KRYŽDIRBYSTĖS
TRADICIJOS TURINYS IR
PAGRINDINĖS FORMOS
Jolanta
Zabulytė. El. paštas: jolaz@takas.lt
- Sakralinių erdvių gausa ir
specifinis jų funkcijų charakteris įtakojo ir kryždirbystės
formų gausą. Tam tikrų architektoninių tipų populiarumą
skirtingose etnografinėse zonose sąlygojo tos pačios tradicijos
suformuoti skirtingi pasaulėžiūriniai aspektai. Todėl dar XIX
a. - XX a. pr. išlieka ryškūs regioniniai savitumai: Žemaitijoje
teikiamas prioritetas koplytstulpiams, koplytėlėms, čia
daugiausia drožiama skulptūrų ir kalama geležinių viršūnių;
Aukštaitijoje populiaresni stogastulpiai ir kryžiai, kurie pagal
senąją tradiciją kartais vainikuojami geležine viršūne; Dzūkijos
regione dominuoja kryžiai, kurių siluetai pasižymi itin savita
formos interpretacija.
- Aptariant paminklų turinio ir
formos specifiką, dalinai tenka paliesti ir šiuo atžvilgiu
svarbų kilmės klausimą.
Nuo pirmųjų liaudies paminklų fiksacijos ir tiriamųjų darbų
(XX a. pr.) iki šiol vieningai pabrėžiamas lietuviškų paminklų
formų savitumas kitų šalių analogiškų paminklų kontekste.
Šio reiškinio priežastingumo paieškos sukėlė dviejų priešingų
nuomonių atsiradimą, - vieni mokslininkai laikėsi nuostatos,
kad tai pagoniškos kultūros reliktas (A.Miežinskis, V.Šukevičius,
J.Basanavičius, J.Baltrušaitis, P.Galaunė, M.Gimbutienė, K.Šešelgis
ir kt.) [17], kiti, akcentuodami tiesioginę bažnytinės dailės
įtaką, teikė prioritetą krikščioniškai tradicijai, tiesa,
neatmesdami kai kurių archainių elementų išlikimo galimybės
(J.Grinius, A.Mažiulis, J.Perkovskis ir kt.) [18]. Jei atsižvelgsime
į dviejų religijų samplaikos momentą, abi nuomonės yra
teisingos jei jos veikia kaip partneriai, o ne kaip oponentai.
Paminklų savitumo sklaidos problema skatina plačiau analizuoti
archainės pasaulėžiūros sluoksnį, tačiau anaiptol nereiškia,
kad reikia atmesti krikščioniškosios religijos vaizdinių bei jų
vizualinių formų įtaką, - tai būtų nelogiška tiek
istoriniu, tiek kultūriniu požiūriu. Tačiau studijoje šio
klausimo išsamiai neįmanoma išanalizuoti dėl specialių tyrimų
stokos.
- Grįžtant prie kilmės, o tuo pačiu
prie turinio bei formos klausimų, tenka trumpai apibūdinti
paminklų tipus. Visoje Lietuvoje dominuojantys paminklai - stulpiniai,
t.y. stogastulpiai, koplytstulpiai ir kryžiai. Rečiau paplitę,
t.y. populiarūs tik tam tikruose regionuose - dėžiniai
(koplytėlės ant žemės, koplytėlės medžiuose) bei lentiniai
(Mažosios Lietuvos teritorijos krikštai).
- Aiškinantis archainės tradicijos išlikimo
lygmenis tenka atsigręžti į pasaulinės kultūros analogijas.
Daugelyje archainės tradicijos tautų medinis ar akmeninis stulpas buvo
traktuojamas kaip universalijos - sakralinio centro (Axis Mundi)
žymuo ir šį Visatos stulpo, ramsčio ar kitus vardus turinčios
Ašies archetipas ne tik iki šiol žinomas vadinamųjų pirmykščių
tautų pasaulėžiūroje (Indonezijos, Afrikos ir kt. gentys), bet
buvo populiarus ir keltų, germanų, senovės indų, Šiaurės
Amerikos indėnų ir kt. kultūrose. Stulpas, kolona, lazda,
akmeninė stela ar kita dominuojanti vertikalė - tai vartai
į dievų pasaulį (orientacija aukštyn) ir tuo pačiu jungiančioji
grandis su požemio, mirusiųjų pasauliu (orientacija žemyn).
Todėl be esminės Pasaulio Centro (Ašies) reikšmės,
vertikaliai orientuoti paminklai atlieka ir ryšininkų tarp
dviejų pasaulių vaidmenį. Šią sampratą atsispindi įvairių
tautų tikėjimai, kad stulpas yra vieta mirusiojo sielai ar
transcendentinei būtybei nusileisti [19]. Plačiau ši tema
analizuojama kitame skyriuje, todėl šiuo aspektu verta priminti,
kad memorialinis - ritualinis stulpas su stilizuota žmogaus galva
buvo aptiktas ir Lietuvoje, t.y. turimas omeny R. Rimantienės
radinys iš akmens amžiaus laikotarpio Šventojoje. Taigi stulpo
dominantė memorialinio paminklo
kompozicijoje bei tokių paminklų populiarumas
visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose įgalina
teigti, kad archainės sakralinio centro
funkcijos žymens bei
pasaulių jungties turinio aktualijos galėjo įtakoti paminklų
stulpinės formos pasirinkimą.
- Mirusiojo sielos ar dievybės buveinės
traktuotės liekanos atsispindi ir kryždirbystės objektų
architektonikoje: Lietuvoje dar XIX a. pabaigoje tikėta pomirtinių
sielos antrųjų namų egzistavimu, todėl stogastulpį - stulpą
su stogeliu (palyg. stogo - dangos
- dangaus vaidmenį gyv. namų bei sakralinės architektūros
semantikoje) galima traktuoti kaip pomirtinį skraidantį pavidalą
turinčios vėlės - paukščio, plaštakės, bitės prieglobsčio
vietą, jos laikinąjį būstą. Analogišką prasmę turi
ir koplytstulpiai - koplytėlė ant stulpo (namelis ar senesnė
forma - stulpas su niša viršuje). Koplytstulpio namelyje
patalpinami krikščioniškieji šventieji, kaip ir koplytėlėse
ant žemės, be anksčiau minėtų reikšmių, paaiškina ir
specialių būstų atsiradimo veiksnius [20]. Į namelius
(nišas) dedamų skulptūrų skaičius apsprendė ir
architektonikos pobūdį - kuo daugiau dedama skulptūrų, tuo įvairesnė,
sudėtingesnė paminklo konfigūracija, kurią apsprendė ir tam
tikra orientacija: viena skulptūra ar skulptūrinė grupė -
vienas namelis su vienu langeliu; keturi šventieji - keturi
kiekvienam iš jų skirti nameliai (nišos) orientuotos į
keturias pasaulio šalis; horizontalių, vertikalių nišų
kompozicijos ir t.t.. Pastarųjų siužetinių grupių išdėstymo
pasirinkimui įtakos galėjo turėti ir bažnyčiose matomų
stacijų ciklai bei altorių komponavimo principai, nes tarsi
siekiama perpasakoti svarbiausius Dievo sūnaus kančios
momentus. Galbūt dėl šios priežasties dauguma koplytėlių ant
stulpo nepasižymi gausiu dekoru - pagrindinis dėmesys skiriamas
name apgyvendintam šventajam ar jų grupėms. Pagal
dauginimo principus komponuojami ir kelių aukštų
stogastulpiai, tik stogastulpiuose dominuoja stulpo, dekoratyvių
atramėlių ir stogelio siluetų ritmika.
-
- P. Galaunės nuomone, koplytėlės
ant žemės yra vėlesnė,
t.y. krikščioniškosios architektūros įtakota paminklų forma
[21]. Šią įžvalgą analizuojant dviem aspektais - turinio bei
formos bruožais, išryškėja šie ypatumai: formos atžvilgiu ryški
archainės pasaulėžiūros suformuota šventųjų namo
samprata ir kitas, ne mažiau svarbus faktorius - baltiškosios
kultūros kultinių vietų uždengimas. Pastarasis bruožas
akivaizdus aptartos sakralinės funkcijos atžvilgiu, ir ypač ryškus
tais atvejais, kai ant buvusių ritualinių akmenų su žymenimis
(pėduotųjų ir kt.) buvo dedamos ar statomos koplytėlės su
krikščioniškais šventaisiais. Taip į archainį kultą įsiliejo
ir palaipsniui jo senąjį turinį pakeitė naujas, bet savo esme
neprieštaraujantis turinys: pagonybės laikais meldžiamasi ir
aukojama Laimai, o ant šiai likimo deivei skirto akmens pastačius
koplytėlę, ta pati apeiga atliekama prašant malonės bei užtarimo
švč. Mergelės Marijos. Analogiškas procesas vyko ir šventų
medžių kulto atveju - pasikeitus religijai ant daugiakamienių,
kreivų ir kitų deivei Laimai skirtų liepų kabinamos koplytėlės
su katalikiškais šventaisiais, tačiau vietinių apeigų prasmė
nepakinta.
- Koplytėlių ant žemės architektūriniame
sprendime taip pat pastebimas dviejų tipų vyravimas: vienu
atveju sekama gyvenamųjų pastatų architektūra bei naudojamas
atitinkamas dekoras, kitu - atsiranda įvairių istorinių stilių
bažnytinės architektūros detalių (barokinės, rokokinės kolonėlės,
neogotikiniai bokšteliai fasaduose ir kt.). Pirmuoju atveju išlieka
orientacija į gyvenamąjį namą, antruoju pastebima tam
tikra bažnytinio pastato (ar altoriaus) prasmės bei formos
interpretacija. Turint omeny išlikusią archetipiniam mąstymui būdingą
sakralinio centro sampratą, tampa akivaizdu, kad bažnytinių
formų analogijos siekimas nėra tik paviršutiniško kopijavimo
padarinys, o sakralinio sinkretizmo pasireiškimo momentas, dar
kartą patvirtinantis religijos ir archainės tradicijos pagimdytų
šventųjų formų įvairovę.
-
- Kalbant apie lotyniškų
kryžių lokalinius bruožus, pirmiausia reikia
prisiminti, kad P.Galaunė juos priskiria prie vėliausių
stulpinių paminklų, - pasak šio autoriaus, lotyniško kryžiaus
formos paminklai greičiausiai Lietuvoje paplito tik XVIII a.
[22]. Nors neparemtas faktologine medžiaga (tai sunku padaryti dėl
tokios medžiagos nebuvimo), šis teiginys gali būti dalinai
motyvuotas remiantis istoriniu aspektu.
- Lotyniškas kryžius, kaip krikščionių
religijos simbolis, buvo įteisintas palyginti vėlai (VIII a. II
Nikėjos Susirinkime), o kaip kulto atributas Europoje plačiau
pradėtas naudoti tik viduramžiais [23]. Turint omeny esminę kryžiaus
kaip Kristaus kančios ir atpirkimo bei Bažnyčios simbolio prasmę
visai suprantama, kad ilgą laiką jis galėjo būti suvokiamas ir
naudojamas tik kaip
kulto objektas (altoriuose, religinėse
procesijose ir kt.). Ir tik daug vėliau kaip stulpinių paminklų
analogas galėjo būti pritaikytas palaidojimų ar kitų
sakralines funkcijas išreiškiančių vietų žymėjimui. Šią
įžvalgą iliustruoja kai kuriose Europos šalyse - Vengrijoje,
Bulgarijoje, Rusijos šiaurėje ir kt. iki šiol sutinkami ne kryžiaus,
o stulpo formos antkapiniai paminklai bei jau minėti lietuviški
stogastulpiai ir koplytstulpiai, atliekantys tas pačias funkcijas
kaip ir kryžiai, beje, kaimo žmonių vadinami net tuo pačiu
vardu - kryžiais. Kita vertus, anksčiausiai kryžiaus
formos memorialiniai paminklai paplinta būtent gilias archaines
tradicijas išlaikiusiose šalyse, pvz.: iš VIII a. išlikę
menhyrinės kultūros atstovų - keltų - akmeninės stelos (Škotijos
paminklai), akmeniniai Airijos kryžiai bei nuo XI a. išsaugoti
Armėnijos chačkarai aiškiai rodo senosios ir krikščioniškosios
religijos vaizdinių susiliejimo proceso raidą, kurio rezultate
atsirado originalūs keltiškieji kryžiai bei armėnų
sakraliniai paminklai.
- Mediniai lietuvių kryžiai taip pat
turi daug specifinių lokalinių bruožų, pasireiškiančių
savitu architektoninių formų koliažu: vietinės tradicijos įtakoje
krikščioniškasis lotyniškas kryžius apauga įvairiomis
papildomomis dekoro detalėmis, ko pasekoje tampa gėlių žiedais
ir lapais spinduliuojančiomis saulėmis, trišakiais medžiais
ar senųjų stogastulpių, koplytstulpių bei kryžiaus deriniais.
- Neturint ankstesnių nei XIX a.
memorialinių paminklų pavyzdžių, sunku nustatyti tokio formų
sinkretizmo ir puošybos etimologiją. Jos pradžią galima sieti
su architektūros dekoro plėtote, kurią, anot J.Perkovskio, galėjo
sąlygoti ekonominė valstiečių padėtis ir tobulesnių darbo įrankių
paplitimas XVIII a. pabaigoje [24].
- Dekoratyvumo, puošnumo siekimui įtakos
galėjo turėti ir bažnyčių dekoras. Savaime suprantama, kad
kaimų gyventojams imponavo Dievo namų puošybos turtingumas,
barokinių, neogotikinių ir kt. formų įmantrumas, kaimo bažnytėlėms
suteikiantis ne tik prabangos, bet ir sakralumo įspūdį. Kadangi
lotyniški kryžiai priklauso religinei sferai, gausi jų puošyba
galėjo būti traktuojama kaip savita šventumo išraiška. Kita
vertus, antkapinių kryžių formų bei dekoro motyvų komponavimo
įvairovė rodo ir kitos, t.y. su mitinio mąstymo liekanomis
susijusio platesnio sakralinio turinio, nei sutinkama bažnytiniame
mene, sampratą. Šie sinkretinį charakterį atskleidžiantys
bruožai taip pat ryškūs paminklų architektonikos bei
atitinkamo dekoro panaudojimo atžvilgiu: išsiskiria esminis
paminklo kaip simbolio
sampratos tęstinumo momentas, ypač tais atvejais, kai
panaudojami stogastulpių, koplytstulpių ir lotyniško kryžiaus
deriniai. Kartais šis sinkretizmas pasireiškia gan atvira forma,
tačiau dažniausiai sutinkamas variantas - koplytėlės Nukryžiuotajam
kryžmų centre išdidinimas, jos artimumas stogastulpių,
koplytstulpių koplytėlių formai, Dzūkijoje
panaudojamos 2 - 3 koplytėlės bei stulpo dominantei tolygių
iečių kompozicija beveik uždengianti krikščionišką kryžių
ir pan. Tokiu būdu sukuriami itin originalios formos paminklai.
Kitų kryžių architektonikoje dominuoja lotyniško kryžiaus
siluetas ar gausaus centrinio ornamento pagalba formuojamas saulės
- gėlės ar gėlės siluetas.
- Savitai motyvuotą turinio tradiciškumo
aspektą išreiškia ir paminklų paskirties bei tam tikrų dekoro
motyvų santykis. Šiuo atžvilgiu išsiskiria du pagrindiniai
variantai: daugumoje šventoriuose, prie sodybų ir kai kuriuose
pakelėse bei laukuose esančiuose kryžiuose daugiau bažnytinės
dailės įtakų - pastebimas krikščioniškos atributikos
vyravimas, kryžiaus išorinė ir vidinės erdvės dažnai išvalomos
nuo augalinių motyvų arba jie neužima dominuojančio vaidmens.
Tai rodo kryžiaus kaip savito altoriaus
(archaine aukojimo, pamaldumo objekto prasme) traktuotę (plg.
krikščioniškųjų šventųjų kompozicijas bei jų ritualinį
vaidmenį prie sodybų, pakelėse stovinčiuose koplytstulpiuose).
Antras variantas - kapinių, rečiau sodybų, pakelių kryžiai,
kur daugelyje atvejų krikščioniškosios religijos simboliai ištirpsta
augmenija spinduliuojančių saulių bei aureolių kompozicijose
ar lotyniško kryžiaus siluetas apauginamas įvairios
konfigūracijos spiralėmis, augalais. Tokio savito puošnumo
populiarumą, t.y. augalinių motyvų dominavimą plastikoje, galėjo
įtakoti išlikę archetipiniai nekrokulto vaizdiniai, krikščioniškos
religijos rėmuose gan atvira forma gyvavę net iki XX a. vidurio,
o kai kur ir ilgiau.
- Šie pastebėjimai nepretenduoja į
galutines išvadas, o traktuotini tik kaip vieno iš kryžių formų
savitumo aspektų įžvalga.
- Taigi pagal kryžiaus ir dekoro
elementų komponavimo būdus antkapiniai kryžiai įgauna skirtingų
siluetų variantus, tačiau šioje studijoje apsiribojama dviejų
tipų analize.
-
- Pirmas
jų - kai lotyniškas kryžius atlieka karkaso vaidmenį, ant jo
modeliuojami gausūs įvairių formų ornamentai, dažnai uždengiantys
kryžiaus formą. Tokiuose paminkluose gausiausiai puošiama viršutinė
- kryžmų susikirtimo vieta, kukliau - vidurinė stulpinė ir
apatinė prie žemės ar geležiniuose - prie akmeninio postamento -
esančios dalys. Medinių
kryžių tarpkryžmės puošiamos augalines ar saulės, žvaigždučių
užbaigas turinčiais įvairios konfigūracijos spinduliais, kurie
dažnai modeliuojami rato principu, t.y. išcentrinio komponavimo
pagalba suformuojamas savotiškas gėlės
žiedas - saulutė (plg. augalo pavadinimo ir Saulės
analogiją) ar augalais spindinti aureolė, turintys stiebą (stulpą)
ir žemėje įkastąsias šaknis.
- Riestinių formų pagalba geležinių
kryžių kryžmos dažniausiai įgauna trilapio ar keturlapio
žiedo siluetą, kartais - sudėtingo piešinio augalinę aureolę
- gėlę (kai kurie Vidurio Lietuvos, Dzūkijos regiono kryžiai).
Dauguma šių paminklų turi aiškiai modeliuotą stiebą, kartais
su stilizuotais lapais ar spygliais bei dvigubais S
motyvais akcentuotą apatinę dalį (augalo indas, šaknys?).
Pažymėtina, kad riestinių formų dominavimas ir jų pagalba
kuriamas ažūriškas augalinis siluetas pirmiausiai sąlygotas
metalo plastikos specifikos, todėl panašios formos sutinkamos
visoje Europoje įvairių laikotarpių metalo dirbiniuose (vartų,
tvorų, architektūros dekore ir kt.) bei metalinių antkapinių
kryžių kompozicijose. Tačiau atskiruose Lietuvos regionuose ir
nuošalesniuose kaimuose esantys paminklai siluetų įvairove ir
dekoro motyvų turtingumu akivaizdžiai skiriasi nuo miestiečių
atliktų kanonizuotų, pasitaikančių ir kitose šalyse
(Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir
kt.) kryžių formų. Tai rodo aptariamų paminklų artimumą
tradicinei sampratai, t.y. atskirų dekoro motyvų ir jų
komponavimo principų perimamumą iš ankstesnių medinių paminklų
bei savitų, vietinę tradiciją išreiškiančių geležinių viršūnių
plastikos.
-
- Antrajam
tipui priskirtini paminklai, kurių siluete dominuoja lotyniškas
kryžius. Tokiuose paminkluose dekoras modeliuojamas dviem skirtingų
medžiagų savybių padiktuotais būdais: mediniuose
kryžiuose augaliniais ar spiraliniais motyvais puošiamos
kryžmų išorinės pusės bei stulpinės dalies šonai, geležiniuose
paminkluose vidinės tuščiavidurės kryžmos užpildomos įvairios
konfigūracijos S formomis su
augaliniais elementais ar be jų, vingiuojančių lapuotų ar žydinčių
šakų motyvais ir pan.. Kartais pasitaiko ir šių dviejų būdų
junginys - mediniai ir geležiniai kryžiai turi vidinį ir išorinį
ornamentą, iš kurių vienas užima dominuojantį vaidmenį. Tokiu
būdu sukuriamas savitas trišakio
medžio ar žaliuojančio kryžiaus variantas, turintis
atitikmenų ne tik krikščioniškoje dailėje, bet ir lietuvių
tautosakoje.
- Abiejų tipų kryžiuose kryžmų
susikirtimo centre kabinamas Nukryžiuotasis dažnai turi iš
ankstesnių paminklų - stogastulpių, koplytstulpių paveldėtą
pastogę - didesnį ar mažesnį namelį (koplytėlę) ar
stogelį. Tiesa, geležiniuose paminkluose Nukryžiuotojo
liejiniai sutinkami rečiau, - kryžmų centre dažnai
komponuojamas apskritimas su kryžiumi ar be jo, keturlapio ar
trilapio augalo motyvas, kartais širdis ar iš bažnytinės dailės
ir geležinių viršūnių perimti elementai - Kristaus ir švč.
Marijos monogramos.
- Apibūdinti medinių ir geležinių
kryžių formos bruožai rodo esančias sąsajas ne tik su žaliuojančių
medžių, augalų (žydinčių gėlių) kultu, bet ir su Gyvybės
medžio vaizdiniu, turinčiu tiek formos, tiek prasminius
atitikmenis su paminklo kaip sakralinės erdvės centro traktuote.
Ankstesnių medinių paminklų - stogastulpių, koplytstulpių
architektonika bei atskiri dekoro elementai ir jų vieta
kompozicijoje kai kurių tyrinėtojų siejami su archainiais
kultais, dalinai ir Gyvybės medžio modelio struktūra (trinariškumas,
augalinio, gyvūninio ornamentų vieta ir jų semantika) [25], tačiau
šiuo aspektu mediniai ir geležiniai kryžiai tirti tik fragmentiškai.[26]
- *
- Reikia pažymėti dar vieną turinio
atžvilgiu reikšmingą archainės
tradicijos momentą, - iki pat XIX a. pabaigos (kai
kur iki XX a. vid.) prioritetas buvo teikiamas tik mediniams
paminklams, kadangi, kaip nurodo B. Buračas, buvo tikima, jog
tikras ir šventas yra tik medinis (...), žmonės tikėjo, jog
ant geležinių ir akmeninių kryžių neina jokia šventenybė, jų
bučiuoti nė melstis ar kitokią pagarbą kaipo nešventiems
daiktams atiduoti nereikia [27]. Iš šios citatos paaiškėja,
kad viena iš šventųjų formų, tiksliau, jos medžiagiškoji
esmė yra pati mediena,
kuri nuo žmonijos jaunystės laikų buvo neatsiejama
egzistencijos dalis, - tai ir ugnis (maistas, šiluma, šviesa),
medinis būstas, apyvokos daiktai; svarbiausi žmogaus būties
momentai - gyvybės pradėjimas, gimimas, kūdikio lopšys ar
mirusiojo namas - karstas, tampriai susiję būtent su šia
archetipinį šventumą skleidžiančia medžiaga. Todėl
neatsitiktinai medžio įvaizdžiu baltiškoje kaip ir daugelyje
kitų archainių kultūrų išreiškiama ir pasaulio sandaros
struktūra (Pasaulio medis) bei ciklišką gyvybės atsinaujinimą
teigiantys Gyvybės medžiai. Medžio, kaip savaiminės sakralijos
bei medinio paminklo, kaip šios sakralijos formos
traktuotės ir lėmė jų priskyrimą savai, t.y. tradicijos
sferai.
- Medinio kryžiaus šventumo
samprata atsiskleidžia ir kasdieniniuose papročiuose: kaimo žmonės
niekada nepraeidavo nepasveikinę pakelėje, paupyje, sodyboje,
o tuo labiau kapinėse stovinčio paminklo, - kepurės nukėlimas,
maldos už mirusiojo sielą sukalbėjimas buvo savaime
suprantama etinė norma. Kadangi visi paminklai - mediniai, geležiniai
ir akmeniniai buvo šventinami kunigų, savaime turėjo būti šventi,
todėl kaimo žmonių nuostata akivaizdžiai rodo teikiamą
pirmenybę senajam, su šventų medžių kultu susijusiam
archetipui.
- Savo kilme daug vėlesni geležiniai
kaltiniai ir lietiniai kryžiai bei akmeniniai paminklai,
nesakralios medžiagos atžvilgiu tradicijos atmetami, t.y. jie
nėra tikri [28], o tik pakaitalai. Šią
įžvalgą patvirtina funkcijos ir formos tapatumai: geležiniai
(kaltiniai ir lietiniai) paminklai buvo statomi tose pačiose
sakralinėse erdvėse, t.y. palaidojimų vietose (kapinėse, šventoriuose),
geležinis kryžius dažnai pakeisdavo stovėjusį sodyboje,
pakelėje ar laukuose sunykusį medinį paminklą [29]. Formos
stilistika rodo, kad XIX a. pabaigoje kaimo kalvių nukalti geležiniai
kapų kryžiai pasižymi tradiciniams mediniams kryžiams ir
geležinėms viršūnėms būdingų puošybos motyvų bei
komponavimo principų panaudojimu. Periferijos kalvių
dirbiniams būdinga ir platesnė nei mieste formų ir dekoro
motyvų variacija, išlaikomi saviti regioninės tradicijos bruožai;
tai rodo tradicinių formų tęstinumą kitoje medžiagoje.
- Analogiškas procesas vyko ir
akmeninių paminklų atžvilgiu - XIX a. pabaigoje jie
daugiausia plito Žemaitijoje, todėl dėl vietinės tradicijos
atsirado akmeninės koplytėlės ir koplytstulpiai, kurių forma
artima medinių paminklų stilistikai, nors kai kurių akmeninių
kryžių dekore - kryžmų užbaigų modeliavime - matoma išorinė,
t.y. ir tuo pačiu metu atsiradusių įvežtinių lietinių kryžių
įtaka.
- Dar vienas esminis lokalinis
formos bruožas - visų tipų memorialiniai paminklai
apvainikuojami viršūne - geležiniu
kryžiumi, dažnai turinčiu saulės siluetą ar ypač
populiariais Žemaitijos regione įvairaus sudėtingumo kryžiais.
Ilgiau nesustojant prie išsamių viršūninių kryžių formos
bei semantikos analizės klausimų, būtina akcentuoti
svarbiausią jų reikšmę - tai ne tik paminklo viršus (viršūnė),
bet ir svarbi prasminė vientiso komplekso detalė - tai dinamiškojo
dangaus simbolis kosmologinėje struktūroje, kuri dažnai išreiškiama
Kosminio stulpo, Pasaulio ar Gyvybės medžio bei kt.
vaizdiniais.
NUORODOS,
NAUDOTA LITERATŪRA
|
