekoratyvinių stulpų, antkapinių paminklų, turistinių rody'klių ir pan. meninei interpretacijai.

 

II dalies išnašos:

41 Kl. Čerbulėnas, Mažųjų formų architektūra, XVIII a. (vėlyvojo baroko) architektūra Lietuvoje (1961 m. ataskaita Statybos ir architektūros institute); taip pat J. Wiktor, Kapliczki i krzyże przydrożne, Kraków, 1922.

42 „L'illustration“, Nr. 4227, 1933 octobre 7.

43 M. Przeżdziecka, Józef Zagorski - unicki Swiątkarz, Polska sztuka ludowa, Nr. l, 1962, p. 44-50.

44 Kosmopolitinės-klerikalinės paminklų kilmės šalininkai šį kryžių tipą laiko pirminiu (plg. A. Rūkštelė, Vilniaus kryžiai, p. 18).

45 Kl. Čerbulėnas, Tautinis elementas lietuvių kryžiuose, 1937.

46 V. Friedel, Zeitschrift für Etnologie, XX t., p. 97.

47 H. Detzel, Christliche Ikonographie, I, Freiburg, 1884, p, 24, W. Molsdorf, Christliche Symbolik der Mittelaltterlichen Kunst, Leipzig, 1926, p. 129.

48 Senovėje žaltys namų ūkyje kaip naudingas gyvūnas buvo plačiai laikomas.

49 Plg. L'art populaire en France, Paris-Strasbourg, 1933, p. 53.

50 Rašant šį straipsnį, naudotasi Lietuvos TSR dailės ir kraštotyros muziejų rinkiniais, o taip pat uolaus kraštotyrininko Balio Buračo kruopščiai ir dalykiškai surinkta gausia (2150) memorialinių paminklų fototeka.

I dalis