Moksliniai tyrinėjimai

 

MEDŽIO, AUGALO VAIZDINIAI PASAULĖŽIŪROJE

Jolanta Zabulytė. El. paštas: jolaz@takas.lt

Baltams, kaip ir kitoms pasaulio tautoms, būdingas tikėjimas sielos nemirtingumu, kuris pasireiškia kaip gyvybinės energijos, pereinančios į kitus gamtos kūnus - augalus, gyvūnus samprata. Šį reiškinį G.Beresnevičius įvardina metempsichozės terminu [54] ir nurodo analogiško tikėjimo egzistavimą įvairiose primityviose bei senojo pasaulio kultūrose. Pasak šio autoriaus, XIX - XX a. pradžios laikotarpiu užfiksuotoje lietuvių folkloristikoje išsiskiria keturi metempsichozės sluoksniai, iš kurių archaiškiausias, būdingas ir kitoms indoeuropiečių tautoms, tikėjimas natūraliu pomirtiniu virsmu kita gyvybės forma. Tačiau reikšmingas ir vėlesnis, dalinai krikščionybės įtakotas laikinai atgailaujančių, klajojančių sielų vaizdinys, kurio lokalinės ypatybės - klajojančių sielų formos bei atgailos vietos rodo esančias daug senesnes, gal būt indoeuropietiškas šaknis.
Remiantis ankstesniais tyrinėjimais, G.Beresnevičiaus studijų išvadomis bei naujausia faktologine medžiaga šiame skyriuje aptariami esminiai sielos pomirtinio įsikūnijimo medžiuose, augaluose ir su jais susijusių sielų - paukščių įvaizdžių variantai, atskleidžiant archetipinio mąstymo liekanas XIX a. - XX a. Lietuvos kaimo žmonių bei kitų tautų tikėjimuose, papročiuose, ritualuose. Šis aspektas svarbus etnologiniu ir antkapinių paminklų lokalinių bruožų priežastingumo sklaidos atžvilgiu.
 
 
Lietuvių liaudies tautosaka patraukia dėmesį poetinių įvaizdžių gausa. Liaudies dainose, laidotuvių raudose dominuoja žmogaus prilyginimas augmenijos ar gyvūnijos pasauliui, kai į paliekamą ar mirusią motinėlę kreipiamasi „mano liepele“, o bernelis tampa berželiu, sakalėliu. Pasak G.Beresnevičiaus, tai archaiškiausio tikėjimo liekanų padarinys, kai mirusiojo sielos perėjimas į medį buvo suvokiamas kaip natūralus ir nereikalaujantis motyvacijos reiškinys [55]. Archainis mitiniame laike gyvenantis žmogus gamtinio pasaulio formas traktavo kaip vieningą gyvasties šaltinį ir save suvokė kaip šios visumos dalį. Žmogus, medis, vanduo, paukštis ar gėlės žiedas - visa tai vienų tėvų - Dangaus ir Žemės - vaikai. Todėl gyvybė neišnyksta su mirtimi, ji grįžta kitame pavidale. Ši archaiškiausia metempsichozės samprata ir pasireiškia poetiniais sutapatinimais, daugiausia pastebimų su nekrokultu susijusioje tautosakoje. Dėl šios priežasties šią sritį verta apžvelgti konkrečiau.
A.Juškos užrašytose laidotuvių raudose mirusiosios klausiama: ”(…) Kokiais lapeliais sulaposi? Kokiais žiedeliais sužydėsi?” [56] J.Balio pateiktoje raudoje linkima: ”Išauk močiute, aukštam kalnely, aukštam kalnely balta liepele” [57]. Analogiški motyvai sutinkami ir liaudies dainose kur našlaitėlė aprauda artimuosius sakydama, kad “giružėlėj augantis jovarėlis - tai jos tėvelis, liepužėlė - tai močiutė, ąžuolėlis - tai brolelis” [58], mirusi mergelė sakosi stovinti prie kelio pušele, berželiu ir pan. Dažniausiai raudose ir dainose minimi konkrečios rūšies medžiai, nurodant moterų ir vyrų sielų įsikūnijimo į tam tikrus medžius atvejus.
Lietuvių mitologinėse sakmėse, pasakose taip pat dažni mirusiojo virtimo tam tikru augalu (lelija, rože) ar medžiu (pušimi, liepa, beržu) motyvai: gedėdama mirusio bernelio mergelė pavirsta rožės krūmu arba ant jos kapo išdygsta raudona rožė, trys mergelės virsta ant kalno augančiomis trimis pušelėmis (liepomis), jas pradėjus kirsti, bėga kraujas [59] ir pan. Analogiški motyvai populiarūs daugelio tautų mitologijose, išlikę įvairių šalių folkloristikoje: antikinėje mitologijoje iš Adonio kraujo pražysta rožės, Fajetono seserys pavirsta medžiais, iš kurių bėga kraujas ir girdisi raudos, kai laužiamos jų šakos, XIX a. antros pusės anglų etnografo B.E.Tailor’o duomenimis, Europoje populiarios sakmės apie ievas, kurios verkia jas kertant, iš jų kamienų bėga kraujas [60], latvių liaudies dainose bernelis ar mergelė išsako viltį ant jų kapo išaugsiant rožę [61], o Šiaurės Amerikos indėnų Tamsybių giesmėse aiškinama:
“Tie, kurie mirę,
Niekada neišnyksta (…).
Jie medžiuose, kurie šlama,
Jie medienoje, kuri dejuoja, (….)
Jie žolėse, kurios rasoja, (…)
Jie miške, jie namuose,
Mirusieji nėra mirę.” [62]
Lietuvių folkloristikoje išlikę archainiai vaizdiniai atsikartoja ir šiandieninių kaimo žmonių pasakojimuose, kur teigiama, kad “vėlės paverčiamos gyvuliais, kitos - medžiais” [63]. Tiesa, tokios pomirtinės būties priežastimi dažnai nurodoma sielos atgailavimo forma, tačiau pats “pa-vertimo” momentas rodo esančias sąsajas su ankstesniu natūraliu “virtimu”, t.y. krikščioniškos religijos įtakoje žmogus konkretizuoja šio proceso vykdytoją - Dievą.
Liaudies simbolių sistemoje medis, augalas atlieka ne tik kito sielos pavidalo (kūno), bet ir orakulo funkciją. Medžio kaip tarpininko tarp gyvenimo ir mirties, t.y. medyje įsikūnijusios sielos kaip mirties pranašo vaidmuo aktualizuotas sapnų aiškinime: tikima, kad susapnavus ąžuolą ar beržą mirs vyras, eglę - moteris, obels sužydėjimas rudenį - moters mirties pranašas [64]. Medžių tarpininkavimo tarp dievybių ir žmogaus analogijos ryškios Graikijos ir Romos mitologijose, kur šventuose medžiuose gyvenantys dievai žmonėms pateikia pranašystes (Dodonės ąžuolas); senovės slavų gentys taip pat gaudavo atsakymus iš aukštų ąžuolų, o apie XIX a. vid. Prancūzijoje šis tikėjimas buvo išlaikęs savo pirminę prasmę ir formą, - anot B.E.Tailoro, šv. Fomos dieną merginos eidavo prie tam tikro medžio ir bendraudavo su juo, norėdamos sužinoti, koks vyras bus joms skirtas [65].
Trumpai aptarus esminius natūralaus pomirtinio virsmo augmenijos formomis variantus, galima reziumuoti, kad XIX a. pab. - XX a. užrašytoje lietuvių liaudies žodinėje kūryboje ir etnografinėje medžiagoje atsispindi archaiškasis mirusiojo sielos įsikūnijimo sampratos sluoksnis. Medžiai suvokiami kaip gyvos būtybės, - jie kaip ir žmogus turi sielą ir širdį, jaučia skausmą, sužeidus medį bėga kraujas [66] (pastaroji savybė įrodo ir mirusiojo sielos egzistavimo medyje faktą). Mirusiojo sielos pomirtinis gyvenimas augale, o ypač konkrečiuose medžiuose (liepose, ąžuoluose, beržuose ir kt.) rodo ir daugumai archainių kultūrų būdingo šventų medžių kulto bei kosminio medžio archetipo ir su jais susijusios gyvybės tęstinumo idėjos išlikimą katalikų religiją išpažįstančio žmogaus pasaulėjautoje.
Pasaulio medžio ir jo varianto - Gyvybės medžio prasminės interpretacijos lietuvių istoriografijoje dažnai sutapatinamos, todėl galima teigti, kad šiuo įvaizdžiu tradicinėje kaimo kultūroje išreiškiamos dvi - iš archainių laikų paveldėta universalioji pasaulio centro (“Axis Mundi”), visatos sandaros trinariškumo išraiška bei konkrečioji - amžino gyvybingumo, cikliško atsinaujinimo prasmės. Todėl šioje studijoje Pasaulio ir Gyvybės medžių semantikos niuansai neatskiriami, o naudojamasi vienu - Gyvybės medžio terminu.
 
 
Medžio ir augalo savybė mirti ir vėl atgimti, šio proceso cikliškumas ir medžio būties ilgaamžiškumas matuojant žmogaus gyvenimo trukmės atžvilgiu, daugelyje pasaulio tautų reprezentavo amžiną gyvenimą, nemarią sielą, nemirtingumą plačiąja prasme. Archetipinis mąstymas gyvybę traktuoja kaip ypatingą vitališką energiją, gimstančią iš kosminės versmės ir išreiškiančią kosmoso esmę, kuri įvairiose kultūrose įprasminama Pasaulio medžio ar kitus vardus turinčio kosminio medžio įvaizdžiu. Jis talpina ne tik sakralinio “pasaulio centro”, kultūrinės erdvės, trinariškos “dangaus - žemės - požemio” ar analogiškos žmogaus laiko atžvilgiu “protėvių - amžininkų - ainių” ir kt. struktūrinės sampratos reikšmes, bet išreiškia ir augmenijos cikliško atsinaujinimo idėjoje įprasmintą gyvybės amžinumo esmę. Daugelio tautų mitologijose, religijose ir tautosakoje (pasakose) kosminis medis turi ne tik žemiškuosius šventų medžių analogus, bet ir siejamas su konkrečiomis dievybėmis, dvasiomis ar mitiniais herojais - tai dievų buveinė, jų gyvybės šaltinis ar pomirtinis dievybių, dvasių ar sielų būstas: senovės Egipto religijoje derlingumo ir pomirtinio pasaulio valdovas Ozyris kaip medis numiršta ir vėl atgimsta, jo kapavietė prie medžio arba iš jos išauga medis su Ozyrio siela; antikinėje mitologijoje Adonis gimė iš miros medžio, Afroditė po mirties jį pavertė gėle;[67] biblinis izraelitų karalius Saulius ir jo sūnūs palaidojami po ąžuolu; [68] pasinėręs į kontempliaciją po figos medžiu (“nušvitimo medžiu” - Bodi medžiu) Sidharta pasiekė aukščiausiąjį pažinimą ir tapo Buda [69] ir kt.
Šventų medžių kultas populiarus ir taip vadinamų pirmykščių tautų religijose, - medžiai, krūmai, augalai dažniausiai traktuojami kaip dievybių, dvasių ir sielų gyvenamoji vieta ar išorinis, t.y. matomas jų pavidalas. Pavyzdžiui, Bengalijos santalai tiki, kad gerų žmonių sielos po mirties pereina į vaismedžius; Borneo dajakai pasakoja, kad žmonių sielos, kaip ir dvasios, gyvena medžių kamiene ir, bijodami keršto, gyventojai nekerta tam tikrų medžių [70].
Daugelio Europos tautų folkloristikoje taip pat sutinkami pasakojimai apie mergaitę, gyvenančią pušies kamiene ar apie senus medžius, kuriuose gyvena miško dvasios - elfai; kertant tam tikrus medžius, girdisi dejonės ir pan. B. E. Tailoro duomenimis, dar XIX a. pabaigoje estų gyvenamose teritorijose buvo dažnai sutinkamas reiškinys - šventų liepų ir ąžuolų, esančių netoli nuo sodybos aptvėrimas ir vaisingumo, t.y. gyvulių kraujo aukos ant jų šaknų ritualas. Slavų tautos taip pat gerbė šventus medžius, siejo juos su gyvybės mitologema ir ši tradicija atsispindi stebuklinėje pasakoje apie Kaščėjų Nemirtingąjį, - pastarojo gyvybė paslėpta ąžuole ir pan. Paprastai dievybės, mitiniai personažai ar sielų įsikūnijimai siejami su konkrečiais medžiais - dažniausiai ąžuolu, kedru, palme ir kt., kurie tuo pačiu yra ir kosminių medžių analogai.
Daugelyje tautų šventiems medžiams buvo priskiriama ir žmogaus egzistencijos ciklo valdymo funkcija, - germanų, hebrajų ir baltų tautose tikėta, kad kūdikiai ištraukiami iš medžių, o jų šakose, lapuose ir žieduose gyvena protėvių sielos. Tiesioginis kosminio medžio ir žmogaus gyvybės ryšys atsispindi ir Islamo mitologijoje, - po Alacho sostu auga medis, ant kurio lapų surašyti žmonių vardai. Kai nukrenta lapas, Alachas apie tai praneša mirties angelui Azrailui [71].
Lietuvoje šventų medžių giraitės ir atskirų šventų medžių - ąžuolo, liepos ir kt. gerbimo tradicijos minimos įvairiais laikotarpiais daugelyje rašytinių šaltinių, medžių kulto liekanos užfiksuotos ir XX a. pradžioje [72]. Latvijoje taip pat ilgai gyvavo šis kultas, - vadinamoje Lenkų Livonijoje prie seno ąžuolo vietiniai latviai dar 1882m. slapta atnešdavo aukų dvasioms: drobinių rietimų, sūrių, kiaušinių. Krikščionybės įtakoje tokie medžiai Latvijoje tapdavo Dievo Motinos paveikslų, o Lietuvoje - koplytėlių kabinimo vieta [73].
Pagarba žaliuojančiam medžiui, jo amžiui ir svarbiausiai jo savybei atgimti, cikliškame gamtos atsinaujinimo rate gyvenantį žemdirbį tiesiogine prasme sutaikė su mirtimi, suteikė jai kitą prasmę, - mirtis buvo ne galutinė gyvenimo riba, o tik kita žmogaus egzistavimo forma. Ši samprata ilgus amžius palaikė ir išsaugojo archaišką tikėjimą gyvybinės energijos nemirtingumu bei jos esmine persikūnijimo savybe. Todėl mirusiojo sielos perėjimas į sakralinį objektą - konkretų medį, augalą - Gyvybės medžio analogą, buvo suvokiama kaip natūrali kitos, amžinybę įprasminančios būties forma. Šiuo atžvilgiu tautosakoje dažnai sutinkama medžių personifikacija, jo prilyginimas žmogui traktuotinas kaip savaime suprantamas reiškinys: motulė virsta liepele, brolelis ar bernelis - ąžuolėliu ir pan.
Pasaulio mitologijose sutinkamas konkretaus medžio ir mitinio herojaus ar dievų ryšys lietuvių tautosakoje nėra akcentuotas, nebent tai galima sieti su atskirais šventaisiais medžiais, turinčiais ir kosminio medžio savybes: ąžuolu - Perkūnu, liepa - deive Laima. Folkloristikoje dominuoja šventųjų medžių - cikliškai atgimstančių lapuočių (ąžuolas, beržas, liepa ir kt.) bei amžinai žaliuojančių medžių (pušis, eglė) ir žmogaus lyties sąsajos, - dažniausiai moterys virsta moteriškais, vyrai - vyriškais medžiais. Neaiškios konkrečių gėlių - lelijos, rožės žiedų ir pomirtinio virsmo semantinės ištakos, nors tai galima sieti su augalo žydėjimo ir jaunystės, meilės tematikos interpretacija (plg. antikinės mitologijos ir lietuvių tautosakos įvaizdžius).
Oficialiai priklausančių krikščioniškojo tikėjimo pasauliui, daugelio Europos bei kitų tautų pasaulėžiūroje išlikę pomirtinio virsmo augalu vaizdinių analogai patvirtina, kad medžio, gėlės ir mirusiojo sielos sutapatinimas nėra vien lietuvių lyriniam folklorui būdinga poetinė metafora, o iš ikikrikščioniškų laikų paveldėta ir iki šių dienų liaudies tikėjimuose dalinai išlikusi archainė gyvybės tęstinumo samprata, - tapdama medžiu, augalu (ar gyvūnu), mirusiojo siela tęsia egzistenciją kitame pavidale.
Kadangi lietuviai nepaliko literatūrinio mitinio epo, jų archetipinė gyvybės tęstinumo samprata, tarsi inkliuzas gintaro akyje, išliko įamžintas liaudies žodinėje kūryboje, papročiuose, iki šiol išlikusiuose senų kaimo žmonių tikėjimuose, kuriuos dažnai vadiname liaudies prietarų vardu.
 
 
Tai vėlesnė, tačiau nemažai archaiškų bruožų išlaikiusi tikėjimo pomirtiniu gyvenimu forma, susijusi su sielos klaidžiojimo idėja. Tikima, kad žemiškąjį gyvenimą dorai nugyvenusių žmonių sielos keliauja į protėvių šalį, o žemiškoje erdvėje lieka nedorėlių, neišgyvenusių jiems skirto laiko, nepalaidotų ar palaidotų netinkamai žmonių sielos. Panaši samprata žinoma ir kitose tautose: Tibeto liaudies religijoje siela bla klaidžioja ir kartais pereina į medį, Latvijoje tikėta, kad gerų žmonių vėlės lieka prie kapo, o blogų - klajoja, vaidenasi [74] ir pan.
Kaip nurodo G.Beresnevičius, lietuvių tautosakoje ir žmonių pasakojimuose vyraujantis kurį laiką klajojančios, atgailaujančios sielos vaizdinys tik dalinai susijęs su krikščioniškos skaistyklos įvaizdžiu. Skirtingai nuo Bažnyčios mokymo tikima ne tik sielų atgailavimu kituose kūnuose, bet tokios sielos gyvena žemiškame pasaulyje, o ne abstrakčioje antgamtiškoje erdvėje: jos kenčia medžiuose, gėlėse, gyvūnuose ir žmogaus gyvenamoje aplinkoje - sodybos teritorijoje, namo angose (slenkstyje, krosnyje, kamine, būriuojasi prie langų). Sielos atgailavimo medyje, augale variantai sutinkami ir liaudies dainose kur pasakojama:
“Nėr kur dūšelei dėcis,
Nėr kur griešnykei dėcis.
Ana puolė sauson mendrėn,
Ty išbuvo trajus metus…” [75]
Daugiausia duomenų, susijusių su atgailaujančių sielų buveinėmis pateikia etnografinė medžiaga. Įvairiose Lietuvos vietose užfiksuoti tikėjimai rodo išlikusius sielos buvimo miško, sodybos medžiuose variantus: traškant medžiui buvo sakoma, kad “vėlės skaistyklą kenčiančios”, už jas sukalbama malda, tokį medį vengiama kirsti, nes kirtėjui ir jo šeimai bus nelaimė; jeigu žmogus negerbė medžių ir laužė šakas, medžiai nepriima jo vėlės ir pan. [76]
Šio amžiaus 8 - 9 dešimtmetyje surinkti etnografiniai duomenys rodo ne tik natūralaus virtimo ir atgailos pavidalo sampratų galimo persipynimo faktus, bet ir tai, kad save laikantys katalikais senieji kaimų gyventojai ir šiandien tiki pomirtiniu sielos apsivalymu, atgaila tam tikrame medyje ar tam tikrame gyvūne. Senieji Dzūkijos gyventojai pasakoja: “(…) prisisapnavo numirus moteriškė. Mani paskyrė supcis an pušalės (…). Kų jau man sunku, tai sunku an pušalės (…). Daugelis tep an pušalės pakutavoja”. [77] Pasakotojai nurodo, kad siela ne iš karto patenka į amžinosios laimės šalį, o Dievo paverčiami medžiais, gyvūnais, kurių pavidaluose turi laikinai atkentėti.
Viena tokių formų - XX amžiaus pradžioje ir pabaigoje užfiksuotoje etnografinėje medžiagoje dažnai sutinkami mirusiojo sielos - paukščio, plaštakės ar bitės įvaizdžiai, kurie tiesiogiai susiję su medžiais bei gėlėmis ir galėjo būti vienas iš paminklų tam tikros formos įtakos veiksnių. Ši sąsaja su augmenijos pasauliu ypač akivaizdi tradicinių tabu atvejais, kai buvo draudžiama laužyti tam tikrų medžių šakas ar viršūnę, tikint, kad ten gyvenanti paukščio pavidalo vėlė neteksianti savo būsto. Įvairių vietovių gyventojai pasakoja ir apie skraidantį pavidalą turinčių sielų mistinius apsilankymus sakralinių apeigų ar kasdieninių darbų metu: bažnyčioje ant karsto nutupia peteliškė ir nenuskrenda visų apeigų metu, per laidotuves ji skrajoja aplink kapo duobę arba pasakojama: “(…) šienavau, šienavau. Nuilsau. Atsisėdau an kelmo, kad atlekia peteliškė (…) žiūro in mani. Pakratau rankų. Nenuskrenda. Tai dar aš susmislinau: motula, širdela, o gal ca tavo dūšelė? Tai mano motula, tai mano širdela (…) jei ca tavo dūšelė, duok man žanklalį…Tai ji man tep va roz apsisukė ir vėl atgrįžo in mani galvaitį. (…) persižegnojau, ėmiau kalbėt pocerius (…). kap cik pasakiau “Amen”, (…) nuskrido.” Pateikėjų tai nurodomi kaip realūs, abejonių nekeliantys faktai [78].
Bendravimas su klajojančiomis mirusiųjų sielomis dažnai vyksta ne tik realybėje, bet ir sapnuose, kai nusakoma “dar nemiegojau, bet snūduriavau”. Sapno ir realybės, pasąmonės ir sąmonės santykio problemos tyrinėtos specialioje literatūroje; šiuo atveju svarbus K.G.Jungo teiginys, kad sapnai kalba konkrečiais jusliniais vaizdais ir atstovauja archainei mąstysenai. Kaimo žmogus sapną suvokia archaiškai - kaip kitą realybę, t.y. sąlyčio su anapusiniu pasauliu sferą. Manoma, kad miegančiojo siela mažai “prisirišus” prie kūno, išeina tam tikro, dažnai toteminio gyvūno forma, - tokiu būdu bendraujama su žemėje klajojančių artimųjų sielomis, kurios perduoda gyviesiems svarbią informaciją. Išeinančios sielos variantai sutinkami ir N.Vėliaus surinktose mitologinėse sakmėse: iš miegančio žmogaus burnos išlekia paukštytė arba bitė, kurį laiką palekioja, pabūna krūme, medyje ir vėl sugrįžta pas miegantįjį. Šis tikėjimas taip pat turi analogų kitų tautų pasaulėžiūroje, kur miego būsena traktuojama kaip mažo gyvūno pavidalu išeinančios sielos laikas, todėl miegantįjį budina atsargiai, kad siela suspėtų grįžti.
Archainių kultūrų tikėjimuose paukščiai gyvena kosminiame medyje, žemiškoje erdvėje jų būstai lokalizuojami dažniausiai šventuose medžiuose. Tai rodo ne tik pomirtinio virtimo paukščiu - dangaus ir žemės, šio ir anapusinio pasaulių tarpininko vaizdinio populiarumą, bet ir ryšį su žemiškosios semantikos sfera - medžių, augalų kultu. Beje, krikščioniškoje tradicijoje balandis taip pat siejamas su augalu - vaizduojamas su alyvmedžio šakele, kuri Nojaus istorijoje tiesiogine prasme simbolizuoja žemę, t.y. Gyvenimą.
 
 
Trumpai apžvelgus baltiškojo pomirtinio gyvenimo sampratos liekanų bruožus folkloristikoje ir šiandieninių kaimo senolių pasaulėžiūroje verta nukreipti žvilgsnį į tiesiogiai su nekrokultu susijusią sritį - laidojimo apeigas.
Kaip pažymi etnologai, sėkmingas mirusiojo sielos patekimas į anapusinį pasaulį daugelyje archainių kultūrų sąlygotas palaidojimo proceso būtinybės, t.y. tik pagal tradiciją palydėto ir atiduoto Motinos Žemės gimdančioms įsčioms žmogaus siela įgyja galimybę patekti į amžinos laimės šalį. Šių sąlygų svarba būdinga daugeliui tautų, ji išlikusi lietuvių, latvių ir slavų liaudies pasaulėžiūroje [79]. Todėl laidotuvių apeigos, kaip vienos iš konservatyviausių tradicijų, amžių bėgyje išlaikė daug archainių elementų, kurie iki šiol funkcionuoja kaip tradicinės kultūros vientisumo faktorius. Šiame kontekste ir medžių bei augalų vaidmuo neatsiejamas nuo bendro teisingo tradicinio ritualo, kurio esminė idėja - mirusiojo sielos globa ir sauga ne tik palaidojimo vietoje, bet ir ypač pavojingame perėjimo iš vienos erdvės į kitą etape.
Medžiai ir augalai, kaip gyvybės cikliško atsinaujinimo reiškėjai ir sielos saugotojai iki šiol naudojami viso laidotuvių proceso metu: eglišakėmis nubarstomas kelias į sodybą ir takas per kiemą, šarvojimo vieta apjuosiama ąžuolo ar mirtos lapų vainiku (vėliau - vainikais), į karstą dedami bažnyčioje šventinti augalai, išnešant karstą iš namų, ant dangčio dedamas ąžuolo, mirtos lapų vainikas, vežimo (sunkvežimio) kampuose tvirtinami keturi berželiai vasarą ir keturios eglutės žiemą, kapo duobės šonai prismaigstomi gėlių ir medžio šakų, dugnas išklojamas eglišakiais, keturi medeliai įsmeigiami kapo kampuose. Žaliuojančių šakų, ąžuolo, rūtos vainikų bei šventintų augalų naudojimą laidotuvių apeigose kaip etninį savitumą išskiria lietuviškų tradicijų Punsko ir Seinų krašte (Lenkija) tyrinėjimai [80]. Pasak etnologų, dar ir šiandieninių žmonių tikima, kad šventintų žolynų naudojimas išreiškia maginę saugą metafizinėje erdvėje [81], o atskirais atvejais manoma, kad augmenija suteikia ir laikinąjį prieglobstį mirusiojo sielai. Pastarasis aspektas ypač pabrėžiamas tikint sielos, turinčios paukščio pavidalą, atveju, kai laidotuvių apeigose naudojami medeliai traktuojami kaip vieta jam nutūpti [82].
Tam tikrų, šventų medžių kultą reprezentuojančių žaliuojančių medžių - eglių, beržų ir ąžuolo, mirtos lapų, žydinčių ir švęstų augalų naudojimas daugumos pateikėjų traktuojama kaip krikščioniškos tradicijos forma, kadangi Bažnyčios ne tik nedraudžiama, bet priešingai, taip pat naudojama. Beje, krikščioniškoje ikonografijoje žaliuojantis, žydintis kryžius simbolizuoja mirties nugalėjimą, o pasak M.Gimbutienės, žaliuojančio medžio ar augalo vaizdinys visose archainėse kultūrose turėjo cikliško atsinaujinimo, gyvybės nesibaigiamumo reikšmę [83], todėl ir krikščionybėje sutinkama medžio kaip amžino gyvenimo simbolio išraiška turi daug senesnes, ikibiblijinius laikus siekiančias šaknis [84]. Turint omeny krikščioniškos tradicijos prisitaikymo prie vietinių tikėjimų formų, daugelio kultūrinių archetipų adaptacijos momentą, tampa suprantamas ir augalų, medžių sakralinės reikšmės ir jų ryšių su nekrokultu ilgaamžiškumo liaudies tradicijose faktas. Tiesa, daugeliu atvejų šiandieninis augmenijos - eglišakių, medelių, gėlių naudojimas laidojimo apeigose išlikus kaip formali tradicijos tąsa (išskyrus šventintus žolynus), tačiau tai nenuneigia augmenijos archetipo semantinės reikšmės, kuri vienokia ar kitokia forma gyvavo praeito ir šio amžiaus pradžios kaimo kultūroje.
Neturint duomenų apie medžių ir kitų augalų naudojimo tradicijas kitose kultūrose, galima tik spėti, kad medžių kultui ir augmenijai teikiamas vaidmuo galėjo atsispindėti ir laidojimo papročiuose. Šią prielaidą dalinai patvirtina nuo priešistorinių iki šių laikų įvairių Europos tautų antkapiniuose paminkluose populiarus augalinis ornamentas.

NUORODOS, NAUDOTA LITERATŪRA

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine