Pirma,
kadangi tradicija apjungia savyje visuminius dieviškumo
raiškos principus, iškyla pagrindinis tradicijos funkcijos
vaidmuo, kurį šiuo atveju atlieka sakralinį turinį
išreiškianti paminklų
statymo tradicija.
Antra,
tradicijos esmė
neatsiejama nuo sakralinio turinio,
todėl antrasis kryždirbystės tradicijos vertinimo kriterijus
yra funkcijos esmę išreiškianti
forma.
Trečia, funkcijos
ir formos sakralijų perdavimas ateities kartoms apsprendžia
tradicijos suformuotos etikos bei
estetinių nuostatų
tęstinumą.
Nors dar XX a. pradžioje
pagonio sąvoka buvo tapatinama su kaimo, t.y. archainius
bruožus išlaikiusia periferijos kultūra, lietuvių kalba [4],
lietuvių istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad XIX - XX a.
pradžioje Lietuvos kaimas tik katalikiškas, o jo gyventojai
giliai religingi. Šio išorinio dviprasmiškumo priežastys
slypi ne tik dviejų religinių sistemų natūralaus susiliejimo
proceso specifikoje, bet ir pačios katalikų Bažnyčios
sinkretiniame charakteryje. Kadangi Lietuvos Bažnyčios
istorija dar neparašyta, aptariamoji tema įgalina tik bendrais
bruožais apibūdinti šio reiškinio pobūdį.
Nuo oficialaus įteisinimo
pradžios (IV a.), katalikų religinė sistema formavosi iš
vienos pusės neigdama ir griaudama pagoniškųjų religijų
palikimą, iš kitos - perimdama ir interpretuodama tam tikras
jos formas (žydų ceremonialo, Mažosios Azijos kultų,
mitologinių vaizdinių ir kt. elementus). Todėl natūralu, kad
jau nuo ankstyviausių savo egzistencijos amžių būdama
sinkretinė (helenizmo, Rytų kultūrų įtakos ir
kt.)[5], ji
sugebėjo prisitaikyti, adaptuotis bet kurios archainės
religijos erdvėje. Tiksliau, ilgus amžius vyko abipusės
absorbcijos procesas - krikščioniškąją religinę sistemą
Bažnyčia integravo į vietinių religijų kultus, o toje
kultūrinėje terpėje gyvastingi archainiai vaizdiniai koregavo
krikščionybės kultų hierarchiją bei ženklinės sistemos
prioritetus, ko pasekoje tiek Rytų, tiek Romos Bažnyčios
tradicijose susiklostė tik tam tikrose šalyse populiarūs
kultai ar pagoniškus (liaudiškus) bruožus išlaikiusios
religinės ceremonijos ir pan. [6] Analogiškas procesas ryškus ir
religinės materialinės kultūros srityje, ypač ankstyvojoje
bei regioninėje sakralinėje architektūroje, religiniame mene,
kur aiškiai matomi tiek religijos prioritetų, tiek
stilistiniai lokaliniai skirtumai.
Taigi šiame kontekste galima
teigti, kad lietuviškasis religinis sinkretizmas nėra
išskirtinis reiškinys, o natūralus dviejų religinių
sistemų susiliejimo padarinys: sakralųjį pradą - Dievo
pasaulį visose jo pasireiškimo formose matantis archainės
baltiškosios tradicijos žmogus palaipsniui adaptavo
krikščioniškosios tradicijos realijas kaip tos pačios
dieviškosios galybės bei sakralinės amžinatvės raiškas
[7].
Kita vertus, krikščionybė į Lietuvą ateina labai vėlai ir
turi veiksmingą, aiškiai suformuluotą religinių vaizdinių
ikonografinę sistemą. Ateidama į baltiškos tradicijos erdvę
ir norėdama ne tik išlikti, bet ir dominuoti,
krikščioniškoji tradicija palaipsniui absorbuoja dalį
vietinių funkcijų bei formų. Religiniai vaizdiniai
išreiškiami vietinės tradicijos interpretacijų plotmėje, -
įvyksta tradicinių archetipų absorbcija, suformuojanti
sinkretinį Dievo pasaulio ir jo pasireiškimo formų vaizdinį.
Kadangi tradicija neatsiejama nuo sakralumo, tradiciniam žmogui
tampa ne taip svarbu kaip tai įvardinama - keičiasi vardai,
bet funkcija mažai pakinta; pavyzdžiui, Laimos ar Aušrinės
vardą keičia švč. Marija, tačiau išlieka vietiniai kulto
ypatumai. Šio proceso specifiką galima iliustruoti daugeliu
pavyzdžių, kurių ryškiausias - esminę krikščionybės
idėją išreiškiančio lotyniško kryžiaus įsiliejimas į
tradicijos kontekstą, kai krikščioniškosios religijos
simbolis pasipildė vietinių funkcijų reikšmėmis. Dėl šios
priežasties pakito ir jo forma, t.y. atsirado įvairūs
stilistinės traktuotės variantai. Vietinės interpretacijos
procesą, kaip savitą religinę manifestaciją, toleravo ir
Bažnyčia.
Todėl natūralu, kad
archainio sakralumo parametrų gausa ir kryždirbystės
tradicijos kaip esminės jų reiškėjos išsiplėtimas naujos
ideologijos plotmėje kardinaliai pakeitė Lietuvos - paskutinio
pagonybės skydo įvaizdį į krikščionybės skydo
statusą. Sinkretinis sakralusis tradicijos turinys perdavos
keliu pasiekė ir netolimus laikus, mums atpažįstamus tam
tikrais pavidalais, būdingais XIX a. - XX a. vidurio kaimo
kultūros simbolinei sistemai.
NUORODOS,
NAUDOTA LITERATŪRA
