Kryžių
tipizacija
Nors kryžiai yra statomi visoje
etnografinėje Lietucija
voje, tačiau imdami juos tik pagrindinės konstrukcinės formos
atžvilgiu, iš karto pastebim, kad, toli gražu, ne visoje Lietuvoje
jie yra vienodi. Vienokie jie yra žemaičiuose, kitokie
aukštaičiuose, ir vėl visiškai kitokie Vilniaus krašte. Ir dar
daugiau: kiekvienas apskritis, kiekviena parapija, kaip teisingai
pastebi M. Brenšteinas103), turi pamėgimą tiktai prie tam tikros
formos, didumo, pagražinimų. Dar mes pridėsime nuo savęs, kad
kryžių įvairumą padidina ir kryždirbių individualus skonis bei jų
nemėgimas to paties kartoti; tai mums kuo ryškiausiai įrodo tie
kryžiai, kurie visuomet viens nuo kito kuo nors skiriasi, nors žinoma,
kad jie yra daryti vieno meisterio.
V.
Šukevičiaus tipizacija
Šiam tikslui paėmęs kryžius iš
vienos mažos Lietuvos dalies (Panemunio užkampis, perkirstas Merkinės
upe ir iš dalies esąs Lydos apskrityj: Kašetų kapai, Krakšlių ir
Dainavos kaimai, Čepeliūnų polverkas, Trakų apskrities dalis -
Užulėjų kaimas), Šukevičius104) suskirstė juos į
šiuos penkis tipus:
I. Didesnio aukštumo šešiašonės
koplytėlės, pridengtos trikampiu arba skliautuotu stogeliu.
Priešakinė koplytėlės sienelė turi įvairios formos išpjovimus, o
kartais esti visiškai atidara, su kolonikėmis iš šonų. (XI. lent.,
1.-2. pieš.).
II. Keturkampiai rėmai su fantastiškai" išpiaustytais
apvedimais. (XI. lent., 3.-4. pieš.).
III. Tokie pat rėmai, bet su tam tikrų lyčių apvedimais, kaip
žvaigždės, širdis, nimbai. (XII. lent., 5.-6. pieš).
IV. Keturiomis kolonikėmis paremtas stogelis. (XII. lent.7.-8. pieš.).
V. Neaukšti kryžiai arba altorėliai, sudėti po piramidiniu stogeliu,
paremti keturiomis kolonikėmis.
Šio pastarojo tipo pavyzdžių autorius nepaduoda, sakydamas, kad ten
jie retai teaptinkami.
M.
Brenšteino tipizacija
M. Brenšteinas vien žemaičių kryžius
ir koplytėles (iš 90 jo veikale paduotų kryžių ir koplytėlių
pavyzdžių 22 yra iš Šiaulių apskr., 6 - Zarasų, 3 - Panevėžio, 1
- Raseinių,. o 58 iš Telšių apskr.) suskirstė į penkis tipus:
I. stogastulpiniai (XIII. lent., 1.-2. pieš.),
II. skryninės koplytėlės (XIII. lent., 3.-4. pieš.),
III. naminės koplytėlės,
IV. mažos koplytėlės, kabinamos prie medžio kamienų ir
V. kryžmiški kryžiai, prie kurių priskiria ir dviejų kryžmų,
vadinamus, Karaviko kryžius (XIV. lent., 5.-6. pieš.).
Pirmą kryžių tipą M. Brenšteinas taip charakterizuoja: jis yra
artimas kryžmiškam kryžiui, susideda iš stiebo su sutrumpintais
galais, ant kurių remiasi piramidinis stogelis, baigtas mažu mediniu
bei geležiniu kryželiu vietoj pašalintos viršutinės stiebo
dalies. Šį tipą jis laiko seniausiu ir rečiausiai randamu. Vėliau,
M. Brenšteino nuomone, šio tipo kryžiai įgijo papildomą elementą -
dviejų lentų skydą, kuris užpildė tarpo dalį tarp pagrindinio
stiebo ir sutrumpintos kryžmos šonų.
Antras tipas - tai stiebo viršuje
stovinčios ketursienės bei šešiasienės skrynelės - koplytėlės,
iš priekinės ir iš visų šonų atdaros. Prie šio tipo jis
priskiria ir žemų stiebų koplytėles, savo aukštumu siekiančias iki
2 metrų. Šio tipo pirmos rūšies koplytėlės, M. Brenšteino
nuomone, turėjo kilti iš labai senų koplytėlių, susidedančių iš
stogelio, paremto keturiomis kolonomis. stovinčiomis stiebo viršuje
gulsčios plokštumos padėty ir skiriamomis apsaugoti nuo lietaus
esančias jose šventųjų statulėles. Kiek teko pastebėti, jis sako,
senesnės koplytėlės yra atidaros tik iš vieno frontinio šono ir
su išsikišančiu bent kiek į priešakį stogeliu, paremtu
kolonikėmis. Tik vėliau, norint geriau apsaugoti
nuo atmosferinių reiškinių, frontinis atidengimas mažėja ir, galop,
virsta langeliu. Kitose Lietuvos dalyse tos koplytėlės yra labai retos
ir V. Šukevičius vos vieną tokios koplytėlės pavyzdį savo
apylinkėj tematė106).
Trečio tipo - kryžmiški kryžiai, tiek
su viena kryžma ir koplytėle jos viduryj bei spinduliais aplink, tiek
ir su dviem kryžmomis, - Karaviko kryžiai skiriasi tik spinduliu ir
nimbų elementais ir kryžmų galų užbaigimais.
D-ro
J. Basanavičiaus tipizacija
D-ras J.
Basanavičius viename savo straipsny107) kryžių tipizacijos
klausimu rašo: Tos rūšies kapų paminklai, kaip juos sugrupavęs
paduoda M. Brenšteinas ir be ypatingos sistemos piešia p.
Jaroševičius, gali būti, rodos, suskirstyti:
1. stogastulpiai: kryžiai su stogeliu stulpo viršuje; jų stogelis
gali būti keturkampis, 6, 8, 12 ir daugiau kampų, taip kad
daugiakampiai stogeliai beveik apvalainiais virsta;
2. koplytstulpiai: įvairiausios formos ir didumo koplytėlės ant
viršaus stulpo su šventųjų stovylomis;
3. koplytkryžiai: koplytėlės, prie kryžių prikaltos;
4. koplytėlės, prie medžių prikaltos ir ant žemės pastatytos;
5. paprasti kryžiai ir
6. kryžiai prastastogiai, kuriuos dažniausiai dar ant prūsų lietuvių kapų randame (žiūr. XVI. lent. 9. pieš.).
Visų
tų tipizacijų netikslumai
Kaip matome, beveik kiekvienas minimų
autorių savaip skirsto kryžius į tam tikrus tipus. Daro jie tą
savaip aiškindami kryžių kilmę ir jų plėtrą. Vienok
pirmieji du - V. Šukevičius ir M. Brenšteinas - yra gana tolimi nuo
tos kryžių tipizacijos, kurią žemiau pasistengsime mes nustatyti.
Nelaikydami savo tipizacijos visai tobula ir tikslia, vis dėlto minimų
dviejų autorių tipizacijoj mes matome nemaža trūkumų. Tiesa, mato
juos ir jų autoriai, bet, mūsų supratimu, visai ne ten, kur jie
aprašomi.
V. Šukevičius apie savo tipizaciją
sako, kad ji nustatyta pagal svarbiausius pagrindinius skirtumus. Jų
detalės esti įvairiausios, nes ornamentikoj menininkas"
jokiomis formomis bei dėsniais nevaržomas, savo vaizduotės lakume
turėjo plačią dirvą; kiek tos vaizduotės jam užtekdavo, tiek
įkūnydavo į tą savo veikalą visko, ko pamėgo, ko iš tradicijų,
kaipo brangaus atsiminimo, paveldėjo. Tuo būdu beveik iš
kiekvieno kryžiaus susidarė atskiras, originalus veikalas"108).
Ir vis dėlto iš jo tipizacijos nematome, kur tie vyriausi,
pagrindiniai skirtumai; tad ne visiškai aiškus ir jo suskirstymas
tipais. Išeidami iš mūsų tipizacijos principų, V. Šukevičiaus
surinktus kryžius galime skirstyti tik į tris grupes:
I. kryžmiški kryžiai su koplytėle per kryžmos vidurį (XI. lent.
1.-4. pieš.) ir tokie pat kryžiai su spinduliais bei nimbais (XII.
lent. 5-6. pieš.) ;
II. kryžiai, kur galėtumėm matyti lyg ir perėjimą iš stogastulpio
formos į kryžmišką (XII. lent., 7. pieš.), ir
III. stogastulpiniai (XII. lent., 8. pieš.).
Pirmos grupės kryžius galime skirstyti tipais sulig kryžmose esamų
pagražinimų elementais, kaip matyti iš XI.-XII. lentelės. Altoriniai"
kryžiai, kaipo vyraujantieji architektūriniais, ne specifiniais
kryžių elementais, turi būti iš kryžių išskirti.
Ir M. Brenšteinas, kaip ir V. Šukevičius, apie savo kryžių
tipizaciją sako, jog nustatyti tam tikrus rėmus skirstant žemaičių
kryžius tipais yra be galo sunku. Kiekvienam apskrityj, parapijoj,
net kiekviename kaime aptinkame skirtingą didumą, formą,
ornamentinius pagražinimus. Vienoje apylinkėje stato žemus, drūtus
stulpus, pav., Telšių, Sedos, Šiaulių apylinkėse, kitose gi -
plonus, nepaprastai aukštus,
pav., Plungės, Viekšnių. Tie patys stulpai vienoj apylinkėj
keturkampiai, kitoje gi daugiakampiai arba apskriti. Koplytėlių
dėžės kartais esti žemesnės ir platesnės ar vėl aukštesnės ir
siauresnės; vienur daugiau papuoštos reljefiniais išpjaustymais, o
kitur kiaurapjūviu; viename kaime nudažyti, kitame ne; viename
ornamentas susideda iš gėlių, kitame - geometrinis ir t. p. Ypač
skiriasi stogelis. Seniausias stogelis yra keturšonis, vienodai
siaurėjąs į viršų ir labai status, vėlybesnis virsta labiau
laužytu arba dwuokapowym", o juo arčiau prie Baltijos jūros,
tuo mažesniu, žemesniu ir plokštesniu.
Trumpai, pačios kryžių formos ir
papuošimo atžvilgiu žemaičiuose vyrauja visiškas laisvumas,
susidaręs iš dalies dėl žemaičių sumanymų žymaus
individuališkumo, iš dalies dėl einančių tam tikru laiku
pašalinės įtakos bangų, keičiančių liaudies senus estetinius
pamėgimus naujais, kitokiais ... "109).
Nors pats M. Brenšteinas pripažįsta,
kad jo III. tipo koplytėlės savo forma yra panašios į kaimo
bažnyčias ir koplyčias, vis dėlto, matyti, nėra linkęs labai
gretinti jų su kryžiais ir mes jas paliekame kaipo tipingas ir artimas
kryžių" formai. Bet jokiu būdu negalime palikti greta
kryžių jo IV. tipo koplytėlių. Todėl jo tipizaciją galime iš
penkių tipų suvesti į tris, kaip tatai matyt pridėtose lentelėse.
Lietuvių kryžių tipizacijos atžvilgiu
arčiau už anuos du autorius prie tikslo atsistojo d-ras J.
Basanavičius. Išmetę iš jos didelius žemų stiebų koplytstulpius
ir koplytėles, prie medžių prikaltas bei ant žemės pastatytas,
gauname beveik artimą tikrumai tipizacija. Tačiau visai priimti jos
negalime, o dėl ko - įrodysime žemiau.
Mūsų
tipizacija
Virtuali
ekspozicija Kryžių tipizacija. Parengta pagal Pauliaus Galaunės
knygoje Lietuvių liaudies menas (Kaunas, 1930) parengtus kryžių
tipizacijos pavyzdžius:
I dalis (1-16 pieš.); II
dalis (17-33 pieš.); III
dalis (34-45 pieš.)
Turint tą viską galvoj, nelengva yra ir
mums tuos mūsų kryžius paskirstyti į tam tikrus tipus. Net ir da-
bar, kai galime operuoti kuo ne su dviem tūkstančiais jų pavyzdžių.
Juk jie teturi tik vieną bendrumą, tai nepaprastą meninėmis formomis
persisunkimą. Tai atmetę, gauname tokį konstrukcinį įvairumą,
kurio
apimti taip pat nėra lengva. Vis dėlto nors bendrais bruožais tą
padaryti bandysime. Tą daryti turime išeidami iš kryžių
konstrukcinės formos ir vyraujančių juose pagražinimo elementų.
Suskirstyti juos
pagal konstrukcines formas yra bent kiek lengviau, bet pagal
vyraujančius pagražinimo elementus beveik neįmanoma. Čia tiek
charakteringo paskiriems kryžiams, kad kitiems tas beveik nepritaikoma.
Todėl tipingais teks mums vadinti tuos kryžius, kurių su mažomis
detalių pakaitomis yra daug statoma vienoj apylinkėj. Tipams nustatyti
imsime tik, taip sakant, gyvuosius tokių kryžių pavyzdžius, kurie ir
šiandien dar Lietuvos laukuose ir prie kelių gana tankiai stovi, o ne
paskirai, kaip antkapinis stulpas, stulpai su iškapotomis
koplytėlėmis, dviejų kryžmų su kryžmišku stogeliu viršuje, kurio
piešinį M. Brenšteinas davė savo veikalo XXVII. lent. Be to, imsime
juos atsižvelgdami į jų raidą. Ir eisime prie to dvejopu keliu, t.
y. viename iš dviejų pagrindinių prototipų, kurie besirutulodami,
nors ir kūrė naujas formas, tačiau pagrinde paliko artimi šiam
prototipui.
Matyti antkapinių stulpų statyta
keletas rūšių. Vieni jų išnyko be pėdsako, kiti išliko.
Išnykusiais be pėdsako ar įgijusiais visiškai naują formą
laikysime tuos antkapinius ženklus, kurie, anot Insterburgo bažnyčios
revizijos iš XVII. amžiaus, lietuvių buvo statomi vyrų kapuose
arklio pavidalo išpjautos lentos, o moterų - paukščio"110).
Tokios lentos tik jau vazų-urnų bei šiaip kurio nors kulto simbolinio
pavidalo ir šiandieną dar yra statomos Klaipėdos krašte.
Tos lentos mūsų medinių kryžių formai jokios tiesioginės įtakos
neturėjo. Dingo ir grynoji" apvalių antkapinių stulpų forma,
plačiau mūsų paliesta kalbant apie kryžių išsirutulojimą. Bet
netenka abejoti,
kad tu antkapinių stulpų būta dar dviejų formų, būtent, d-ro J.
Basanavičiaus vadinamų kryžiais" prastastogiais ir
koplytstogiais. Iš pirmųjų išaugo stogastulpiniai kryžiai, o iš
antrųjų - koplytiniai.
Šią mūsų nuomonę patvirtina paduodami X. lent. tokių stulpų
piešiniai. Šiuos piešinius mes laikome koplytstulpių prototipais.
Jie, mūsų nuomone, atsirado kartu su antkapiniais stulpais ir
stogastulpiais.
Todėl koplytstulpių prototipą M. Brenšteinas išveda netiksliai,
sakydamas, kad stiebo viršuje stovinčios ketursienės bei
šešiasienės skrynelės - koplytėlės turėjo kilti iš labai
senų koplytėlių, susidedančių
iš stogelio, paremto keturiomis kolonikėmis, stovinčiomis stiebo
viršuje gulsčioj plokštumos padėtyj ..." Koplytstulpių
prototipų lentelės 1. piešinyj mes matome stogastulpį, kurio apvalus
stogelis remiasi
ant trijų stiebo viršuje stovinčių stulpelių. Nors tai yra beveik
tas pat, apie ką sako M. Brenšteinas, kaipo apie koplytstulpių
prototipą, vienok, manome, kad tai yra ar atsitiktinis tipas, nes
tiktai vieną pa-
vyzdį jo težinome, arba jei jis yra labai senas ir nebevartojamas, tai
mes jį galime laikyti mūsų tipizacijos koplytstulpių, 49.-56. pieš.
prototipu, o niekuomet ne 37-48. pieš. koplytstulpių.
Stogastulpių prototipais galime laikyti
stulpus su dviejų nuožulnumų stogeliais, kaip mes juos dar šiandien
aptinkame pas suomius (58. pieš.), rusus ir Klaipėdos krašto
lietuvius - XVI. lent., 9. pieš.
Perdengę stulpą keturių nuožulnumų, kitaip sakant, piramidiniu
stogeliu, gauname mūsų stogastulpio paprasčiausią formą, iš kurios
išsirutuliojo visos kitos jų formos. O rutuliotis jos galėjo
stogely ar pastogės apdirbime.
Išeidami iš visa to, kas pasakyta, mes
mūsų medinius kryžius skirstome pirmiausia į tris grupes:
I, stogastulpiai;
II. koplytstulpiai ir
III. kryžmiški kryžiai.
Kiekvieną šią grupę skirstome jau į
tipus. Šio skirstymo pamatan dedame konstrukcines ir pagražinimo
atmainas, kiek tos pagražinimo atmainos yra tampriai susijusios su
pačia konstrukcija. Imdami dėmesin vien pagražinimo elementus, kaip jau aukščiau esame pabrėžę,
mes gautumėm mūsų kryžių begalinį įvairumą. Bet šis darbas yra
reikalingas labai didelio skaičiaus iliustracijų pavyzdžių ir
įdomus tebūtų, gal, vien tik specialistams, todėl mes nuo to čia
atsisakome. Eidami gi prie tipizacijos mūsų pasirinktu keliu, mes
stogastulpius suskirstome į 44, koplytstulpius į 12 ir kryžmiškus
kryžius į 46 tipus. Tat iš viso turime 102 tipus. Atsiekiame tatai
tuo būdu:
Stogastulpiai
Stogastulpių pagrindan padėję keturių
nuožulnumų bei piramidinį stogelį (XVII. lent., 1. pieš.), matome,
kad tolimesnė jų raida turi būti vedama sulig: stogelio formos
keitimusi ir pastogės apdirbimo keitimusi.
Sekdami stogelio formos keitimąsi, nustatome
šiuos stogastulpių tipus:
1. šešiašonių stogelių,
2. aštuoniašonių,
3. dešimtšonių,
4. apskritų,
5. graikiškos kryžmos plane,
6. tokios pat kryžmos plane, bet su spinduliais kryžmos kampuose.
7. žvaigždėto plano.
Tos stogelių formos yra gaunamos iš
stogelių nuožulnumo plokštumų padauginimo, - pirmuose
keturiuose tipuose (2-5. pieš.) ir darant stogelį plane kryžmišką
bei žvaigždėtą (7-9. pieš.). Ši pasta-
roji forma susidaro iš dviejų kvadratų viens į kitą sudėjimo taip,
kad vieno kvadrato kampas eina per šono vidurį kito kvadrato.
Sekdami stogastulpių pastogės apdirbimo
išrutulą, gauname tolimesnius jų tipus. Imdami pagrindan pastoginės
lentos platumo ir Šoninių bei briauninių skydų rutuliojimąsi,
matome, kad galime prieiti
prie koplytstulpio panašumo. Pastogės lentos gali būti tokio pločio
(15-18. pieš.), kad virsta koplytstulpių koplytėlių šonais. Tokį
pat panašumą gauname, kai briauniniai skydai apatine savo dalimi yra
jungiami su stulpu (10-14. pieš.). Kai piramidinis stogelis padaromas
plane, palyginti, didelio masto ir bijomasi, kad jam laikytis vien
pastogėje paslėptos konstrukcijos neužteks, tai iš jo kampų į
stulpo briaunas nuožulniai nuleidžiamos kolonikės - spyriai (21-36.
pieš.). Sekdami, kad spyrių jungimas su stulpo briaunomis daromas ne
prie pat stiebo, bet toliau nukeliamas, o taip pat sekdami pastogės
skydų plėtimąsi, vėl prieiname prie koplytstulpių panašumo. Tais
reiškiniais dar kartą pasitvirtina M. Brenšteino ir d-ro J.
Basanavičiaus netikslus koplytstulpių raidos nustatymas. Vienok mes
visas tas formas laikome stogastulpinėmis, o ne koplytstulpinėmis dėl
to, kad čia stiebas visuomet eina iki stogelio viršūnės, stogelis
dažniausiai dominuoja ant šoninės konstrukcijos ir koplytinė forma
visuomet yra iš visų keturių pusių atidara.
Toliau matome, kad stogastulpiai virsta
dviejų ir trijų aukštų (11, 33-36. pieš.). Kokios tradicijos tuo
atveju veikė, šiandieną sunku nustatyti. Galime neabejodami spėti,
kad čia vaduotasi reikalu kuo
daugiausiai pristatyti į stogastulpį šventųjų statulėlių. Ir
tikrai, dauginant aukštų skaičių gaunamos nišos visuomet yra
užpildytos statulėlėmis.
Prie stogastulpių, ne koplytstulpių.,
priskiriame 49.-56. pieš. tipus. Jų pirmieji keturi yra mediniai, o
antrieji - turi geležinius stogelius ir kolonikes. Jų prototipu, kaip
jau esame minėję, galime laikyti
stogastulpį XVII. lent. 1. pieš. Skiriasi jie vienas nuo kito
stogelių ir kolonikių formomis. Be to, jie yra taikomi tiktai dviejų
rūšių statulėlėms statyti - šv. Florijono ir šv. Jono
Krikštytojo.
Koplytstulpiai
Imdami koplytstulpiams prototipais
stulpus su įdubimais, atidarais iš vieno, trijų bei keturių šonų
(X. lent. 2-6. pieš.), mūsų tipizacijos lentelėj matome dvylika jų
pagrindinių tipų (37-48. pieš.). Šeši jų (37-43. pieš.) yra
koplytstulpiai su stačiomis sienelėmis ir vienas nuo kito skiriasi
stogelių ir koplytėlių sienelių bei jų atidarymo formomis. Kiti
šeši (38-48. pieš.) turi nuožulnias koplytėlių sieneles, tolimesnis
gi jų skirtingumas sutinka su stačiųjų sienelių koplytėlių
skirtingumais.
Kryžmiški
kryžiai
Jau pažvelgęs į kryžmiškų kryžių
mūsų tipizacijos lentelę (XVIII.), skaitytojas gali matyti, kad čia
mes einame nuo, taip sakant, paslėptos kryžmos prie atidaros bei
grynos. Mūsų manymu, paremtu stogastulpių ir koplytstulpių statymo
draudimo daviniais, kryžmiško kryžiaus išsirutulojimas ėjo nuo
stogastulpio, kaip tai matome mūsų tipizacijos lentelės pieš. 1.-13.
Nr. Nr. Šis kryžių tipas šiandieną jau baigia nykti. Šiame
pavyzdyj mes matome, kad einąs per kryžmą stogelis ir kolonikės savo
forma yra ne kas kita, kaip 32. pieš. tipo koplytstulpis. Tas
koplytstulpinės formos sujungimas su kryžmišku kryžium šį
pastarąjį paverčia tokiu, kad jo viršutinė ir šoninės kryžmos
vos bepastebimos. Kitaip sakant, senovės forma ir tradicijos čia dar
dominuoja. Ne kitą kurį reiškinį galime matyti ir kryžmuose su
spinduliais iš pažastų ir aureolėmis bei nimbais. Jog tokiuose
kryžiuose spinduliai ir aureolės bei nimbai išbujoję į tokį
ornamentinį turtingumą, kuris kryžmą vėl paverčia beveik
nepastebima.
Be to, tie spinduliai ir aureolės bei nimbai nėra grynai
krikščioniški simboliai, bent tokio pavidalo, kokio jie tos rūšies
mūsų kryžiuose yra vartojami. Tai yra saulės simbolis, lietuviams
žinomas nuo seniausių
laikų. Galop, kaip pamatysime vėliau, ir geležinės kryžių
viršūnės pradėjo rutuliotis iš saulės ir mėnulio simbolikos.
Todėl kryžmišką kryžių, kuriame nėra jokių pagražinimų,
laikome pačia vėlybiausia
išrutula. Tik krikščionybei giliai įleidus į lietuvių liaudies
sielą šaknis, vėliausiuose kryžių pavyzdžiuose žuvo visa senovės
lietuvių simbolika ir tuo, gal, tikrai kryžius tapo krikščionybės,
tiek amžių po jos priėmimo Lietuvoje dar stipriai tvyrojusios
stabmeldystės dvasios, pergalės simboliu. Ir Lietuva iš ..pagonystės
skydo" virto krikščionybės" skydu.
Kaip rutuliojosi kryžmiškos formos
kryžiams netekus stogastulpių ir kitų elementų, manome, mūsų
tipizacijos lentelė visiškai įrodo. Nuo to pareina ir tų kryžių
tipizacija, kurią mes duodame turėdami galvoj tik stambiuosius jų
skirtingumus. Toliau tos tipizacijos nevedėm dėl tų pačių
priežasčių, kurias esame nurodę stogastulpių tipizacijoj. Kiek toli
kryžmiškų kryžių tipizacija galėtume vesti, rodo mums pridėtos
čia kryžių spindulių XIX.-XX. lentelės. Tie 42 spindulių
pavyzdžiai, tai tik maža dalelė tos gausybės spindulių formų,
kuriomis pasižymi mūsų kryžmiški kryžiai ir kurių pavyzdžių
esame surinkę per du šimtus. Taigi, visais mūsų tipizacijos atvejais
mes tedavėme tik pagrindinius skirtumus, bet ir tuose pagrindiniuose
skirtumuose beveik visuomet surandame po tris-keturias atmainas, kurios,
palyginti, lengvai padeda mūsų tipizaciją toliau plėsti. Vienok dėl
jau pareikštų priežasčių to nedarome. Todėl savo tipizaciją
nelaikome nei galutine nei tobula bei tikslia. Ėmėme ją tik tąja
plotme, kad kiekvienas lengvai galėtų orientuotis, kas mūsų
mediniuose kryžiuose sudaro tokį didelį įvairumą. Po tų pastabų
lengva bus suprasti, kad kryžmiškų kryžių tipizacijoj mes pirma
visa ko suskirstome juos į keturias grupes:
I. kryžiai su koplytėlėmis kryžmoj, 1.-13. Nr. Nr.
II. kryžiai su spinduliais (15.-20. Nr. Nr.) ir aureolėmis bei
nimbais, 30-42. Nr. Nr.,
III. kryžiai su skydais prie kryžmos, 21.-25. Nr. Nr., ir stogeliais
ant mūkelės, 26.-29. Nr. Nr.,
IV. kryžiai su dviem ir trimis kryžmomis, 43.-45. Nr. Nr. Į dviejų
kryžmų kryžių skyrių turi dar įeiti tie, per kuriuos eina šios
raidės:
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
Z |
|
|
|
|
|
|
D |
I |
A |
|
|
|
|
|
|
B |
|
|
|
|
|
|
|
I |
|
|
|
|
|
|
|
Z |
|
|
|
| |
S |
A |
B |
|
Z |
|
H |
|
|
|
|
G |
|
|
|
|
|
|
|
F |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
B |
|
|
|
|
|
|
|
F |
|
|
|
|
|
|
|
R |
|
|
|
|
|
|
|
S |
|
|
|
Dėl mūsų kryžių tipizacijos turime
pabrėžti dar vieną dalyką, būtent, kad čia nelaikytasi jų
amžiaus chronologijos ir jų paplitimo srities. Vieną ir kitą šį
klausimą tinkamai išsprendus, I mūsų tipizacija, gal, turėtų
žymiai pasikeisti. Nė vieno jų mes negvildenome dėl to, kad amžių
nustatyti yra gana sunku, nes labai mažai kryžių teaptinkame su
įrašytomis statymo datomis; jų paplitimo sritims nustatyti tektų
sudaryti žemėlapis. Abudu šiuodu dalykai reikalingi daug labai kruopštaus darbo ir atitinkamų davinių, kurių kaip tik trūksta. Tų
dviejų klausimų neišSprendimą laikome mūsų tipizacijos silpnąja
puse. Tačiau manome, kad didelių klaidų nesame pridarę, o ypač
mūsų tipizaciją laikome lengva naudotis visiškai praktiškiems
tikslams - kryžių piešiniams bei fotografijoms rinkti.
Visi tie mūsų kryžiai, kaip matome
mūsų tipizacijoj, ir yra tas turtas, kuris, anot Luigi Caglio, yra viena
tipingiausio liaudies meno pasireiškimo Europoje šviesa, akį verianti
nepaprastų tipų įvairumu ir pagražinimų turtingumu".
Vieni savo smulkiųjų pagražinimų gausumų atskleidžia rytų meno
įtaką, kiti gi savo proporcijų ritmika ir bruožų kilnumu rodo
lotynų pėdsakus110a). Daug tipų, nesiduodančių
įsprausti į tam tikrus rėmelius, liudija apie mūsų liaudies
nepaprastą individualybės nuovoką.
Kryžių
statymo paprotys
Kilęs iš senovės lietuvių nekrokulto
paprotys statyti antkapinius stulpus, Lietuvai priėmus krikštą,
pamažu pradėjo keisti savo formas, virto krikščionybės simboliu ir
įgijo daug platesnės už nekrokultą religinės reikšmės. Dabar
mūsų liaudis, kryžius statydama, pažymi gimimą, krikštynas,
vestuves, ligonio pasveikimą, naujo ūkio įsteigimą, bylos galą arba jos
laimėjimą, nederlingus arba labai derlingus metus, žmonių ir
gyvulių epidemijas, nelaimingą mirtį, nuskendimą, užsimušimą ir
kt. Todėl kryžiaus pastatymas, ypač žemaičiuose, buvo tokia pat
šeimos šventė, kaip ir krikštynos ar vestuvės. Švęsdavo ją
iškilmingai su midum ir alum. Švęsdavo kartais net dvi dienas; o
jaunimas, pasinaudojęs šia proga, mielai pašokdavo savo tautinius
šokius. Esant tiek daug progų kryžiams statyti, žmonės jų labai
daug ir pristatydino ne tik kapuose, šventoriuose, bet ir kaimų
galuose, prie namų, prie kelių, laukuose, ant kalnų kalnelių, prie
upių-upelių, šaltinių ... Esant kryžiui prie šaltinio, jo vanduo
kartais buvo laikomas stebuklingu, turinčiu gydančios galios. Mykolas
Gadonas, aprašinėdamas Telšių apskritį, pažymi, kad kryžiai buvo
statomi gražiausiose vietose, o kartais ir tamsiausiuose bei
tankiausiuose miškuose, kur stabmeldystės laikais, gal, alkviečių
būta111).
Mums rodosi, kad šis paprotys kryžius miškuose statyti ar tik nebus
atbalsis jau minėtos Sambijos vyskupų kovos, kuri buvo vedama už
statymą tokios formos kryžių, kurie neatitiko krikščionybės
dvasios.
Kryžių buvo pristatyta tiek daug, jog,
kaip jau esame aukščiau minėję, žemaičiuose jie stovėjo per
kelias dešimtis žingsnių atstu vienas nuo kito, o Vilniaus krašte,
pasak V. Šukevičiaus, jų kapuose tiek
daug buvo, kad neliko vietos nė medeliui bei krūmeliui pasodinti112).
Draudimas
kryžius statyti
Skyrius apie lietuvių kryžius nebūtų
pilnas, jeigu mes kiek ilgėliau neapsistotume ties draudimu juos
statyti. 1426 m. draudimą mums jau ne kartą
teko minėti. Bet tai ne pirmas ir ne paskutinis draudimas.
Aišku, su kryžių statymu, kaipo su nevisiškai krikščionišku
reiškiniu, ir vėliau buvo kovojama. Tik laikas mums tos kovos
dokumentų nepaliko.
Antras dokumentinis draudimas yra iš
XVIII amžiaus antros pusės - 1752. m. Žemaičių vyskupas, Antanas
Tiškevičius, uždraudė statyti kryžiastulpiuose šventųjų
statulėles. Suprantamas daiktas, šis
draudimas aiškiai kalbąs apie statulėles, betarpiškai lietė ir
kryžių formą. Jei negalima į stogo stulpinį kryžių statyti
statulėlės, tai reikia pakeisti ir kryžiaus formą. Ir netenka
abejoti, kad ji ir buvo keičiama, bet labai iš lėto. Kai nebuvo
leidžiama tradiciškai stogastulpinio priimtos formos statyti viešose
vietose, tai pradėjo tada juos statyti miškų tankumynuose. Tat
išguiti iš liaudies sielos to papročio, persunkto giliomis senovės
tradicijomis, nebuvo galima. Ir, kaip jau dažnai teko minėti,
bažnyčia turėjo nusileisti. Nusileisti tiek, jog XIX. amžiuje
Lietuva įgijo šventosios žemės" vardą. Kaip savo laiku
kryžiuočiai žemaičius vadino pagonystės skydu", taip dabar,
matant Lietuvą perpildytą savotiškais mediniais kryžiais, tektų ją
vadinti krikščionybės skydu". Taip maždaug ir buvo, kaip
Lietuvą pradėjo spausti stiprios rusų valdžios ištautinimo,
supravoslavinimo replės. Kad šis rusų darbas sėkmingai vyktų, jie
turėjo iš pat šaknų išrauti tautinės lietuvių tradicijas. šios
gi, gal, stipriausiai laikėsi kryžių statymo paproty. Ir 1864. m.
birželio mėn. 8 d. generalgubernatorius Muravjovas uždraudė
nešventintose vietose ne tik naujus kryžius statyti. bet ir senuosius
taisyti. Rusų valdžios atstovai manė, jog, sutrūnėjus
šiems paminklams, lietuvių tautos dvasios liudininkams, nyks ir
lietuvių skirtingumai nuo tų, kurie Lietuvą norėjo matyti iskonni
ruskim krajem", išsilygins" peizažas, pristatydins jie
miestuose ir miesteliuose soborų, cerkvių ir dings nežinioje
lietuvių tauta. Tačiau, jie, taip manydami, klydo. Liaudis kaip buvo,
taip ir liko be galo atspari. Ji savo nemarios dvasios paminklus -
kryžius statydavo naktimis. Statydavo jų tiek, kad, pavyzdžiui,
Jurgaičių (Šiaulių apskr.) piliakalnyj jų atsirasdavo vis daugiau
ir daugiau. Lyg stebuklingai, lig patys iš žemės jie išdygdavo
nakčia beveik po kiekvienos žymesnės lietuvių gyvenimo dienos.
Išdygo jų ten tiek daug, jog ne dešimtimis, bet šimtais jų buvo
skaitomi. Ir 1896. m. rusų caras šį Muravjovo draudimą atmainė.
Pasirodė, kad liaudyje nėra nieko stipresnio už tradicijas.
Kryžiais liaudis pavadino savo senovės antkapinius stulpus, kryžiaus"
naštą ji pati turėjo pakelti, vilkdama juos, nors ir žymiai
pakeistomis formomis, ligi mūsų dienų.
Bibliografija
1) M. Brensztejn. Krzyże i kapliczki
żmudzkie. Materyały do sztuk ludowej na Litwie. Z 64 tablicami W
Krakowie, 1906. Nakładem Akademii Urniejętności.
2) Lietuvių kryžiai. Surinko Ant. Jaroševičius, įžangą paraše
d-ras J. Basanavičius. Vilnius, 1912. Lietuvių Dailės Draugijos
leidinys.
3) W Szukiewicz. Krzyże zdobne w gubernji Wilenskiej. Žurnale Wisła",
1903. m., XVII. tomas.
4) Krzyże na Litwie. Rys. Fr Krzywda - Polkowski. Kraków, 1909. Wyd.
Towarzystwa Polska Sztuka Stosowana".
5) B. Ginet - Pilsudzki. Les croix lithuaniennes. Extrait des archives
suisses des traditions populaires. T. XX. 1916.
6) Krzyźe i kapliczki przydrožne. Bibljoteka Orlego Lotu" Nr.
3. Kraków. 1922.
7) J. Perkowski. O króyzach i kapliczkach przydrożnych
żmudzkich i polskich. Dzień Kowieński". 1929 m., 130.-147.
Nr. Nr.
II dalies išnašos
- 103 M. Brenšteinas, k. c. a.
- 104 V. Šukevičius, k. c. a.
- 105 M. Brenšteinas, k. c. a
- 106 V. Šukevičius, k. c. a.
- 107 D-ras J. Basanavičius. Apie tautodailę
IV-je lietuvių dailės parodoje. Viltis 1910. m., 40. - 44.
Nr.
- 108 V. Šukevičius, k. c. a., 702. pusl.
- 109 M. Brenšteinas, k. c. a., 8. pusl.
- 109a Luigi Gaglio. Alla Biennale di Monza.
- 110 K. Mokłowski, k. c. a., 102. pusl.
- 111 Michał Gadon. Opis powiatu
Telszewskiego. Wilno. 119. pusl.
- 112 V. Šukevičius, k. c. a.
-
I
dalis
Virtuali
ekspozicija Kryžiai. Parengta pagal Pauliaus Galaunės
knygoje Lietuvių liaudies menas (Kaunas, 1930) publikuojamus kryžių
tipizacijos pavyzdžius:
I dalis (1-16 pieš.); II
dalis (17-33 pieš.); III
dalis (34-45 pieš.)
