SKULPTŪRA. II DALIS

Paulius Galaunė. „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi 
pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201 
(Originalo kalba netaisyta)

Siužeto kilmė Šv. Jurgio siužeto traktavimas krikščioniškojoj ikonografijoj ir mūsų statulėlėse Šv. Izidorius Apskritai apie grupines statulėles Apskritai dėl prototipų

Meninis skulptūrinių formų traktavimas Kompozicija Polichromija Svetimšalių įvertinimas mūsų liaudies skulptūros II dalies išnašos

Apskritai dėl prototipų 

Baigdami šį savo darbo skyrelį, negalime netarti kelių bendrų pastabų dėl mūsų liaudies statulėlių prototipų. Kadangi tose statulėlėse išimtinai vaizduojami religiniai siužetai arba tiesiog krikščioniškai ikonografijai gerai žinomi šventieji, tai jų prototipai galėjo būti panašios statulėlės, patekusios Lietuvon iš vakarų Europos, tariant, buvusioji ir esamoji mūsų bažnyčių skulptūra, ypač altoriams pagražinti vartojami, panašaus turinio šventųjų paveikslai ir maldaknygių bei maldaknygėse aptinkami raižinėliai. Dėl Kristaus Rūpintojėlio, Skausmingosios Dievo Motinos siužetų prototipų nieko kito tvirtinti negalime, kaip kad pripažinti, jog jų prototipai turėjo būti vakaruose žinomos to paties siužeto medinės statulėlės, šiuo ar kitu keliu patekusios į Lietuvą. Jei teisybė, kad iki XVIII. amžiaus, pavyzdžiui, „Pietos“ siužeto skulptūra buvo mėgiamiausias vakaruose religinis skulptūrinis motyvas ir buvo produkuojamas prekybai, tokiai, kaip vėliau Lurdo Madona, tai, gal. ir nebereikia abejoti, kad tokia statulėlė galėjo pakliūti ir į
Lietuvą. Jog iš istorijos žinome, kad jau Gediminas kvietė į Vilnių iš Liubeko .vienuolius ir pirklius. Liubeke gi jau tuo metu žydėjo medžio skulptūra. Galėjo tokios skulptūros pavyzdžius į Lietuvą  atsinešti vienuoliai. Tuo labiau ji galėjo pakliūti tuo metu, kaip vėliau Liubekas virto tos skulptūros centru, spinduliuojančiu Europos rytams ir pasiekusiu net Švediją¹⁸⁸). Nei bažnytinių paveikslų nei raižinėlių paveikslėlių su panašios rūšies siužetais mums Lietuvoje aptikti niekur neteko. Kai kurių kitų statulėlių prototipų ieškoti, gal, tektų mūsų bažnyčių skulptūroje bei šventųjų paveiksluose. Bet čia susidursime su viena kliūtimi ir mūsų liaudies skulptūros nesiderinimu su bažnyčiose esamąją skulptūra. Kliūtis ta, kad nei mūsų bažnyčios skulptūros nei esamų šventųjų paveikslų iki šiol niekas netyrinėjo, todėl neturime nė reikalingos medžiagos. Kiek pažįstame mūsų bažnyčių skulptūrą, tai ji yra dažniausiai miestų meisterių silpni „kūriniai“, nors, palyginti, gana primityviški, vis dėlto didelėmis pretenzijomis į bendras vakarų Europos stilistines lytis, ypač barokines, ko beveik nematome mūsų liaudies skulptūroje. O kai paskiri tokie reiškiniai ir pasitaiko, tai tuojau galime spėti, jog dievdirbys ragavęs yra miestų meisterių dirbtuvės mokslo. Daug lengviau yra prototipų klausimą spręsti, kada siužetas yra lyg ir vietinės kilmės, kaip Jėzaus iš Nazarėno, Nešąs kryžių Kristus, šv. Kazimieras, šv.
Jackus.

Visos tos statulos, kaipo stebuklingos, buvo gerai žinomos mūsų liaudžiai, taip gausingai lankiusiai Vilniaus Kalvariją, Vilniaus Aušros vartus, o ta proga ir visas Vilniaus bažnyčias. Be to, tos statulos beveik tuojau, kaip tik atsirado Vilniuje, buvo reprodukuojamos raižinėliais varyje ir raižiniais medyj. Raižinėliai varyj su Jėzaus iš Nazarėno statulos vaizdu šiandieną mums yra žinomi bent šešių įvairių atmainų¹⁸⁹), šv. Kazimiero gi beveik tiek pat ir dar du raižiniai medyj. Todėl ir netenka labai pasitikėti dievdirbiais, kai jie sako, kad savo statulėlei „pavidalą“ ima iš „gyvenimų šventųjų“ skaitymo. Mes, anaiptol, neneigiame tuo dievdirbių fantazijos, tik, pabrėžiam, kad ji veikia ne visiškai taip, kaip jie patys apie tai pasakoja. Be to, mes pabrėžtinai tvirtiname, kad nei gerai žinomųjų prototipų statulėlėse nei savo siužetų simboline kilme vakarų Europos viduramžių statulėlėse mes nematome aklo visų anų statulėlių pamėgdžiojimo, tai ne mechaniškas prisiminimas anos skulptūros formos. Viskas, kas teko skolintis. buvo perkurta, jei taip galima pasakyti, į savą suprantamą, artimą, simbolinę ir meninę formų traktavimų kalbą, kurią nagrinėti dabar ir pereinam.

Meninis skulptūrinių formų traktavimas  

Mūsų tos medinės statulėlės skulptūriniai apdirbamos dažniausiai tik iš trijų šonų - priešakio ir dviejų šonų: užpakalis, kaipo pastatyta prie stulpo dalis, paliekamas arba visai nepaliestas, arba apdirbamas vien tik apvalia forma. Apdirbimo faktūra nėra pastovi ir visiškai pareina nuo dievdirbio sugebėjimų ir jo pojūčių formos. Bet ji visuomet yra nuoširdi ir įtikinanti. Vienur matome statulėlę pjaustytą drąsiomis, plačiomis geometrinėmis plokštumomis, savo visumoje suvestomis prie skulptūrinės formos visumos. Tokios yra: šv. Vincento statulėlėj velnias (81 pieš.), Kristaus iš Nazarėno veidas ir plaukai (97 pieš.), Rūpintojėlis (92 pieš).
Kitur matome tas formas it ne medyje pjaustytas, bet lipytas molyje, - Skausmingoji Dievo Motina (104pieš.). Dažniausiai vis dėlto aptinkame pjaustymą į apvalumą. Bet tai liečia tik statulėlėse vaizduojamas šventųjų kūno dalis. Rūbų traktavime dominuoja plokščiasis geometrinių formų pjaustymas. Ir tik labai retai tematome kažkokį nesąmoningą formų primityvų pjaustymą. Jos dažnokai pasitaiko Kristaus -Rūpintojėlio statulėlėse ir daro jas kartais tiesiog „barbariškomis“. Bet apžvelgus tokios skulptūros visumą, ypač jos naivią ir nuoširdžią kompoziciją, vėl prieš mus matyti vaizdas su savita Įtikinančia kalba.

Kartais visa statulėlė išbaigta vienodu, lygiu jos skulptūrinių formų traktavimu, kartais kiekviena jos žymesnė dalis kitaip traktuojama. Veidas traktuojamas sąmoningomis plokštumomis, primenančiomis ir jo anatominę struktūrą, plaukai, barzda net grakščiai stilizuoti, rūbai traktuojami realistiniai, dar daugiau to realizmo rankų traktavime. Vienų statulėlių formos kalba už savo autorių, išsidirbusį tam tikrą stilių, - kitų - nors žinomas jų autorius, bet viena kitai nepanašios.

Kompozicija 

Jei tame skulptūrinių formų traktavime imtume ieškoti įtakų, tai daugiausiai jų, gal, rastume mūsų bažnyčių skulptūros barokinėse lytyse. Bet ir tai daugiau jų kompozicijoj, kuri vis dėlto per tas regimas įtakas pasilieka irgi savita. Nors, kalbėdami apie tų statulėlių prototipus, mes minėjome, kad jie galėjo būti ir iš vakarų Europos panašios rūšies statulėlių patekusių Lietuvon ir nurodėme į Kristaus Prisikėlimo statulėlę, tačiau čia turime pabrėžti, kad didesnės, kaip tik siužetai, įtakos jos mūsų liaudies skulptūros raidai neturėjo. Ar imsime mes Kristaus Prisikėlimo statulėlę - gotikos stiliuje, ar bažnyčių barokiniu lyčių skulptūrą, vienur ir kitur matome tokių elementu, kurių veltui ieškotume mūsų liaudies skulptūroje. Visuose daug judesio, gotikinio stiliaus statulėlėje tam tikro tragiškumo, barokinėse gi teatrališkumo. Beveik visos mūsų statulėlės traktuotos ramiomis, inertiškomis masėmis. Mūsų dievdirbiams visi anie reiškiniai savo dvasia buvo svetimi ir jie nesiima jų kūnyti savuose veikaluose. Prie siužeto traktavimo jie ėjo savąja psichika besivaduodami, tat iš čia ėjo ir kompozicijos pradas;  primityvios kompozicijos, išreikštos frontalizmu. Vienok negalime pasakyti, kad tie mūsų skulptoriai toliau frontalizmo nebūtų nužengę nė vienu žingsniu. Pas tuos, kurie, matyti, visą savo amžių buvo vien dievdirbiai, aptinkame ir bent kiek sudėtingesnių kompozicijų. Ypač kai kompozicija yra iš kelių figūrų, kaip, pavyzdžiui, Skausmingoji Dievo Motina. Čia mes ne visuomet tematome frontaliai pasodintą Dievo Motiną ir ant jos kelių horizontalėj gulintį Kristaus kūną. Yra tų statulėlių ir su judesio išraiška: Dievo Motinos torsas palenktas į Kristaus galvos pusę, be to, jos galva ir palenkta prie Kristaus galvos, o Kristaus kūnas jos dešine ranka prilaikomas vertikaliam padėjime. Mūsų sodžiaus skulptoriui, turinčiam tik savo pašaukimą ir pojūtį, toks judesio reiškimas yra labai didelis jo meninis laimėjimas.

Retkarčiais mes tose statulėlėse aptinkame vaizduojamų asmenų individualizavimą bei jų veidų psichologines išraiškas. Čia turi kalbėti siužetas, bet ne jo atskiros dalys. Išimtį sudaro tik Kristaus - Rūpintojėlio statulėlės. Kai kuriose iš jų įdėta tiek daug nežemiško liūdesio, kad tik giliai susigyvenęs su tuo siužetu skulptorius tegalėjo jį perduoti. Nors tatai perduodama ne vienomis skulptūrinėmis priemonėmis, o daugiau polichromija.

Polichromija

Visos statulėlės, išskyrus Nukryžiuotąjį - Dievo Mūką, yra polichromuotos, kitaip sakant, nudažytos atitinkamomis spalvomis. Imant apskritai tą polichromiją, ji yra gan primityvi: dažoma ar ant plono gipso sluoksnio grunto arba, padengus statulėlę pokostu, dažoma aliejiniais dažais. Šis dažymas tapybiniu atžvilgiu yra, vadinamas, uždažymas, kuomet spalvai duotas iš anksto apribotas plotas: veidas, atskiros rūbų dalys ir t. t. Jau pats statulėlės uždavinys - vaizduoti šventąjį, iš anksto nustato polichromijos ryškumą. Ir tikrai yra vartojamos intensyvios spalvos: raudona, mėlyna, balta, žalia, auksas, sidabras. Apie kokį ikonografijos nustatytų spalvų prisilaikymą kalbėti netenka. Čia jos  vartojamos tokios, kurios daugiausiai patenkina dievdirbių spalvos skonį. Iš dalies jos, gal, pareina nuo to, kokios spalvos lengviausiai yra gaunamos mūsų miesteliuose; antra vertus, gal, atsižiūrima į jų kolorito didesnį pastovumą. Ir taip, kūnas dažniausiai nudažomas balta spalva, retkarčiais ochra; veidų skruostai ir lūpos - raudona; akys - mėlyna, plaukai - juoda ar tamsiai ruda. Rūbams dažyti vartojamos įvairios spalvos. Be raudonos, mėlynos, pilkos, juodos, čia pasitaiko aukso ir sidabro. Naujai nudažytose statulėlėse tų spalvų ryškumas kartais daro jas nemaloniomis akims. Bet kaip spalvos apiblunka-iššunta nuo saulės spindulių, tai jų koloritas virsta subtiliai maloniu. Kartais regimas dažymo paviršutiniškumas tuo pat metu yra tam tikras tono užsidarymas savo ribose, tam tikra sintezė. Be to, šis reljefo faktūros reiškinys verčia mus matyti statikos reiškimą per spalvas, kaip architektūroj, pavyzdžiui, tatai yra reiškiama architektūrinių formų kompozicija, Be to, polichromijoj matome pastangas skulptūrą surišti su tapyba, kitaip sakant, vienam tikslui sujungti dvi atskiras šakas. Jei kur kitur šis dalykas daro nemalonaus įspūdžio190), tai čia, savo betarpiško primityviškumo dėka tik džiugina mūsų akis.

Statulėlių skulptūrinių formų meninį traktavimą ir jų kompoziciją palietėm tik bendromis pastabomis dėl to, kad šiuo atžvilgiu yra labai plati dirva, reikalinga atitinkamų iliustracijų. Mūsų gi parinktos tų  statulėlių iliustracijos charakteringumu siužetams traktuoti ir anuos tikslus ne visuomet teatitinka. Todėl šį darbą manome atlikti kur kitur, ir tuomet, kaip kalbamuoju atžvilgiu, tos statulėlės bus suskirstytos sulig jų „autoriais“ arba jų stiliniais pažymiais. Ir vis dėlto dėl mūsų dievdirbių didelio palinkimo prie individualybės reiškimo, apie jų statulėles teks žymiai plačiau kalbėti, negu vien suimant jas į tam tikrą
schematizmą. Tam reikia dar daug paruošiamojo darbo.

Svetimšalių įvertinimas mūsų liaudies skulptūros 

Kad mūsų liaudies skulptūros meniniam įvertinime nebūtumėm įtarti per daug jai reikšmės duodą, paduodame čia jos vieno italų meno teoretiko įvertinimą. Išvydęs tas medines statulėles tarptautinėj dekoracinio meno parodoj (Monzoje 1925 m ), šis meno teoretikas taip apie jas rašė:
„ ... Puoštinės medžio statulėlės yra nepaprastai įdomios tiek meno, tiek etnografijos atžvilgiu. Jų atidirbimo naivumas yra aiškiame priešingume, aiškiame kontraste su jų išreiškimo galia. Gilus jausmas vedė šituos drovius bevardžius dailides, kuriuose atsispaudė visos rasės siela. Naivus kaimiečio drožiko menas tuose pirminiuose plastikos reiškiniuose prisistato nesulaikomos sąjaudos pavidale. Tais vaidiniais stovime pirmiausioje meno brėkštoje: lietuvių genties statulėlės, kuriose vaizduojami šventieji bei madonos, yra pirmas tautos gyvenimo pasireiškimo skyrius, kurio retenybių bei naujenybių mėgėjai  naujalaikiškame mene ieško su didžiausiu karščiu. Iš tikrųjų, tenka pabrėžti, kad, tarp kitko, besižavint tomis lietuvių primityvų statulėlėmis, dar giliai stebina ir tas jųjų pažymys: jose glūdi daugelio motyvų, daugelio nuotaikų pradžia, iš kurios plaukia ultramodernistinis stilius, išsiliedamas į tas geometrines lytis, kurios vainikuoja paskutiniuosius mūsų gadynės laimėjimus. Primityvai buvo geometriški dėl to, kad jų bruožas dar nesuspėjo subręsti besiplėtodamas nagrinėjime ir ieškojime smulkmeniškųjų išdavų pobūdžio, pilno švelnumo ir plonumos, - kurio paskui kreivųjų ir tonų žaismų atsiekė visiškos pranašos padariniai: moderniškiausieji meno atstovai - futuristai bei kubistai - grįžta prie geometriškojo bruožo, sekdami involiucijos ratą. Tikriau sakant, penimi amžių paveldėta meno evoliucija, jie semia, be abejo, nuotaikos, įkvėpimo ir sugestijos iš primityvų, ypač iš skaptuotojų ir drožėjų, kuriuose geometriškos figūros povaizdis įgauna sensacionalių padarinių pavidalą. Tų lietuviškų statulėlių reiškiamoji galia yra visuomet įspūdinga, jų žanrinis skaptavimas stovi to naujųjų išplonintų lyčių vyksmo pavidale, kurio yra atsiekęs naujalaikis menas, pasinerdamas į pradžiaprades gelmes.

Sustabdykite savo žvilgį ties Kristumi Rūpintojėliu. Statulėlė drožta stambiais mostais, tačiau kiek skausmo yra kankinio veide, kiek ilgesio, kokio sopulingo pajautimo begalybė. (Čia autorius kalba apie Rūpintojėlio statulėlę (95 pieš.). Štai vėl du vienuoliu, dingojančiu savo tamsiuose maišuose. Vienas jų sunykęs, prakaulus, tikras asketa: jo kietas žvilgis, sakytum, praveria tuštumą; antrasis - apvalaus ir ramaus veido yra žmogus, kurs meldžiasi už artimo nuodėmes, suprasdamas jį ir jį pateisindamas. Pažiūrėkite vėl į šv. Jurgį, užmušantį slibiną: elementarus dailininkas rūpinosi čia sudaryti gurguolę, saudėtinį sumėtimą, daugybinės būklės vaizdą. Be abejo, jam pasisekė išreikšti rupioje medžiagoje savo vidaus sąjūdį; ir tas sąjūdis, kad nuoširdus ir savaimingas, sugeba sujaudinti ir mus. Žirgo stiprumas ir smarkumas, vaikiškas slibino baisumas, ryškesnis, kaip paties Šventojo Kapadokiečio veidas, giliai įsminga ir verčia susimąstyti... Šalia visokių, mažiau ar daugiau kritiškų ploninimų, ieškojimų ir gretinimų dėl naujalaikio geometriškojo meno ir dėl jo įsidėmėtinų pastangų į primityviškumą šie smulkūs, užbaigti puoštiniai drožiniai, dabinantieji stoginius kryžius bei koplytėles, šie nežinomų kaimiečių skaptuotojų, medžio drožinių darbai turi visų pirma išimtiną dokumentiškai istorinę vertę, o lygiai taip sukelia ir tobulo jausminio įdomumo, nepaisant jų rupaus ir apmestinio bruožo.
Kiekvienas, kas turi meno jautrumą, negali be susigraudinimo sukaupti ties jais besigodžiančios parinktojo džiaugsmo sielos.“¹⁹¹). O kitas italų meno istorininkas, jau minėtas Luigi Caglio, apie mūsų liaudies skulptūros statulėles sako: „Tarp išstatytų statulėlių yra paveikslas vienos šventosios, kurios mokamai vaizduotas padaras sudaro barokinės skulptūros judesį; netoli jos viena Motinos Švenčiausios statulėlė turi apeigiško rimtumo ir bizantiškųjų šedevrų skaistumą bei dorovingumą.
Bemoksliai skaptuotojai savo įkvėpimo savaimingumu, savo pasireiškusiu jausmo aiškumu taip pat palieka gražios medžiagos ir mūsų nūdienos dailininkų garbingam tyrimui.“¹⁹²).
Kaip matome, tie įvertinimai yra beveik entuziastiški ir pilni rimto prisižiūrėjimo į tas mūsų menines lytis, įsiklausymo į jų formų bylojimą.

Visa, kas apie mūsų liaudies statuarę skulptūrą pasakyta, suglausdami pirma visa ko turime pasakyti, jog nežinome ar visus meniškus kriterijus pavartojome ją gvildendami ar kurį praleidome; ar tinkamai
išsprendėm paliestus klausimus ar ne; bet visos mūsų pastangos buvo tam, kad konstatuotume, jog šis mūsų liaudies meno reiškinys yra pilnas meninių elementų. Jame mes matome formos konstruktyviškumą, pjaustytų formų lakoniškumą, technikos paprastumą ir lengvumą, puikų mokėjimą naudotis medžiaga ir vartoti įrankį, meno vaizdo ir motyvo ryškumą ir originališkumą. Be viso to, čia dar pasireiškė didelis mūsų liaudies psichikos originalumas ir jos kūrybinis pajėgumas, verčiąs ta
mūsų liaudies skulptūra gėrėtis kaipo meno objektais.

II dalies išnašos ir prierašai:

^{188 West, R., Lübecker Plastiker aus der ersten HöLFE DES 15. Jahrhunderts. Monatshefte für Kunstwissenschaft., Bd. VIII. (1915.).}

^{189 Visi jie yra Čiurlionies galerijos raižinių rinkiny.}

^{190 Tokia yra žymaus rusų skulptoriaus Antokolskio „Kristaus galva“, padaryta iš vaško ir nudažyta visiškai naturalėmis spalvomis. Ši galva yra rusų muziejuje Leningrade.}

^{191 Šio straipsnio, įdėto italų savaitrašty „Ill Mattino Illustrato“ (1925. m.), lietuvišką vertimą suteikė man dail. A. Varnas.}

^{192 Žiūr. 87 išnašą.}

Grįžimas į I-ąją P. Galaunės straipsnio apie senąsias lietuvių skulptūras dalį. („Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi  pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201):