Moksliniai tyrinėjimai

 

TRADICIJOS SAMPRATA IR JOS SKLAIDA

Jolanta Zabulytė. El. paštas: jolaz@takas.lt

Kryždirbystė atstovauja nacionalinės tradicijos sferai, todėl būtina tiksliau apibūdinti pačią „tradicijos“ sąvoką bei pabandyti nustatyti pradinius tradicijos vertinimo kriterijus.
Kas yra tradicija? Šią problematiką išsamiai nagrinėję tradicionalistai R.Guenon, M.Eliade bei S.H.Nasr [2] teigia, kad paties žodžio „tradicija“ etimologija tiesiogiai nurodo esminę perdavos funkciją (transmission). Pastaroji įkūnija įvairialypio pažinimo - praktikos, technikos, įstatymų, formų ir daugelio kitų žodinių ar rašytinių elementų perdavimo idėją, kurioje pirmapradis žinojimas neatsiejamas nuo sakralumo. Dar daugiau - perdavos keliu tradicija pati skleidžia šventumą: kadangi tradicija apima visuminius žmogaus sąveikos su Dievo pasauliu principus, ji tampa neatsiejama nuo religijos, todėl kiekviena religija kartu yra ir tradicija. Tradicija savo esmėje sakrali ir todėl, kad, kaip akcentuoja S.H.Nasr „tai yra Pirmapradė Tradicija ir kartu jos pritaikymas atskirai žmonijos daliai, o jos pritaikymas - Dieviškosios Galimybės raiška žmogiškame lygmenyje, (...), todėl ši Pirmapradė Tradicija nusako ir vidinę unikalią tiesą, slypinčią įvairių šventų formų esmėje, nes Tiesa yra viena“ [3]. Kiekvienos kartos atstovams perteikiant tradicijos dvasią ir formas, išlieka nepažeista sakralumo ir materialių apraiškų dermė, kuri yra tradicinės etikos bei estetikos pagrindas.
Pagal šį modelį kryždirbystės tradiciją galima apibrėžti kaip iš archainių laikų paveldėtų ir naujos religijos adaptuotų sakralinių vertybių sistemos dalį, kurios esminius kriterijus sudaro:
Pirma, kadangi tradicija apjungia savyje visuminius dieviškumo raiškos principus, iškyla pagrindinis tradicijos funkcijos vaidmuo, kurį šiuo atveju atlieka sakralinį turinį išreiškianti paminklų statymo tradicija.
Antra, tradicijos esmė neatsiejama nuo sakralinio turinio, todėl antrasis kryždirbystės tradicijos vertinimo kriterijus yra funkcijos esmę išreiškianti forma.
Trečia, funkcijos ir formos sakralijų perdavimas ateities kartoms apsprendžia tradicijos suformuotos etikos bei estetinių nuostatų tęstinumą.
 
Nors dar XX a. pradžioje „pagonio“ sąvoka buvo tapatinama su kaimo, t.y. archainius bruožus išlaikiusia periferijos kultūra, lietuvių kalba [4], lietuvių istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad XIX - XX a. pradžioje Lietuvos kaimas tik katalikiškas, o jo gyventojai giliai religingi. Šio išorinio dviprasmiškumo priežastys slypi ne tik dviejų religinių sistemų natūralaus susiliejimo proceso specifikoje, bet ir pačios katalikų Bažnyčios sinkretiniame charakteryje. Kadangi Lietuvos Bažnyčios istorija dar neparašyta, aptariamoji tema įgalina tik bendrais bruožais apibūdinti šio reiškinio pobūdį.
Nuo oficialaus įteisinimo pradžios (IV a.), katalikų religinė sistema formavosi iš vienos pusės neigdama ir griaudama pagoniškųjų religijų palikimą, iš kitos - perimdama ir interpretuodama tam tikras jos formas (žydų ceremonialo, Mažosios Azijos kultų, mitologinių vaizdinių ir kt. elementus). Todėl natūralu, kad jau nuo ankstyviausių savo egzistencijos amžių būdama sinkretinė (helenizmo, Rytų kultūrų įtakos ir kt.)[5],  ji sugebėjo prisitaikyti, adaptuotis bet kurios archainės religijos erdvėje. Tiksliau, ilgus amžius vyko abipusės absorbcijos procesas - krikščioniškąją religinę sistemą Bažnyčia integravo į vietinių religijų kultus, o toje kultūrinėje terpėje gyvastingi archainiai vaizdiniai „koregavo“ krikščionybės kultų hierarchiją bei ženklinės sistemos prioritetus, ko pasekoje tiek Rytų, tiek Romos Bažnyčios tradicijose susiklostė tik tam tikrose šalyse populiarūs kultai ar pagoniškus (liaudiškus) bruožus išlaikiusios religinės ceremonijos ir pan. [6] Analogiškas procesas ryškus ir religinės materialinės kultūros srityje, ypač ankstyvojoje bei regioninėje sakralinėje architektūroje, religiniame mene, kur aiškiai matomi tiek religijos prioritetų, tiek stilistiniai lokaliniai skirtumai.
Taigi šiame kontekste galima teigti, kad lietuviškasis religinis sinkretizmas nėra išskirtinis reiškinys, o natūralus dviejų religinių sistemų susiliejimo padarinys: sakralųjį pradą - Dievo pasaulį visose jo pasireiškimo formose matantis archainės baltiškosios tradicijos žmogus palaipsniui adaptavo krikščioniškosios tradicijos realijas kaip tos pačios dieviškosios galybės bei sakralinės amžinatvės raiškas [7]. Kita vertus, krikščionybė į Lietuvą ateina labai vėlai ir turi veiksmingą, aiškiai suformuluotą religinių vaizdinių ikonografinę sistemą. Ateidama į baltiškos tradicijos erdvę ir norėdama ne tik išlikti, bet ir dominuoti, krikščioniškoji tradicija palaipsniui absorbuoja dalį vietinių funkcijų bei formų. Religiniai vaizdiniai išreiškiami vietinės tradicijos interpretacijų plotmėje, - įvyksta tradicinių archetipų absorbcija, suformuojanti sinkretinį Dievo pasaulio ir jo pasireiškimo formų vaizdinį. Kadangi tradicija neatsiejama nuo sakralumo, tradiciniam žmogui tampa ne taip svarbu kaip tai įvardinama - keičiasi vardai, bet funkcija mažai pakinta; pavyzdžiui, Laimos ar Aušrinės vardą keičia švč. Marija, tačiau išlieka vietiniai kulto ypatumai. Šio proceso specifiką galima iliustruoti daugeliu pavyzdžių, kurių ryškiausias - esminę krikščionybės idėją išreiškiančio lotyniško kryžiaus įsiliejimas į tradicijos kontekstą, kai krikščioniškosios religijos simbolis pasipildė vietinių funkcijų reikšmėmis. Dėl šios priežasties pakito ir jo forma, t.y. atsirado įvairūs stilistinės traktuotės variantai. Vietinės interpretacijos procesą, kaip savitą religinę manifestaciją, toleravo ir Bažnyčia.
Todėl natūralu, kad archainio sakralumo parametrų gausa ir kryždirbystės tradicijos kaip esminės jų reiškėjos išsiplėtimas naujos ideologijos plotmėje kardinaliai pakeitė Lietuvos - paskutinio „pagonybės skydo“ įvaizdį į „krikščionybės skydo“ statusą. Sinkretinis sakralusis tradicijos turinys perdavos keliu pasiekė ir netolimus laikus, mums atpažįstamus tam tikrais pavidalais, būdingais XIX a. - XX a. vidurio kaimo kultūros simbolinei sistemai.

NUORODOS, NAUDOTA LITERATŪRA

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine