- Aptariant tradicijos raidos
ypatumus, iškyla keletas problemų, nes trūksta duomenų apie
ankstesnius nei XIX a. pabaigos paminklus, ne visada tiksli
užfiksuotų ir tebestovinčių paminklų metrikacija bei
pastatymų terminai.
- Kadangi liaudies paminklais
susidomėta tik XIX a. - pirmos publikacijos lenkų spaudoje
pasirodė XIX a. pradžioje, dalis - XIX a. pabaigoje, [30] kryžių
formos genezės klausimai iki šiol lieka poleminis objektas.
Išlikę pavieniai XV a. pradžios bei XVIII a. vidurio
dvasininkų draudimai rodo, kad kaimo kryždirbių atlikti
paminklai ne visada atitiko bažnytinius reikalavimus [31], tačiau,
neturint tokių paminklų aprašymų nei konkretesnės draudimų
motyvacijos, sunku spręsti apie kryžių pobūdį ir priskirti
vienos ar kitos religinės tradicijos sričiai. Dauguma
paminklų užfiksuoti iš XIX a. pabaigos - XX a. pradžios
laikotarpio, todėl kalbėti apie XVII - XVIII a.
kryždirbystės objektus neįmanoma. Dėl šių priežasčių
raidos apžvalga pradedama nuo XIX a., daugiausia dėmesio
skiriant XIX a. II pusės - XX a. vidurio laikotarpio
problematikai.
- Antra, kryždirbystės tradicijos
raidą sunkiau nagrinėti dėl metrikavimo ypatumų. XIX a.
pabaigoje - XX a. pradžioje užfiksuotų ir įvairiuose
leidiniuose skelbtų paminklų metrikose dažnai nurodytas tik
laikotarpis, o ne konkreti pastatymo data. Mediniams liaudies
paminklams skirtose studijose analizuojant architektonikos,
dekoro motyvų pobūdį, nustatant regioninius savitumus, taip
pat dažnai apsiribojama šio laikotarpio nuoroda.
Tebestovinčių antkapinių geležinių kryžių postamentuose
taip pat retai išlikę palaidojimo metai - įrašai dažnai
nudilę, matomi tik pirmieji metų skaičiai. Be to, senas
kryžius neretai įstatomas į naują postamentą, nepaliekant
ankstesnio palaidojimo datos. Su šia problema susiduria ir
lietinių kryžių tyrinėtojai [32].
- ***
- XIX a. Europoje žinomas kaip
audringų politinių, ekonominių ir kultūrinių procesų
metas, kurio pabaigoje įvyko episteminis lūžis bei
valstybinis persiorientavimas, Lietuvoje pasibaigęs
nepriklausomos valstybės susikūrimu (1917 - 1940).
- Baltijos šalių istorijos
atžvilgiu Lietuvos padėtis buvo išskirtinė [33] - nuo XVIII a.
pabaigos ji tapo carinės Rusijos Imperijos gubernija ir viso
XIX a. laikotarpiu juridiškai neturėjo jokių valstybingumo
požymių. Tačiau nebuvo paprasta ištrinti istorinės
praeities pėdsakus. Gyvas Lenkijos - Lietuvos valstybės, o
ypač nostalgiškas LDK laikų atminimas buvo ideologinis
tautinio pasipriešinimo ir vėlesnio - XIX a. pabaigos -
kultūrinio sąjūdžio veiksnys. Kita vertus, feodalizmo
liekanos - baudžiavos panaikinimo siekis skatino jungtis ir
kovoti žemiausią socialinį valstietijos sluoksnį, kurios
tradicinė bendruomeninė konsolidacija ir bendradarbiavimas su
dvasininkija bei inteligentija suformavo unikalias knygnešių
ir daraktorių profesijas lietuviškos spaudos ir kalbos
draudimo metais.
- Nenagrinėjant visų šiame
amžiuje vykusių sukilimų, verta atidžiau pažvelgti į
kryždirbystės būtį šiuo kritiniu Lietuvos istorijos
laikotarpiu. Kaip buvo minėta, XIX a. kryždirbystei būdingas
intensyvus egzistencijos pobūdis, todėl natūralu, kad
liaudies paminklai, kaip katalikų kulto objektai, gan anksti
atkreipė kitos ideologijos atstovų dėmesį. Religines
procesijas prie paminklų imta drausti jau 1845 m., o vėliau
(maždaug nuo XIX a. vidurio) draudžiami ir patys paminklai,
kurie statomi nešventose vietose, t.y. ne bažnyčių ir
kapinių teritorijose [34]. Neleistinose vietose pastatytų kryžių
ir kitų paminklų naikinimo ir draudimo juos statyti procesai
XIX a. vidurio - pabaigos laikotarpiu nebuvo nuoseklūs, o
priklausė nuo generalgubernatorių nuotaikos ir intelekto bei
carinės Rusijos valdininkijai būdingos kazuistikos: XIX a.
dalinį suverenitetą turėjusioje Lenkijos Karalystės
teritorijoje esančioje Užnemunėje nuo 1876 m. kryžių
statymas buvo uždraustas, o Žemaitijoje šiuo laikotarpiu
draudimai nebuvo taikomi; 1896 m. carui įsakius panaikinti
paminklų statymo apribojimus šis nurodymas galiojo tik tam
tikrose vietose arba tam tikrų paminklų atžvilgiu ir
pan.[35].
Vykdomos politikos nenuoseklumui savo ruožtu įtaką darė ir
vietinių dvasininkų - Žemaitijos vyskupų M. Valančiaus, M.
Paliulionio bei parapijų kunigų pastangos apginti paminklų
statymo tradicijas. Į tai valdininkai atsižvelgdavo palankiai
ir suteikdavo tam tikras išlygas. Taigi nors paminklų statymo
tradicija išoriškai buvo stabdoma, ji nebuvo visiško
sunaikinimo objektas, kadangi religiniu pagrindu paremta Rusijos
Imperijos valdžia šiuo atžvilgiu išlaikė tam tikrą
toleranciją.
- Šio laikotarpio draudimų
laikotarpiu išryškėjo dvi pagrindinės ideologinės
nuostatos: anksčiausiai buvo aktualizuotas religinis aspektas,
kai paminklai traktuojami kaip katalikiškos lenkų
propagandos įrankiai, suteikiantys šiam nuo seno
stačiatikiškam rusų kraštui nestačiatikišką vaizdą
[36].
- Vėliau, ypač po 1863 m. sukilimo
bei 1890 m. įvykių (Kražių skerdynės), įžvelgiama ir
politinių idėjų reikšmė - žuvusiųjų atminimui skirti
paminklai buvo traktuojami kaip tautinio patriotizmo simboliai
ir beatodairiškai naikinami.
- Taigi nors šiuo laikotarpiu
paminklai buvo naikinami, be specialių civilinės valdžios
leidimų draudžiama juos restauruoti bei statyti,
kryždirbystės objektai nesustabdomai plito - buvo statomi su
leidimais ir be jų slapta naktimis, todėl tradicija nepatyrė
esminio nuopuolio, nors ir buvo prarasta daug senųjų paminklų
bei jų skulptūrų. Kita vertus, dėl politinių - ideologinių
veiksnių išryškėjo dar viena kryždirbystės funkcija -
įvairių formų paminklai tapo saviti religinio - nacionalinio
identiteto reiškėjai; šalia slapta skaitomo gimtojo žodžio
tradicinis kryžius buvo vienas iš tautinės tapatybės
formuotės veiksnių. Caro valdžios politika stimuliavo buvusio
kaimyno - ruso, lenko kaip priešpriešos atskyrimą, t.y.
sampratos kitas, skirtingas - svetimas atsiradimą.
Aptariamuoju laikotarpiu paplito Europoje susiformavusi
romantinė tautos dvasios ideologija, Lietuvoje gyvavusi
itin ilgai ir produktyviai. XIX a. pabaigoje formuojantis
nacionalinės kultūros pagrindams imtos labai gerbti kaimo
kultūros vertybės. Tradicinėje kultūroje gyvenantis
valstietis visų istorinių negandų periodais išsaugojo tą
pradžių pradžios sėklą, iš kurios išaugo nacionalinės
kultūros medis su niekinta, bet gyva viena seniausių
indoeuropiečių kalba, su savita pasaulėžiūra ir menu,
pagaliau iš tos pačios valstietiškos terpės išaugusia
inteligentija. Tai padėjo įvertinti kryždirbystę, kurios
savitumą pastebėjo ne tik politiniai oponentai, bet ir
svetimšaliai etnografai - lietuviški kryžiai buvo pripažinti
kaip savita tautinės kultūros raiška.
- Kryždirbystės tradicijos turinys
padėjo išsaugoti ir tradicinę etiką: be leidimo pastatytus
kryžius griaudavo žandarai arba tam reikalui pakviesti burliokai,
kadangi valstiečiams tai buvo šventvagystė, ko nė žydai
nesutikdavo daryti [37].
- Įdomu ir tai, kad, panaikinus
paminklų draudimą, dar iki 1903 m. caro valdininkai griovė
geležinius kryžius, kurių nelaikė tradiciniais [38]. Taigi, jeigu
vietinių gyventojų ir svetimtaučių tradiciniais įvardijami
tik mediniai paminklai, o geležiniai turi svetimo
statusą, iškyla klausimas - kodėl jie vis tik statomi nuo XIX
a. II pusės ir ypač paplinta nuo XIX a. pabaigos? Atsakymą
pateikia Žemaitijos vyskupas M. Paliulionis 1895 m. rašte
generalgubernatoriui, kur sakoma: Pastaruoju metu,
sumažėjus miškams, įsigyti geros medienos tapo keblu.
Gyventojams valstiečiams tapo patogiau statyti metalinius
kryžius, nes paplitus tarp šių gyventojų metalo dirbiniams,
minėti kryžiai atsieina gana nebrangiai [39].
- Metalo žaliava pigo dėl
sparčios ekonomikos plėtros, prasidėjusios XIX a. pradžioje
Anglijoje ir apėmusios Europą, o nuo XIX a. II pusės -
pabaigos pasiekusios ir Lietuvą. Pakilimas pirmiausia
pasireiškė Vakarų Lietuvos regione, kuris ribojosi su greitai
besivystančia Rytų Prūsija, o Klaipėdos uostas buvo svarbiu
ekonominiu tiltu. Šiuo keliu į Lietuvą galėjo patekti ir
pirmieji metaliniai kryžiai bei metalo žaliava - pusgaminiai,
skarda, įvairūs ruošiniai. Tai savo ruožtu patvirtina
geležinių kaltinių kryžių paplitimas pirmiausiai
Žemaitijoje, o XIX a. pabaigoje nutiesus geležinkelių tinklą
- visos Lietuvos teritorijoje [40]. M. Brenšteino pateiktas
ankstyviausias geležinis kryžius su 1788 m. data (Barstyčiai,
Kretingos aps.) rodo, kad tokių paminklų galėjo atsirasti ir
anksčiau, tačiau jie nebuvo itin populiarūs dėl geležies
trūkumo ir brangumo bei minėto vietinių gyventojų požiūrio
savitumo.
- Klaipėdos krašte anksčiausiai
pasirodė bei paplito lietiniai ketaus kryžiai. Kaip pažymi M.
ir M. Purvinai, turtingesnių Rytprūsių paminklai pasižymėjo
masyviomis formomis, kai tuo tarpu Lietuvoje plito mažesnių
formų kryžiai. Be įvežtinių, jie buvo liejami ir vietinėse
liejyklose, taikantis prie ekonominių sąlygų bei vietinių
gyventojų skonio [41]. Tokios ketaus liejyklos veikė Kaune (nuo
1863 m. - N. Rekošo gamykla Minerva, 1869 m. - G.
Abramavičiaus fabrikas Marsas, nuo 1892 m. - Šmito
fabrikas) bei Vilniuje (nuo 1864 m. - Cimermano ketaus liejimo
įmonė) [42], kuriose, be buitinių reikmenų, įvairių mechaninių
detalių buvo liejami ir kryžiai, kapų tvorelės. Lietiniai
kryžiai pirmiausia paplito Lietuvos miestų ir miestelių
kapinėse, o kaimo bendruomenių teritorijose tai nebuvo itin
dažnas reiškinys - jų aptinkama bažnyčių šventoriuose,
kartais kapinėse, tačiau, kiek leidžia spręsti
fragmentiškas šios srities ištyrimas, tokius paminklus
galėjo įsigyti tik turtingesni ūkininkai, smulkūs bajorai ar
parapijos tikintieji. Kaimo gyventojai teikė pirmenybę kalvių
nukaltiems kryžiams, kurie buvo pigesni, vietiniais meistrais
buvo labiau pasitikima.
- Vystantis pramonei ir atsiradus
metalo gamykloms, dauguma miestų cechuose dirbusių kalvių
kėlėsi į periferiją, kur jų darbas buvo labai reikalingas -
jie aprūpindavo gyventojus darbo įrankiais, taisė žemės
ūkio padargus, kalė kryžius, tvoreles ir kitus meninės
kalvystės dirbinius. Kadangi geležinius kapų kryžius
užsakydavo vietiniai gyventojai, kalviai (net ir
svetimšaliai), taikydavosi prie vietinių tradicinių formų.
Dažnai paminklo prototipu tapdavo medinis kryžius ar anksčiau
pastatytas paminklas. Dėl šių priežasčių dar XIX a.
pabaigoje išlieka regioniniai skirtumai - vieno tipo kryžiai
ir dekoro elementai populiarūs Rytų Aukštaitijoje, kito -
Žemaitijos ar Vidurio Lietuvos teritorijose. Ekonominio šuolio
nepaliestoje Dzūkijoje ilgą laiką vyravo mediniai kryžiai, o
vietinių kalvių nukalti paminklai buvo statomi daugiausia
miestelių kapinėse.
- Taigi paaiškėja, kad geležinių
kryžių populiarumą lėmė pirmiausia kaina - jie buvo
pigesni. Panaši ir akmeninių paminklų paplitimo priežastis -
nors priešingai nei geležiniai jie nebuvo pigūs, tačiau
jiems atsirasti XIX a. pabaigoje skatino tie patys ekonominiai
veiksniai, t.y. kokybiški masinės gamybos metaliniai
įrankiai, įgalinę vietinius akmentašius ištobulinti akmens
plastiką.
- ***
- XX a. pradžioje istorinės -
kultūrinės aplinkybės iš esmės pakinta. Kalbos, spaudos ir
kryžių statymo draudimų panaikinimas, o ypač nepriklausomos
Respublikos susikūrimas skatino kryždirbystės pakilimą.
Šiuo laikotarpiu mediniai paminklai atstatomi, restauruojami,
statoma daug naujų; sparčiai vystantis ekonomikai išplinta
metaliniai kaltiniai ir lietiniai, atsiranda naujų formų
akmeninių kryžių. Prasidėjusi masinė modernizacija stipriau
nepaveikė vyraujančios tradicinės (agrarinės) kultūros
nulemto mąstymo bei elgsenos stereotipų, kadangi, pasak A.
Šliogerio, griaunamoji naujų idėjų galia buvo
neutralizuojama švietėjiško optimizmo ir katalikiško
racionalizmo [43].
- Apie kryždirbystės atsigavimo
lygį galima spręsti iš etnografo I. Končiaus pateiktų
statistinių duomenų, kurie rodo, kad dar 1938 m. Žemaitijoje
viename kilometre stovėjo apie 1,3 koplytėlės ir kitos
paskirties pakelių paminklai. Pridėję sodybų, šventorių,
kapinių, kaimų, miestelių ir kitus paminklus nedideliame
plote gauname įspūdingą 6 - 7000 tūkst. skaičių [44]. Neturint
XIX a. II pusės - pabaigos laikotarpio duomenų, sunku
palyginti, kokių ir kiek pagausėja paminklų, tačiau I.
Končiaus pateikti duomenys rodo, kad paminklai su skulptūromis
Žemaitijoje pradeda nykti nuo trečiojo - ketvirtojo XX a.
dešimtmečio: 1912 m. 218 km ruože buvo 730 objektų, o po 20
metų, t.y. 1932 m., išliko tik 382 [45]. Kadangi nurodomi
skulptūras turintys paminklai - koplytstulpiai ir koplytėlės,
neaišku, kokią procentinę dalį sudarė kryžiai. Be to, tai
tik labai mažos teritorinės atkarpos paminklų registracija,
todėl neįmanoma tiksliai nustatyti kryždirbystės plėtros
pobūdžio bei palyginti su XIX a.
- Keblumų nekelia esminis
tradicijos išlikimo klausimas - nors aptariamuoju laikotarpiu
civilizacija įvairiomis formomis plečia savo įtaką, kaimo
bendruomenėse išlaikoma paveldo atrankos principais paremtos
tradicijos samprata, gyvavusi visose kaimo kultūros plotmėse.
Šį bruožą nurodo ir J. Perkovskis, kad antrąjį -
trečiąjį XX a. dešimtmetį ištikimai laikomasi senųjų
tradicijų. Net ir pastarųjų metų žemaičių puošyba
palyginti mažai užteršta žalingų apnašų. Tai gali būti
paaiškinta atsiribojimu nuo plačiojo pasaulio, didesnių
miestų nebuvimu [46]. Analogiškas išvadas pateikia etnografinė
medžiaga ir etnologiniai tyrinėjimai bei iki amžiaus vidurio
išlikę gan ryškūs regioniniai kryždirbystės formų
bruožai, o tai savo ruožtu, matyti ir daugumos tyrinėtojų
XIX a. pabaigos - XX a. pradžios periodiniame skirstyme.
- Funkcijos atžvilgiu tradicija
išlieka nepakitus - paminklai statomi tose pačiose
sakralinėse zonose, yra tas pat simbolinis žymuo - tai rodo
šiuo laikotarpiu pastatytų, deja, mažai išlikusių, kryžių
įrašai, primenantys ir politinių įvykių datas -
Nepriklausomybės ir jos dešimtmečiui skirtus kryžius statė
ne tik paprasti kaimo žmonės, bet ir įvairios visuomeninės
organizacijos (Pavasarininkai, Ateitininkai ir kitos).
- Kita vertus, maždaug antrajame -
trečiajame XX a. dešimtmetyje kryždirbystės tradicija ima
nykti dėl žemės ūkio reformos metu kuriamų vienkiemių -
paminklų daugiausia buvo kaimuose, o vienkiemiuose jų gerokai
mažiau [47]. Taip imta tolti nuo tradicijos, kadangi individas,
atskirtas nuo bendruomenės ir jos palaikomos aplinkos, tampa
jai nepavaldus ir lengviau pažeidžiamas išorinių veiksnių.
Dėl to atsirado dekoro atžvilgiu paprastesnių medinių bei
unifikuotų formų geležinių paminklų kaimų kapinėse, kas
XIX a. pabaigoje buvo būdinga daugiausia tik miestų bei
miestelių kapinėms.
- Šiuo laikotarpiu pasirodo (tiesa,
daugiau miestelių bei prekybinių centrų kapinėse) savitos
formos akmeniniai paminklai, kurių plastika rodo neoromantizmo
idėjų svarbą. Tai nukirstų, be šakų ar su išaugusia
kryžiaus formos atžala akmeninių ąžuolų vaizdavimas
suteikiant paminklui literatūrinio simbolio formą. Ši
tradicija labai neišsiplėtė, kadangi panašūs paminklai buvo
brangūs ir kaimo gyventojams neprieinami, tačiau romantinė
simbolika periferijoje buvo perimta kaip metalinių kryžių
formos galimybė - tai matyti iš XX a. pradžioje atsiradusių
ir iki XX a. pabaigos plitusių vamzdinių kryžių, kurių
silueto formuotė remiasi išaugusio kryžiaus metafora.
Kadangi tokie kryžiai atlikti tik iš geležies, kuri XX a.
pradžios kaime šventumo atžvilgiu dar neprilygo medienai,
galima kalbėti tik apie naujos plastinės formos atsiradimą.
Pati atželiančio medžio idėja nėra svetimkūnis tradicinės
cikliškumo sampratos požiūriu, todėl tokių paminklų
atsiradimą vertinti kaip tradicijos nykimo veiksnį gal per
drąsu, nebent turėtume omeny ekonominių veiksnių nulemtą
tradicinės estetikos, t.y. skonio pokytį.
- Antroji kryžių formų kitimo
priežastis susijusi su kultūrine padėtimi. XX a. pradžioje,
tęsiant tautos dvasios bei jos materialių išraiškų
aktualizaciją, ypač sustiprėjusią Lietuvos Respublikos
laikotarpiu, kryždirbystė atrandama kaip ypatinga liaudies
meno sritis, išreiškianti ne tik religinį, bet ir
nacionalinį kultūros charakterį. Nuo pat amžiaus pradžios
šia sritimi nenuilstamai domėjosi ne tik svetimtaučiai
(M.Brenšteinas, P.Kšyvda - Polkovskis, V.Šukevičius ir
kiti), bet ir lietuviai - kryždirbystės objektai fiksuojami,
aprašomi, pasirodo pirmosios juos įvertinančios teorinės
studijos (A.Jaroševičiaus, J.Basanavičiaus, P.Galaunės,
J.Baltrušaičio, M.Vorobjovo bei kitų publikacijos).
- Kryždirbystės paminklais
domėjosi ir dailininkai, kuriems buvo ypač svarbios
nacionalinio meno formuotės problemos, palaikomos ir 1922 m.
įsikūrusios Kauno meno mokyklos programų. Liaudies menas ir
kryždirbystė įvertinami kaip tautinės kultūros etalonas,
todėl jų populiarinimas neapsiribojo tik vietinėmis
parodomis, - įvairiose pasaulinėse parodose liaudies paminklai
susilaukė ir tarptautinio pripažinimo. Tai skatino
kryždirbystės plėtrą, tačiau tai, deja, turėjo ir
neigiamų pasekmių, nes liaudies menas, įgavęs ne tik
tautinio tapatumo, bet ir suvenyro statusą, pamažu
perkeliamas į dirbtinę, t.y. miesto, erdvę. Dailininkų
profesionalų pastangomis kuriamos bendrovės (Marginiai),
dailiųjų amatų kursai miestiečiams, kuriuose šalia
tradicinių formų kopijavimo populiarėjo ir dailininkų
sukurti nauji tautiškumo etalonai, atitolę nuo natūralių
sąlygų, todėl dažnai profaniški ir žalingi [48].
- Interpretacija apėmė ir
kryždirbystę: trečiajame - ketvirtajame dešimtmetyje pagal
dailininkų sukurtus projektus pastatyti mediniai kryžiai
pasižymi pernelyg gausu puošybos elementų naudojimu ir
skirtinga stilizacija, artimesne XX a. pradžios knygų grafikos
stiliui [49], o ne kaimo meistrų tradicinio dekoro pobūdžiui. Be
to, pernelyg gausūs puošmenys iš dalies pakenkė paminklų
architektonikai - prarasta tradiciniams kryžiams būdinga
formos ir dekoro proporcijų harmonija. Kita vertus, tolesniame
raidos etape šios naujovės gal būtų įgavusios savito
tradicijos tęstinumo, t.y. tradicijos interpretacijos, formas.
-
NUORODOS,
NAUDOTA LITERATŪRA
-
