KRYŽDIRBYSTĖS
TRADICIJA: FUNKCIJOS ASPEKTAS
Jolanta
Zabulytė. El. paštas jolaz@takas.lt
- Kaip nurodo dauguma šios srities
tyrinėtojų (P.Galaunė, K.Čerbulėnas ir kiti), įvairių
tipų paminklai ypač paplinta XVIII - XIX amžiais: jie buvo
statomi ne tik pagrindiniuose sakraliniuose centruose -
kapinėse bei šventoriuose (palaidojimo vietose), bet ir
archainėms kultūroms būdingose lokalinio šventumo erdvėse,
t.y. prie sodybų, pakelėse, laukuose, miškuose, ženklino
kaimo teritorijos ribas, kaimų ir miestelių centrus ir t.t.
Šios tradicijos klausimas dar nėra spręstas, tačiau
užuomina apie jos egzistavimą XVII a. [8] įgalina priskirti
vietinei tradicijai netgi tuo atveju, jei apima tik trijų
amžių laikotarpį. Be to, tai patvirtina ir XIX a.
šaltiniuose aptinkamos nuorodos, kad ši tradicija būdinga tik
etnografinėms Lietuvos sritims [9].
- Funkcijos turinį gvildenant
nuodugniau, išryškėja pagrindiniai tradicijos bruožai,
atskleidžiantys sakralinių vietų, susijusių su specifine
laiko ir erdvės samprata, esmę ir svarbą. Šią temą
išsamiai tyrinėjo M.Eliade, todėl prasminga akcentuoti tik
esminius momentus. Kaip nurodo šis autorius, tradicinėje
religinėje patirtyje labai svarbi mitinė erdvės
nevienalytiškumo, t.y. sakralumo atžvilgiu netolygių erdvių
priešpriešos samprata: kai šventybė pasireiškia kokia nors
hierofanija, ne tik supleišėja erdvės vientisumas, bet
atsiranda absoliuti realybė, priešinga aplinkinės erdvės
nerealybei (chaosui). Tokiu būdu šventybė ontologiškai
sukuria pasaulį (kosmosą), kartu tampa atskaitos tašku,
tam tikru centru. Pasak M.Eliade, norint gyventi
pasaulyje reikia jį sukurti (išretinta autoriaus -
Z.J.), o joks pasaulis negali rastis pasaulietiškos erdvės
vienalytiškumo ir santykinumo chaose. Atskaitos taško -
Centro - aptikimas arba nustatymas yra tolygus Pasaulio
sukūrimui [10]. Ši ritualinė orientacija ir šventosios
(realios) erdvės su sakraliniu centru sukūrimas turi
kosmologinę reikšmę ir būdingas visoms archainėms
kultūroms, kokios įvairios ir nepanašios viena į kitą jos
bebūtų.
- Sekant šia mitinio mąstymo
analogija, galima teigti, kad lietuvių, kaip ir daugelio kitų
tautų kultūroje, svarbiausia kryžiaus ar kito paminklo
funkcija yra sakralinio centro ir jo aplinkos - šventos
erdvės, o ritualo atžvilgiu ir šventojo laiko
įprasminimas, ką patvirtina ir etnografinė medžiaga [11]. Viso
XIX a. laikotarpyje tai išreiškė kaimo bažnyčių
šventoriuose ir kapinėse statomi paminklai
[12].
Bažnyčia ir jos erdvė (materialia forma tai išreiškia
teritorijos aptvėrimas, vartai ir kiti sakralūs komponentai)
tiesiogiai priklauso religinio centro hierofanijai, todėl ji
yra ne tik Tikėjimo, bet ir erdvės atžvilgiu geografinė Ašis
- miestelio, kaimo centras. Kapinės - mirusiųjų
gentainių, bendruomenės narių teritorija, savita protėvių
žemė, kuri taip pat turi ribas (tvora), ribinę erdvę -
slenkstį (vartai) ir specifinę sakralinio centriškumo esmę (aukštai
- ant kalno, kalvos). Mitinės erdvės sampratos atžvilgiu tai Tas
Pats, bet ir Kitas - transcendentinis pasaulis, kurio
savitos materialaus pasireiškimo formos, t.y. kapinių
augmenija, kapo teritorija ir paminklas taip pat yra
hierofanijos.
- Lietuvių etnografiniai duomenys
rodo, kad, sąlygotas ilgaamžio nekrokulto vaizdinių, šių
erdvių šventumas buvo natūrali tradicinė norma, kurią
saugojo iš kartos į kartą perduodamos, su šiom hierofanijom
susiję etinės normos, pavyzdžiui: senųjų kapinių kaip
kaimo relikvijos priežiūra, nepagarbaus elgesio prie paminklo
ar kapinių augmenijos naikinimo draudimai, tikint, kad taip
trikdomas ir skriaudžiamas mirusysis ir t.t.[13]. Mirusiam
gentainiui šventoriuje ar kapinėse pastatytas paminklas
įprasmina gyvųjų ryšį su kita, žmogaus pažinimui
nepasiekiama, bet visada šalia egzistuojančia transcendentine
realybe, tradicinėje kultūroje nusakoma pomirtinio pasaulio -
Dausų, Rojaus, Sodų ar kitais tą pačią idėją
išreiškiančiais vaizdiniais.
- Dėl šių vaizdinių gyvastingumo
kapų paminklai, ypač kryžiai, išsiskiria augalinių motyvų
gausa, kas ne tik gyvos medžiagos - medienos, bet ir
formos - dažnai gėlės, medžio silueto atžvilgiu priartina
prie Dievo sukurtos ir dieviškosios amžinybės cikliškumo
idėją įkūnijančios natūralios augmeninės aplinkos. Visose
archainėse kultūrose augmenijos kultai neatsiejami ir nuo
apsauginės funkcijos, todėl ir šiuo atveju galima įžvelgti
paminklo kaip Dievo globos ir apsaugos nuo blogio traktuotės
bruožus. Analogišką funkciją turi ir koplytstulpiuose,
stogastulpiuose bei koplytėlėse dedami šventieji - tai ne tik
sakralinio centro - Dievo pasaulio atstovai, bet ir dangiškieji
mirusiojo sielos globėjai.
- Kiti paminklai
skirti žmogaus būties ir jos priklausomybės nuo Dievo esmei
išreikšti. Ši būtis ir sakralinis žmogaus bei Dievo
tarpusavio ryšys gali būti individualus ir kolektyvinis, tačiau
abiem atvejais egzistuoja tradicijos suformuotas visuomeniškumo
faktorius, neatskiriantis individo nuo bendruomenės, t.y. bendro
kultūrinio konteksto; priešingai - visais saitais surišantis
vienį su visuma. Todėl individo lokalinės erdvės ženklai
įsilieja į bendrą kaimo erdvės žymenų sistemą ir šalia
bendrą sakralinę idėją išreiškiančios esmės turi ir
konkrečią reikšmę. Tokią paskirtį turi sodybų teritorijose
pastatyti paminklai, skirti svarbiems šeimos įvykiams
įprasminti - gimus kūdikiui, norint susilaukti vaikų,
išvykus į rekrūtus ar kitą šalį, grįžus sūnui iš karo ir
pan.; taip pat kaip žmogaus gerovės, priklausančios
nuo Dievo bei atskirus jo aspektus simbolizuojančių šventųjų
globos, garantija, t.y. apsauga nuo piktųjų dvasių,
epidemijų, nederliaus, padėka išgijimo atvejais ir pan. Dėl
šių priežasčių koplytstulpiuose, koplytėlėse apgyvendinti
krikščioniškieji šventieji atlieka ir individualių globėjų
vaidmenis - buvo dedama tiek skulptūrų, kiek šeimoje narių,
nes tai, pasak A. Mikėnaitės, šeimos užtarėjai (...),
židinio bei turto saugotojai, jų vardai atitikdavo šeimos
narių vardus [14]. Todėl jie buvo tokie svarbūs bei gerbiami
sodybos šeimininkų ir kaimo bendruomenės narių.
- Analogiškas identifikavimo ir
apsaugines funkcijas turėjo ir prie kaimo
teritorijos ribų statomi paminklai, o kaimo ar miestelio
aikštėje esantis paminklas atliko ir teritorinio - sakralinio
centro - Ašies vaidmenį (sueigų, švenčių vieta).
Šių ir ankščiau aptartų lokalinių erdvių sakralizacija
rodo archetipiniam mąstymui būdingos mitinio laiko ir erdvės
sampratos liekanas - svetima erdvė atskiriama nuo
įsisavintos savos, kuri įkūnija kultūrinį
egzistencijos pagrindą Čia ir Dabar,
tradicinėje bendruomenėje atnaujinamą įvairių ritualų
forma. Viena tokių ritualizacijų - kryžiaus ar kito paminklo
pastatymas, XIX a. - XX a. vidurio laikotarpiu turėjęs itin
svarbios religinės šventės statusą.
- Pakelėse,
miškuose, piliakalniuose, kryžkelėse, prie upių ir
kitose vietose statomi paminklai taip pat ženklino tam tikrus
sakralinius taškus, kurie buvo susiję su individo,
bendruomenės žymenų (teritorijos, dirbamų laukų, ganiavų
ir kt.) ar konkretaus istorinio įvykio įprasminimu. Pastarasis
aspektas tapo ypač ryškus XIX a. viduryje, kai buvo statomi
paminklai Motiejaus Valančiaus įkurto Blaivybės sąjūdžio
idėjoms palaikyti ir antrojoje XIX a. pusėje 1863m. sukilimo
aukoms atminti.
Analogiškas sakralinių vietų žymens funkcijas atliko
daugelio šalių paminklai - priešistorinių laikų menhyrai
Europoje, nuo VIII a. išlikę Škotijos, Airijos,
Skandinavijos, Vakarų slavų (Rugeno sala) teritorijose buvę
ar iki šiol esantys akmeninės stelos bei kryžiai, Armėnijos
chačkarai ir kt., kurie funkcionavo ne tik kaip kulto objektai,
bet turėjo ir apsaugos bei teritorijos ribų žymens reikšmes.
Ši archainė tradicija žinoma ir šiaurės Sibiro jūrų
regione: kaip nurodo F.Starkovas, XVI - XIX a. rusų
įsisavintose teritorijose aukšti 4 - 6 m. mediniai kryžiai
buvo statomi Špicbergo salyne (dabartinė Norvegija), Naujojoje
Žemėje, Kolos pusiasalyje, Vaigačo saloje ir kt. Šie
paminklai taip pat turėjo keletą funkcijų, t.y. buvo statomi
ne tik kaip kulto objektai (vykdavo svarbiausios religinės
apeigos, buvo laidojami mirusieji, kryžiai statomi duodant
įžadus, siekiant ypatingos Dievo globos pavojingų kelionių
jūromis metu), bet atliko ir apgyvendintos teritorijos ribų
bei jos saugos, navigacijos ženklų vaidmenis (kryžių grupės
buvo statomos pakrantėse ant aukštumų, prie įlankų ir
t.t.). Pastaroji paskirtis sąlygojo ir specialaus termino
atsiradimą - tyrinėtojų jie vadinami kryžiais - ženklais (primetnyje
kresty ) [15].
- Kryžiaus kaip sakralinės, savos
teritorijos žymens vaidmuo buvo perimtas ir
krikščioniškosios tradicijos nešėjų - ispanų ir
portugalų konkistadorai naujas teritorijas kolonizuodavo
Kristaus vardu ir kryžiaus bei bažnyčios pastatymas prilygo
teritorijos pašventinimui naujam jos gyvenimui, t.y. sukūrimui
iš naujo [16]. Beje, krikščioniškosios religijos kulto objektai
neretai uždengdavo senųjų kultų - sakralinių centrų
vietas, tuo pačiu pritaikant naujai religijai ir buvusias
ankstesnes šventų centrų žymenų funkcijas.
-
NUORODOS,
NAUDOTA LITERATŪRA
-
|
