Moksliniai tyrinėjimai

 

SKULPTŪRA. I DALIS

Paulius Galaunė. „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi 
pagrindai“. Kaunas, 1930. P. 155-201 
(Originalo kalba netaisyta)

Mėgiamiausia ir plačiausiai pasireiškusi mūsų liaudies meno šaka yra įvairių rūšių medžio išpjaustymai, priėję prie tokio formos tobulumo, kurį galime drąsiai vadinti skulptūra ta prasme, kuria ją prancūzai vadina „en roude bosse“, kitaip sakant, pjaustymas į apvalumą. Tiems įvairiems pjaustymams mūsų liaudyje buvo ne tik plati dirva, bet ir būdas pareikšti savo įvairumui ir originališkumui. To skatintojas buvo šis reiškinys: pirma, kaip jau esame pabrėžę kalbėdami apie architektūrą, lietuvių tauta nuo seniausių laikų gyveno nepereinamų miškų plotuose, todėl skulptūrinėms formoms sudaryti medžio medžiagos buvo čia gana. Ji nuo seniausių laikų buvo naudojama kaipo pagrindinė medžiaga daiktingai buičiai kurti ir tos buities meninėms formoms plėtoti. Medžio medžiaga yra lengviausia apdirbti primityviausiais įrankiais, paprasčiausiu peiliu. Peilį gi lietuvių tauta labai seniai vartojo; jis visais mūsų liaudies meno gyvavimo laikotarpiais buvo kuo plačiausiai vartojamas sodžiaus dailininko įrankis. Todėl beveik kiekvieną medžio dirbinį mūsų liaudis puošia įvairiais būdais pjaustytomis formomis bei raštais. Bet tos medžiagos ir to primityviško įrankio gana buvo surasti grynai skulptūrinėms formoms šventųjų statulėlių pavidale. Juose ta mūsų liaudies meno plastinė pusė ir įgavo turtingiausią išbujojimą. Dar daugiau, šiandieną ir svetimšaliai pripažįsta, kad lietuvių liaudis per tą skulptūrą, kaip ir per medinius stogastulpinius kryžius, pasako vakarų Europos žmogui apie save daug daugiau, negu galėjo tikėtis. Ta prasme entuziastingų atsiliepimų tos mūsų skulptūros atskiri pavyzdžiai susilaukė ypač nuo Italijos menininkų ir meno žinovų, kai jie 1924. m. buvo išstatyti tarptautinėje dekoracinio meno parodoje Monzoje. Kokiomis meninėmis formomis ta mūsų skulptūra reiškėsi, kokią vidaus kalbą mūsų liaudies skulptorius įdėdavo į ją yra mūsų uždavinys - sekti.
Jei mūsų liaudies architektūrai tirti neturėjome pakankamai medžiagos, tai tirdami mūsų skulptūros šaką, rodos, tos medžiagos originalų turime pakankamai. Ta mūsų skulptūra iki šiol yra gyvas liaudies buities reiškinys. Kas mūsų nežino tų statulėlių, puošiančių medinius kryžius, koplytėles. Jų ir Čiurlionio galerijos rinkiniuose yra keli šimtai. Tačiau nebūsime dideli optimistai ir prisipažinsime, kad ir skulptūrai pažinti plačiai užsimoti negalime, nes ir čia susiduriame su nemažais sunkumais. Pirmiausia trūksta ne tik kitų tautų šios rūšies gyvų pavyzdžių - palyginamosios medžiagos, bet trūksta ir specifinės to klausimo literatūros. Antra vertus, mes beveik visiškai neturime medžiagos, kalbančios apie tai, kaip pati mūsų liaudis tą skulptūrą vertina, kaip į ją žiūri, su kuriais padavimais ji yra susijusi.
Tat, palyginti, siaurose ribose daugumą mūsų paliestų klausimų tegalėsime aptarti.

Kilmė 

Pirmiausia kyla klausimas: kurios priežastys vertė atsirasti Lietuvos liaudies statuarinei skulptūrai, taip gausingai pasireiškusiai medžio drožtinėse šventųjų statulėlėse, puošiančiose koplytėles ir kryžius? Ar ji buvo atnešta iš kitur kartu su bažnyčių papuošalais, ar ji turėjo šaknų ir mūsų tautos gilesnėje praeity?
Šie klausimai sudaro problemą, kurią šiandieną ne taip lengva išspręsti. Reikia pastebėti, kad ši problema yra glaudžiai susijusi ir su senovės lietuvių religijos problema. O šią pastarąją sprendžiant lietuvių praeities tyrinėtojų nuomonės skiriasi. Vieni jų - romantikai, J. I. Kraševskis, L. Kšivickis, M. Brenšteinas, M. Kaminskis, dr. J. Basanavičius, mano, kad mūsų ta skulptūra, be abejo, yra sukrikščioninta stabmeldystės liekana. Kiti gi - analitikai, prof. M. Miežinskis, P. Klimas, prof. Aug. Janulaitis, I. Jonynas, mano, kad lietuviai stabų pavidalo dievų neturėjo, todėl mūsų liaudies skulptūra yra krikščionybės įtakos padarinys. Pirmieji tyrinėtojai savo samprotavimus remia spėliojimais, nujautimais, prileidimais, ne visai vykusiais palyginimais, antrieji gi - lietuvių tautos religijai pažinti šaltinių moksliškais tyrinėjimais. Kraševskis mano, kad „...prie kryžkelių turėjo būti daug tokių stulpų (kaip Sviatovido statula), kuriuos vėliau pakeitė gausingais kryžiais ir šventųjų statulėlėmis“134). Kšyvickis sako, kad ten, kur šiandien prieš namą stovi šventųjų pilna koplytėlė, galėjo kadaise stovėti kuriai nors dievybei skirtas altorėlis135). Tokios pat nuomonės yra ir M. Brenšteinas, sakydamas: „Šventuose kalnuose ir prie upelių, kur neseniai dar juodavo Perkūno bei Mildos statulos, statinėjo Kristaus ir Dievo Motinos atvaizdus, o garbintuose medžiuose prikabinėjo kryžių“136). „Perkūnas dar šiandien mėto žaibus, o senovės stabmeldystės dievybės dažnai figūruoja šventųjų ir angelų vaidmenyse, nors jiems lyg ir nepatogu šioje naujoje būklėje. Liaudies supratimu, paveikslas nėra šventojo atvaizdas, bet pati šventenybė,“ samprotauja Kaminskis137). Dar toliau už minėtus tyrinėtojus savo samprotavimais šiuo klausimu eina dr. J. Basanavičius. „Apie pas senovės lietuvius ant kapų paminklų statymą platesnių žinių, rods, trūksta“, sako jis. Vienok toliau rašo: „Iš kronikų liudijimo tik tiek mums težinoma, kad ant didvyrių ir galiūnų kapų būdavusios statomos stovylos.
Taip ant kunigaikštienės Pojatos kapo, ant Žaslių ežero kranto, buvo jai sūnus kun. Kukovaitis pastatęs stovylą, kurią žmonės ilgai garbinę; ant kunigaikščio Kerno kapo ties Deltuva buvus pastatyta „honoris eius statua lignea, quae deinde divinis eius caeremoniis per plures annos culta". Ir ant kunigaikščio Spero kapo stovėjus stovyla, kurią gyventojai taip pat garbinę ir aukas dėdavę. Kunigaikštis Utenis pastatęs savo tėvui Kukovaičiui ant kapo palei Šventosios upę „statuam pedestrem“. Iš tokių medinių stovylų ligi šiol, žinoma, nieko nebeliko“138).

Reikia pasakyti, kad visi čia minimi autoriai tuos savo išvedžiojimus, be savo intuicijos, jokiais rimtais argumentais neparemia. Intuicija gi juos veda klaidingais keliais. Be to, jie perdaug tampriai šiuo atžvilgiu lietuvių tautą riša su slavių bei kitomis tolimomis pietų rytų tautomis ir tų tautų religiją primeta lietuvių tautai, kaip ir pamiršdami, kad lietuvių tauta nėra slavų kilmės, kad lietuvių religija nevisiškai atitinka anų tautų religijas. Kai jie veda analogiją su slavų tautų religijos materialiniais paminklais, kurių, tiesa, ten buvo, tai vėl užmiršta vieną, kad iki šiandien dar neįrodyta, jog lietuvių religija buvo priėjus antropomorfizmo. Visi daviniai kalba, kad lietuviai buvo tik panteistai. Todėl tie tyrinėtojai arba visiškai nenurodo panašių lietuvių paminklų, arba nurodo juos taip, kaip dr. J. Basanavičius, iš labai abejotinos mokslinės vertės šaltinių. Vadinas, visi jų šiuo klausimu samprotavimai remiami romantiška vaizduote, kuri nori Lietuvoje matyti tą, ko visai nėra buvę, bet kas sudaro lyg ir kilnesnę, gražesnę bei pasakingesnę jos praeitį. Žinoma, tokie dalykai labai gražūs, bet neturi mokslinio pagrindo. Antra vertus, gal tik dėl to, kad nesudrumstų savo tariamojo vaizdinio, tie mokslininkai svajotojai nekreipia dėmesio į tos mūsų skulptūros siužetų kilmę, kuri beveik visuomet sako, jog jie nėra lietuvių liaudies religinės psichikos sukurti, bet yra vakarų Europos viduramžių religinės psichologijos bei mistikos ir simbolikos padarinys, Tat ta skulptūra jokių ryšių su senovės lietuvių religijos formomis neturi.

- Prof. A. Miežinskis, kruopščiausias lietuvių mitologijos tyrinėtojas, priėjo išvadą, kad lietuviai stabų neturėjo. Savo išvadas jis remia ne tiktai bendru pobūdžiu lietuvių religijos, kuri kaip jau minėjome,
nebuvo pasiekusi griežto antropomorfizmo laipsnio, bet ir istorinių šaltinių kritika šiam klausimui nušviesti. Pasak jo, kryžiuočiai tiek daug pasakodami apie šventąsias Lietuvos girias, kalnus, upes, ežerus, niekur nesako stabus išnaikinę. Nei Dusburgas nei popiežių bulės apie juos nieko nekalba. Tik Simanas Grunau pripasakojo čia daug nebūtų dalykų, paduodamas net idolų trejybę. Neatsiliko nuo jo ir Lasickis, vesdamas paralelę tarp žemaičių stabmeldystės ir katalikų bažnyčios ir lygindamas šventųjų kultą su „dievukų“ kultu žemaičiuose. Bet pirmas jų buvo tam tikros rūšies romantikas ir tą savo idolų trejybę nukopiavo iš skandinavų Upsalos mitų ir padavimų, o antras savo samprotavimais norėjo pajuokti katalikų bažnyčią. nes jam, kaipo protestantui, tik tas ir terūpėjo.

Tiesa, kai kurie šaltiniai, kaip šv. Adalberto biografijos. Christburgo sutartis, kiek mini prūsų „idola, simulacra, templa“, tačiau tie žodžiai yra paprastos rymėnų ir graikų pavyzdžiais pamokytų krikščionių rašytojų posakių formos, kalbančios apie bet kurią nekrikščionišką tikybą ir nepaisančios, ar jos, iš tikrųjų, taip, kaip graikų ir rymėnų religijos, turėjo stabų ar neturėjo. Pavyzdžiui, Krečmaro vertėjas, Th. Treteris, garbinamąjį medį vadina „idolum“, kaip ir Praetorius ant karties pakartą ožkos kailį. Taip pat ir Christburgo sutartis paskutinį, spėjama, pabaigtuvių pėdą, kuriam taip, kaip šiandieną vainikui, o kai kur dar šiandieną net ir pėdui, savotišką reikšmę ir pagarbą teikia, vadina „idolo" vardu. Ypač ryškus šiuo atžvilgiu yra pastoriaus P. Einhorno liudijimas; P. Einhornas, gyvendamas XVII. amžiuj tarp lat-
vių, kurie dar senosios tikybos laikęsi, savo aprašyme sako, kad latviai, nors ir turį gana daug dievų ir deivių, tačiau neturį nei bažnyčių nei dievams pastatydintų altorių; apeigas atlieką ir aukas dedą tuščioje, negyvenamoje dalyje, miškuose, kuriuos jie garbiną ir šaukiąsi dievų; šituose miškuose nesą ne tik bažnyčios ar altoriaus, bet nė jokios stovylos ir dievaičio pavidalo. Tačiau, kitoj vietoj jis kalba apie aprašomųjų latvių „idololatria“.

Iki šiol dar teigiamai neišspręstas lietuvių mitologijos naudai klausimas Lietuvoje iškastų tariamų lietuvių dievų statulėlių - Vilniuje inž. Juknevičiaus atrastos 3 colių aukštumo deivės Mildos statulėlės, buvusios Vilniaus muziejuje ir Kirkoro aprašytos; Mildos žalvarinės 1,5 aršino aukščio statulėlės tariama buvusios vienoje Kauno klebonijoje ir kažin kurio vikaro sunaikintos; buvusios Vilniaus muziejuje žalvarinės tariamosios dievo Kovo statulėlės; gr. A. Plioterio rastų dviejų stovylų žemaičiuose. Visos jos kritiškai neįvertintos ir pasilieka labai abejotinos kilmės ir reikšmės. O keli rastieji Kuršių įlankoj
gintaro padarėliai, kuriuos A. Bezzenbergeris laikė dievų atvaizdavimu, Miežinskio spėjimu, galėjo būti čia atvežti iš Skandinavijos krašto.
Nors lietuviai daug dievų turėjo ir ilgai išlaikė savo senąją religiją, tačiau dar Lietuvoje nesurasta nė vienos neabejojamos kurio dievo statulėlės. Ir jei prof. K. Būga vis dėlto lietuvių kalboje randa daugiau
kaip dešimtį žodžių, vartojamų stabo statulos sąvokai išreikšti, tai čia greičiau turime sutikti su įtikinančiu prof. A. Miežinskio įrodymu, kad kai kurie tų žodžių, toli gražu, ne stabų sąvoką tereiškią139).

Antra vertus, jei lietuviai būtų garbinę statulų pavidalo dievus, tai mes jokiu būdu negalime sutikti, kad tos lietuvių tautos gilios tradicijos, kurių taip daug išliko iš anų laikų, nebūtų išlaikiusios ir tų statulėlių, daug lengviau nuo krikščionybės apaštalų akių galimų paslėpti, negu antkapiniai stulpai - kryžiai. Mūsų liaudies skulptūroje be šventųjų vaizdavimo mes neaptinkame kitokio siužeto, nei mitologinio nei būties. Taip negalėtų būti, jei senovėje lietuviai būtų turėję statuarinę skulptūra. Tą tariamą stabų garbinimą lietuviams primetė vėlesnieji kronikininkai. Kad taip buvo, mus įtikina vienas Strykovskio kronikos pavyzdys. Strykovskis labai dažnai mėgsta pasakoti apie lietuvių „stabmeldiškas statulas“ (bałny pagańkie), vienoje vietoje mini Jeronimą Pragiškį, kuris, norėdamas kirviu perkirsti didelę medinę Perkūno statulą, įsikirtęs į koją; tą įvykį lietuviai palaikę dideliu stebuklu. O iš Enėjo Silvio Piccolomini to paties įvykio atpasakojimo matome, kad Jeronimas Pragiškis ne kurią seną statulą, bet seną
ąžuolą kėsinosi nukirsti ir tik t patį ąžuolą girioje lietuviai laikę dievų būstine140).

Taigi, manome, visų tų argumentų pakanka ir nebėra ko beabejoti, jog lietuvių tauta statulų pavidalo dievų neturėjo ir lietuviu liaudies šiandien mums žinoma statuarinė skulptūra atsirado daug vėliau už kryžius. Tikriau sakant, ji yra krikščionybės įtakos Lietuvoje padarinys. Tuo įsitikinti turėsime dar progos mūsų liaudies skulptūros siužetų kilmę gvildendami. Ten pamatysime, kad net lietuviškiausioms savo charakteriu statulėlėms siužetų prototipų teks ieškoti toli už Lietuvos sienų, kad lietuvių tautoje gilesnių šaknų jiems nebūta. Tai mums patvirtina ir šis faktas, kad kryžius statyti buvo draudžiama jau
XV. amžiaus pirmoje pusėje, o į mūsų liaudies skulptūrą bažnyčia akį teatkreipė tik XVIII. amžiuj. Žemaičių vyskupas Tiškevičius 1752. m. „Synodus Miednicensis Samogitiae“ apie tas mūsų. liaudies dirbamas šventųjų statulėles sako, kad daugelyje žemaičių krašto vietų yra „skulptorių“, kurie žemina šventųjų garbę, vaizduodami juos bjaurios išvaizdos, neturinčios nieko bendro su šventąja tradicija, nusakančia šventųjų išorinę išvaizdą ir veido bruožus. Todėl jis ir įsako savo dvasininkams kaltuosius be pasigailėjimo bausti ir jų darbo statulėlių neleisti statyti141). Iš to rašto matome, kad vyskupas  Tiškevičius pažiūrėjo į mūsų liaudies skulptūrą neigiamai dėl josios „bjaurios išvaizdos“, neatitinkančios krikščioniškos ikonografijos. Jei lietuvių tauta skulptūros tradicijas būtų paveldėjusi iš gilios praeities, tai, aišku, iki XVIII. amžiaus jos formas būtų ištobulinusi, o nelaikiusi primityviškoje stadijoje. Tenka manyti, jog tos formos neseniai tebuvo atsiradusios ir jos nespėjo pasiekti aukštesnės išsiplėtojimo stadijos. Greičiausiai jos bus atsiradusios tik XVIII. amžiuje. O XVII.-XVIII. amžius yra barokinės architektūros Lietuvoje klestėjimo laikotarpis. Tos architektūros, kuri ne tik Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Pažaislio vienuolyno, Šiluvos, Tytuvėnų vienuolyno bažnyčiose, bet ir kitose, nežymesnėse, taip gausingai puošėsi skulptūra. Nors tenka prileisti, kad bažnytinė skulptūra Lietuvoje gotikinėse bažnyčiose buvo žinoma daug anksčiau, bet jos nebuvo dar tiek apsčiai, kaip vėliau barokinėse bažnyčiose, todėl ji negalėjo daryti ir tokio didelio įspūdžio mūsų liaudžiai, nežadino noro pamėgdžioti. Iš to laikotarpio iki šiol mes težinome tik vieną Kristaus prisikėlimo medinę statulėlę, iki 1928. m. buvusią Kretingos vienuolyno bažnyčioje. Ji, kaip rodo mums paduotas jos piešinys (83), yra kurio gero vakarų Europos XVI.-XVII amžiaus meisterio. Rusų liaudies meno tyrinėtojai, kalbėdami apie rusų skulptūros kilmę, įgalina manyti, kad į Rusiją skulptūra parėjo jei ne iš Lietuvos, tai per Lietuvą XV. amžiaus pirmoje pusėje142). Bet tai yra tik jų spėliojimai, neparemti konkrečiais faktais, todėl iš jų
nedarome išvados, kad skulptūra Lietuvoje buvo plačiau žinoma jau XV amžiuje.

Anas cituotas vyskupo Tiškevičiaus raštas iki šiol yra vienas seniausias žinomas dokumentas, aiškiai kalbąs apie mūsų liaudies skulptūrą ir apie tai, kad jo paskelbimo laikas sutinka su mūsų liaudies
skulptūros didžiausio paplitimo laikotarpiu. Vėliau, jau XIX. amžiuje, yra žinomi paskiri atsitikimai, kai dėl tų pačių, vyskupo Tiškevičiaus nurodytų, priežasčių kunigai atsisakydavę šventinti kryžius su statu-
lėlėmis arba pačias statulėles. Dėl atsisakymo šventinti statulėles dail. V. Bičiūnas 1927. m.,  vesdamas liaudies meno rinkimo Čiurlionio galerijai darbą, užrašė Motiejaus Namiko (80. m. amžiaus senio, gyvenančio Utenoj) tokį papasakojimą.

Kartą vienas dievdirbys atvyko į Užpalius su visu maišu savo darbo statulėlių „dievukų šventintų“. Klebonas. peržiūrėjęs šventuosius ir radęs juos nevykusius, baisiai ir pasipiktinančiai atsisakė šventinti.
Dievdirbys nusiminęs ėmė rūgoti kleboną, kodėl nešventinąs ir darąs jam nuostolį, bet tas nieko nepadėjo. statulėlės taip ir liko nepašventintos143).

Minėdami aną vyskupo Tiškevičiaus raštą, mes čia norime atitaisyti tą, su kuo linkome sutikti mūsų mažam rašiny „Lietuvių kryžiai144). Mes ten rašėme: „Ar jos, tos statulėlės, turėjo ir savo gilesnių šaknų tautoje, šiandieną dar sunku būtų pasakyti ką nors tikrą.
Dail. A. Varno manymu, esą galima spėti. kad taip. Jis nurodo, kad visas, katalikišką tikėjimą atitinkamas šventųjų statulėles, žmonės nevadina kitaip, kaip dievukais. Antra - pačiuose dievdirbiuose, matyti. visuomet būta ir esama užsilikusio palinkimo atsipalaiduoti nuo bažnyčios varžomų taisyklių, beskaptuojant šventųjų pavidalus; esą užsilikusio noro suvokti juos savaip.“ Jei liaudis nevadina šventųjų statulėlių kitaip, kaip dievukais, tai tas tik dar kartą pabrėžia, kad mūsų liaudis dievybę įsivaizduoja kaip kažką visiškai paprastą, pirmykštį, jaukų, duodantį - „daugiau džiugios pagarbos, nekaip bailaus nuolankumo“, kaip sako P. Klimas145), iš kur galima daug tikėtis, bet, tikėjimui nedavus lauktųjų vaisių, galima ir pabarti ir jo nelaime pasidžiaugti146). Štai tokio dievybės supratimo pavyzdžiai: „Perkūne, dievaiti! nemušk ant mano javų to kipšo, melsiu tave šia lašinių paltim“. Stryjkovskis užrašė šitokį atsitikimą: „mato žemaitis Kauno bažnyčioj bernardiną, per didįjį penktadienį kryžių plakantį, ir klausia savo draugo:
- A ką tatay muschi kunigas?
- Poną Diewą, atsako draugas.
- Ar aną, kuris mums padarė piktus rugius?
- Anu.
- Gieray, milas kunige, plak schitą Diewą, piktus mums davė
rugius147).

Tat, kaip matome, statulėlių vadinimas dievukais nėra kažkoks specifinis posakis statulėlės pavidalo dievybei ieškoti. O neatitikimas tų šventųjų vaizdavimo krikščionišką ikonografiją, nėra, kaip dail. A. Varnas mano, dievdirbių palinkimas atsipalaiduoti nuo bažnyčios varžomų taisyklių bei užsilikęs noras suvokti juos savaip, o ikonografijos nežinojimas ir nesugebėjimas jų tiksliai atvaizduoti bažnyčiose bei paveiksluose matytų šventųjų148). Jie ir vardus kai kurių šventųjų nežmoniškai iškraipydavo. Cituotame atsitikime dail. V. Bičiūnas užrašė kai ką apie statulėlių nešventinimą, toliau randame dar šį faktą. - Nepašventinus kunigui statulėlių, vienas iš čia pat stovėjusių žmonių išsitraukė iš krūvos suverstų dievukų vieną šventąjį, matyti, ketindamas jį pirkti, klausia:

- Koks gi čia šventasis?
- Diavuli, egi Razanskas! Ar jau nepažįsti. Matai, rankos virve surištos...149). Razansku čia dievdirbis pavadino Kristaus iš Nazarėno statulėlę, kurios prototipas buvo Antakalny Vilniuje to vardo statula. Taigi, mūsų liaudies skulptūros visą savotiškumą sudaro ne šventųjų dievukų religinis interpretavimas, o tų dievukų statulėlių meninių formų traktavimas.

Norėdami tik ką mūsų pasakytą išvadą vispusiškai nušviesti, analizuosime tų statulėlių siužetus. Turime tą padaryti dar ir dėl to, kad statulėlių skulptūrą tenka vertinti dviem atžvilgiais: kaipo religijos
buities reiškinius ir kaipo grynus mūsų liaudies skulptūrinius paminklus. Nors pirmas uždavinys tiesioginiai, rodos, ir neturėtų įeiti į mūsų knygas, bet nepalietus jo, mums daug kas liktų nevisiškai aišku.

Siužetai, jų tipizacija ir prototipai

Šventųjų statulėlėms siužetų mūsų liaudies skulptoriai vartojo gana daug. Gal net daugiau, nekaip viduramžių  pradžioje jų kad buvo vartota medžio bei akmens skulptūroje vakarų Europos šalyse. Nekalbėdami apie Kristaus Kančią - Nukryžiuotąjį - Mūką - Mūkelę, Kristų-Rūpintojėlį ir Skausmingąją
Dievo Motiną, mes toje mūsų liaudies skulptūroje aptinkame daugybę ir kitų šventųjų. Žinoma, nėra ten visi šventieji, kuriuos žino krikščioniškoji ikonografija, o tik lietuvių liaudies labiausiai garbinami, kurie
savo simboline reikšme atitiko liaudies psichologiją, o kartais, gal, ir prosenovės religijos likusią dvasią, kaip, pavyzdžiui, šv. Agota, primenanti mitologinę Gabiją. Tat, vieni tie siužetai yra bendri krikščioniškoms vakarų Europos tautoms, kiti gi net yra kilę prieš krikščionybę ir bendri net Azijai, tik krikščionybės kitaip interpretuoti. Vienus mūsų liaudis pamėgo taip, jog jie kryžiastulpiuose, koplytėlėse paplito beveik po visą Lietuvą, juose išsidirbo savotiška individualizacija.
Tose statulėlėse kuo plačiausiai pasireiškė ir jų skulptorių meniniai sugebėjimai, kurie ypač kuo plačiausiai, kaip tai gaivališkai žymūs yra šioje mūsų liaudies meno srity.

Toliau nagrinėdami mūsų skulptūrą siužeto atžvilgiu, galėtume suskirstyti juos į šias grupes: 1) Kristaus vaizdavimas, 2) Švenčiausios Panelės vaizdavimas ir 3) Šventųjų vaizdavimas. Imdami gi jas
grynai skulptūriniu atžvilgiu galime suskirstyti į grupines ir paskiras.
Šis pastarasis suskirstymas ne visuomet teatitinka siužeto suskirstymą, Kartais to paties siužeto statulėlę tenka iš vienos grupės perkelti į kitą; tai pareina iš skulptorių ikonografijos neprisilaikymo ir noro siužetą paįvairinti, duoti jam kuo daugiausia savotiškumo.

Grupinės, skulptūros siužetai

Grupinėje skulptūroje vyrauja šie siužetai: Trijų Karalių auka, šventoji Šeima, šv. Juozapas, šv. Jonas Krikštytojas, Kristaus kančios kelias arba Stacijos, Skausmingoji Dievo Motina, šv. Pranciškaus Stigmatizacija, šv. Ona, šv. Jurgis, šv. Antanas, šv. Rokas, šv. Florijonas, šv. Izidorius, šventas Martynas. Tik vieną Rūpintojėlio grupinę skulptūrą težinome (žiūr. 95pieš.).

Paskirų statulėlių siužetai 

Paskirose statulėlėse vaizduojama: Kristus Rūpintojėlis, Kristus Nazaretietis, Kryžių nešąs Kristus, Pririštas prie stulpo Kristus, Skausmingoji Dievo Motina, Maloningoji Dievo Motina, Nekalto Prasidėjimo Panelė Švenčiausia, daug šventųjų, nepriskirtų prie grupinės skulptūros. Jas visas išskaičiuoti būtų sunku. Tačiau tarp visų tų statulėlių, išskyrus šv. Kazimierą, Kristų Nazaretietį ir Kryžių nešantį Kristų, net gi labiausiai liaudies pamėgtų ir kai kieno net laikomų beveik lietuvių specifiškais tautiniais  simboliais, kaip Rūpintojėlis, Skausmingoji Dievo Motina, kilmės turime ieškoti, kaip jau minėjom, toli už Lietuvos sienų. Pabandysime tą padaryti, gvildendami paskirų charakteringesnių statulėlių siužetus,
Darysime tą dėl to, kad, palyginti retai Mūsų rinkiniuose teaptinkamos skulptūros, kurių siužetai būtų pačių skulptorių komponuoti. Tuo anaiptol, nenorime pasakyti, kad mūsų skulptoriai būtų „specializavęsi“ tiems paskiriems siužetams. Ne, tas pareina iš to, kad mūsų rinkiniuose trūksta pavyzdžių, šie atsitiktinai surinkti, nėra galima jau surinktų medžiagos tinkamai sugrupuoti ir eksponuoti.

Siužetų atžvilgiu. statulėlių gvildenimą pradėsime nuo tų, kurios mūsų liaudies yra mėgiamiausios, dažniausiai vartojamos ir daugiausiai turi savitumų.

I dalies išnašos ir prierašai:

134 J.I.Kraszewski. Sztuka u słovian. Wilno. 1860.,199. pusl.
135 L.Kryziwicki. Żmudź staroź. Warzawa. 1906.
136 M.Brensztjen. Kryże i kapliczki żmudzkie.4. pusl.
137 M. Kamiński. Dawne zwyczaje u ludu z okolic Wilkomierza. Tygodnik Ilustrowany.1865.r.,247.Nr.
138 Dr. J. Basanavičius. Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoj.
139 Tuos išvedžiojimus - Lietuvių religijoj dievybes supratimo stabų pavidalo nebuvimą, esame paėmę iš P. Klimo veikalo „Lietuvių senovės bruožai“. Vilnius.1919. Skyrius - religija, 103. ir kt., kur nurodyta tuo klausimu ir apsti literatūra.
140 Žiūr.: Prof. Aug. Janulaitis. Enėjos Silvius Piccolomini bei Jaronimas Pragiškis ir jų žinios apie Lietuvą XIV. XV. Amž. Isotorijos-kritikos piešinys. Kaunas. 1928.
141 Ši žinia mūsų cituojama iš d-ro J. Basanavičiaus - „Lietuvių kryžiai archajologijos šviesoj“.
142 Žiur.: Prof. A. I. Nekrasov. Očerki dekorakivnovo iskustvo drebnei Rusi. Moskva. 1924. - N. N. Serebrenikov, Permskaja derevianaja skulptura. Perm. 1928.
143 Dail. Vyt. Bičiūno1927.m.vedamas liaudies meno rinkinio ekspedicijos dienynas, saugojamas Čiurlionies galerijos archyve.
144 P.Galaunė. Lietuvių kryžiai. Čiurlionies galerijos leidinys.
145 P. Klimas, k. c. a.
146 Pavyzdžiui, rusų liaudis, supykusi ant kurio šventojo dėl to, kad neišpildė maldavimo, šį šventajį vaizduojančią ikoną paplaka arba pastato viršum kojomis. Žiūr.: Serebriannikov, k. c. a.
147 J. Gerulis. Senieji lietuvių skaitymai. I dalis. Kaunas 1927., 84. pusl.
148 P. Galaunė, k. c. a.
149 V. Bičiūnas, k. c. a.
150 Ks. Bisk. M. Wołonczewski. Biskupstvo żmudskie. 121. pusl.
151 Tą man 1927. m. pasakojo prancūzų atstovo Lietuvoje žmona. Kitais šaltiniais to patvirtinti neteko.
152 Dr. Willi Burger. Altdeutsche Holzplastik. Berlin. 1926. kaipo Band XXIX. Bibliothek für Kunst und Antiquitätensammler. 179. pusl.
153 Paul Kristeller, Kupfersstich und Holzschnitt in vier Jahrhunderten. Berlin. 1921. 203. pusl.
154 Tadeusz Seweryn. O Chrystusie Frasobliwym. Figurki - legendy - świątkarze. Kraków. 1926. 13. pusl.
155 W. Matliakowski. Budownictwo ludowe na Podhalu. Kraków. 1892.
156 Adam Chętnik. Z zielonej puszczy. Ziemia. 1914 r.,10. Nr.
157 Walter Jäger. Weissruthenien. Land, Bewohner, Geschichte, Volkswirtschaft, Kultur, Dichtung. Verlag Karl Curtius in Berlin. Reprodukcijos 108. - 9. pusl.
158 N. N. Serebriannikov, k. c. a.
159 I. Končius, k. c. a.
160 T. Seweryn, k. c. a., 17. pusl.
161 Ibid., 21. - 23. pusl.
162 Prof. A. I. Nekrasov, N. N. Seriabriannikov, k. c. a.
163 Prof. J. Kłos. Wilno. Przewodnik krajoznawczy. Wilno. 1923. 145. pusl.
164 Iš prieinamos mums literatūros neteko tikrai nustatyti, ar tuo metu iš tikrųjų darbavosi Vilniuje koks skulptorius, vardu Jonas, ar jis tik legendinis asmuo.
165 Dr. Wł. Zahorski. Podania i legendy Wileńskie. Wilno. 1925.
166 Pomniki rytownictwa krajowego. Oddział I. Odciski z blach mniejszych, znajdujących się w bibliotece Łohojskiej Konstantego Hrabi Tysziewicza. Wilno. 1858. 120. 121. lent.
167 H. Detzel „Christliche Ikonographie“. Ein Handbuch zum Verständnis der christlichen Kunst. Freiburg in B. 1894. m. II. 234. pusl.
168 Dr.Wł. Zahorski. Katedra Wileńska. 1904. 91. pusl.
169 Ibid.
170 Dėl dvylikos žvaigždžių nimbo tenka pažymėti, kad tiek žvaigždžių turi būti pagal šv. Jono regėjimą. Bet mūsų liaudies Skausmingos Dievo Motinos statulėlėse ne visur tėra dvylikos žvaigždžių nimbas; jų čia kartais būna daugiau ir mažiau, kas reiškia, jog su krikščioniškos ikonografijos reikalavimais ar nesiskaityta ar jų gerai nežinota.
171 Ta statulėlė yra Čiurlionies galerijoj, atgabenta iš Kaišiadorių apskr.
172 Dr. Willi Burger. Altdeutsche Holzplastik. Berlin. 1926. 61. pusl., kur paduota tos statulėlės reprodukcija.
173 Žiūr.:Th Demmler. Die Mittelalterlichen`Pieta - Gruppen im Kaiser - Friedrich - Museum. Berliner Museen. 1921. m. 11. - 12. Nr., 117. - 126. pusl. Tame straipsny paduota „Pieta“ liečiančios literatūros plati bibliografija.
174 Walter Passarge. Das Deutche Vesperblid im Mittelalter. Augsburg. 1924. skyriuje - Vesperbild und Mystik.
175 Sulig veikalu - Hubert Wilm. Die gotische Holzfigur. Ihr Wesen und ihre Technik. Leipzig. 1923. - galima nurodyti į šias seniausias Skausmingos Dievo Motinos statulėles Vokietijoj ir Prancūzijoj: iš 1430. m. prancūzų meisterio, Munchene; 1400. m Pareinio provincijos vokiečių meisterio, miesto muziejuje Frankfurte prie Maino; 1480. m. Žemutinėj Bavarijoj ir t.t.
176 Wilh. Pinder. Die Piéta. Leipzig. 1922. Reprodukcijos - 11., 16. ir 10.
177 Kurt Pfister. Die Primitiven Holzschnitte. München. 1922.
178 Skausmingos Dievo Motinos statulėlės yra pas kalniečius lenkų Karpatuose. Skiriasi jos nuo mūsų statulėlių tuo, kad širdis be kardų, tik liepsnojanti; neturi žvaigždžių nimbo aplink karūną ir angelų iš šonų. Žiūr.: J. M. Przydrożne rzeźby liudowe. „Tęcza“ 1928.; 12. r.; 28. Nr.
179 Žiūr.: Igor Grabar, Istorija ruskovo iskustva. Istorija živopisi. Tom I, 454. pusl.
180 Vakarų Europos meno istorija tokių pavizdžių žino ne vieną. Nurodyti į atitinkamą šiuo klausimu literatūrą negalime, nes neturėjome josrašant šią knygą.
181 Ig. Končius, k. c. a.
182 Šv. Jurgio siužeto kilmė plačiai nušviesta įžangoje „Obščij ukazatel’ vsiem odinnadcati vyskupam“ leidinio Gr. A. A. Bobrinskij. Narodnyja russkija dereviannyja izdielija. 2-e izdanije. Moskva, 1911. Ten paduota ir gausi tuo klausimu literatūra.
183 K. A. Brykczyński. Ikonografija chrześcijańska. Warszawa. 103. pusl.
184 M. Brensztejn. Krzyże i kapliczki...
185 Dr. H. Kairiukštytė - Jacynienė. Lietuvių liaudies raižinių paroda M. K. Čiurlionies galerijoj. Lietuvis, 1927. m., 94. Nr. - P.Galaunė. Dėl „Lietuvių liaudies raižinių katalogo“ kritikos. Lietuvos, 1927. m., 104. Nr.
186 H. Detzel. Christliche Ikonographie. Ein Handbuch zum Verständniss der christlichen Kunst. Freiburg in Breisgau, 1896. II. Tomas, 461. pusl.
187 Dalį šiam straipsniui medžiagos p. J. Perkovskis išspausdino lenkų laikrašty „Dzień Kovieński“, 1929. m., 195.-.205. Nr. Nr. - „O żmudzkich figurkach ludovych Matki Boskiej i Chrystusa „Smutkelisa“.

 II dalis

Senoji lietuvių skulptūra, kryžiai ir koplytėlės. Old lithuanian sculpture, crosses and shrine