Moksliniai tyrinėjimai

 

    Kadangi visų kryždirbystės objektų paskirtis yra sakralinė, jie adaptuoti ir toleruojami Bažnyčios, nerealu tikėtis, kad jų dekoro kompozicijose būtų ignoruojama krikščioniška simbolika ar istorinių stilių elementai. Kiek memorialinių paminklų augalinės ornamentikos stilistika siejasi su krikščioniškos liturgijos ar kitų bažnytinės dailės objektų dekoro motyvų įtaka sunku nusakyti vienareikšmiškai - tam reikalingos atskiros išsamios studijos. Šiuo atžvilgiu vertingi J.Perkovskio ir A.Širmulio pastebėjimai, kad liaudis savitai, t.y. vietinių tradicijų rėmuose interpretavo bažnyčių mene populiarų barokinį stilių, o svetimos įtakos (įvežtiniai ir masinės gamybos pavyzdžiai) pastebimai veiksmingos tik maždaug nuo XX a. vidurio, nes kaimo kultūra labai ilgą laiką išliko uždara [85], t.y. sąlygota kiekvieno individo bendruomeniškumo tradicijos visumoje faktoriaus. Tuo tarpu miestų, didesnių prekybinių centrų kapinėse XIX a. pabaigos - XX a. vidurio laikotarpiu pastatyti paminklai akivaizdžiai rodo medinių kryžių statymo tradicijos sunykimą bei teikiamą prioritetą masinės gamybos ar įvežtiniams metaliniams paminklams. Šio reiškinio priežastys įvairios, tačiau esminė iš jų - nuo senosios tradicijos nutolusių miestiečių skonio skirtumas, kurį sąlygojo mąstymo modelio pakitimas, M.Eliade apibūdintas kaip aplinkinio kosminio pasaulio desakralizacijos pasekmė. Todėl šioje dalyje aptariami tik XIX a. pabaigos - XX a. vidurio kaimų kapinėse buvusių medinių bei ir tebestovinčių geležinių antkapinių kryžių formos ypatumai bei jų semantinės interpretacijos.
     
     
    J.Basanavičius ankstesnių stulpinių paminklų - stogastulpių, koplytstulpių kilmę siejo su pagoniškais stulpais mirusiojo vėlei. P.Galaunė pritarė šiai nuomonei patikslindamas, kad šių paminklų architektonikos savitumą - stogelio ir namelio ant stulpo atsiradimą įtakojo pagoniškas tikėjimas sielos nemirtingumu, paminklo kaip “laikino vėlės būsto” traktuotė [86]. Analogišką funkciją dalinai atlieka ir vėlesnės krikščioniškos ikonografijos skulptūros, kurios suvokiamos kaip šventieji globėjai, tradicinėje kultūroje galėję turėti protėvių vėlių ar jų globėjų funkcijas [87].
    Šiuo aspektu įdomią stulpinių paminklų kilmės interpretaciją pateikia V.Bagdanavičius. Remdamasis Schuchardo nuomone jis aptaria stulpo ir stogelio semantiką ir stogastulpius prilygina akmeniniams menhyrams, akcentuodamas jų paskirties analogiją, kad tiek menhyras, tiek stogastulpis (medinis stulpas) gali būti ne tik mirusio žmogaus sielos sostas, bet ir transcendentinės būtybės nusileidimo vieta [88]. Medinio ar akmeninio stulpo - dievybės ar protėvio dvasios sosto įvaizdis būdingas daugeliui archainių kultūrų ir žinomas nuo priešistorinių laikų: senovės Kanaane kai kuriose šventyklose stovėjo akmeninės kolonos, kurių pavadinimas bethel - “dievo - namai” leidžia manyti, kad juose gyveno dievai, Madagaskaro salose randama daug akmeninių kolonų, pastatytų protėvių atminimui, Šiaurės Amerikos indėnų genčių toteminiai stulpai taip pat atlieka protėvių globos funkcijas [89] ir t.t. Oberlando (Rytų Prūsija), rusų, vengrų tradiciniai antkapiniai paminklai turi stulpo formą [90], spėjama, kad R. Rimantienės Šventojoje rastas medinis stulpas su stilizuota žmogaus galva gali būti siejamas su nekrokultu, paminklinio stulpo atvejis žinomas ir kunigaikštienės Pajautos legendoje ir pan.
    Jeigu ankstesni lietuvių stulpiniai paminklai tyrinėtojų siejami su mirusiojo sielos nusileidimo ar klajojančios vėlės laikino būsto vieta, tai, turint omeny tradicijos vientisumo išlaikymo faktorių, lotyniško kryžiaus formos paminklus kontekstiškai galima sieti su šios sampratos analogija. Kita vertus, remiantis J.Griniaus teiginiu, kad paminklu tampa jau pats stulpas, neturintis stogelio ar koplytėlės [91], galima prielaida, kad aukšti mediniai kryžiai taip pat gali būti traktuojami kaip paminklinio stulpo su kryžmos viršūne analogai. Be to, iki XX a. pabaigos kai kuriose Lietuvos vietovėse išlikęs tikėjimas sielos virtimu (ar atgaila) skraidantį pavidalą turinčiu gyvūnu įgalina teigti, kad augaliniais motyvais ar religine simbolika dekoruotas stulpas - kryžius galėjo būti kaimo žmonių traktuojamas kaip šių sielų trumpo apsistojimo ar apsigyvenimo vieta. Tokiu atveju paminklas tampa naujais sielos namais, žymi naujos gyvenamosios vietos teritoriją. Šią versiją patvirtina ne tik kapinių aptvėrimas (kapinių plotas atskiriamas nuo gyvųjų erdvės), bet ir kapavietės komponentai, rodantys tiesiogines sąsajas su sodybos teritorijos elementais: kapo centre paminklas - namas, kapo zona aptveriama tvorele su varteliais, prie paminklo žydi gėlės, želia žolė (sodybos darželio analogija?)
    Kapo vietos ir gyvenamojo namo prasminių atitikmenų tikslingumą atskleidžia anksčiau aptarta tradicinėms bendruomenėms būdinga šventųjų erdvių lokalizacija bei namo kaip “Imago Mundi” samprata. Galima tik papildyti, kad pasak M.Eliade, svarbiausias mitinio mąstymo savitumas yra tai, kad kiekvienas kūrybos aktas pakartoja kosmogoninį aktą - Pasaulio sukūrimą. Bendrame kultūriniame kontekste statybos ritualai atskleidžia kosmogonijos reaktualizaciją. Todėl “kiekviena statyba - namo, šventovės - yra absoliuti pradžia“ (išskirta autoriaus - Z.J.), siekiant atgaivinti pradinę mitinio laiko pilnatvę [92].
    Tai pasakytina ne tik apie gyvųjų, bet ir apie mirusiųjų namų, t.y. palaidojimo vietos kaip šventos erdvės traktuotę. Todėl Lietuvoje kaip ir daugelyje tautų kapo vieta suvokiama kaip laikina ar nuolatinė ne tik materialaus kūno, bet ir mirusiojo sielos gyvenamoji vieta -pomirtinis namas, būstas. Materialia forma tai atskleidžia Egipto piramidžių paskirtis bei kitose kultūrose sutinkamas mirusiojo „apgyvendinimas“ specialiuose statiniuose (Peru indėnų statomi mūriniai nameliai, mailagų - mažos palapinės virš kapo) [93] ar induose (namo formos urnos Senojoje Europoje, senovės Kinijoje, Prūsijoje ir kt.).
    Lietuviško antkapinio paminklo kaip mirusiojo vėlės namų traktuotę išreiškia ne tik kapo vietos ir gyvųjų sodybinės erdvės sakralizacijos analogijos pasaulėžiūroje, bet ir vizualinės priemonės - tam tikri dekoro motyvai. Mediniuose paminkluose nedidelės koplytėlės Nukryžiuotajam ir kryžmos puošiamos gyvenamųjų namų bei interjero objektų puošyboje populiariais geometriniais bei stilizuotais augalinių formų dantukais, įvairios konfigūracijos spiraliniais medžio pjaustiniais. Šios analogijos ryškesnės kai kurių stogastulpių, koplytstulpių, koplytėlių ant žemės puošyboje. Antra vertus, skulptūrų apgyvendinimas stulpiniuose paminkluose ir koplytėlėse ant žemės, akivaizdžiai rodo prasmines paminklų ir šventųjų “namo” sąsajas. Lotyniško kryžiaus formos paminkluose šios analogijos nėra tokios dažnos ir tiesioginės, todėl tenka remtis tradicinės sampratos išlikimo motyvacija bei atskirų dekoro elementų prasmine interpretacija.
    Vieni tokių puošybinių motyvų, turintys sąsajų su nekrokultu ir paminklo kaip namo samprata - augaliniai ornamentai, kurių stilistinė bei semantinė analizė gali padėti atsakyti į kai kuriuos su aptariamąja problematika susijusius klausimus.
    Architektūros ir paminklų dekore naudojami augalų motyvai retai būna lengvai atpažįstami (tulpė, ąžuolo lapai), o dominuoja stilizuoti, tik augalo idėją perteikiantys siluetai. Tai apsunkina semantinę interpretaciją, kadangi tenka remtis tik hipotetinėmis prasminėmis traktuotėmis, o ne faktologine palyginamąja medžiaga.
    Gyvenamųjų pastatų puošyboje augmenija (trilapiai, keturlapiai žiedai, riestinės formos su lapais) dažnai vaizduojami bendroje kompozicijoje su paukščiais ir populiarūs visoje Lietuvoje. Jie naudojami būtent tose vietose, kur, anot tikėjimų, kenčia atgailaujančios sielos, t.y. namo angose: stogų lėkiuose ant augalo - Gyvybės medžio tupi du, kartais vienas paukštis, žydintys krūmai ar vienas augalas su šalia ar viršūnėje tupinčiais paukščiais vaizduojami langinių tapyboje, stilizuoti augalai vingiuoja viršulangių pjaustiniuose bei prieangio - durų, slenksčio erdvės dekore (frontonėlių puošyba). Šios gyvenamojo namo ertmės etnologų traktuojamos kaip vietos, susijusios su kitu pasauliu, t.y. svetima erdve, kurioje viešpatauja žmogui nepažinus, dvasiomis apgyvendintas transcendentinis pasaulis. Kadangi mirusiųjų sielos ne tik gerbiamos, bet ir jų vengiama kaip galinčių pakenkti jėgų, kuriant gyvenamąją erdvę, atsižvelgiama į tokias vietas ir jos apsaugomos magiškais ženklais. Analogiška tradicija žinoma daugeliui tautų - Prancūzijoje, Latvijoje ir kitų kraštų liaudies architektūroje durys, langai, stogas turi apsauginius ženklus - kryželius, svastikas, saulutes - roželes (rozetes) ir kt. [94]
    Archainių kultūrų tautoms būdingas tikėjimas, kad šios namo angos svarbios ne tik jose kenčiančių, bet ir išeinančiųjų (mirštančių žmonių), atlikusių atgailą sielų atžvilgiu, todėl su šiuo tikėjimu susiję daug tradicinių papročių. Ypač šiuo aspektu svarbus stogas [95] (viršus - danga), kadangi ugniakuras - krosnis yra ne tik namo ašis ir vėlių atgailos vieta, bet ir su dūmais išeinančių sielų kelias, todėl daugelio tautų liaudies architektūroje ypatingas dėmesys skiriamas stogo puošybai. Lietuvių trobose atvirosios stogo ertmės - čiukuras, kaminas, todėl stogo lėkiuose vaizduojami augalai, ypač Gyvybės medžiai, gali būti traktuojami kaip įeinančių ir atgailaujančių sielų saugotojai, globėjai, o jų viršūnėse tupintys paukščiai galėjo atlikti ne tik sargų, bet ir palydovų vaidmenį (apie tai bus kalbama paukščių simbolikai skirtame skyriuje). Prisiminus žaliuojančių, žydinčių paprastų ir šventintų augalų saugų vaidmenį laidotuvių apeigose, galima daryti pirminę išvadą, kad augalai (kaip ir paukščiai) liaudies pastatų dekore atlieka sakrališkai svarbių ertmių saugotojų funkciją ir gali turėti šiose vietose atgailaujančių sielų globėjų vaidmenį. Sekant gyvenamojo namo ir antkapinio paminklo - sielos “namo” traktuotės analogija, galima teigti, kad kryžiuose naudojami augalų motyvai taip pat gali turėti palaidoto žmogaus sielos globėjų ir saugotojų nuo blogio jėgų funkcijas.
    Sutinkami medinių kryžių kryžmų puošyboje ir gyvenamųjų namų vėjalentėse bei prieangių frontonuose populiarūs trilapių dantukų pjaustiniai gali būti tiesioginio perkėlimo rezultatas, įtakotas vienodos medžiagos ir atlikimo technikos savybių. Kita vertus, būtent šių architektūros dekorui būdingų elementų panaudojimas antkapinių paminklų puošyboje tik dar kartą patvirtina pastarojo kaip sielos “namų” motyvaciją.
     
     
    Augalinių ornamentų dominavimas medinių ir geležinių kryžių dekore, jų pagalba suformuotas paminklų silueto panašumas į gėlės žiedą ar žaliuojantį, žydintį trišakį medį verčia manyti, kad tokios asociacijos buvo siekiama sąmoningai. Vienu atveju iš augalinės, “gyvos” medžiagos - medžio, kitu - ugnies ir žmogaus pagalba suformuotos geležies, paminklas paverčiamas augalo analogu. Iškyla klausimas, kodėl užsakovai nepasitenkino lakoniška, tačiau savaime informatyvia, esminę krikščionybės idėją išreiškiančia lotyniško kryžiaus forma? Galimi atsakymai glūdi specifiniame mąstyme, t.y. paminklo kaip sakralinio simbolio traktuotėje.
    Ankščiau aptartų pomirtinio gyvenimo vaizdinių apie natūralų mirusiojo sielos perėjimą į medį, gėlę, gėlės krūmą bei konkrečių medžių ir gėlių nuorodos įgalina pabandyti atsekti šios sampratos ir antkapinių paminklų plastikos prasminius ryšius. Jeigu liaudies dainose sakoma, kad ant motulės kapo išaugo liepelė, pušelė, o bernelis pavirto ąžuolu, berželiu, sakmėse mirusi mergelė pražįsta lelija, rožės žiedu ir toks pomirtinis sielos virsmas, kaip gyvybės tęstinumo forma laikomas natūraliu reiškiniu, tai ir antkapinis paminklas, primenantis trišakį medį ar trilapį augalą - “leliją”, keturlapį žiedą (geležiniai kryžiai), ar mediniuose rožės - rozetės, “saulutės” žiedą, galėjo turėti prasminius įsikūnijimo augale ir besitęsiančios gyvybinės jėgos palaikymo įvaizdžio atitikmenis. Be to, klajojanti, į paukščius, bites, plaštakes įsikūnijusi siela čia jaučiasi kaip tikruose namuose, - jai skirtas būstas turi medžio, gėlės siluetą, t.y. tokiai sielai sukuriamas specialus analogas. Šį aspektą dalinai patvirtina ankščiau minėtas tikėjimas, kad laidotuvių apeigose naudojami medžiai - laikina sielos buveinė: medžių palikimas prie kapo leidžia manyti, kad jų vaidmens aktualija turėjo išlikti iki to laiko, kol buvo pastatomas stulpinis paminklas, šiuo atveju primenantis medį ar augalą. Savita tokios traktuotės motyvacija sutinkama etnografinėje medžiagoje, kur aiškinama: “Jei dūšiai skirta atgaila tose vietose, tai ji prie kryžiaus sušyla…” [96].
    Aptariamai hipotezei reikšminga ir M.Gimbutienės mintis, kad buvo tikima, jog mirusiajam susijungus su žeme, gyvybinė jėga, atsiskyrusi nuo mirusiojo, slypi pačiame kape ir aplink jį, ypač medžiuose, gėlėse ir ant kapo augančioje žolėje [97], todėl net iki XX a. pradžios - vidurio kaimo kultūroje vyravo įvairūs tabu: negalima šienauti kapinių žolės, kirsti žaliuojančių ir nudžiūvusių medžių, skinti gėlių, nes skriaudžiamas mirusysis. “Iš kapinių žolės kraujas teka” sakoma liaudies patarlėje. Pasak J.Balio, tikėjimas, kad medyje įsikūnija mirusiojo siela ypač ryškus tais atvejais, kai medis išauga ant kapo [98]. Analogiškas tikėjimas sutinkamas ir kituose kraštuose - iki šių dienų Pelesos gyventojai tiki, kad palaidojimo vietoje išaugęs medis tiesiogiai susijęs su mirusiojo siela [99], Polinezijos indėnai tiki, kad siela lieka prie kapo ir gyvena medžių šakose, kai kuriose tautose gėlės, kaip ir ant jų nutupiantis drugelis, simboliškai siejamos su mirusiųjų sielomis [100] ir pan.
    Lietuvoje ši samprata atsiskleidžia ir paminklų statymo tradicijose, išlaikiusiose sąsajas su šventų medžių kultu ir konkrečiais, Gyvybės medžio mitologemą išreiškiančiais medžiais. Iš įvairių rašytinių šaltinių žinoma, kad gan ilgą laiką - XVIII a. - XX a. pradžioje Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje vyrų ir moterų paminklams buvo parenkami atitinkami medžiai: ant vyrų kapų buvo statomi paminklai iš beržo, ąžuolo, moterims - iš eglės, liepos [101]. Senasis paprotys kai kuriose Lietuvos vietose išliko iki XX a. ketvirto dešimtmečio: Užnemunėje vietoj paminklų ant kapų buvo sodinami moterims ir vyrams parinkti tam tikri medžiai [102]. Šiam aspektui ne mažiau svarbūs kraštotyrininko J.Šliavo pateikti faktai, kad XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Žemaitijos senkapiuose mirusiuosius laidodavo po medžiu, kurį nukirsdavo iki poros metrų aukščio ir kamieno stulpą dekoruodavo įvairiais ornamentais [103]. Tokių žalio medžio paminklui panaudojimo atvejų būta ir daugiau. Tam tikros medžių - paminklų sampratos paralelės išlikę ir Latvijoje, kur nurodomas ne tik kapinių augmenijos, bet ir pačių paminklų saugos motyvas - draudžiama gadinti kapų kryžius, nes supyks mirusysis [104].
    Taigi liaudies dainose sutinkami mirusiojo sielos perėjimo į medžius ir ypač tam tikrus medžius įvaizdžiai paminklų statymo tradicijose turi ir materialią išraišką - vienu atveju tam tikras medis sodinamas arba panaudojamas žalias medis, kitu - mirusiajam paminklas daromas iš tam tikros, sakralinę funkciją turinčios medienos. Todėl ir vėlės įsikūnijimas medžiagos bei vietos (kapo) hierofanijose gali būti siejamas su ant kapo išaugančio tam tikro medžio ir jo analogo - medinio paminklo samprata. Šią versiją papildo vaiko gimimui skirtų kryžių statymo tradicija, - Žemaitijoje tokie paminklai buvo statomi kiemuose, kartais pakelėje, ir, anot J. Balio, pavadavo senovėje tokiais atvejais sodintą medį [105].
    Šventų medžių ar gėlių, į kuriuos įsikūnija ar juose atgailauja siela - ąžuolo, liepos, beržo, eglės, pušies, lelijos (tulpės), saulutės - roželės motyvai, tiesa, fragmentų lygmenyje, naudojami ir antkapinių paminklų plastikoje. Kaip buvo minėta anksčiau, medinių ir geležinių kryžių dekore retai pasitaiko lengvai identifikuojamos augmenijos formos (neskaitant ąžuolo lapų, tulpės žiedo motyvų). Stilizacijos dominavimo momentą akcentuoja ir J.Perkovskis, analizavęs Žemaitijos regiono augalinio ornamento motyvus Vakarų Europos liaudies meno kontekste. Jo nurodoma, kad stilistinis originalumas pasireiškia ne tik natūralizmo atsisakyme, bet ir vienodų žiedų ir lapų nenaudojime vienoje kompozicijoje bei formų supaprastinimo atžvilgiu, kai augalo lapai pakeičiami spiralėmis ir sukuriamas beveik secesinis dekoratyvumas [106].
    Saulės ar gėlės žiedą primenančių medinių kryžių tarpkryžmių ratas ar spindulinga aureolė komponuojama iš augalinių, t.y. su stilizuotais lapais spindulių, kurie kartais turi gėlės žiedo formos užbaigas. Dažnai panaudojami specifiniai, realybėje neegzistuojantys augalų sintezės variantai: šoniniai “spindulio” lapai ir tulpės žiedas centre sukuria stilizuoto, daugiau asociacija paremto lelijos žiedo siluetą; spygliuočių šakelės užbaigiamos trilapiu kryželiu ar “saulutės” žiedeliu; tulpės žiedą turintis žolynas neretai lapoja smulkiais, daugiau beržui ar liepai būdingais lapais ir pan.
    Tai būdinga ir kryžių - trišakių medžių dekorui. Mediniuose šio tipo paminkluose stilizuotais augaliniais motyvais dažniausiai puošiama kryžmų (visų trijų arba tik centrinės - vertikaliosios) ir stiebinė dalys. Populiarios spiralinės formos su smulkiais (beržo, liepos?) lapais ir pumpurais, ritmiškai banguojantys “vijokliai” su ąžuolo lapais ar sudėtingos įvairių augalų lapijos kompozicijos. Geležinių šio tipo kryžių plastikoje augalinėmis formomis užpildomos tuščiavidurės kryžmų ir stulpinės dalies erdvės, kuriose auga šakelės su spiraliniais ar iš geležies skardos išpjaustytais lapais, kartais stilizuotos “eglutės” šakelės su pumpurais ir pan. Pumpurų, trilapių augalų, kryželių, “lelijų”, į beržų ar liepų lapus panašiais motyvais užbaigiami ir kryžmų galai.
    Geležiniuose vienstiebiuose kryžiuose, turinčiuose gėlės siluetą, augalinis ornamentas sutinkamas retai - pats paminklas išreiškia savito augalo, gėlės idėją ir tik atskiri jo kompozicijos elementai - pumpurai, trilapiai ir kt. motyvai kryžmų galuose turi tiesiogines “augmenines” paraleles.
    Konkrečių - ąžuolo lapų, tulpės, spygliuočių šakų ir numanomų - beržo, liepos lapų ir pumpurų, trilapių žiedų - kryželių - lelijų ir kt. motyvų populiarumas gali būti įtakotas keleto tarpusavyje susijusių veiksnių: šių augalų ir pomirtinio virsmo augalu sąsajos; esminės augimo, žydėjimo ir taip išreiškiamo augalui būdingo cikliško atsinaujinimo, sakralinio gyvybės tęstinumo bei jos saugos aktualijų, pagaliau, paminklų silueto išraiškingumo, dekoratyvumo vaidmens atžvilgiu.
    Apibūdinti medinių ir geležinių kryžių augalinės ornamentikos bruožai būdingi ir XIX a. - XX a. pradžios kaimo bažnyčių, koplyčių ir medinių paminklų geležinių viršūnių kompozicijoms, buitinių liaudies objektų dekorui. Tai rodo ne tik dviejų religinių sistemų samplaikos suformuotos pasaulėžiūros, bet ir vieningos sinkretinio pobūdžio puošybinės tradicijos dominavimą. Todėl galima konstatuoti, kad lengvai atspėjami ar stilizuoti, paremti tik asociacija ir esminę augalo idėją išreiškiantys, pasaulėžiūroje išlikusių šventų medžių ir kitų sakralinių augalų motyvai ne tik praturtina lotyniško kryžiaus formą, bet rodo savitos medžio, gėlės analogijos siekį, suteikiantį paminklui archetipinio šventumo prasmę.
     
     
    Kapinės, kapo vieta lietuvių liaudies kultūroje traktuojama ne tik kaip mirusiųjų pasaulio modelis, bet ir kaip vartai į jį. Tai būdinga daugelio tautų sampratai, pavyzdžiui, Latvijoje buvo tikima, kad kapai - mirusiųjų buveinė, ten gyvena Vėlių motė, drauge su vėlėmis ji sutinka mirusįjį, ji turi kapo raktelį, kapinėse yra vartai į požeminę karalystę; Korėjoje tikima, kad geros vietos namui ir kapui parinkimas pirmiausiai sąlygotas kosminių in ir jang priešybių harmonijos išlaikymo [107] ir pan. Lietuvių ir kitose tradicinėse bendruomenėse kapinės suvokiamos kaip su kitu pasauliu susijusi erdvė, kurios kiekvienas komponentas išreiškia jos esmę. Šiuo atžvilgiu ypač sakrali pati kapinių žemė [108] bei visa, kas kapo erdvėje įgyja materialios būties formas - medžiai, augalai, antkapinis paminklas. Čia vėl turime grįžti prie archainėms kultūroms būdingos sakralinio centro simbolikos, kurios esminė idėja glūdi šventosios erdvės kaip Pasaulio ašies (Axis Mundi) sampratoje.
    Pasak V.Toporovo, M.Eliade ir kitų, mitinėje pasaulėžiūroje “centras” yra didžiausio šventumo, absoliučios mitinės realybės sfera ir šią idėją įvairiose kultūrose įprasmina skirtingi, tačiau tą pačią prasmę turintys objektai - kalnas, stulpas, kolona, šventas miestas (pvz. Babilonas), šventykla (Jeruzalė), namas, kryžius ir kt., kurie yra ir trijų kosminių sferų - Dangaus, Žemės ir Požemio (Pragaro) sąlyčio taškai [109]. Analogišką kosmologinę struktūrą įprasmina ir Pasaulio medis bei jo variantai, kurie kaip sakralinės realybės simboliai, taip pat auga Pasaulio centre. Šių šventųjų centrų sampratos iliustracija gali būti bet kurios archainės kultūros mitologiniai bei ją išreiškiantys vizualiniai pavyzdžiai, tačiau antkapinių kryžių - Gyvybės medžio semantikos atveju prasmingesnė krikščionybės sakralinių simbolių, atskleidžiančių esminių archetipinių hierofanijų aktualumą, sklaida.
    Krikščionybėje sutinkama kryžiaus - kosminio medžio semantika religinei simbolikai skirtoje literatūroje aiškinama panašiai, t.y. kryžiaus ženklas dažniausiai nurodomas krikščioniškosios religijos kulto objektu bei Bažnyčios simboliu, retais atvejais siejant jį su biblijinio Rojaus Gyvybės medžio įvaizdžiu (žaliuojančio kryžiaus atvaizdai Vakarų Europos viduramžių religinėje dailėje). Tačiau, nagrinėjant šią problemą religijotyriniu aspektu, išryškėja gilesni, t.y. įvairūs centro idėją išreiškiantys komponentai, kuriuos religinio sinkretizmo aktualija verčia aptarti plačiau.
    Ankstyvosios krikščionybės atstovų įsitikinimu (šv. Augustino tradicija), Pasaulio centre stūksojo Golgota, kuri buvo Kosminio kalno viršūnė ir žemiškasis centras, t.y. vieta, kur buvo sukurtas ir palaidotas Adomas [110]. Golgotos, kaip sakralinio centro idėją tiesiogiai išreiškia ir Dievo sūnaus nukryžiavimas šiame erdvės taške, kuriame įvyko mitinis dieviškosios kūrinijos ir istorinio atpirkimo aktai - čia buvo sukurtas pirmasis žmogus, o Kristaus kraujas ant Adomo kaukolės atpirko ne tik žmoniją, bet ir pirmapradę nuodėmę. Antra vertus, galima dar viena šio epizodo kaip centro simbolikos interpretacija - nukryžiavimo siužete medinis kryžius ant sakralinio centro - Golgotos kalvos susijęs su Pasaulio medžio kaip kosminio stulpo, ašies reikšme. Šią idėją papildo ir Rojuje augančio Gyvybės medžio mitologema, kuri krikščioniškoje ikonografijoje turi archainių šventų medžių kulto ir tuo pačiu kosminio medžio - alyvmedžio, rečiau palmės formas. Gyvybės medis pirmapradžio Rojaus centre išreiškė ne tik biblijinį sakralinį centrą, bet ir nemirtingumą, o pirmųjų žmonių išvarymas iš Rojaus (Kosmoso) į svetimą erdvę (Chaosą) reiškė išvarymą iš hierofanijos bei mirtingumo atsiradimą. Todėl neatsitiktinai ankstyvosios krikščionybės mene Dievo sūnaus Kančios simbolis dažnai buvo vaizduojamas kaip žaliuojantis kryžius, įprasminantis tikinčiųjų pomirtinį grįžimą į prarastuosius Edeno sodus bei gyvybės pergalę prieš mirtį, t.y. Nukryžiavimo ir Gyvybės medžio derinys išreiškė ne ką kitą kaip mirties ir gyvybės susijungimą viename sakraliniame centre.
    Kitos lotyniško kryžiaus religinės reikšmės - kryžius kaip kulto objektas ir Bažnyčios simbolis - taip pat išreiškia vienas kitą papildančias sakralinio centro idėjas. Šiuo atveju tenka prisiminti, kad lotyniškas kryžius kaip religinis ženklas ir krikščionybės simbolis buvo įteisintas gana vėlai (VIII a.), o kryžiaus ženklas žmonijai žinomas nuo neolito laikų ir įvairiose kultūrose funkcionavo kaip dviejų priešybių - gyvybės ir mirties sintezės išraiška: jis gali būti laimės, sėkmės, gyvastingumo, t.y. saugančiu ženklu ir tuo pačiu egzistuoti kaip mirties, t.y. panaikinimo, išbraukimo hieroglifas. Daugelyje kultūrų kryžiaus forma išreiškiamas ir horizontalusis Pasaulio medžio variantas: jo centras - iš vidaus į išorę išeinančių pagrindinių krypčių vertybė, kurianti visos erdvės hierofaniją ir ją sakralizuojanti [111]. Ši idėja nesvetima ir Biblijai, - joje kalbama apie Edeno sodus drėkinančią upę, kuri už sodo - centro išsilieja į keturias atšakas - keturias upes (Pr 2, 8 - 10). Dievo išaugintas Gyvybės medis auga būtent sodo centre, t.y. pačioje svarbiausioje vietoje, Pradžių Pradžios taške.
    Turint omeny kalno, Rojaus (Edeno sodų), Gyvybės medžio, ir kryžiaus kaip sakralinių centrų simbolikos paraleles galima teigti, kad Dievo sūnaus atvaizdo patalpinimas kryžiaus - Gyvybės medžio centre, be tiesioginės Atpirkimo simbolikos, išreiškia ir kryžiaus kaip sakralinio centro idėjas. Ši kryžiaus kaip sakralinio centro jėga stipriausiai pasireiškia erdvės ir laiko hierofanijose, t.y. kada ir kur įgyjamas ar pastatomas. Sekant šia samprata peršasi mintis, kad ir ant kalnelio esančiose kaimo kapinėse kryžius (ar kitos stulpinės formos antkapinis paminklas) išreiškia sakralinės erdvės centrus (kapinių ir mirusiojo teritorijos Axis Mundi) ir turi Gyvybės medžio mitologemos bruožus, - pastatytas ant kapo atlieka priešybių vienybės - mirties ir gyvybės vienovės raiškos funkciją.
    Taigi iš pirmo žvilgsnio skirtingų ir, atrodo, su archainėmis kultūromis neturinčių daug sąlyčio taškų krikščioniškųjų simbolių semantika rodo sakralinių įvaizdžių tapatumą, kurie tradicinėse kultūrose buvo suvokiami kaip senųjų archetipų analogai. Savaime suprantama, kad neraštingas valstietis ar medžiotojas sakralinio centro kaip Axis Mundi sąvoka nesinaudojo, tačiau jam buvo pažįstama šiuo terminu religijotyrininkų įvardinta archainei pasaulėžiūrai būdinga mikro ir makro kosmoso struktūros samprata, tradicinėse kultūrose išlikusi įvairių papročių, ritualų bei tikėjimų forma.
    Grįžtant prie lietuviškų kryžių problematikos, verta prisiminti, kad dalis tyrinėtojų stogastulpius, koplytstulpius prilygina Gyvybės medžio modeliui, įžvelgdami šių paminklų ir kosminio stulpo, jungiančio dangų su žeme, prototipinę kilmę [112]. M.Gimbutienės nurodomas stogastulpių panašumas į medį, besistiebiantį į viršų augalą ar kelių aukštų vainikų medžius, gėles, įgalina [113] pritaikyti šią traktuotę ir lotyniško kryžiaus formos paminklams. Analogiško požiūrio prasmingumą rodo ne tik pomirtinio virsmo sampratoje ir papročiuose išlikęs konkrečių šventų medžių - Gyvybės medžių analogų vaidmuo, bet ir paminklų plastikos sąsajos su kituose liaudies meno objektuose esančia šio mitinio medžio vizualine išraiška. Šios paralelės ypač akivaizdžios pirmojo tipo medinių ir geležinių kryžių formos sprendime.
    Kaip buvo minėta, geležies plastinių savybių dėka sukuriamas grafiškas trilapės ar keturlapės gėlės siluetas. Šį trinariškumą išreiškiantis piešinys artimas architektūroje, moterų darbo įrankių, kraitinių skrynių puošyboje populiariam Gyvybės medžio - gėlės vazoje motyvui: kryžma - žiedas, dangus; stiebas - lapija, žemė; “šaknys” - vaza, požemis. Medinių kryžių “spinduliuojantys” žiedai (roželės, saulutės), tulpės formos spindulių užbaigos bei panaudojami gėlės vazoje motyvai taip pat turi analogijų su architektūros bei kraitinių baldų dekore esančiais Gyvybės medžio motyvais.
    Architektūroje Gyvybės medžio - gėlės vazoje motyvai naudojami ankščiau aptartų semantiniu atžvilgiu svarbiausių gyvenamojo namo dalių puošyboje: jis auga lėkiuose (stogas kaip dangaus (“dengti”) analogija), ištapytas langinėse, puošia prieangio kolonas, namo kampų stulpus. Gyvybės medžio prasmė šiuo atveju sietina su gyvenamosios vietos, kaip žmogaus sakralinio centro simbolika, t.y. gyvenamasis namas prilyginamas iš naujo sukurtam ir apgyvendintam kosmosui.
    Bažnyčių religinėje puošyboje Gyvybės medžio - gėlės vazoje motyvas retas, išskyrus Sedos bažnyčios sijos krucifiksą, - kryžius su išdidintų proporcijų Kristaus figūra kartu su vynuogių šakomis tarsi augalas išauga iš puodo (vazos). Šių formų koliažas gali būti kaip tiesioginė religinio sinkretizmo iliustracija ir labai svarbus argumentas antkapinių kryžių semantikos atžvilgiu, tačiau, turint tik vieną tokio pobūdžio pavyzdį, daryti pirmines išvadas sunku.
    Prasminis vestuvinių baldų dekoro ir antkapinių paminklų formų analogijos ryšys glūdi žemdirbių etnosui būdingame radialiniame erdvės suvokime, ko pasekoje protėvių kultas turi daug sąsajų su vaisingumo, derlingumo papročiais, tos pačios dievybės atstovauja ir derlingumo ir protėvių kulto globai [114]. Todėl laidotuvių apeigos turi daug formalių ir prasminių atitikmenų su vestuvių ritualais. Vienas tokių dar neseniai (XX a. pr.) naudotų vestuvėse ir laidotuvėse vaisingumo - nemirtingumo atributų - grūdų barstymo paprotys: laidotuvėse šis ritualas susijęs su žmogaus - grūdo mitologema, t.y. žmogus, kaip ir grūdas, iš žemės vėl atgimsta, vestuvėse ši apeiga simbolizuoja jaunos šeimos vaisingumą. Gyvybės medžio vaizdiniai kraitinėse skryniose sietini su nuotakos - būsimos motinos vaisingumu, gero likimo linkinčiu ženklu. Kadangi skrynios buvo paveldimo turto dalis, aktualus ir ryšio su tėvais (ypač motina), protėviais (senele) palaikymas, kuris labai svarbus merginai patekus į “svetimą” erdvę, - skrynios turinys (merginos turtas) ir pati skrynia tampa “savų” namų simboliu. Ji išsineša savo Gyvybės medį, kuria naują kosmosą ir naują gyvybę, todėl ir liaudies dainose linkima: “(…) kad tu būtum žalia kaip tie žolynėliai (….) ant tavo skrynelės” [115]. Čia vėl susiduriame su augmenijos ir žmogaus palyginimu, o Gyvybės medžio įvaizdžiu išreiškiama ne tik visatos (dangus - žemė - požemis), bet ir žmogaus laiko (protėviai - amžininkai - ainiai) trinariškumo, įvairių gyvybės formų ir jų pasireiškimo lygmenų prasmė.
    Skrynių tapyboje Gyvybės medis - gėlė vazone talpinamas fasadinės plokštumos centre, augalo viršūnėje - “danguje” vaizduojami tulpės, lelijos ar saulutės formą turintys gėlių žiedai, dangaus kūnai, paukščiai. Konkrečių, su vaisingumu susijusių paukščių - gandro, gaidžio, vištos vaizdavimas nurodo ne tik jų kaip šeimos gerovės, vaisingumo skelbėjų ir saugotojų vaidmenį, bet ir priklausomybę dangaus sferai. Šiame kontekste peršasi mintis, kad sekant Gyvybės medžio modelio analogijomis ir antkapinių paminklų kryžmose (viršuje) tupintys paukščiai taip pat priklauso dangaus sferai, todėl kryžių puošyboje gali simbolizuoti universalijos - kosmoso (dangaus) dinamiškumą, “Dievo paukštelių” kaip dangiškojo pasaulio atstovų vaizdinį.
     
    Gėlės vazoje kaip Gyvybės medžio vizualinės išraiškos etimologija greičiausiai nevietinės kilmės. Tai akcentuoja ir J.Gimbutas, nurodydamas, kad šis motyvas būdingas renesanso dailei ir galėjo patekti į Lietuvą iš Vakarų Europos kraštų (sutinkamas ir Vokietijos tautodailėje)[116]. Kita vertus, analogiškas žydinčio augalo inde motyvas naudotas ir Senovės Graikijos, Pompėjos kultūrų mene. Visai įtikėtina, kad pats gėlės vazoje motyvas galėjo būti “importuotas”, t.y. ikikrikščioniškais laikais nepažintas ir nenaudotas. Tačiau ilgaamžis jo populiarumas Vakarų Europos šalių profesionaliame ir liaudies mene bei lietuvių tautodailėje įgalina teigti, kad archetipinis Gyvybės medžio įvaizdis - medis, stulpas, gėlė ar kt. šiuo atveju įgavo prasminį vizualinį atitikmenį, išreiškiantį svarbiausias struktūrines mitinio modelio dalis. Tokiu būdu svetimas, t.y. perimtas motyvas, turintis tas pačias kosmologinio įvaizdžio šaknis, Lietuvoje, kaip ir kitose Europos tradicinėse kultūrose, buvo adaptuotas kaip vieningas vizualinis ženklas, išreiškiantis esminę ir variantines - sakralines erdves jungiančio centro ir gyvybės cikliškumo raiškos idėjas. Todėl ir anksčiau aptarto antkapinio paminklo kaip sielos “namo” - mirusiojo teritorijos centro samprata leidžia manyti, kad Gyvybės medžio - gėlės siluetas buvo pasirinktas kaip grafinis atitikmuo, išreiškiantis tradicinę, iš archainių laikų paveldėtą sakralinio centro idėją.
    Tiesa, savo kilme vėlesnių (XIX a.pab. - XX a. pr.) geležinių paminklų plastika galėjo būti kaip formalus tradicijos tęsimas, o ne sąmoninga Gyvybės medžio simbolikos traktuotė, - gal būt tai daugiau pasąmoninis analogijos siekimo rezultatas, kitų liaudies meno objektų puošyboje dažnai sutinkamo atitikmens paveika? Atsakyti į šį klausimą kol kas sunku, tačiau galima pirminė mintis, kad šventumo atžvilgiu jie nebuvo tolygūs mediniams paminklams, bet tiesioginio tradicijų tęstinumo keliu buvo perimta esminė Gyvybės medžio struktūros grafinė išraiška. Šį bruožą nurodo iš medinių paminklų perimti viršutinėje kryžmų dalyje talpinami angelai, kurie priklauso dangiškajam, dieviškajam pasauliui, nes krikščionybės ikonografijoje simbolizuoja pirmapradžio Rojaus sodų gyventojus. Paukščių - angelų paralelės sutinkamos ir kitose kultūrose: archainėse mitologijose paukščiai siejami su Kosminio medžio viršūne, judaizmo tradicijoje žinomi atvejai, kai Dievo išrinktiesiems prie tam tikro medžio (ar medyje) pasirodo jo pasiuntiniai - angelai. Kita vertus, angelų figūros kaimo žmonių dažniausiai matomos krikščioniško sakralinio centro - Bažnyčios (Dievo “namų”) svarbiausioje vietoje - altorinės dalies viršuje. Semantikos atžvilgiu krikščioniškai ikonografijai priklausanti sparnuota antgamtinė būtybė “perskaitoma” kaip dangiškojo pasaulio atributas.
    Nukryžiuoto Kristaus figūros talpinimas kryžmų centre taip pat išreiškia viršaus - dangaus simboliką, nes krikščionybės tradicijoje Kristus - Dievo sūnus ir siejamas ne tik su dangumi, bet ir su Tikėjimo šviesa, lyginamas su saule [117].
    Augaliniais motyvais, įvairios konfigūracijos spinduliais - šakomis spinduliuojanti medinių kryžių kryžmų “saulė” nurodo sąsajas ne tik su galimu konkretaus augalo (saulutės, roželės) analogu, bet ir su ant stulpo žėrinčia Saule (plg. su Joninių stebule). Be to, dviejų - trijų kryžmų kryžių puošyboje neretai sutinkami šešių, septynių ar devynių saulių motyvai, kurie rodo esančias tiesiogines nekrokulto ir šio dangaus kūno prasmines sąsajas: šviesą ir šilumą suteikiantis dangaus šviesulys atlieka ypatingą vaidmenį žmogaus ir gamtos gyvenime, ši aktualija ryški ir pomirtinio gyvenimo sampratoje, kur saulė atlieka sielų palydovės, kito pasaulio sodų, darželių šeimininkės ir kitas funkcijas [118], todėl antkapinių kryžių dekore saulės motyvai nėra atsitiktiniai, o jų buvimas viršutinėje kompozicijos dalyje įrodo archetipinio kosminio medžio struktūros motyvacijos pagrįstumą.
     
    Kryžiaus - gėlės tipo mediniuose paminkluose vidurinė (stulpinė) dalis - augalo „stiebas“ dažniausiai dekoruojamas įvairių formų augaliniais ornamentais ir priklauso žemės simbolikos sferai, išreiškia žalumos, augimo, amžinos vegetacijos prasmę. Žemutinės dalies semantika mediniuose kryžiuose išreikšta mažiau, nebent įkastąją dalį traktuotume kaip šaknų įvaizdį. Geležiniuose paminkluose trečioji Gyvybės medžio struktūrą atitinkanti požemio dalis išreiškiama dvigubomis S formomis, o dviejų dalių kryžiuose šį vaidmenį matomai atlieka lauko akmuo ar akmeninis postamentas. S motyvų simbolika problematiška, kadangi galimos įvairios prasminės interpretacijos (žalčiai, “šaknys”, vaza, baroko stiliaus forma ir kt.), tačiau bendrąja prasme neabejotinai siejasi su augalo apačios - “šaknų” įvaizdžiu. Akmens ir požemio pasaulio, akmens ir sakralinio centro ryšys akivaizdus lietuvių tautosakoje bei tikėjimuose [119], turi prasminius atitikmenis ir kitų šalių kultūrose - daugelio pasaulio tautų mitologijose akmuo turi tiesioginį ryšį su požeminio mirusiųjų pasaulio lokalizacija.
    Trišakio kryžiaus kaip Gyvybės medžio vaizdinys taip pat siejasi su šventų medžių kultu bei sakralinio centro idėja. Lietuvių mitologijos tyrinėtojai nurodo, kad šventais medžiais kaip kulto objektais laikyti ne tik seni ąžuolai, eglės ir kt., bet ir dvikamieniai, trikamieniai medžiai, daugiausia liepos. Prie tokių žemiškojo likimo deivei Laimai skirtų liepų moterys nešdavo aukas, prašydavo sveikatos, vaisingumo [120]. Vėliau, krikščionybės įtakoje, prie tokių medžių buvo statomos ar juose kabinamos koplytėlės su švč. Marijos skulptūromis. Laimos vardas buvo pakeistas Dievo Motinos įvaizdžiu, tačiau moteriškų apeigų turinys nepakito. Šiuo atžvilgiu tikslinga akcentuoti dar vieną žemės semantikos aspektą: Dievo motinos kulto populiarumas kaimo kultūroje siejasi su archainio moteriškojo prado (gimdytojos Motinos Žemės archetipas) ir šv. Marijos kaip visų žmonių užtarėjos vaidmenų sutapatinimu. Galima spėti, kad su šventais medžiais susijusių archainio mąstymo liekanų bei šv. Marijos ikonografijos sudubliavimas galėjo įtakoti daugelio medinių ir kai kurių geležinių kryžių stulpinėje dalyje talpinamos koplytėlės su šia šventąja tradicijos paplitimą.
     
    Trišakio žaliuojančio kryžiaus vaizdinys sutinkamas ir folkloristikoje, - latvių ir kai kuriose lietuvių liaudies dainose trišakis medis su trimis saulėmis vadinamas “saulės medžiu” [121], lietuvių religinėse giesmėse “kantičkose” kreipiamasi į kryžių: „nuleisk šakas pastiprintas” [122] ir pan. Šie apibūdinimai nurodo antkapinių paminklų sakralinio turinio esmę: lotyniško kryžiaus kryžmos - šakos “žaliuoja“ augaline ornamentika, saulės teka nuo vienos kryžmos ant kitos ir tampa gyvybinių jėgų skatinimą bei jų saugą išreiškiančio kosminio medžio archetipo ir krikščioniškos religijos simbolio junginiu. Analogišką prasmę atskleidžia dar vienas kompozicinis sprendimas, - neretai šio tipo paminklų horizontaliose kryžmose arba išdidintų koplytėlių centrinėse erdvėse modeliuojami siluetiški, architektūros, kraitinių skrynių dekoro stilistikai artimi gėlės vazone motyvai. Kartais šis ornamentas puošia ir stulpines medinių bei geležinių kryžių dalis (pastaruosiuose augalo viršus - žiedas dažnai užima Nukryžiuotojo vietą kryžmų susikirtimo centre). Šie lengvai išskaitomi motyvai papildo antkapinio kryžiaus kaip Gyvybės medžio analogo semantiką, tuo pačiu dar kartą patvirtina architektūros ir sielos “namo” sampratos bei kraitinių baldų dekoro vaisingumo simbolikos prasmines paraleles.
    Trišakio kryžiaus kaip centro išraiškos semantika analizuota R.Genono (R.Gu?non), kuris teigia, kad trišakiškumas būdingas “centrinei“ simbolikai ir išreiškia esminę, centrinę padėtį užimančią ašį ir du kosminius šaltinius - kairė - dešinė, ir tokio trinariškumo pavyzdžiu gali būti ir kai kurie Pasaulio medžio vaizdiniai [123]. Gyvybės medžio - žaliuojančio trišakio kryžiaus forma buvo paplitusi Europos viduramžių dailėje ir simbolizavo amžiną gyvenimą, nemirtingumą, pirmapradžio Rojaus pilnatvę [124]. Kaip minėta ankščiau, šios plastinės formos etimologija sietina su archainio medžių kulto ir Rojaus centre augančio biblijinio Gyvybės medžio įvaizdžių samplaika. Beje, šalia Gyvybės medžio, kurio vaisiai teikia nemirtingumą, Dievas pasodino Gėrio ir Blogio Pažinimo medį, kurio vaisiai suteikė nuodėmės suvokimą ir mirtingumą. Dievas Gyvybės medžio vaisių nedraudė, vadinasi, nemirtingumas nebuvo atimtas, - jis buvo ir yra dangiškame Rojuje, kuris teisuolių laukia po mirties. Turint omeny archetipiniam mąstymui būdingą sampratą, kad nemirtinga siela įsikūnija į Gyvybės medžio analogą žemėje, o kapo ženklas - medis, gėlė mirusiojo teritorijos sakraliniame centre išreiškia kosmoso ir žmogaus gyvybės amžinumo idėją, galima teigti, kad tarp šių, iš pirmo žvilgsnio skirtingų ideologijų suformuotų vaizdinių esminės prieštaros nėra, - tiek formos, tiek prasmės atžvilgiu jie papildo vienas kitą. Todėl Gyvybės medžio kaip pomirtinio gyvenimo “centro”, sakralinės erdvės ašies, kosminio stulpo, amžinai žaliuojančio medžio ir kt. vaizdiniai dar XIX a. pabaigoje - XX a. viduryje galėjo gyvuoti kaimo žmogaus religinių simbolių sistemoje ir savaimine, su krikščionybės ikonografija persipynusia, dubliuota forma galėjo būti išreiškiami antkapinių paminklų plastikoje.

NUORODOS, NAUDOTA LITERATŪRA

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine